Quantcast
Channel: Pro Patria
Viewing all 7969 articles
Browse latest View live

Europietės ir amerikietės vis ilgiau atidėlioja pirmojo vaiko gimimą

$
0
0
Pastaraisiais metais tiek JAV, tiek ir Europoje pastebima tendencija atidėti pirmojo vaiko gimimą. Taip pat fiksuojamas išaugęs moterų profesinis užimtumas. Štai JAV 1963 m. oficialiai dirbdavo tik 38 proc. moterų. 2012 m. dirbančių moterų jau buvo daugiau nei nedirbančių. Tos pačios tendencijos stebimos ir Europoje, kur 2009 m. dirbančių moterų skaičius pralenkė nedirbančiųjų.

Dėl su karjera ir profesija susijusių priežasčių pastebima ir tendencija atidėti pirmojo vaiko gimdymą. Per paskutinius 50 metų JAV moterų, kurios susilaukė pirmagimio, amžius padidėjo nuo 22 iki 28 metų. Taip pat pastebima, kad net aštuoniais kartais išaugo moterų, kurios pirmojo vaiko susilaukia būdamos 35 metų ir daugiau, skaičius.

Senajame žemyne 2015 m. vidutinis bendras vaisingumo rodiklis buvo 1,58 vaiko vienai moteriai. Eurostat duomenimis, vidutinis amžius, kai europietės susilaukė pirmagimio 2001–2015 m. išaugo nuo 29 iki 30,5 metų. Vėliausiai Europoje pirmojo vaiko susilaukiama Italijoje (30,8 metų) ir Ispanijoje (30,7 m). Beje, Ispanijos nacionalinė statistika atskleidžia, kad ispanės gimdo vėliau nei šioje šalyje nuolat gyvenančios užsienietės (atitinkamai vidutiniškai 31,3 ir 27,7 metų).

Ši informacija labai svarbi turint omenyje tai, kad motinystės atidėliojimas vis vėlesniam amžiui yra susijęs su papildoma rizika tiek motinos, tiek vaiko sveikatai.  Be to, atidėliojančios vaikų gimdymą moterys dažniau negali susilaukti vaikų natūraliai ir naudojasi dirbtinio apvaisinimo paslaugomis. Kaip žinia, moteriai biologiškai idealiausias laikas susilaukti vaikų yra tarp 20 ir 30 metų, o štai nuo 35-erių moters vaisingumas ženkliai sumažėja.

Šaltiniai: observatoriobioetica.org, abc.es, es.europa.eu



Laisvūnas Šopauskas. Ledkalnio viršūnė, arba Rūtos Vanagaitės ir viešųjų intelektualų dvasinė giminystė (I)

$
0
0
Įvadas

Spalio 29 dieną, sekmadienį, žymus liberaliųjų viešųjų intelektualų lyderis ir autoritetas Tomas Venclova nutraukė savo poilsį idant surašytų ir išplatintų viešą laišką-kreipimąsiį Rūtos Vanagaitės „pjudytojus“. Laiške rašoma:

Nebūdamas profesionalus istorikas ir nesusipažinęs su visais Adolfo Ramanausko-Vanago bylos duomenimis, nesiimu spręsti jo biografijos klausimų. Galimas daiktas, kai kurie Rūtos Vanagaitės tvirtinimai klaidingi. 

Tačiau jos pjudymas man labai primena sovietinius laikus. Beje, jis daug sėkmingiau pasitarnauja Vladimiro Putino propagandai, negu bet kokie Rūtos Vanagaitės teiginiai. 

Mėgstama vartoti posakį „naudingi idiotai“, kalbant apie asmenis, kurie patys to nesuprasdami veikia Lietuvos priešininkų naudai. Asmenys, kurie viešai ir negailestingai puola Rūtą Vanagaitę, naikina jos knygas ir taip toliau, teikia puikios medžiagos Putinui, bandančiam įtikinti pasaulio viešąją nuomonę, jog Lietuvoje reiškiasi fašistinės nuotaikos. Deja, jie to nepajėgia ar nenori suprasti.

Man ypač nepriimtina, kada garbingas asmuo viešai išvadina Rūtą Vanagaitę „Dušanskiene“. Beje, kodėl ne „Martavičiene“, „Urboniene“ ar „Liaudiene“? (Tokie pravardžiavimai, tiesa, irgi peržengtų padorios diskusijos ribas). 

Nors ir neturiu didelių vilčių, kad būsiu išgirstas, kreipiuosi į pjudytojus: nebūkite „naudingi idiotai“ ir nepadėkite Putinui.


Į R. Vanagaitės teiginius taip pat sureagavo kitas viešasis intelektualas, portalo Bernardinai.lt redaktorius, Atviros Lietuvos fondo valdybos narys, 2014 metų Tolerancijos žmogus Donatas Puslys, paskelbęs straipsnį „Vanagai ir Vanagaitė“.

Šie tekstai, kurių vienas priklauso įtakingam laicistinės viešųjų intelektualų pakraipos, kitas – katalikiškosios viešųjų intelektualų pakraipos atstovui, yra reikšmingi ir labai iškalbingi dokumentai. Šių dokumentų ir jų konteksto analizei skirtas mūsų straipsnis. Straipsnyje nebus analizuojama T. Venclovos literatūrinė kūryba.

Viešojo laiško manipuliacijos

a) Tomas Venclova apie Rūtos Vanagaitės teiginius
Pati paprasčiausia Rūtos Vanagaitės sukelto skandalo analizė leidžia išskirti du šio įvykio aspektus: R. Vanagaitės teiginius apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir visuomenės reakciją į šiuos teiginius. Norėdami teisingai apibūdinti ir įvertinti kas įvyko, turime skirti deramą dėmesį abiems aspektams.

O ką gi savo kreipimesi daro T. Venclova? Nesunku pastebėti, kad jis labai nenori kalbėti apie Rūtos Vanagaitės išsakytus teiginius. Užuot pasidomėjęs tais teiginiais ir juos įvertinęs (tai šiomis dienomis nepatingėjo padaryti tūkstančiai paprastų Lietuvos žmonių), autorius nusprendė deklaruoti savo nežinojimą ir intelektualinį kuklumą:

Nebūdamas profesionalus istorikas ir nesusipažinęs su visais Adolfo Ramanausko-Vanago bylos duomenimis, nesiimu spręsti jo biografijos klausimų. Galimas daiktas, kai kurie Rūtos Vanagaitės tvirtinimai klaidingi.

Šiuose trumpuose sakiniuose slypi net keletas manipuliacijų.

Pirma. T. Venclova paniekina legendinį partizanų vadą, jo daugiau kaip dešimtmetį trukusią ginkluotą kovą su okupantu ir kankinystę dėl Lietuvos laisvės pavadindamas „biografijos klausimais“.

Antra. Autorius sugestionuoja, kad R. Vanagaitės skelbiamas požiūris į partizanų vadą  iš esmės teisingas: jei „[g]alimas daiktas, kai kurie Rūtos Vanagaitės tvirtinimai klaidingi“, tai daugelis, dauguma, o gal ir visi tvirtinimai, matyt, yra teisingi?

Trečia ir svarbiausia. T. Venclovos nežinojimas ir intelektualinis kuklumas yra apsimestinis. Jeilio profesorius yra keleto knygų apie istoriją autorius, o Lietuvos gyventojų dalyvavimas holokauste yra viena centrinių jį dominančių temų. Be to, T. Venclova neabejotinai žino, kad pareiga pagrįsti teiginius atitenka proponentui, ir kad tai reiškia, jog R. Vanagaitės teiginiai apie Adolfą Ramanauską-Vanagą gali būti vertinami palyginus juos su jos pateiktu pagrindimu. Ir galiausiai, esminiai dokumentai jau seniai yra publikuoti, plačiai žinomi ir nesunkiai prieinami – tereikia perskaityti ir palyginti su R. Vanagaitės teiginiais.

Kokio masto ir pobūdžio manipuliacija yra Tomo Venclovos apsimestinis nežinojimas ir intelektualinis kuklumas bei sugestija, jog skaitytojas turėtų priimti panašią nuostatą, paaiškėja palyginus R. Vanagaitės teiginius su jos pateiktu pagrindimu ir esminiais dokumentais.

Viešųjų ryšių specialistė apie Adolfą Ramanauską-Vanagą išsakė penkis teiginius ir apibendrinimą.

Pirmasis yra teiginys apie partizanų vado buvimą NKVD agentu:

Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų – 1940 metais, atėjus rusams į Lietuvą, per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD. Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. Toliau nedirbo, bet yra užfiksuota, kad jį įtikino ir jis pasirašė su KGB sutartį.

[...]

Nežinau, ar 2018 metus galima pavadinti KGB agento vardu.

Pasireikšti kaip NKVD agentas būsimasis partizanų vadas paprasčiausiai nespėjęs:

[A. Ramanauskas-Vanagas] prisipažino ir KGB bylose yra tai, kad jis 1940 m. pasirašė bendradarbiavimą su saugumu, tačiau nedirbo to darbo, kadangi 1941 m. atėjo vokiečiai.

R. Vanagaitės traktuotė yra prieštaringa: „tapo NKVD agentu“, bet NKVD naudai „nedirbo“. Asmuo niekada neužsiėmęs agento veikla negali būti laikomas agentu. Įtartinai skamba, kad tapęs NKVD agentu 1940 metais mažiausiai pusmetį iki vokiečių kariuomenės įsiveržimo galėjo būti paliktas „nedirbantis“.  Be to, A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašo apie NKVD bandymą jį verbuoti, įvykusį ne prieš, o po nacistinės okupacijos; R. Vanagaitės teiginiai nedera su Vanago atsiminimais, kuriuos ji ignoruoja. Galiausiai, R. Vanagaitė nepateikia jokių dokumentų savo teiginiui pagrįsti. 

Teiginį tenka pripažinti nepagrįstu, o viešųjų ryšių specialistės retorika liudija ne bandymą išsiaiškinti klausimą, o pastangas partizanų vadui prilipdyti NKVD agento etiketę.

Antrasis yra teiginys apie partizanų vado  liaupses komunizmui ir Sovietų Sąjungos šlovinimą jo paskutinėje kalboje Aukščiausiame teisme:

[J]ei pažiūrėsite į jo paskutines kalbas prieš jį nuteisiant, tai yra ištisos liaupsės komunizmui. [...] Kai sakė teisme paskutinę kalbą apie tai, kaip buvo suklaidintas, nors ir tikėjo komunizmo idealais, [kalbėjo, kad] jį suklaidino metodai, kokiais tie idealai yra įgyvendinami, ir jis labai apgailestauja. Jei jo bausmė bus sumažinta, jis ištaisys klaidas ir dirbs komunizmo idealui ir tarybų valdžios labui. [...] Nežinau, ar 2018 metus galima pavadinti KGB agento vardu. Žmogaus, kuris šlovina Tarybų Sąjungą. 

R.Vanagaitė nenorinti, kad „metai būtų pavadinti KGB agento ir Tarybų Sąjungos apologeto vardu“ .

Tai yra tiesiog neįtikėtinu cinizmu persmelktos eilutės. Pasakyti apie laisvės karį, kuris buvo sadistiškai kankintas ir nužudytas, kurio žmona ir dukra buvo NKVD budelių rankose, kad jis „liaupsino komunizmą“, „šlovino Tarybų Sąjungą“ ir buvo „Tarybų Sąjungos apologetas“, t.y. vartoti žodžius, kuriais apibūdinami parsidavėliai propagandistai, yra taip niekinga, kad sunku rasti žodžių tokiam niekingumo laipsniui nusakyti. Adolfas Ramanauskas-Vanagas sovietiniame „teisme“ turėjo pilną pagrindą sakyti tai, kas jam atrodė paranku jo ir jo šeimos situacijoje, ir jeigu jis iš tikrųjų apsisprendė pasakyti tai, ką iš jo pageidavo išgirsti „teisėjai“, toks apsisprendimas nemeta ant jo nė mažiausio šešėlio.

Trečiasis yra teiginys, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas išdavė visus bendražygius, ryšininkus ir rėmėjus:

Dar vienas įdomus dalykas – jis išdavė visus savo bendražygius, visus ryšininkus ir rėmėjus, jų pavardes ir adresus. Mačiau sąrašą po jo tardymo – yra 27 žmonės, pas kuriuos jis slapstėsi, ir visi tie žmonės paskui buvo suimti. 

Šis teiginys vertintinas kaip nepagrįstas, nes jokie dokumentai nepateikti, jokie nukentėję žmonės neįvardinti, ryšys tarp to, ką pasakė partizanų vadas per tardymą, ir represijų nenustatytas. Tokio teiginio išsakymas neišsiaiškinus ir nepristačius minėtų aspektų laikytinas pastangomis partizanų vadą apšmeižti.

Ketvirtasis yra teiginys esą legendinis partizanas dalyvavo holokauste, jei ne kaip žydšaudys, tai bent jau kaip „tų procesų dalyvis“:

Nežinau, ar jis dalyvavo žydų žudynėse. Apie jas duomenų neradau. Radau, kad vadovavo baltaraiščių būriui, bet jie tik saugojo objektus. Taigi tokių duomenų neturiu, bet radau dokumentus, kurie, manau, taip pat skandalingi. Tuo pat metu vyko žydų žudynės. Jei buvo baltaraiščių būrio vadas, bent jau tikrai žinojo, gal pats nešaudė ir neorganizavo, tačiau buvo tų procesų dalyvis.

Pati R. Vanagaitė ir Lietuvos istorikai duomenų apie Adolfo Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudynėse duomenų neturintys, bet tokių duomenų turį E. Zuroffas ir Izraelio istorikai:

Izraelio istorikai sakė, kad jis yra kaltas dėl Druskininkų žydų žūties. Aš ieškojau, bet neradau. Nei jis tą pripažino, nei jis bus KGB'istų tuo kaltinamas. [...]  Aš žinojau tą, kad Vanagas yra garsiajame Melamedo sąraše, kuriame surašyti visi žydšaudžiai. Tiek ir žinojau. Bet po to istorikų klausiau, Lietuvos istorikai neturi. Aš nežinau, ką jis [E. Zuroffas] turi.

R. Vanagaitės bendražygis, įkvėpėjas ir globėjas E. Zuroffas spalio 27 dieną, penktadienį apsilankė Seime ir parodė, ką jis turi. Anot E. Zuroffo,

[Adolfas Ramanauskas-Vanagas] dalyvavo Druskininkų žydų persekiojime nacių okupacijos pirmomis savaitėmis. Jis buvo vienas iš sukilėlių grupių vadų, jo būrys aktyviai persekiojo žydus, šaudė komunistus, o tie komunistai dažnai buvo žydai.

[...]

Mes nežinome, ar jis pats asmeniškai šaudė. Tačiau jis vadovavo daliniui, kuris šaudė. Tai ką, už tai jį reikia apdovanoti? Pasakykite tai šeimoms, kurių artimuosius jie nužudė.

Ką ir besakyti, originali traktuotė: sukilėlių sunaikinti žydų tautybės enkavedistai, okupacinės valdžios pareigūnai ir komunistų aktyvistai automatiškai yra holokausto aukos. Belieka šioms „holokausto aukoms“ pastatyti paminklą. 

E. Zuroffas Seime sakė, kad jo teiginiai remiasi policijos archyviniais dokumentais, tačiau jokių dokumentų nepateikė. Pakalbintas žurnalistų E. Zuroffas jiems pateikė„svarų“ savo teiginių įrodymą – Evaldo Balčiūno straipsnį anglų kalba iš Dovido Katzo svetainės defendinghistory.com. Straipsnyje randame tuos pačius pasvarstymus, jog dalyvaudamas birželio sukilime A. Ramanauskas-Vanagas kažkaip turėjo sudalyvauti žydų genocide.

Matome, kad R. Vanagaitė ir E. Zuroffas turi didelį norą pavaizduoti partizanų vadą kaip žydų genocido dalyvį, bet neturi jokių nors kiek vertų dėmesio argumentų, paremiančių jų traktuotę. Jų pastangos pavaizduoti legendinį partizaną kaip žydšaudį traktuotino kaip šmeižtas.

Penktasis yra teiginys, kad partizanų vadas po arešto nebuvo kankinamas:

Ir gali sakyti, kad kankino ar ką, bet niekas jo nekankino.

NKVD nelaisvėje A. Ramanauskas-Vanagas susižalojęs pats:

[K]ai jį pagaliau sugavo 1956 m. spalio 12 d., jis bandė nusižudyti. Taip parašyta byloje ir tą jis pats prisipažįsta. Nebuvo kankinamas, bet jis bandė nusižudyti, jam nepavyko, jį atgaivino, operavo.

[...]

Jis buvo suimtas 1956 m. spalio 12 d., KGB protokoluose parašyta – už kelių valandų kameroje jį rado visiškai be sąmonės, mirštantį. Saugumiečiai paprastai nedarydavo tokių dalykų, jiems neverta žmogaus užmušti ir iš to nieko negauti.

Viešųjų ryšių specialistės teiginys, jog partizanų vadas nebuvo kankinamas, o susižalojo pats, Lietuvos visuomenę pribloškė viešojoje erdvėje dar neregėtu ciniškumu. Teigti, kad partizanų vadą NKVD tardytojai, tarp jų – pagarsėję sadistai ir Rainių budeliai N. Dušanskis ir P. Raslanas, nekankino, nes neva „saugumiečiai paprastai nedarydavo tokių dalykų“ o jis esą susižalojo pats, t.y. išsidūrė sau akį, nuplėšė sau sėklides ir primušė save iki sąmonės netekimo, iki šiol Lietuvoje nedrįso niekas. Labiau ciniško okupanto nusikaltimų teisinimo ir aukų paniekinimo turbūt neįmanoma išgalvoti.

Įvertinome R. Vanagaitės teiginius apie Adolfą Ramanauską-Vanagą. Galima konstatuoti, kad teiginių vertė ir pobūdis yra iš esmės akivaizdūs, o įvertinimui specialios žinios nebūtinos; užtenka bendro supratimo apie okupacinį režimą (čia T. Venclovos išmanymas kur kas gilesnis, negu eilinio piliečio) ir... nors truputėlio sąžinės. Tenka manyti, kad būtent sąžinės neturėjimas leidžia Tomui Venclovai apsimetinėti nežinančiu ir „nepastebėti“ pritrenkiančio viešųjų ryšių specialistės cinizmo.

b) Tomas Venclova apie visuomenės reakciją į Rūtos Vanagaitės teiginius

Nė kiek ne mažiau manipuliatyvus yra T. Venclovos kalbėjimas apie visuomenės reakciją.

Kalbėdamas apie visuomenės reakciją žymusis intelektualas vartoja emociškai įkrautus, neigiamą vertinimą perteikiančius ir aukos nekaltumą implikuojančius išsireiškimus „pjudymas“, „negailestingai puola“. Įtikinamumo tokiems apibūdinimams viešo laiško autorius bando suteikti paminėdamas parinktas atskiras reakcijos į R. Vanagaitės pasisakymus apraiškas: „garbingas asmuo viešai išvadina Rūtą Vanagaitę „Dušanskiene““, „naikina knygas ir taip toliau“. Nereikia nė sakyti, kad emociškai įkrautų žodžių vartojimas ir tendencingai parinktų pavyzdžių eksponavimas yra visų laikų sofistų ir manipuliatorių standartinis metodas.

Tomas Venclova tyčia ignoruoja tai, kad Rūta Vanagaitė susidūrė ne vien su V. Landsbergio straipsniu ir leidyklos sprendimu pilnai nuo jos atsiriboti bei išimti iš prekybos knygas, bet su masine visuomenės reakcija. Jeigu Jeilio profesorius siektų ne manipuliuoti, o kalbėti apie įvykį sąžiningai, jis turėtų kelti klausimą koks visuomenės reakcijos į R. Vanagaitės teiginius pobūdis

Atsakyti į minėtą esminį klausimą visai nesunku: visuomenės reakcija išreiškia neigiamą moralinį vertinimą, o kalbant visiškai tiksliai, R. Vanagaitė dėl savo ciniško išpuolio prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą  tapo kone visuotinio moralinio pasibjaurėjimo ir paniekos objektu. Visuomenė masiškai suvokė, kad buvo peržengta „raudona linija“, kad įvyko tai, ko visuomenė negali toleruoti. 

Atsižvelgus į aukščiau pristatytą R. Vanagaitės teiginių vertinimą, jos atžvilgiu reiškiamą moralinį pasibjaurėjimą ir panieką tenka pripažinti adekvačia ir pelnyta reakcija. Ši reakcija turėtų būti traktuojama kaip atstatomasis teisingumas, kurį R. Vanagaitė patiria už savo moralines transgresijas.

Įvykis atskleidė tai, ko viešieji liberalai, turbūt, visiškai nesitikėjo: kad politika tebeturi ryšį su morale; kad moralė ne privati, bet vieša, todėl R. Vanagaitės išpuolis nėra tik jos sąžinės reikalas; kad visuomenė nėra tiek moraliai degradavusi, jog joje nebegalėtų kilti daug maž vieninga moralinė reakcija.

Specialiai parinkti žodžiai „pjudymas“, „pjudytojai“, „negailestingai puola“ ir specialiai parinkti visuomenės reakcijos atvejai „naikina knygas ir taip toliau“, „viešai išvadina Rūtą Vanagaitę „Dušanskiene““ kartu su anksčiau suvaidintu nežinojimu tarnauja viešųjų ryšių specialistės kaip nekaltai nukentėjusios aukos pavaizdavimui. 

Pavaizdavęs R. Vanagaitę kaip auką žymusis intelektualas pereina prie jos specialiai atrinktų skriaudėjų. Pastarųjų veiksmai pritaikius standartinį propagandos triuką apibūdinami neigiamą konotaciją turinčiomis frazėmis „labai primena sovietinius laikus“, „pasitarnauja Vladimiro Putino propagandai“, o jie patys – kaip  „naudingi idiotai [...], kurie patys to nesuprasdami veikia Lietuvos priešininkų naudai“. Šių skriaudėjų veiklos tikėtinas rezultatas būsiąs tas, kad „pasaulio viešoji nuomonė“ (t.y. tokie pat liberalūs viešieji intelektualai, kaip T. Venclova) įtikės, kad (tikras siaubas!) „Lietuvoje reiškiasi fašistinės nuotaikos“. Visi šitie R. Vanagaitės skriaudėjų sėjami dalykai esą blogesni, „negu bet kokie Rūtos Vanagaitės teiginiai“. Gąsdindamas, jog R. Vanagaitės skriaudėjai teikia naudą V.Putinui, iškilusis intelektualas „nepastebi“ intensyvios viešųjų ryšių specialistės veiklos Rusijoje ir to, kad jos gaminamas turinys yra intensyviai naudojamas tos pačios V. Putino propagandos. Jeigu iškilusis intelektualas būtų nors kiek nuoseklus, „naudinga idiote“ pirmiausiai turėtų vadinti R. Vanagaitę.

Pasitelkęs šias manipuliacijas viešųjų intelektualų šviesulys apverčia įvykio moralinę traktuotę aukštyn kojomis: ne R. Vanagaitė turėtų jausti kaltę dėl išskirtinai ciniško išpuolio, bet „pjudytojai“ ir jų reprezentuojama visuomenė; R. Vanagaitė gali tęsti toliau, o „pjudytojai“ ir visuomenė turi elgtis kitaip. Tokį apvertimą gali atlikti tik žmogus, kuris yra ne mažiau moraliai degradavęs už pačią R. Vanagaitę.

Laiško pabaigoje randame „padorios diskusijos“ paminėjimą. Tai yra dar viena manipuliacija. Jeilio profesorius sugestionuoja, kad su Rūta Vanagaite reikėtų diskutuoti.  Tačiau padori diskusija implikuoja... padorumą, kitaip tariant, tai, kad moralės principų prisilaiko visos diskusijos šalys. Padori diskusija su bet kokius padorumo principus pamynusia ciniška melage yra neįmanoma. Moraliai sveikoje visuomenėje su tokiais asmenimis nėra diskutuojama; jiems rodoma panieka ir jie  į viešą erdvę, kurioje vyksta padorios diskusijos, nėra įsileidžiami, nebent atliktų viešą ir nuoširdžią atgailą, kuria visuomenė patikėtų.

Manipuliacijos Donato Puslio straipsnyje

a) Donatas Puslys  apie Rūtos Vanagaitės teiginius

Donato Puslio straipsnis „Vanagai ir Vanagaitė“ sukonstruotas pagal tą pačią schemą, kaip ir T. Venclovos kreipimasis. 

Kaip rašėme, Jeilio profesorius nenori kalbėti apie R. Vanagaitės teiginius ir jų vertinti. Tą patį daro ir D. Puslys. Skirtumas tik tas, kad T. Venclova kalba, jog nežinojimas būdingas jam pačiam, todėl jis nesiimąs nieko spręsti, o D. Puslys kalba apie tai, kad neaiškiuose klausimuose nieko neturėjusi spręsti R. Vanagaitė. Abiem atvejais viešieji intelektualai išsisuka nuo R. Vanagaitės teiginių vertinimo, jų melagingumo ir cinizmo atskleidimo. D. Puslio manipuliacija yra gudresnė, negu T. Venclovos, nes leidžia imituojant „subalansuotą požiūrį“ švelniai pabarti viešųjų ryšių specialistę už „nepatikrint[ų] teigin[ių]“ skleidimą, už rūpinimąsi „tik vieš[aisiais] ryš[iais] ir skandal[u]“, už neprofesionalumą. Tokį „subalansuotą požiūrį“ autorius palydi atitinkamomis rekomendacijomis:

Nuoširdžiai linkiu, kad šią pamoką išmoktų ir pati R. Vanagaitė, nes mokytis iš savo klaidų, atsiprašyti ir pakilti yra ne gėda, o stipraus žmogaus požymis. 

Pavaizdavęs R. Vanagaitės cinišką išpuolį kaip švelnaus pabarimo vertas klaideles D. Puslys imasi aiškinti, kad šis išpuolis išvis nevertas didesnio dėmesio.  Esą „kai kurie R. Vanagaitės teiginiai galimai yra klaidingi“ ir būtent „čia ir slypi visa problema“. Anot D. Puslio, „[s]varbiausia yra tiesa“, o viešųjų ryšių specialistei, kuriai skleidžiamų teiginių teisingumas ne itin rūpėjęs, „dabar skiriama pernelyg daug dėmesio, kurio ji nėra verta“. Taip kalbėdamas jis pasitelkia tą pačią manipuliaciją kaip T. Venclova: R. Vanagaitės išpuolis nureikšminamas intelektualinį įvykio aspektą akcentuojant, o  moralinį aspektą eliminuojant tiek, kiek įmanoma neprarandant įtikinamumo.

Nureikšminęs R. Vanagaitės išpuolį, D. Puslys duoda ir patarimų, į ką vietoje tokio „nereikšmingo“ įvykio galima būtų nukreipti dėmesį:

Savo socialiniame tinkle savaitgalį mačiau ne vieną įrašą, kaip žmonės į R. Vanagaitės žodžius atsakė ne burnodami ant jos, o keliaudami susitikti su dar gyvais Laisvės kovų dalyviais, tvarkydami partizanų kapus ir atminimo vietas. Tai puikiausias pavyzdys, kaip dera atsakyti, nes juodintoja nėra verta dėmesio. Dėmesio yra verti tie, kurių atminimą norime puoselėti. Dėmesio verta mūsų istorija, kurią turime stengtis kuo geriau pažinti. 

Matome, kad T. Venclova ir D. Puslys R. Vanagaitės teiginius traktuoja panašiai: abu išsisuka nuo vertinimo, abu akcentuoja intelektualinį ir maksimaliai eliminuoja moralinį įvykio aspektą tokiu būdu nureikšmindami viešųjų ryšių specialistės išpuolį.

b) Donatas Puslys apie visuomenės reakciją į Rūtos Vanagaitės teiginius

Aptardamas apie visuomenės reakciją D. Puslys, kaip ir Jeilio profesorius, nenori nors kiek tikslesne kalba įvardinti tos reakcijos pobūdį. Jis pareiškia ketinąs kalbėti apie tai „ką T. Venclova įvardijo kaip R. Vanagaitės pjudymą“. Čia slypi dviguba manipuliacija. Pirma, žodis „pjudymas“ paverčia ciniškąją viešųjų ryšių specialistę nepelnytai nukentėjusia auka. Antra, skaitytojas kviečiamas pasitikėti Jeilio profesoriaus autoritetu, ir pritarti jo pateiktai traktuotei, tačiau šio kreipimasis yra ištisai melagingas ir manipuliatyvus.

Pristatęs R. Vanagaitę kaip pjudymo auką, D. Puslys panaudoja triuką, neprieinamą T. Venclovai. D. Puslys, būdamas ne laicistinės, o katalikiškos pakraipos viešasis intelektualas, gali pasitelkti simuliakrinės arba neoliberaliosios krikščionybėsšalininkų sofistines gudrybes. „Bernardinų“ redaktorius rašo:

[P]risiminiau brolio Arūno Peškaičio mintis, kaip Jėzus kalbėjo miniai, norinčiai akmenimis užmėtyti moterį. Jis kalbėjo taip, kad įsiaudrinusi minia virto asmenimis, kuriems ėmė veikti ne bandos instinktas, o savirefleksija. Ką ir kodėl darome? Juk šiuo atveju svarbiausia yra ne sugalvoti kuo daugiau etikečių R. Vanagaitei, ne iškeikti ją ir amžiams atriboti.

[...]

[J]ei jau kalbama apie kažkuo nusidėjusį, prasikaltusį asmenį, tai ši biblinė istorija mus moko vieno – krikščionis turi siekti ne užmėtyti akmenimis, kad ir simboliniais, o siekti to asmens pasikeitimo, atsivertimo. Tik tai būtų tikra mūsų pergalė.

Čia yra naudojamasi programiniu simuliakrinės krikščionybės šalininkų triuku – Dievo meilės ir gailestingumo principo akcentavimu, „pamirštant“ ir iš esmės eliminuojant kitą, ne mažiau svarbų principą – Dievo teisingumą. Šitaip išdėliojus akcentus mintis kreipiama tokia linkme: gailestingas Dievas esą viską supras ir pasigailės, o žmonės, sekdami Dievu, irgi turi viską suprasti ir būti gailestingi, todėl kiekvienas asmuo yra geras tiesiog toks, koks jis yra. Neigiamas kito asmens poelgių vertinimas ima atrodyti gailestingumo trūkumu. Netenka prasmės krikščioniškas principas „mylėti asmenį, bet nekęsti jo nuodėmės“ – žmogus laikomas geru su visomis jo nuodėmėmis.

Taip ir D. Puslys šioje citatoje mums siūlo mylėti R. Vanagaitę su visomis jos nuodėmėmis – esą neigiamas kalbėjimas apie jos cinišką ispuolį yra krikščioniškos meilės ir gailestingumo trūkumas. 

Ne mažiau vertos dėmesio ir „Bernardinų“ redaktoriaus sugestijos: tie, kurie neigiamai vertina R. Vanagaitės išpuolį esantys įsiaudrinusi minia, besivadovaujanti bandos instinktu, o ne savirefleksija. R. Vanagaitė esanti auka, o visuomenė – jos skriaudikai. Įvykio moraliniai santykiai tokiomis sugestijomis apverčiami aukštyn kojomis: neigiamai vertinantys R. Vanagaitės išpuolį tampa blogesniais už ciniškąją melagę. 

Kaip ir T. Venclova, D. Puslys nepamiršta paraginti kultūringai diskutuoti neva nepastebėdamas, kad ciniškas melagis negali būti kultūringos diskusijos dalyviu. 

Matome, kad T. Venclova ir D. Puslys visuomenės reakciją traktuoja panašiai: nieku gyvu nenori bent kiek tiksliau įvardinti reakcijos pobūdį, ir apverčia įvykio moralę pavaizduodami viešųjų ryšių specialistę kaip auką, o pasipiktinusią visuomenę – kaip skriaudikus.

Abiejų dokumentų reikšmė

T. Venclovos viešo laiško ir D. Puslio straipsnio analizę apibendrinsime taip: šie tekstai melagingi ir manipuliatyvūs nuo pradžios iki pabaigos. Šiuo požiūriu viešas laiškas ir straipsnis yra tipiški – panašaus melagingumo tekstai ir pasisakymai yra įprasta viešųjų intelektualų produkcija (žr.ČIA, ČIA ir ČIA).

Šie tekstai reikšmingi tuo, kad jie yra liudijimas neabejotinai nuoširdaus autorių susirūpinimo. Susirūpinimą dviems iškiliems viešiesiems intelektualams kelia, be abejo, ne galimi V. Putino propagandinės mašinos laimėjimai ir ne krikščioniško gailestingumo stoka visuomenėje. Abu autoriai gerai supranta, kad viešųjų ryšių specialistės fiasko yra fundamentalios reikšmės įvykis, iš esmės keičiantis viešųjų intelektualų veiklos sąlygas ir perspektyvas. Visuomenė, vienoje situacijoje parodžiusi, kad netoleruoja melo ir cinizmo, gali panašiai reaguoti ir kitose, neleidusi peržengti vienos „raudonos linijos“, gali stoti ginti ir kitų. Visuomenės nuostatos pasikeitimas gali atvesti prie politikos kurso pasikeitimo tokiose srityse kaip istorijos politika ir ugdymo politika. Komforto era, kada galima buvo užsiiminėti sovietmetį primenančiu ideologiniu ir politiniu indoktrinavimu tylinčiai visuomenei primetinėjant bet ką, kas patinka liberaliesiems intelektualams arba ko pageidauja jų paslaugų užsakovai, gali pasibaigti.

Trumpai kalbant, autoriai yra ne juokais susirūpinę dėl to, kad R. Vanagaitės išpuolis apnuogino per daug ir gali apnuoginti dar daugiau, o kalbant metaforiškai, jie baiminasi, kad visiems pamačius ledkalnio viršūnę, gali atsirasti supratimas ir apie visą ledkalnį. Apie tai – kitose straipsnio dalyse.


Lietuvos medikai buriasi į naują judėjimą, jau surinko 25 tūkst. parašų

$
0
0
Penktadienį Vilniuje susikūrusi Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) iniciatyvinė grupė jau steigia medikų judėjimą, kuris rūpintųsi ir medicinos darbuotojų, ir pacientų interesais, teigiama Lietuvos medikų sąjūdžio pranešime žiniasklaidai. 

Pirmojoje medikų sąjūdžio diskusijoje dalyvavęs gydytojas Gediminas Urbonas sako, kad sąjūdis susikūrė vedinas ne tik idėjos, jog už medikų darbą turėtų būti teisingai atlyginta, o sveikatos apsaugos sistemai skiriama daugiau lėšų, bet ir kaip veikia visa sveikatos apsaugos sistema.

„Mums svarbu, kaip visoje šioje sistemoje medikas jaučiasi apskritai. Medikai emigruoja, nematydami kitos išeities, o paskutiniai sprendimai, taikyti sankcijas gydymo įstaigoms už tai, jei gydytojas per 7 dienas nepriims užsiregistravusio paciento buvo paskutinė paspirtis susirinkti ir pasikalbėti“, – kalbėjo G. Urbonas.

Lapkričio 3 d. paskelbtoje peticijoje, kurią užregistravo Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Kasiulevičius, reikalaujama nedelsiant 30 proc. padidinti visų sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų, įskaitant ir gydytojus rezidentus, atlyginimus.

Taip pat valdžios reikalaujama per artimiausius metus medikų atlyginimus padidinti 50 procentų.

LMS reikalauja iš esmės reformuoti ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) formavimo principus, atitinkamai didinant visų sveikatos priežiūros paslaugų įkainius.

Peticijoje įvardijama ir daugiau reikalavimų, su kuriais galima susipažinti ČIA ir dokumentą pasirašyti. Iki antradienio popietės peticiją pasirašė apie 25 tūkst. piliečių.

Pasak G. Urbono, Lietuvos medikų sąjūdis nėra prieš Lietuvos gydytojų sąjungą nukreiptas judėjimas, bet „sąjungą išjudinti reikėtų“.

„Lietuvos gydytojų sąjunga veikia kažkaip inertiškai, paprastai niekur nesikiša arba jos veikla mažai matoma. Dalis kalbėtojų mano minėtame susirinkime Vilniuje gydytojų sąjungos vadovus kaltino ir pataikavimu visiems iki šiol buvusiems Sveikatos apsaugos ministerijos vadovams“, – kalbėjo G. Urbonas.

Į LMS susivieniję medikai sekmadienį išsirinko ir laikinąjį pirmininką, Norvegijoje psichiatro darbą dirbantį Ramūną Aranauską.

„Laikinasis pirmininkas politiškai nepriklausomas, jo neįmanoma pažeisti ir jokiomis lietuviško administracinio poveikio priemonėmis, ką galėtų daryti sąjūdžio oponentai, jei LMS lyderiu būtų Lietuvoje dirbantis medikas“, – akcentavo G. Urbonas.

Lietuvos medikų sąjūdžio iniciatyvinė grupė kol kas svarsto, kokį juridinį statusą turės judėjimas. Pavadinimą jau pavyko užregistruoti.


Jūratė Laučiūtė. Mes atsiprašėme. O jūs?

$
0
0
Lietuva vėl išprovokuota, vėl kalama ant antisemitizmo kryžiaus. Senas, nusibodęs, bet dėl to ne mažiau skausmingas siužetas: įžūli ar/ir infantili ypata netikėtai, išdavikiškai smūgiuoja į paširdžius, tačiau gavusi grąžos, visa gerkle piktinasi, kokie nekultūringi, netolerantiški tie, kurie išdrįso duoti grąžos.

Jei panašūs apsižodžiavimai, apsistumdymai vyktų šalyje, kur visi konflikto dalyviai išpažįsta Kristaus mokymą ir juo seka, panašūs priekaištai turėtų realų pagrindą, nes daugelis dar prisimename Kristaus raginimą gavus į vieną žandą, šiukštu, neduoti grąžos, bet dar atsukti ir kitą žandą.

Tačiau  yra du „bet“. 

Vienas: konfliktuojama ne kur kitur, o šiandieninėje Lietuvoje, kuri yra ES narė, o ES, kaip žinia, atsisakė krikščionybės, kaip sudedamo ir privalomo ES šalims kultūros dėmens. Tad ko piktintis, jei mūsų  tautiečiai stengiasi būti modernūs ir  nebesigręžioja į Kristų, kad neįžeistų Mahometo...

Antras: ne tik šiandien, bet ir praeityje, kai dar lietuviai nesigėdijo viešai išpažinti krikščionybę, antrasis konflikto dalyvis ne tik nepripažino Kristaus mokymo, bet ir dabar, kaip ir prieš kelis tūkstančius metų, tebesivadovauja visai kita, su krikščionybe nesuderinama nuostata – keršto nuostata, ir keršto ne tik asmeniškai tam, kuris žudė, bet ir jo palikuonių palikuonims, ir net visai tautai. 

Ar tai priimtina Europos visuomenei, kuri kaip vieną didžiausių savo vertybių įvardija toleranciją net ir tada, kai „kitas“ nei gerbia, nei toleruoja? Juolab, kai mėginama primesti kolektyvinę atsakomybę tautai, kuri ne tik nepagimdė tautinę neapykantą skatinančios neva filosofijos, neišprovokavo XX a. didžiausių taikių piliečių žudynių nacionaliniu (hitlerizmas) ar ideologiniu (stalinizmas) pagrindu, bet ir pati skaudžiai nukentėjo tiek nuo vieno, tiek nuo kito –izmo!

Gyvenimas – geriausias mokytojas. Ir šį kartą jis pirštu prikišamai parodė, kas yra kas ir ko yra vertas žmogus, pilantis pamazgas ant savo tautos, savo valstybės toje šalyje, kuri niekada nepasižymėjo draugiškumu ir pagarba Lietuvai. 

Maža to, ir intelektu nešvytintis siuvėjas, ir, manykime, iš meilės pakvaišusi moteriškė netgi pasiūlė atvirai priešiškos šalies lyderiui  imtis auklėti tą, jų nuomone, niekam tikusią Lietuvos valstybę. Ir  abu pasisakymai yra provokatyviai susiję „laike ir erdvėje“, nes įgarsinti buvo vos ne tuo pačiu metu ir iš tos pačios tribūnos. 

Su provokatoriais visur elgiamasi be tolerantiškų įmantrybių. Tiesa, Lietuva ilgą laiką buvo lyg ir savotiška išimtis, nes čia buvo garbinami Tomo Venclovos tipo „susipratę“ lietuviai, kurie laikė geru tonu kritikuoti Lietuvą būtent tose šalyse, su kuriomis Lietuvai iki šiol vis dar keblu megzti  normalius, abipusiai pagarbius santykius. Bet juk sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Statkevičiaus ir Vanagaitės  „duetas“ bus  perpildęs lietuvių kantrybės ir saviniekos taurę, ir  Lietuvos šmeižikai pagaliau sulaukė itin vieningo pasmerkimo, kas liudija atgimstantį tautinį orumą. 

Beje, šį kartą savo nuomonę-nepritarimą provokatoriams viešai išsakė ne tik eiliniai piliečiai, bet ir kai kurie valdžios atstovai. LR Seimo nario Lauryno Kasčiūno nuomone, „su V. Putino režimu susijusio oligarcho V. Kantoro vadovaujamos organizacijos pareiškimas – dar vienas tvirtas įrodymas, kad Dušanskienės ataka prieš mūsų partizanų vadą jokiu būdu nebuvo sensacijos paieškos, noras išsiskirti ar tik pasipelnyti, atvirkščiai – tai klientelistinės Kremliaus struktūros jau dešimtmetį besitęsiantis sistemingas anti-lietuviškas veikimas, kurio tikslas – susieti Lietuvos laisvės kovas su didžiausia žmonijos tragedija, diskredituoti mūsų valstybingumo idėją, paversti mus parijais Vakarų erdvėje. Todėl diskusija turi vykti ne apie žodžio laisvę, liečiamas ar neliečiamas temas, leidyklų sprendimus, o apie geopolitinius šių sistemingų atakų tikslus“.

Tiesa, kai kuriems interneto komentatoriams pristigo takto ir santūrumo, ir užuot diskutavę argumentais, jie nuslydo į plikas emocijas.  Nemėginant jų  pateisinti, visgi galima suprasti:  įvairių tautybių ir lyčių provokatoriai jau ne pirmą kartą dergia mūsų tautą, primesdami jai kolektyvinę atsakomybę, bet mūsų valdžios  atstovai ne tik vengdavo duoti jiems orų atsaką, bet ir plačiai atverdavo jiems vartus į aukščiausias mūsų šalies tribūnas. Matyt, vadovavosi liūdna tautine patirtimi: nekliudyk..., nes smirdės. Todėl „duoti grąžos“ griebdavosi paprasti lietuviai, nors ir būdavo graudenami, kad „grąža“ – ne ta priemonė, kuri gali padaryti mus laisvus nuo provokacijų ir šmeižto.

„Kiek supjudytų žmonių. Kiek nemeilės ir neapykantos išlieta ir liejasi. Kiek prasivardžiavimo, asmeninės ir tautinės neapykantos kurstymo. Kiek priklijuota etikečių. Kaip tai neigiamai atsiliepia ne tiems gražiems ir kilniems jausmams, kuriais lietuviai pastaraisiais metais pradėjo dalytis su žydais, o žydai su lietuviais,“ – sielojasi Sergejus Kanovičius dėl to triukšmo, kuris kilo dėl Vanagaitės ir Zurofo „benefiso“ Maskvoje. Būtų galima sielotis kartu su juo, jei autorius būtų pamėginęs paieškoti šio incidento pradinės priežasties ir įvardinęs ją kaip iš anksto kažkieno suplanuotą, o R. Vanagaitės uoliai įvykdytą  provokaciją. Būtent jai ir jos mylimajam, o ne kolektyviniam  skaitytojui S.Kanovičius, siekdamas objektyvios tiesos, privalėjo adresuoti savo klausimą: „Kieno vardu ir vardan ko įžeidinėjami padorūs žmonės?“ Deja, to jis nepadarė... 

Kažin, kam ir kokius klausimus uždavinės ponas Kanovičius dabar, po to, kai Vanagaitė  prisipažino apgailestaujanti dėl savo nepagrįstų kaltinimų partizanų vadui?

Nesupratau, į ką, ar į lietuvius, ar žydus kreipėsi S.Kanovičius, ragindamas: „Apkabinkime savo istoriją ir nebijokime. Palikime mūsų kvailus ego ir ambicijas, piktdžiugą. Supraskime – darome klaidas, už kurias ir vėl mokės mūsų vaikai. Dešimtmečiais. Pagalvokime apie juos. Jei dar galime galvoti apie ką nors, išskyrus save. Nustokime vartoję pusiau-tiesą“. Dėl visa ko priimu jo žodžius  kaip kvietimą lietuviams nustoti kalbėti pusiau-tiesą,  o žydams – raginimą išgirsti visą tiesą, be ambicijų, be senų žaizdų aitrinimo... O visa tiesa ta, kad tiek šiandieninė lietuvių karta, tiek mūsų tėvai ir seneliai, kurie anaiptol ne visi buvo žydšaudžiai, kaip ir ne visi buvo pasaulio teisuoliai, iki šiol nesulaukė atsakymo į nuolat juos kankinantį klausimą: kodėl tiek šimtmečių ramiai gyvenę Lietuvoje, taikingai sugyvenę su lietuviais, nepatyrę nė vieno pogromo, Lietuvos  žydai (žinau, kad tik kai kurie iš jų, bet mane sugundė pono Zurofo pavyzdys panaudoti jo taip mėgstamą kolektyvinio kaltinimo figūrą), rusams okupavus Lietuvą, šoko uoliai tarnauti okupantams,  ir ne tik padėjo jiems vykdyti politinį – ideologinį perversmą, bet ir fiziškai naikino okupantams neįtikusius vakarykščius kaimynus, draugus, kolegas?

O jei kažkas nuoširdžiai  nori visos istorinės tiesos, tai ji tokia: chronologiškai lietuvių žemaičių žudynės Rainiuose įvyko anksčiau, nei žydų žudynės Paneriuose. Bet iki šiol nė vienas Izraelio valdžios atstovas neatsiprašė taikios, draugiškos lietuvių tautos, kuri šimtmečiais dalijosi su žydais ta pačia žeme, tuo pačiu dangumi, tačiau jų skaudžiai išduotos, vos tik pasigirdo okupantų komanda griebti ir žudyti vakarykščius bendros duonos valgytojus! Ne tik neatsiprašė, bet ir slėpė, globojo žudiką/žudikus... O juk lietuviai atsiprašė, ir ne kartą, tiek valdžios atstovai, tiek eiliniai piliečiai, nors pirmąjį kraują praliejo ne lietuviai...

Taigi, gerbiamieji, išgirskime jei ne savo sąžinės balsą, tai bent S.Kanovičiaus raginimą ir pagaliau , „pagalvokime apie tiesą, kuri, skirtingai nuo į tamsą mus skandinančio melo (tuo pačiu ir  nuo Vanagaitės nuolat  atnaujinamo šmeižto – J.L.), mus dar gali apšviesti“.


Naglis Kardelis. „Ar iš Lietuvos neišvarysime lietuviškumo dvasios?“ (II)

$
0
0
Regimanto Tamošaičio nuotr.
Tęsiame pokalbį su filosofu Nagliu Kardeliu (pirmąją dalį skaitykite ČIA). Apie filosofijos ir filosofų likimą akademijoje bei filosofijos ir demokratijos ryšį VU docentą ir LKTI Šiuolaikinės filosofijos skyriaus vedėją Naglį Kardelį kalbina Monika Morkūnaitė ir Vytautas Vyšniauskas.

– Ne paslaptis, jog filosofijos disciplina konceptualiai itin susijusi su teologija. Ar galima sakyti, kad moderniaisiais laikais prasidėjusi ir iš esmės dar tebevykstanti sekuliarizacija prisidėjo prie to, jog ir į filosofiją (tiek institucine prasme, tiek kaip į discipliną) nemaža dalis visuomenės arba žiūri skeptiškai, arba tiesiog neranda argumentų, kuo ši yra vertinga ir reikalinga?

– Pagrindinis skirtumas tarp filosofijos ir teologijos yra tas, kad filosofija remiasi autonomišku protu – turiu galvoje antikinę filosofijos sampratą. Viduramžiais filosofija įtraukė ir autonomiško proto atžvilgiu heterogeniškus elementus – tokius, kurių protas iš savęs negali išvesti, nors buvo laikoma, kad tie elementai turi su proto sprendimais konceptualiai ir logiškai derėti. Į filosofinio mąstymo akiratį buvo įtraukti ir Apreiškimo elementai kartu su filosofinėmis jų interpretacijomis ir konceptualizacijomis. Bet apskritai filosofija yra autonomiškesnė sritis, ji remiasi ne šiaip protu, o būtent autonomišku protu – tokiu protu, kuris gali užklausti viską. Teologija, be jokios abejonės, taip pat įtraukia filosofinį mąstymą, bet vis dėlto labiau remiasi Apreiškimo teiginiais, kurių nemaža dalis prigimtiniam protui nėra savaime akivaizdi, taip pat labiau nei filosofija atsižvelgia į tradiciją ir tam tikras istoriškai susiklosčiusias socialines bei kultūrines konvencijas. Pačioje teologinio mąstymo tradicijoje regime skirtį tarp prigimtinės teologijos (theologia naturalis), kuri yra filosofiškesnė, ir apreikštosios teologijos (theologia revelata), kuri labiau interpretuoja, aiškina Apreiškimą, bet irgi naudoja proto organoną, nes teologija, panašiai kaip filosofija, remiasi logika, kad pagrįstų savo teiginius.

Tačiau esminis filosofijos ir teologijos panašumas yra tas, kad jos abi mąsto apie pamatinius dalykus – būties prasmę, galutinį žmogaus būties tikslą, tik, žinoma, teologas dažniausiai vienodai remiasi ir mąstymu, ir Apreiškimu, o filosofas – labiau savo prigimtiniu mąstymu, bet jis nebūtinai yra arba (dėl kiek skirtingos filosofijos prigimties) turėtų būti priešiškas religijai ar teologijai. Tai yra pagrindinis skirtumas, palyginti su visomis kitomis akademinėmis disciplinomis, tarkime, praktiniais ir ypač technologiniais mokslais, kurie turi reikalą tik su baigtiniais bei čiadabartiškais dalykais. Filosofija ir teologija kalba – nors ir šiek tiek skirtingai – apie tai, kas pranoksta praktinių žmogaus reikmių akiratį ir iškyla kaip omega visais atžvilgiais: tai, kas veriasi kaip prasmės horizontas, žmogaus gyvenimo išsipildymas ir jo įprasminimas; tai, kas prieš žmogų iškyla ir jam nelygstamu būdu rūpi kaip galutiniai dalykai. Teologijoje tai Dievas, o filosofai tai galbūt pavadintų galutine tikrove ar būties pagrindu – nors ir filosofai galutinę tikrovę, būties pagrindą ir galutinės prasmės horizontą, kurių pažininimas ar bent prisilietimas prie jų atvertų tiesą ir teiktų didžiausią išmintį, neretai pavadintų Dievu. Tai parodo filosofijos ir teologijos giminystę – nors kiek skirtingais būdais, kartais skyrium viena nuo kitos, o kartais ir vaisingai bendradarbiaudamos filosofija ir teologija kontempliuoja pamatinius, gelminius ir galutinius dalykus, pačiu radikaliausiu – absoliučiu – lygmeniu sprendžia prasmės klausimą. Jos abi žvelgia į pasaulį ir žmogų sub specie aeternitatis– iš amžinybės požiūrio taško.

Visi kiti mokslai tiria tam tikrą tikrovės domeną, o technologiniai mokslai dar ir bando išgauti iš tų teorizavimų praktinę naudą. Matome, kad moksle buvo labai svarbi mąstymo ir teiginių konstravimo matematizacija. Logika kaip instrumentas vartojama nuo seniausių laikų – ja nuo Antikos laikų rėmėsi ir iki šiol tebesiremia filosofija, taip pat teologija, tačiau kitas labai galingas teorinio mąstymo formalizavimo instrumentas – matematika – tinka ne visose žmogiškojo pažinimo bei žmogiškojo sąlyčio su tikrove srityse. Pavyzdžiui, jau Aristotelis teigė, kad matematika netinka metafizikai. Matematika šios Aristotelio minties kontekste suvoktina kaip kvantifikavimas, sukiekybinimas, išreiškimas skaičiumi – kitaip tariant, kaip pastanga bendravardiklinti ir kartu pažintine prasme „plokštinti“ tai, kas yra be galo turtinga ir esmingai „stereometriška“ dėl tarpusavyje nesubendravardiklinamų kokybinių savybių, būdingų pačiai tikrovei. Iš to, beje, plaukia, kad to, kas filosofiška, neįmanoma sukiekybinti ir suvadybinti. Filosofija ir teologija yra sritys, kur vadyba negali niekaip ar bent jau įprastu būdu pasireikšti, nes priešingu atveju galėtume įsivaizduoti absurdišką hipotetinę situaciją, kai Romos Popiežius būtų vadybininkas – ne teologas ar filosofas, ne moralinis autoritetas, o būtent vadybininkas, parodantis, kaip Bažnyčia turėtų vystytis, tarkime, išsikėlusi vienokį ar kitokį labai konkretų, konkrečiu skaičiumi išreiškiamą tikslą – tarkime, pritraukti į savo gretas kuo daugiau tikinčiųjų, antai tiek ir tiek tikinčiųjų per metus, penkmetį ar dešimtmetį. Svarbiausias dalykas čia būtų ne įtikinimas, ne moralinio pavyzdžio jėga, ne stebuklo galia, ne įgyto tikėjimo stiprumas, ne atvertimo bei atsivertimo į tikėjimą kokybė, o vien formalus tikinčiųjų – religijos „vartotojų“ – skaičiaus pokytis. Gudrus ir apsukrus vadybininkas čia įgytų didelį bei akivaizdų pranašumą ir prieš genialų teologą, ir prieš šventąjį. Beje, būtų ne mažiau absurdiška, jei ateityje atsirastų ir, tarkime, tautos vadybininkas, šalies vadybininkas, pakeitęs tradicinį tautos vadovą ar genties vadą. Tiesą sakant, tokie laikai jau atėjo ar netrukus ateis – jau dabar madinga kalbėti ne apie politiką, o apie politikos vadybą.

Dauguma mokslų, ypač tiksliųjų, nors jie taip pat siekia tiesos, paprastai tiria tam tikrą labai siaurą tikrovės segmentą ir tiesą „iš mažosios raidės“ – tiesą apie siaurą ir labai konkrečią tikrovės sritį. Paprastai atradimai dar yra sutechnologinami, praktiškai pritaikomi, ir ta nauda gali būti išreikšta pinigais. Kitaip sakant, ne galutinių, o tarpinių tikslų (tokių, kaip antai kūninė ir apskritai medžiaginė žmogaus gerovė, įvairiose srityse ir įvairiais būdais besireiškiančio vartojimo lygis) siekimas yra tai, kas sieja šiuos „žemesniuosius“, praktinius, arba net ir pakankamai teorinius mokslus, kurie kaip svarbiausią, o neretai ir vienintelę savo užduotį dabar mato vien praktinį pritaikymą. Nors ir tarp šiandienos fizikų dar yra išlikusių idealistų, kurie mąsto apie pasaulio fizinių pamatų, materijos giliausių dėsnių atradimą, tiesos apie tai, kaip veikia materialusis pasaulis, išaiškinimą, dauguma fizikų, idealistiškai nusiteikusius savo pirmtakus laikydami naivuoliais, dažniausiai mano, kad, nesivaikant absoliučios tiesos fantomo, reikia tiesiog paprasčiausiai plėtoti tam tikras praktine prasme „daug žadančias“ teorinės fizikos sritis kiek įmanoma efektyvesniu būdu – būtent tiek, kiek teoriniai atradimai galėtų būti pritaikyti praktiškai ir panaudoti naujųjų technologijų kūrimui. Neretai jie būna jau rezignavę – mano, kad šiuo metu teorijų labai daug, pernelyg daug ir kad jos sunkiai tarpusavyje dera – ir dėl to fizika tampa veikiau metafizika, tad geriau plėtoti tai, kas realiai pritaikoma. Kaip pavyzdį galima pateikti tokias sritis, kaip lazeriai, nanotechnologijos, fermentai, genų inžinerija. Tokiose srityse lyderiaujantys mokslininkai vadovauja fabriko dydžio laboratorijoms – pradėję kaip tyrėjai, kaip įprasti mokslininkai, anksčiau ar vėliau jie tampa mokslo vadybininkais, organizatoriais, užuot pasilikę panašūs į tuos, kurie, kaip kadaise Kopernikas ar Kepleris, stebi dangų ir kažką skaičiuoja, tikėdamiesi atrasti giliausius tikrovės pamatus. 

Filosofas ir teologas, jeigu jie dar išlaikę klasikinį etosą, šiuo atžvilgiu yra labai senoviški gerąja prasme, nes mąsto apie tikrovę, žmogaus gyvenimo prasmę, tikslą, tai, kas suteikia išmintį. Kartu akivaizdu, kad šios abi disciplinos yra labai nepraktiškos. Jei nemanome, kad žmogui prasminga siekti išminties, kelti klausimą apie galutinį žmogiškosios būties tikslą, tuomet tai yra visiškai dykos disciplinos. Akivaizdu, kad būtent taip manantieji paprastai neturi jokio supratimo, jog pasaulyje ir žmogaus akiratyje dar gali būti kažkas daugiau nei tik „duona kasdieninė“ – vartojimas, prekės, gamyba. Jie neįsivaizduoja, kad gali egzistuoti – ir būti laikomi vertingais – tokie dalykai, kaip idėjos, kažkas, kas sunkiai išreiškiama skaičiumi ar nusakoma praktinio proto kategorijomis. Taip manantiems atrodo, kad filosofai ar teologai tarsi kalbasi su dievais. Kaip komedijoje „Debesys“ šmaikštavo Aristofanas, turėdamas galvoje Sokratą, filosofai „vaikšto oru“ ir debesis laiko dievais – be abejo, debesys čia simboliškai įkūnija filosofų (kurie, užuot, kaip „normalūs“ žmonės, vaikščioję žeme, ir patys, sakytume, tupi ant debesies) mąstomas miglotas materijas. 

Taigi matome, kad filosofija ir teologija daugeliu atžvilgių yra labai panašios disciplinos. Ilgą laiką jos buvo labai priešinamos: pavyzdžiui, sovietmečiu buvo sakoma, kad Viduramžiais filosofiją žmonės suvokė iškreiptai, kaip teologijos tarnaitę. Tiesa, iš tiesų būta tokio pasakymo –  philosophia est ancilla theologiae, tačiau juo norėta pasakyti, kad filosofija, turėdama autonomišką savo veikimo sritį, į kurią teologija neturėtų brautis, gali atskleisti ar praskaidrinti kai kuriuos pastarajai svarbius dalykus – ir būtent šiuo būdu jai „patarnauti“. Viena vertus, buvo suvokiama, kad ne viskas, ką teigia Apreiškimas, gali būti lengvai (ar net apskritai) išaiškinama ar paaiškinama prigimtinio proto šviesoje, nes esama tokių slėpinių, kaip, tarkime, Švenčiausioji Trejybė, kurie negali būti niekaip paaiškinami protu. Kita vertus, buvo laikomasi požiūrio, kad kai kurie prigimtinės ir net apreikštosios teologijos svarstomi klausimai vis dėlto gali būti arba visiškai, arba bent iš dalies nuskaidrinami, racionalizuojami –  ir būtent tai turėjo daryti filosofija. Šv. Tomas Akvinietis manė, jog mąstantis žmogus, ypač filosofas, turi ne tik teisę, bet ir pareigą savojo tikėjimo turinyje suprasti tai, ką įmanoma suvokti prigimtiniu protu. Šiuo požiūriu filosofija iš tiesų tarnauja, bet tas tarnavimas nėra pažeminimas – juk pats Popiežius nusakomas kaip servus servorum Dei, taigi tarnavimas yra kilni užduotis, kilnus pašaukimas, kuris nepažemina filosofijos statuso ir nemenkina jos orumo. Laicistiškai nusiteikęs, netikintis žmogus mano, kad bažnyčioje atsiklaupęs žmogus pamina savo orumą, nusižemina ir moraline prasme „sumažėja“, sumenksta kitų žmonių (be abejo, netikinčių) akyse, bet Viduramžių filosofas pasakytų priešingai – atsiklaupęs prieš Dievą, savo paties, kitų pamaldžių žmonių – ir, svarbiausia, Dievo – akyse toks žmogus morališkai ir simboliškai dar labiau išauga, tarsi ūgteli visais atžvilgiais.

Nesunku įžvelgti, kad būtent modernybė ištrynė panašumą tarp filosofijos ir teologijos, išrausė tarp jų prarają. Būta netgi tokio eksceso, jog vienu metu – Apšvietos laikais Prancūzijoje – imtas garbinti (tiesiogine, o ne perkeltine šio žodžio reikšme) sudievintas protas, nors paskui tokio garbinimo buvo atsisakyta kaip absurdiško. Imta laikyti, jog būtina plėtoti tik tuos mokslus, kurie geba pagerinti medžiaginę žmonių gerovę – ir šiuo atžvilgiu yra „realūs“ ir „pozityvūs“. Žinoma, savaime tai būtų kilnus tikslas, bet, žvelgiant giliau, nesunku pamatyti, kad jis iškreipia mokslo esmę, nes, užuot siekus pažinti tiesą, mokslo priemonėmis dažniausiai imama vaikytis vien praktinės naudos ir siekti vien materialiai apčiuopiamos gerovės. Vėliau susiformavo pozityvistinis mokslo idealas, kuriuo remiantis tikrais mokslais pradėtos laikyti tik tos disciplinos, kurios galėjo – ar bent iš principo gali ateityje – būti matematizuotos. Kažkada Napoleonas paklausė kolegos, besiskundusio tuo, kad jo negerbia kolegos, ar šis išmano diferencialinį ir integralinį skaičiavimą. Kolegai atsakius „ne“, pridėjo: „o nori, kad tave gerbtų“. Žodžiu, tai buvo tam tikra Apšvietos laikais įsivyravusi nuostata. 

Vėliau visas XIX amžius buvo paženklintas pozityvizmo ir natūralizmo ženklu. Buvo laikoma, kad sritys, kurios negali būti plėtojamos kaip pozityvistiniai mokslai, iš viso nelabai turi pateisinimą. Iš esmės tuo keliu jau ėjo netgi Kantas, nuolat metodiškai klausdavęs, kaip viena ar kita akademinė disciplina (tarkime, metafizika) galinti būti įmanoma – kitaip tariant, turinti teisę egzistuoti, iš tiesų klausdavo apie tai, kaip ta ar kita disciplina galėjo būti įmanoma ir turėjo teisę egzistuoti kaip mokslas. Kantas priėjo prie išvados, kad metafizika nėra įmanoma kaip – pasitelkiant vėliau madingu tapusį terminą – pozityvus mokslas. Jau vien pats metodiškai ir įkyriai keliamas klausimas, „kaip kažkas gali būti“, formaliųjų galimybės sąlygų kėlimas neatsižvelgiant į konkretų ir specifinį atitinkamos disciplinos turinį ir jos tiriamo objekto prigimtį, yra modernaus mentaliteto pasireiškimas. Tai metodologinė  prieiga, kai svarstymų horizontas iš anksto uždaromas tomis išankstinėmis sąlygomis, kurios daugiau ar mažiau yra apriorinės. Kitaip tariant, žmogus pats save įsivaro į kampą, nusistato savo paties, kaip asmens, ir savojo mąstymo funkcionavimo lauką, atsiriboja nuo to, kas neefektyvu, o tariamas neefektyvumas susijęs iš esmės tik su tuo, kad kažko neįmanoma griežtai formalizuoti –  arba kad tai yra paradoksalu ir veda į prieštaravimus. Mokslas turi nežabotą absoliutaus loginio griežtumo ir empirinio neklaidingumo ambiciją, dėl to nelinkęs pripažinti, kad prieštaravimai ir griežto formalizavimo stoka yra veikiau taisyklė nei išimtis iš jos visose mokslo disciplinose: net pati matematika iki galo negali išvengti prieštaravimų ir būti iki galo logiškai formalizuota, o teologijoje ir filosofijoje prieštaravimų apskritai knibždėte knibžda. Tuomet tokios disciplinos, kaip filosofija ir teologija, pradedamos nelaikyti mokslu tiesiog automatiškai ir instinktyviai. Šitaip formavosi vadinamoji realinio mokslo samprata – net ir edukacijos sistemoje buvo padaryta skirtis tarp klasikinių ir realinių gimnazijų. Žodis realis (lotyniškai res yra ir „daiktas“, ir „dalykas“) reiškia „tikroviškas“, taigi tos realinės gimnazijos turėjo ruošti mokinius „gyvenimui“ ir mokyti „tikroviškų“ dalykų, realistiškų mokslų, o ne tokių „antikvarinių“, kaip lotynų ar graikų kalba (nors pirmoji, tiesa, buvo dėstoma ir realinėse mokyklose), ar juo labiau filosofijos ir teologijos, nebent labai siaura apimtimi, pavyzdžiui, logikos ir kitų su logika susijusių disciplinų. 

Turime atkreipti dėmesį į tai, kad LDK egzistavimo pabaigoje, dar prieš mūsų teritorijos inkorporavimą į carinės Rusijos imperijos sudėtį, buvo įvykdyta švietimo reforma, kurios vienas iš centrinių uždavinių buvo akcentuoti tiksliųjų, realinių mokslų reikšmę. Tai buvo laipsniškas scholastikos, visų neva „senovinių“ disciplinų – metafizikos, teologijos – atsisakymas. Pagal tokį švietėjišką modelį pertvarkyta ir vidurinių mokyklų programa, kartais net kai kurie Bažnyčios atstovai manė, jog taip elgtis teisinga, nes liaudis neva vis vien nesuprasianti metafizinių subtilybių, todėl paprastus žmones reikia mokyti tik to, ko juos esą įmanoma išmokyti. Sunkiai pritaikomos, su antgamtine sritimi susijusios disciplinos buvo apkarpomos ir universitete. Ne veltui XVIII a. pab.-XIX a. Vilniaus universitetas buvo labai stiprus tiksliuosiuose moksluose ir daug silpnesnis – humanitariniuose. Tai buvo švietėjiškų tendencijų pasekmė, tam tikra tvyranti mada. Net jei tie žmonės buvo palankiai nusiteikę religijos atžvilgiu, kai kurie iš jų – beje, ir kai kurie kunigai – manė, kad tai labai sudėtingi, senoviniai dalykai, dėl to juos reikia perteikti naujoviška kalba: esą galbūt ateityje bus sukurta geresnė filosofija ar teologija, bet dabar scholastinių dalykų reikia atsisakyti, pereiti prie to, kas yra apčiuopiama, pamatuojama, kur stebima labai greita mokslo pažanga. Tai buvo itin sparčios mokslo raidos metas, atmosferoje tvyrojo naujovės, vaizduotę kaitino vienas po kito sekę atradimai, todėl natūraliai atrodė, jog reikia eiti koja kojon su laikmečiu. Taigi pirmąjį tokios reformos judesį matome jau LDK pabaigoje Apšvietos kontekste. Apšvietos, kurią šiaip jau galima vadinti ir „aptamsa“ – Algio Mickūno sugalvotu pavadinimu. 

Žinoma, ten taip pat būta gerų dalykų – pavyzdžiui, labai didi Kanto filosofija, tačiau ji vis vien jau nusako to meto etosą, kuris skiriasi nuo Aristotelio ar Tomo Akviniečio epochų etoso. Taigi matome, jog modernybė nuosekliai eina šia tikrovės patirties plokštinimo, sukiekybinimo, formalizavimo, pajungimo praktikai kryptimi. Apšvietos laikais tai irgi buvo aktualu: pavyzdžiui, Kantas kėlė klausimą, kaip įmanoma religija vien prigimtinio proto ribose. Kitaip tariant, net ir teoriniuose svarstymuose – būtent teorijoje, o ne praktikoje (tai akivaizdus paradoksas!) – pereita prie grynai prigimtinio, praktinio mąstymo režimo. Matyt, tai buvo svarbu dėl to, kad tuo metu atrodė prasmingas ir aktualus tik toks filosofijos, teologijos ir kitų disciplinų kultivavimas, kuris būtų intersubjektyvus ir kad būtų galima apie tai kalbėti įprasta žmogiška kalba, neapeliuojant į mistines patirtis, genialią intuiciją ar ekscentrišką, idiosinkrazišką, kitiems asmenims nesuvokiamą protą. Taigi visa, kas subtilu, buvo pamažu nukarpoma, ir mokslas šitaip, sakytume, ilgainiui „plokštėjo“. Įdomu ir tai, kad Viduramžiais susiformavusi filosofinė scholastika, kaip įtakinga mąstymo srovė ar mąstymo būdas, ilgiausiai išliko Pietvakarių Europos kraštuose –  Ispanijoje, Portugalijoje, o labiau į Šiaurę, modernesniuose, „pažangesniuose“ kraštuose ji jau buvo visai išbrokuota ir nemadinga, nebent kai kur tradiciškai užsiliko konfesiniuose getuose, itin siaurose akademinėse erdvėse. 

Dabar mes einame labai panašia kryptimi. Kažkada buvo atsisakyta teologijos, o šiandien panašus likimas gali ištikti ir filosofiją: juk jei neįmanoma konkrečiai ir „pozityviai“ apibrėžti išminties, neįmanoma apibrėžti ir šio mokslo ar užsiėmimo „pažangos“ kriterijų, vadinasi, filosofijos apskritai neįmanoma laikyti mokslu. Tai, beje, galioja visiems humanitariniams mokslams, kurie savo prigimtimi yra kokybiniai ir nekvantifikuojami. Dėl to čia negali būti „pažangos“ kriterijų, kurie būtų visiems aiškūs ir išreiškiami skaičiais. Kituose kraštuose tai yra suvokiama, ten patys humanitariniai mokslai nėra vadinami sciences. Pavyzdžiui, mokslininkas humanitaras angliškai yra įvardijamas žodžiu scholar – tas, kuris kultivuoja scholē– laisvą laiką (tai pirminė šio graikiškos kilmės žodžio reikšmė), kitaip tariant, laisvaisiais menais ir laisvaisiais mokslais (artes liberales) paremtą veiklą (beje, ir žodis „scholastika“ yra tos pačios šaknies – tai nėra atsitiktinis sutapimas). O štai anglišku žodžiu scientist (iš lot. scientia) įvardijamas tas, kuris kultivuoja gamtos mokslus, dirba laboratorijoje, yra fizikas, chemikas, biologas. Anglijoje, Amerikoje tai yra puikiai skiriama – čia filologo ar filosofo niekas nepavadins scientist, nebent jis, žinoma, yra koks nors neurofilosofas, dirbantis IT srityje, taigi praktikuojantis palyginti siaurą ir itin specifinę discipliną, esančią filosofijos, kognityvinės psichologijos, informatikos ir biomedicininių mokslų paribiuose. Bet visi kiti nusakomi kaip scholars, o panašios disciplinos įvardijamos kaip academic subjects– tam tikri akademiniai dalykai, o žmonės – akademikai, akademijos atstovai, bet ne mokslininkai. 

Mes tuo tarpu laikomės įsikibę mokslo ir mokslininko termino ir laikydami, jog gamtos mokslai neva daugiau pasiekę, šiuos kriterijus imame taikyti visiems, reikalauti matematikos, eksperimentų, praktinio pritaikymo ir diskurso vienalytiškumo. Tačiau filosofai niekada nemąsto kolektyviniu protu, jie yra asmenybės, o tiksliųjų mokslų veikla labiau priklausoma nuo tam tikro bendro konteksto. Filosofams buvimas bendrame diskurse nėra geras dalykas, nebent jie važinėja į filosofines konferencijas, sudalyvauja dideliame skaičiuje konferencijų, parašo daug straipsnių į vadinamuosius prestižinius žurnalus. Bet tas, kuris yra tikras filosofas, kaip antai Šliogeris, sėdi kažin kur Pilaitėje ir kažką mąsto, o rezultatų nepublikuoja tuose žurnaluose. Tai ir yra skirtumas tarp buvimo filosofu ir tiesiog profesionalu, kultivuojančiu filosofiją. Humanitariniai mokslai, skirtingai nei tikslieji, niekada negalės būti labai tarptautiški, ir tarptautiškumas tikrai neturėtų būti pagrindinis humanitarikos, kaip savitos prigimties akademinių disciplinų viseto, kultivavimo tikslas. Bet įvardytos tendencijos, akivaizdu, yra neguodžiančios.

– Filosofijos ir demokratijos lopšiu tapusi Senovės Graikija liudija glaudžią jų sąsają. Laisvosios rinkos ir apskritai verslo modelio taikymas aukštojo mokslo srityje, reikalaujant efektyvumo ir finansinės naudos, filosofiją neišvengiamai nureikšmina, tačiau ar tokiu būdu nenureikšminama ir pati demokratija? Dar daugiau: ar filosofijos, kuri visais laikais buvo minties laisvės šaltinis, nureikšminimas – ypač šiais dezinformacijos, informacinių karų ir „draugiškos“ bei „nedraugiškos“ propagandos laikais – nėra dirvos naujai okupacijai ruošimas, kitaip tariant – antivalstybinė veikla?

– Teoriškai mąstant, taip ir turėtų būti, jeigu tie, kurie naikina filosofiją, mąstytų taip rafinuotai. Bet iš tiesų jie nesuvokia nei to, kas yra demokratija, nei to, kas yra filosofija. Jie nesuvokia, kad demokratija įmanoma tik ten, kur individai yra asmenybės – t. y. kažkas daugiau nei tik žmonių masė, kur net išnyksta ribos tarp jų, kaip kad esama totalitariniuose kraštuose – turint pastaruosius galvoje, apskritai sunku mąstyti apie tų žmonių sąmoningumą. Bet tai yra dar ne viskas: demokratijai reikalingas žmogus, kuris ne tik sugeba tapti bei išlikti intelektualiai ir morališkai autonomišku individu – sąmoninga asmenybe, bet ir trokšta jungtis į bendruomenę su kitais individais, tokiais pat autonomiškais, kaip ir jis pats. Tai yra dvi demokratijos galimybės sąlygos. Demokratijos nėra ten, kur, viena vertus, nėra autonomiškų individų, sąmoningų asmenybių, ir, kita vertus, nėra paprastą minią ar bandą pranokstančios visuomenės, sudarytos iš laisvai, sąmoningai ir savanoriškai susijungusių žmonių. Dar Aristotelis įtikinamai pagrindė požiūrį, šiaip, beje, daugumai akivaizdų ir savaime, kad žmogus yra sociali būtybė, norinti priklausyti bendruomenei. Tai specifinė žmonių savybė, skirianti juos nuo kitų gyvų būtybių: pajėgumas būti laisviems, autonomiškiems, tam tikra prasme netgi autarkiškiems ir kartu gebėjimas būti neautistiškiems. Taigi demokratija yra prieštaringas fenomenas. Jos prigimtis ir autentiškas jos kultivavimas numano suvokimą, kad reikia gebėti būti pačiam su savimi, kelti klausimus ir į juos atsakyti pačiam, be pašalinių įtakos, bet drauge nemanyti, jog tau yra gerai būti vienam. Juk ir Šventajame Rašte pasakyta, kad Adomui negerai būti vienam, o Aristotelis teigė, kad žmogui gerai jungtis į bendriją, nes šitaip geriausiai atsiskleidžia kiekvieno asmeniniai gebėjimai. Šis prigimtinis socialumas ir supratimas, kad esi sąmoninga, autonomiška asmenybė, yra sunkiai suderinami dalykai. Šiaip ar taip, graikai juos sugebėjo kažkaip suderinti. Kitu atveju tai būtų arba atomizuotų vilkų gauja, arba socialinių vabzdžių bendruomenė. 

Filosofija kaip tik ir yra būdas išlaikyti dvasios autonomiją, nes būtent filosofija pažadina žmoguje poreikį atrasti savyje tai, ką pavadintume „siela“. Aurelijus Augustinas kalbėjo apie atsigręžimą į save, Sokratas mokė, kad žmogus turi suvokti savo gelminį „aš“, nesvarbu, kaip jį bepavadintume – daimonu, sąžine ar dar kaip nors kitaip. Šitaip įsiklausęs į save, žmogus gali skleistis kaip kūrybinga asmenybė. Graikai taip pat pastebėjo ryšį tarp savižinos ir sąžinės: pirmoji yra kritinė refleksija, o antroji – gebėjimas būti moraliam, kai naudojamasi ne tik socialiai primestu moralės kodu, reglamentuojančiu elgesį bijant bausmės, bet ir savu, asmeniniu, etikos kodu, kuris yra giliai interiorizuotas, suvokiamas kaip atitinkantis etinę asmens savastį ir, nepaisant etinio singuliarumo, mąstomas kaip universalizuojamas. Vadinasi, filosofija parengia dirvą ir kritiškumui (filosofinis mąstymas, beje, apskritai dažnai tapatinamas su kritine refleksija, nors filosofija turi ne tik šį negatyvų, bet ir pozityvų matmenį), ir sąžinei. Įdomu tai, jog pastarąją žymi graikiškas žodis suneidēsis, kurio šaknis eid-/oid- reiškia „esu pažinęs“, „žinau“, taip pat yra susijusi su matymo semantika (tos pačios šaknies lietuviški žodžiai – iš-vydo, veidas, vaizdas ir kt.). 

Taigi be etinio subjektiškumo ir kritinės refleksijos, kuriuos laiduoja filosofija, demokratija yra neįmanoma. Pažodžiui „demokratija“ reiškia „liaudies valdžia“, arba „tautos valdžia“: žvelgiant paprastai – ir kartu primityviai – procedūrinė demokratija, net jei ji yra tiesioginė, o ne atstovaujamoji, paprasčiausiai reiškia sprendimų priėmimą daugumos būdu, elementarų mažoritarinį principą ir jo taikymą politikoje. Kai kalbame apie demokratiją, dažniausiai kalbame apie du aspektus: sprendimų priėmimo būdą (ir juo grįstą politinę tvarką), o kartu, remdamiesi tuo, jog būtent Atėnuose suklestėjo klasikinis kilnaus, mąstančio žmogaus tipas, esame linkę perkelti graikų pasiekimus kultūroje, politikoje į pačią demokratijos sąvoką. Tai yra tikslu nebent istorine prasme, nes būtent demokratinė santvarka sudarė prielaidas pasireikšti klasikinei graikų kultūrai. Tačiau poliai buvo valdomi nebūtinai demokratiškai. Net ir dauguma graikų polių nebuvo valdomi demokratiškai, jau nekalbant apie senovės Romą: net respublikos laikų Roma de facto buvo veikiau aristokratinė respublika nei tikroji atėniško pavyzdžio demokratija. Kai kalbame apie filosofijos ir demokratijos ryšį, kalbame apie tai, kad demokratija, jei ji plėtojasi gera linkme ir neišsigimsta, sukuria tokį žmogaus tipą, kurį laikome atsakingo, mąstančio, kritiško, išmintingo žmogaus etalonu. Bet tai yra tiesiog istoriškai paliudyta empirinė koreliacija, jokiu būdu ne griežtas dėsnis. Kitaip sakant, demokratinis režimas koreliuoja su apibūdintu žmogaus tipu, bet savaime tokio žmogaus tipo savybės neišplaukia iš demokratijos, kaip formalios sistemos. Drauge galime pastebėti, kad totalitarizmas labai stipriai koreliuoja su žmogaus užguitumu, tamsumu ir kitomis blogomis paskirų žmonių bei visos visuomenės savybėmis, nors tai nereiškia, jog tos visuomenės visais įmanomais atžvilgiais yra prastesnės – kai kuriose srityse jos netgi lenkia Vakarų visuomenes. Vadinamosios kolektyvistinės visuomenės turi kažką, ko mes jau neturime. Tačiau mums vis tiek atrodo, kad Vakarų žmogus yra tarsi pranašesnis, nes jis kritiškesnis, laisvesnis ir pan.

Taigi kai filosofiją siejame ne su demokratija kaip formalia procedūra, bet su demokratijos sąlygomis dažniausiai susiformuojančiu žmogaus tipu, matome, kad filosofija užtikrina tokio žmogaus atsigaminimą. Viena vertus, pati filosofija greičiausiai gali atsirasti tik tokioje terpėje, kuri yra vienaip ar kitaip demokratiška. Vakarų filosofija atsirado Jonijos poliuose, kur buvo įsigalėjusi viešųjų diskusijų kultūra, ir nors demokratijos mums įprastu pavidalu tuo metu dar nebūta, t. y. ji buvo veikiau tik tam tikras, o ne visas gyventojų grupes įtraukianti iš dalies demokratinė politinė tvarka, vis dėlto akivaizdu, kad filosofija labiausiai formavosi būtent tuose poliuose, kurie nebuvo valdomi tironų. Žmonės per prekybos ar kitokius mainus bendravo su kitų kraštų gyventojais, pavyzdžiui, Miletas buvo gerąja prasme kosmopolitinis miestas, o kartu žmonės diskutavo agorose, svarstė jiems svarbius klausimus. Buvo netgi garbinama personifikuota dievybė Peito (gr. peithō– įtikinimas). Buvo laikoma, kad tas, kuris turi savo idėjų, turi įtikinti kitus, o tai apeliuoja į viešą kalbėjimą, atvirą, skaidrų sprendimų priėmimą. 

Taigi filosofija, jeigu ją suvoktume vakarietiškai, atsirado tik ten, kur arba jau būta demokratijos, arba kur ji turėjo potencialą atsirasti. Kartais keliamas klausimas, panašus į vištos ir kiaušinio pirmumo klausimą: ar filosofija atsirado iš demokratinės santvarkos, kur svarbus įtikinimas ir diskutavimas, ar priešingai? Bet greičiausiai tai tiesiog yra du artimi fenomenai, kurie labai stipriai koreliuoja ir kurių ištakos mums yra neatsekamos. Mes tai vadiname graikų stebuklu, bet aiškiai matyti, jog filosofija ir demokratija yra labai artimai susiję dalykai. 

Vadinasi, jei mes išguisime filosofiją iš akademinio peizažo ir valstybės gyvenimo, pamažu bus apnaikintos arba visai sunaikintos prielaidos, kurios kaip tik ir leidžia atsigaminti minėtam demokratiniam žmogaus tipui. Mažoritarinė balsavimo procedūra gali dar kurį laiką formaliai egzistuoti tiesiog iš inercijos, bet gali nebelikti autentiškos, neformaliai besireiškiančios demokratijos – tokios, kokią mes ją suvokiame dabar, juo labiau tokios, kokią ją suvokė senovės atėniečiai. Kitaip tariant, tai galėtų būti koks nors demokratinis bolševizmas, kur nesama tolerancijos, kritinio mąstymo ir vidinės kultūros: nors tokia politinė tvarka bus formaliai vadinama demokratija, ji nieko bendra neturės su Periklio demokratija, Sokratu, Platonu ar Aristoteliu. Kad taip nenutiktų, reikia, kad iš demokratijos atsirandantys teigiami dalykai nebūtų prarasti, iššvaistyti. Čia yra grįžtamasis ryšys: demokratija gimdo ir palaiko filosofiją, o ši savo ruožtu padeda demokratijai išsilaikyti. Taigi naikindami filosofiją, mes naikiname ir demokratiją, o kartu su ja – ir valstybingumo pagrindus. Tikroji, neformaliai suvokiama demokratija visų pirma numano – ar turėtų numanyti – kritiško visuomenei svarbių dalykų svarstymo, į kurį įtraukiami visi, galimybę: daugelis šiuolaikinių politinės filosofijos teoretikų net vartoja sąvoką svarstomoji demokratija, samprotaujamoji demokratija (deliberative democracy) – toks demokratinės tvarkos modelis pateikiamas kaip siektinas, nors galbūt praktiškai niekada neįgyvendinamas demokratijos idealas, priešpriešinamas formaliajai (vien mažoritariniu principu grindžiamai) demokratijai. Galų gale akivaizdu, kad demokratija reikalinga jau vien tam, kad nebūtų užčiaupti ne tik vadinamieji „paprasti“ žmonės, vadinamoji „liaudis“, bet ir – svarbiausia – potencialiems tironams oponuojantys dvasios aristokratai, visų pirma filosofai, tokie, kaip Sokratas, žadinantys tautoje sąmoningumo daigus, įmigusios sąžinės ir savižinos potencialą.

– Paradoksalu, jog būtent politinę tikrovę geriausiai suprasti turinčiose politikos studijų institucijose pamatus nuodugnesniam politikos supratimui padedantys filosofijos kursai laikomi lygiaverčiais techninėms bei instrumentinėms disciplinoms ir net yra menkinami jų atžvilgiu, o tolydžio didėjant poreikiui viską dėstyti be didesnių išsišokimų, pagal „vienos tiesos“ kurpalių, šiuos pamatus dėstantys filosofai imami diskriminuoti dėl savo pažiūrų ar jų radikalumo. Tą patį galima pasakyti ir apie kitų sričių visuomeniškai aktyvius ir nepatogius akademikus. Galbūt per tris dešimtmečius taip ir neišmokome naudotis minties laisve? Ar tokią savanorišką atžangą į ideologizuotą mokslą galima vertinti kaip demokratijos nesėkmę?

– Galbūt tai nėra demokratijos nesėkmė tiesiogine prasme. Kitaip tariant, tai nėra nesėkmė demokratijos, kurią apibrėžiame kaip daugumos valią, nes jeigu studentai arba akademinė valdžia yra nepatenkinti dėstytoju ir imasi sprendimų, šie iš principo vis tiek yra demokratiniai (bent jau formaliai). Bet esminis dalykas yra tas, kad bet kuri sistema išlieka gyva, kai joje esama įvairovės. Tai yra pastebėję ne tik filosofai struktūralistai, bet ir biologai, genetikai. Pavyzdžiui, jeigu populiacijoje mažėja genetinė įvairovė, tokia populiacija atsiduria ant išnykimo ribos. Konceptualioje sistemoje gyvybė irgi įmanoma tik tuomet, kai yra tam tikri skirtumai. Žinoma, sistemoje gali ir privalo būti tam tikra centrinė dalis, bet reikalinga ir periferija – kaip oponuojanti, sudaranti atsvarą sistemos centrui ir būtent pačiu šiuo oponavimu palaikanti ne tik visos sistemos, bet ir (paradoksas!) jos centro gyvastį. Gyvybingos sistemos, kurios išoriškai atrodo stabilios, tik iš pirmo žvilgsnio regisi kaip neskausmingai pusiausviros – iš tiesų joms būdinga konfliktiška ir labai prieštaringa dinaminė pusiausvyra: jos nuolat kovoja pačios su savimi, bet ta kova ir yra jų gyvybė. Herakleitas, kalbėjęs apie priešybių vienybę ir kovą, suvokė tai kaip pasaulio gyvybės ženklą; jis kalbėjo apie kikeoną, kuris neplakamas nusistoja – jei gyvas tekantis vanduo taptų panašus į stagnuojantį tvenkinį, toks vanduo taptų negyvas. 

Be abejo, akademinė institucija turi teisę formuoti tam tikrą ideologinį branduolį, tačiau bent jau periferijoje turi būti išlaikomas ir kitoks požiūris. Vienintelis būdas netoleruoti dėstytojo būtų koks nors sąmoningas raginimas atšaukti pačią demokratinę tvarką: pavyzdžiui, jeigu žmogus kurstytų nesantaiką ar ragintų nuversti valdžią, vadovybė turėtų teisę ir pareigą tokį asmenį nušalinti. Bet jei jis išlieka lojalus valstybės pilietis ir kaip tik kalba apie valstybės pamatų stiprinimą, tik tai daro kitaip nei kiti ar aštriau, tai nėra pagrindas jį eliminuoti. Galbūt akademinė vadovybė turi formalią teisę taip elgtis, nes disponuoja vadybine galia parinkti tokius kadrus, kokius nori, tačiau universitetas turi būti universalus visomis prasmėmis. Čia ne tik turi būti dėstomi įvairūs mokslai ir menai, bet ir pati bendruomenė turi būti kaip mikrokosmas, turi egzistuoti tam tikra arba netgi maksimaliai didelė pažiūrų įvairovė. Svarbu, jog dėstytojai būtų korektiški akademine prasme ir atitiktų keliamus standartus tiek, kiek apie juos apskritai įmanoma kalbėti filosofijoje ar politinėje teorijoje. Svarbiausia čia yra idėjos. Bet jeigu neįmanoma prikibti prie kažko kito, galima prikibti prie būdo, kuriuo yra dėstoma: tarkime, pasakoma, jog dėstytojas pernelyg išsiplėtoja, per daug reikalauja, nukrypsta nuo temos ar dėsto ne pagal vadovėlį. 

Akademijoje yra įsigalėjęs principas, jog skaitant tam tikrą kursą savo požiūrį reikia pateikti kontekstualiai, pristatyti daugybę, dažnai ir prieštaringų nuomonių. Jeigu kursas yra panoraminis, yra vienokia situacija, o jei autorinis – kitokia, pastaruoju atveju dėstytojas pripažįstamas kaip autoritetingas žmogus, turintis kažką pasiūlyti; pastaruoju atveju turėtų būti dar daugiau laisvės pasakyti kažką nuo savęs. Bet jei kursas, kuris dėstytojo sumanytas kaip autorinis ir galėtų būti dėstomas kaip autorinis, akademinės vadovybės vis tiek interpretuojamas kaip panoraminis, turintis pateikti visas įmanomas nuomones ir tai daryti steriliai, perdėm subalansuotai, be jokio vertinimo, akademinė vadovybė turi formalią teisę imtis tam tikrų sankcijų. Bet ar tai yra gerai gilesne – filosofine, moraline – prasme, labai abejotina, nes universitetas ir turėtų būti ta institucija, kuri išvengia tokio pobūdžio suvaržymų arba juos apeina, vieta, kur žmonės gali pasakyti tai, ką jie iš tiesų mąsto, išeidami už vadovėlinių tiesų ar ideologinių stereotipų ribų. Bet formaliai yra daugybė būdų, kaip atsukti tuos ginklus prieš nepatinkantį asmenį. Galima parinkti keletą studentų, kurie parašys kažkokį skundą – tai yra demokratijos išvirkščia pusė, kai tie, kurie turi mokytis, dedasi geriau išmanantys. Iš esmės jie ateina ne kažko išmokti, bet įvertinti dėstytojų. Jie tarsi jau žino tiesą ir remdamiesi ja gali nustatyti dėstytojo santykį su ta tiesa, nes žino geriau. Tai yra absurdas. Netgi pati auditorijos ar klasės topografija tokia, kad yra vienas, žiūrintis į visus likusius, o tie likę žiūri kita kryptimi į dėstytoją. Dėstytojas studentams, o ne studentai dėstytojui skaito paskaitą ar moralą. 

Bet matome, kad vadinamosios studentų, taip pat ir mokinių, teisės yra plečiamos, ir dėstytojai bei mokytojai savo auklėtinių kartais net prisibijo, nuolat klausdami savęs, ką anieji gali pagalvoti, kaip nepasakyti kažko neatsargaus, kaip nebūti apskųstam ar apkaltinam neprofesionalumu. Čia iškyla paralelė su Kinijos Mao laikų kultūrine revoliucija: tuo metu ten buvo tokie chunveibinai ir dzaofaniai – komunistinės revoliucijos raudonieji sargybiniai ir radikaliausiai nusiteikę vykdytojai. Jie kaip tik ir buvo studentai, pati raudoniausia studentijos masė, mat Mao atrodė, jog proletarinė revoliucija ar apskritai komunistinė revoliucija turi vykti nuolat, negali būti atvangos, nes kitaip buržuazinė tvarka ir vėl paims viršų. Jam atrodė, kad profesūra, netgi kariuomenė jau pakankamai apsileido, ir juos būtina kaip reikiant „pakratyti“. Tie, kurių rankomis jis tai darė, ir buvo šie raudonieji sargybiniai. Jie buvo laikomi protingesniais už dėstytojus, o neva „neteisingai“ mokantys dėstytojai būdavo demaskuojami, ištempiami iš auditorijos perauklėjimui ar vos ne nulinčiavimui, naudoti įvairūs žeminantys plakatai, kaip kad „Aš esu buržuazijos statytinis“ ar „imperializmo agentas“. O kita paralelė yra ta, jog vėliau, kai šių Mao ekscesų buvo atsisakyta ir pagrindiniu autoritetu tapo Deng Siaopingas, atvedęs Kiniją į klestėjimą, dėl naujojo lyderio įtakos pati Kinijos komunistų partija pasmerkė šiuos ekscesus, buvo identifikuota vadinamoji „ketverto gauja“. Tai buvo žmonės, tarytum „užvedantys visą procesą“; viena iš jų buvo Mao žmona. Jie buvo pagrindiniai kultūrinės revoliucijos varikliai, o pastaroji buvo ne kas kita, kaip „reforma“. 

Niekas nesako, kad Lietuvoje nereikia švietimo reformos, bet vos su kuo pašnekėjus netrunki suprasti, kad dabartinė reforma vykdoma netinkamai. Reikia pradėti visai nuo kitų dalykų ir eiti kita kryptimi. Reikia pradėti nuo orumo, o ne kažkokio teroro. Ir kai supranti, jog tokios reformos, kokią lyg buldozeriu mėginama stumti dabar, iš tiesų niekam nereikia, pasirodo, jog visą procesą stumia keli ar keliolika įtakingų žmonių, kurie ir užduoda tokį chunveibinišką toną. Galbūt tie žmonės yra kur nors „šešėlyje“, t. y. jie nebūtinai yra kokie nors ministrai, tačiau vis dėlto – de facto– net ir už ministrus daug įtakingesni žmonės, kurių mes tiesiog nematome. Tad šis užtaisas niekaip neišsikvepia. Lietuva, matyt, taip pat turi savo kultūrinės revoliucijos – švietimo revoliucijos –  herojus, savąją „ketverto gaują“ – kaip tą kiniškąją „ketverto gaują“ ar anuos keturis pirmosios Lietuvos respublikos komunarus.

– Jeanas-Paulis Sartre’as yra sakęs, kad ne tik kiekvienas žodis, bet ir kiekviena tyla turi savo pasekmes. Šiandien viešąjį diskursą valdo įvairūs dvaro politologai ir socialinį kapitalą bei viešą autoritetą įgiję etatiniai „ekspertai“, išskyrus vieną kitą išimtį, kai tuo tarpu jų gvildenamas temas išmanantys akademikai ir aukšto rango intelektualai arba tyčia paliekami nuošalėje, arba – dar blogiau – savanoriškai atsitveria tylos siena, kurios paskui net ir norėdami nebeįveikia. Ar tai nėra meškos paslauga sau, turint omenyje tiek finansiškai skurstančius akademikus, tiek moraliai skurstantį intelektualo įvaizdį visuomenėje?

– Visų pirma, reikia pasakyti, kad akademinių dalykų, kaip pamatinės veiklos terpės, išskyrimas ir rezervavimas sau ir užtikrina to žmogaus išmintį, tam tikrą nešališkumą ir gebėjimą matyti problemas plačiau. Jau Aristotelis „Nikomacho etikoje“ kėlė klausimą, kiek išminčius, kurio kilniausia veikla yra žinojimo siekimas ir idealių dalykų kontempliavimas, turėtų eiti į praktinės veiklos sferą, ar jis turėtų papildyti tą kontempliatyvų gyvenimą, kuris šiaip jam yra mielesnis ir kilnesnis, ėjimu į platesnius sluoksnius, visuomenę. Be abejo, Aristotelis sako, kad turėtų, bet kaip esminį jis iškelia saiko principą. Čia yra dvi galimybės: arba gyventi dramblio kaulo bokšte ir dvasinius vaisius pasilikti tik sau, arba išeiti į agorą, kur įvairios įtampos žmogaus mąstymą ir jo asmenybę gali sudarkyti, išcentruoti – vienumoje ir mąslioje tyloje sukauptą išmintį labai lengva išbarstyti viešose erdvėse. Matyt, tiesa yra kažkur per vidurį. Likdamas savo filosofinėje terpėje, kur gali tobulėti ir turi laiko apmąstymams, žmogus kartu turėtų pasidalyti savo mintimis, idėjomis, kad jos taptų žinomos platesniems visuomenės sluoksniams. Platonas apie tai kalba olos analogijoje: tas, kuris pamato idėjas, turi grįžti į olą ir padėti kitiems išsivaduoti iš šešėlių teatro. Jis taip pat kalba apie tai, jog šie žmonės bus nusiteikę labai priešiškai, nes jiems labai patinka stebėti šešėlius. Galbūt jie netgi nužudys tą, kuris nori išvesti juos į šviesą, bet tai yra jo pareiga. 

Žmogus neturi gyventi tik su tuo, kas jam pačiam brangu ir jį patį praturtina. Kadangi jis neatsirado tuščioje vietoje, o turėjo tuos, kurie jį išaugino – savo tėvus, bendruomenę, mokytojus, kurie suteikė jam pagrindus, išsilavinimą, jis turi jausti tam tikrą skolos jausmą. Taigi mąstytojui turėtų būti keliami du reikalavimai: pirmasis – jis turi pareigą dvasiškai augti ir išvysti idėjas, ir antrasis – jis privalo grįžti jų skleisti visuomenei. Dažniausiai visgi būna taip, kad idėjas žmogus galbūt pamato, bet negrįžta, arba nebūdamas jų pamatęs ateina į olą ir kelia sumaištį, nes vienus simuliakrus bando pakeisti kitais. Tiesa, žmogus gali ir išbarstyti savo turimą dvasios kilnumą, išmintį ir susikaupimą. 

Todėl, matyt, čia tiktų klasikinis, graikiškas atsakymas: viskam yra savas metas ir visur reikalingas saikas – tam tikra skirtingų dalykų, kurie turėtų būti derinami, pusiausvyra. Tai reiškia, kad neturėtų būti pasirenkama, tarkime, tik išmintis be jokio praktinio veikimo. Tačiau manau, jog patys žmonės yra įvairaus temperamento, besiskiriantys charakteriu, dvasine sankloda: vieni labiau linkę kontempliuoti idėjas akademijoje, kiti labiau eina į agorą, tačiau, ko gero, visi turėtų „pasistažuoti“ ten, kur gyvena mažiau. Sakykime, tas, kuris gyvena tik akademijoje, turėtų retkarčiais padiskutuoti agoroje su kitais žmonėmis, o tas, kuris daug laiko praleidžia agoroje, galėtų kartkartėmis atsitraukti ir pasitikrinti, ar iš tiesų regi idėjas. Vadinasi, atsakymas yra kreipiantis į tam tikrą dermę ir kartu į prigimtinį derinamų priešybių konfliktiškumą. Vieni yra labiau introvertai, kiti – ekstravertai, ir tik retas gebėjo tai derinti. Pavyzdžiui, Platonas stengėsi tironus atversti į filosofiją, ir nors jam liūdnai baigdavosi, jis vis dėlto jautė pareigą tapti praktiku. Aristotelis dalyvavo politikoje tik netiesiogiai, mat buvo metekas, o ne Atėnų pilietis ir todėl negalėjo įsitraukti tiesiogiai, bet buvo Aleksandro mokytojas, auklėtojas, taip pat, žinoma, veikė visuomenės gyvenimą savo teoriniais darbais. 

Ko gero, aktyvumą turėtume suvokti dvejopai: aktyvumas nėra tik fizinis dalyvavimas, ėjimas į mitingus ar susirinkimus – jį reikia suvokti ir kaip minties procesą. Čia vėlgi labai svarbus Aristotelis, mat jis kalba apie minties aktyvumą kaip patį didžiausią, veikliausią, produktyviausią ir įtakingiausią tarp visų įmanomų aktyvumo atmainų. Juk akivaizdu, jog teorinės Platono ar Aristotelio idėjos labiau išjudino Vakarų visuomenę nei vadinamieji „aktyvistai“, kurie bandė kažką nuveikti ne protu, o rankomis, kojomis ar gerkle. Stasys Šalkauskis kalbėjo apie perdėtą, tuščią aktyvizmą, būdingą to meto Lietuvos visuomenei. Tuo metu būta visokiausių draugijų, pradedant ateitininkais ir baigiant įvairiomis moterų organizacijomis, kovojusiomis už lygias teises. Žodžiu, visi buvo kokių nors kuopelių, korporacijų nariai, bet drauge pasimatė tasai tuščias, vien noru socializuotis, priklausyti vienai ar kitai bendraminčių grupei paremtas aktyvizmas. Taigi Šalkauskis kalbėjo apie tai, jog pirmiausia privalu atrasti kažką prasminga, ką būtų verta pasakyti kitiems, ir tik tuomet eiti į viešumą. Vadinasi, tarp šių dalykų esama tam tikros įtampos: viena vertus, turime suvokti, kad aktyvumas nėra tik tiesioginis visuomeninis veikimas, bet taip pat ir minties aktyvumas; kita vertus, abu šiuos aktyvumo pavidalus – teorinės minties aktyvumą ir praktinio veiksmo aktyvumą – reikia derinti ir pasiekti saiką, jų „aukso vidurį“. Beje, Sartre’as yra teisus tuo požiūriu, kad filosofas turi išsakyti savo nuomonę, jei tai neatima iš jo daug laiko (kaip, tarkime, trumpos pozicijos išdėstymas), bet, žinoma, reikalauja drąsos. Jeigu žmogus yra bailys, jis negali to padaryti. Tačiau būtent drąsa yra labai didelė dorybė visame filosofijos kontekste, ir Platonas sakė, kad bailios sielos žmogus negali tapti filosofu. 

Vis dėlto dauguma intelektualų šiais laikais nepareiškia savo nuomonės ne todėl, kad bijo, nes jie jau yra virtę tokiais visuomenės „neliečiamaisiais“, jog jų niekas pernelyg ir nepaiso, net jei sakoma kažkas itin drąsaus. Jie paprasčiausiai nemano, kad jų žodis kažką reiškia; jiems atrodo, kad jų statusas yra tarsi šuns, kurio balsas į dangų neina. Jeigu kažkas pasakoma vieną, antrą kartą, ir nėra jokios reakcijos, toks žirnių bėrimas į sieną ilgainiui ima atrodyti beprasmis. O „paprasti“ žmonės tuomet klausia, kodėl intelektualai, profesūra tyli, nors jiems iš kojų bandoma ištraukti ir išmušti visus egzistencinius pamatus. Tai būtų galima vaizdžiai pavadinti dvasiniu „išbuožinimu“, kuris panašus į kunigijos, dvasininkų luomo eliminavimą kokioje nors komunistinėje valstybėje. Žinoma, kol kas to nėra, bet galbūt įvyks ateityje, kai po vienos ar kelių panašių „reformų“ bus išsaugotas galbūt tik koks dešimtadalis dabartinio akademikų sluoksnio, ir turėsime kažką panašaus į žinių fabrikus, kur klestės įvairūs projektiniai darbai, bet nebus tikro universiteto, vykdančio savo misiją. Kitaip tariant, tai nebus universitetas, į kurį reikia kilti, kopti tarytum į dvasinį kalną. Galima sukurti – išrausti – kokį nors inovacijų slėnį, geografiškai atsidursiantį aukštumoje, bet tai vis vien bus pelkė tuo požiūriu, jog tai tebus tik atitinkamų projektų, kuriais „įsisavinami“ pinigai, fabrikas, o tokios veiklos rėmuose labai vargiai įmanomi iš tiesų fundamentiniai tyrimai. Juos pakeis – jau dabar pamažu pakeičia – vienadienė, greita produkcija, ir neretai nutinka taip, jog akademikas sukuria kažką už pinigus, bet pats asmeniškai netgi gėdijasi tokio teksto ir tikrai neįtrauktų jo į savo rinktinius raštus. 

Taigi matydami, kad jų žodžiai nesukelia jokio efekto, intelektualai ilgainiui visai nutyla. Yra daugybė vyresnės kartos menininkų, mokslininkų, akademikų, profesorių, kompozitorių, teatro žmonių, kurie tapo labai depresuoti, nes mano, jog nieko nebegali pakeisti. Jie apskritai sako nebeatpažįstą pasaulio, esančio aplinkui, jaučiasi gyveną nelyginant kokioje siurrealistinėje aplinkoje. Tad jie iš tiesų mano, kad jų balsas nieko nereiškia, o jie patys yra marginalizuoti – gal dar ir dėl to, kad nemaža dalis jų yra pensininkai, o pastarieji apskritai dažnai jaučiasi kaip „nurašyti“ žmonės. Taip neturėtų būti. 

Tačiau jei nenorima pasisakyti dėl baimės, itin rizikuojama savo autoritetu. Taip yra todėl, kad filosofui turi būti būdingas integralumas: kitaip sakant, filosofas negali būti „pusfilosofis“ arba pusiau moralus, pusiau išmintingas. Jei žmonės mato, kad jis kalba protingai per paskaitas, bet prisibijo tai pasakyti viešai, neišvengiamai kyla klausimas apie jo moralinį integralumą, nes geriau jau klysti negu būti veidmainiu arba pasirodyti bailiam.

Vadinasi, gali būti kelios tokio tylėjimo priežastys, bet patsai toks intelektualų „užsičiaupimas“ yra užprogramuotas sprendimų priėmimo būdo bet kurioje modernioje vakarietiškoje valstybėje, kur sprendimus priima vadinamieji decision makers– verslo atstovai, politikų elitas bei vadybininkai. Būtent politikai ir vadybininkai dažniausiai atstovauja verslo „grietinėlei“. Iš to neplaukia, kad verslas savaime yra blogis, bet kai verslo diskursas tampa didžiuoju diskursu, o jame veikiančių asmenų interesai tapatinami su visos visuomenės interesais, yra negerai. Beje, ir pati aukštojo mokslo reforma dabar inicijuojama, o jos svarba akcentuojama dažniausiai kreipiant dėmesį tik į verslininkų norą, kad universitetai ruoštų efektyvius darbo rinkos dalyvius, teiktų našią „darbo jėgą“. Darbdaviai regi verslo tendencijas, žino, kokių darbuotojų jiems reikia ir tarsi duoda užsakymą. Kitaip tariant, „užsakymą“ duoda ne visuomenė, o verslas. O juk demokratinė valstybė savo bendrąjį gėrį turėtų nuosekliai ir sistemiškai, konceptualiai ir procedūriškai atsieti nuo paskirų žmonių asmeninio (privataus) gėrio. Res publica samprata remiasi „bendro reikalo“ sąvoka, tuo tarpu bet koks privatus reikalas, res privata, kaip ir privatus verslas, neturėtų tapti visų mūsų res publica ir būti suvokiamas kaip visų mūsų res publica– nepagrįstai atstovauti visų mūsų „bendram reikalui“ ar klastingai jo simuliuoti. Bet kai taip įvyksta, turime tokią situaciją, kurią ir regime šiandien. Tuomet ir universiteto misijos turtingumas redukuojamas iki šio labai siauro tikslo, sukurto pagal res privata modelį. Taigi matyti, jog tokia universiteto ir mokslo pertvarkymo samprata neigia net ir pačius respublikos, kaip bendrojo reikalo, kitaip tariant, ir pačios demokratinės santvarkos pagrindus. 

Kita vertus, tie, kurie tai daro ir yra dėl viso to „kalti“, dažniausiai to nė nepastebi. Nemanau, kad čia galėtų kažką pasakyti sąmokslo teorijos, nes nėra taip, kad tokie reformatoriai nusiteikę piktybiškai. Dažniausiai tai yra žmonės, linkintys gero Lietuvai, bet kartu pernelyg primityvūs, kad suvoktų, jog Lietuvai reikia kažko kito nei jiems patiems asmeniškai. Jie mąsto taip: jei geriau mano verslui, vadinasi, tiesiog savaime, automatiškai geriau ir Lietuvai. Kuo efektyvesni darbuotojai, tuo geriau plėtojamas verslas, tuo daugiau pajamų, didesnis BVP ir t.t. Žodžiu, naiviai manoma, kad nuo jų rūpesčio savo privačiais verslais ir asmeniniais reikalais visai Lietuvai tiesiog savaime ir vienareikšmiškai yra geriau. Bet jau vien pats savaime BVP neužtikrina tolygesnės visų žmonių gerovės, jiems gali būti palikta labai mažai. Pavyzdžiui, galima dešimt kartų padidinti efektyvumą, o atlyginimus pakelti vos dukart. Beje, palyginti su, tarkime, akmens amžiumi, žinija ir kultūros lobiai padidėjo neįsivaizduojamą kiekį kartų, tačiau žmogaus saugumo jausmas ne itin pasikeitė. Urvinis žmogus bijojo raganosio ar lokio, šiuolaikinis bijo netekti darbo ar kitų grėsmių, bet esmė ta, kad visuomenės budrumas, aktyvumas ir produktyvumas palaikomi ne stimuliuojant motyvaciją, grįstą poreikiu oriai kurti, o palaikant vien patį baimės jausmą. Dabar visuomenė ir apskritai žmonija yra tokia turtinga, kad visi galėtų normaliai gyventi vien iš bazinių pajamų. Nesakau, kad esu tokio principo šalininkas, bet akivaizdu, jog visuomenė galėtų funkcionuoti visai kitu pagrindu. Žmonės galėtų būti motyvuojami vien paties noro kurti – veikti, dirbti, atsikelti ryte, o ne daryti tai iš baimės, kad vakare neturės ko valgyti. 

BVP augimas savaime tikrai nenuveda į geresnį gyvenimą: iš to, kad būsi efektyvesnis, nereiškia, jog gyvensi geriau – iš dalies galbūt ir taip, bet kartu žmogus išsikasa sau duobę, jei to proceso nelydi moralinis tobulėjimas. Efektyviu darbu, technologijų kūrimu žmogus drauge grindžia kelią robotui, kuria dirbtinį intelektą, kuris atims iš jo duoną. Kitaip tariant, dauguma šiuolaikinių žmonių nesuvokia, kad jie dirba, jog uždirbtų savo negebėjimo dirbti galimybės sąlygas. Darbas, kuris yra labai intelektualus, kuris susijęs su technologijų pažanga bei kūrimu, pamažu veda prie sukūrimo tokio mąstymo instrumento, kuris galbūt pranoks paprasto žmogaus protą. Tad jei į žmogų žiūrėsime tik instrumentiškai, jo gali tiesiog nebereikėti: jis jau nėra toks fiziškai stiprus kaip mašina, tiesa, kol kas dar už ją iš esmės protingesnis, bet jei bus sukurtas už žmogaus mąstymą galingesnis dirbtinis intelektas ir visus žmones bus įmanoma pakeisti robotais, žmonijos nelabai bereikės, nebent bus nuspręsta, kad žmogaus gyvenimo tikslas nėra tik sau ar kažkam kitam uždirbti pinigus. Kitaip tariant, suvokta, kad jis pats savaime yra vertingas ir turi teisę egzistuoti, jog jis nėra tik kažkoks perteklius, kurio būtų galima atsisakyti ekologinio balanso labui. Žinoma, tikrai nesu sąmokslo teorijų šalininkas, bet noriu pasakyti, kad reikia mąstyti gerokai plačiau, žiūrėti į žmogų ne tik kaip į darbo jėgą ar instrumentą, o kartu įsisąmoninti, kad res publica neturėtų būti tapatinama su res privata.

Reikalinga, kad universitetas ar apskritai mokslas, kultūra būtų suvokiami, viena vertus, kaip savaiminis tikslas, kita vertus, kaip tarnaujantys visuomenei. Čia irgi matome šiokį tokį prieštaravimą, bet jį galima paaiškinti labai paprastai. Tam, kad tarnautų visuomenei, o ne tik paskiriems žmonėms ar grupėms, universitetas turi save suvokti kaip savitikslį gerąja prasme – ne kaip tarnaujantį kažkokiam siauram interesui, o pačiam žmogaus laimės ir prasmės siekiui. Šiuo atžvilgiu jis yra gerokai aukščiau bet kokių buitinių dalykų. Tai panašu į principą „menas menui“ ar „mokslas mokslui“ – mokslas yra savitikslis tuo, kad siekia tiesos ir išminties, ir šie dalykai yra galutiniai, nes tiesa ir išmintis savaime negali būti pamatuotos naudos kriterijais. Jeigu viskas būtų iki absurdo nuosekliai grindžiama vien praktinės naudos kriterijumi ir mąstoma tik taip, kaip universitetą suvokia jo „reformuotojai“, galėtume savęs paklausti: o kokia nauda iš žmogaus gyvenimo? Ypač jei darytume materialistinę prielaidą, kad žmogaus gyvenimas nesitęsia po mirties. Tuomet jis pasirodytų kaip akivaizdžiai beprasmis. Taigi tik tada, kai menas, mokslas, kultūra mums tampa savitiksliai gerąja prasme, jie ir gali tarnauti visai visuomenei, visų mūsų res publica, o ne tik res privata. Tuo tarpu kai į šias sritis žiūrime instrumentiškai, netrunka pasirodyti, kad jos neteikia visuomenei jokios „naudos“. Bet juk visuomenei iš humanitarinių mokslų ir nereikia tokios naudos, kokios natūralu tikėtis iš tiksliųjų, nereikia, kad jie kurtų medžiaginę gerovę – paprasčiausiai reikia, kad visiems mums atrastų, kurtų ir saugotų prasmę.




A. Kubilius remia ES plėtrą į vis daugiau nacionalinių valstybių kompetencijai priklausančių sričių

$
0
0
Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.
Pažangos ideologijos skiltyje skelbiame Seimo nario Andriaus Kubiliaus išplatintą pranešimą spaudai. Ppranešime A. Kubilius deklaruoja savo besąlygišką paramą tolesnei Europos Sąjungos (ES) federalizacijai ir vis didesnių galių tokiose srityse kaip švietimas ar sveikatos apsauga perkėlimą iš Lietuvos į ES kompetenciją. Vis daugiau Europos lyderių ir analitikų atvirai įvardinant milžinišką ES krizės mastą ir dabartinės ES krypties beprasmiškumą, A. Kubilius kviečia šią krizę ignoruoti, nieko nekalbėti apie problemas, toliau gilinti integraciją ir galutinai atsisakyti suverenumo. Prie šio A. Kubiliaus pareiškimo prisidėjo ir Gediminas Kirkilas, Egidijus Vareikis bei Juozas Bernatonis.

***

Seimo Europos reikalų komitete vykstančių diskusijų metu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Andrius Kubilius inicijavo Seimo narių specialų dokumentą (angl. Non-paper) dėl Lietuvos pozicijos ES perspektyvų klausimu.

Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas teigia, jog ES vyksta intensyvi diskusija apie Bendrijos ateitį, todėl Lietuvai šioje diskusijoje svarbu identifikuoti savo aktualiausius nacionalinius interesus ir remiantis tuo suprasti svarbiausius iššūkius tolesnei Bendrijos raidai.

Anot A. Kubiliaus, Lietuva turi drąsiai pasakyti, kad ji nebijo tolesnės natūralios ES konsolidacijos, nebijo, jei ES galios plėsis į tas sritis, kuriose iki šiol tokių galių nebuvo: švietimas, sveikatos apsauga, socialiniai reikalai. Taip pat Lietuva turi garsiai pasakyti, kad bendras ES biudžetas turi būti didesnis.

Non-paper autoriai siūlo įtvirtinti nuostatas, jog svarbiausi ilgalaikiai ES iššūkiai, į kuriuos Lietuva privalo turėti atsakymus, yra šie: tolesnė ES konsolidacija, Sąjungos galių plėtra į naujas politikos sritis, ES šalių ekonominio-socialinio išsivystymo konvergencijos iššūkiai bei pagrindiniai globalūs iššūkiai ES ir jos laikysenai (globalaus konkurencingumo, ilgalaikės politikos Rusijos atžvilgiu iššūkis, Rytų partnerystės svarba ir Vidurio Europos vaidmuo bei iššūkiai europietiškam solidarumui).

„Svarbiausiais Lietuvos nacionaliniais interesais Europos Sąjungos atžvilgiu laikome Lietuvos geopolitinio saugumo ir spartesnio Lietuvos žmonių ekonominės-socialinės gerovės stiprinimo interesus. Iki šiol Lietuvos vakarietiška integracija (tiek į ES, tiek ir NATO) Lietuvai buvo absoliučiai naudinga ir buvo svarbiausias pastarųjų 27-erių metų Lietuvos prioritetas, nes tokia integracija neabejotinai stiprino Lietuvos geopolitinį saugumą. Lietuvos nacionalinis interesas ES atžvilgiu yra padaryti viską, kad ir ateityje ES tokį vaidmenį Lietuvos interesų atžvilgiu būtų pajėgi vaidinti. Todėl Lietuvai yra svarbu, kad Europos Sąjunga neliktų vien tik biurokratinė ekonominė bendroji rinka, bet nuosekliai stiprėtų ir būtų pajėgi efektyviai įgyvendinti jai šalių narių patikėtas užduotis“, – teigė A. Kubilius.

Kartu su Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoju A. Kubiliumi non-paper pateikė Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas,  pirmininko pavaduotojas Egidijus Vareikis ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Juozas Bernatonis.

Primename, jog Europos Komisija paskelbė baltąją knygą apie galimus 5 ES plėtros scenarijus bei 5 „Apmąstymų dokumentus“ („Reflection papers“) apie galimas svarbiausių ES politikų tolesnio vystymosi kryptis bei pakvietė valstybes nares diskutuoti toliau dėl Bendrijos ateities ir laukiančių iššūkių. 


Gintaras Karosas. Prezidento belaukiant: prasmių Lietuva

$
0
0
Iš Lietuvos žmonės emigruoja. Dažnai priežasčių ieškoma ekonomikoje, suverčiant kaltę žemoms pajamoms. Iš dalies taip, tačiau pagrindine žmonių bėgimo iš mūsų šalies priežastimi, manau, yra, nusivylimas politikais. Lietuva prarado prasmę arba žmonės praranda prasmę gyventi Lietuvoje. Kodėl?

Pasitinkame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį be monumento Vilniuje Vyčiui, Jono Basanavičiaus ar kitų didvyrių įamžinimo. Vyčio ženklą kiekvienas nešiojame savyje nuo pat gimimo, bet drįstame stabdyti ir trukdyti visuomeninei piliečių iniciatyvai jį pastatyti Vilniuje. Vergiška dvasinė kultūros biurokratų būsena trukdo įamžinti sakralius ir telkiančius Tautos simbolius. Arba tai neišmanymas ir neadekvatus supratimas, kad atminties ženklai nėra konceptualus šiuolaikinio meno eksperimentas. Reikalingas ir šiuolaikinis menas, tačiau jam turėtų būti skirtos atskiros erdvės, bet visai netinka istorinė mūsų sostinės Lukiškių aikštė. Eksperimentai jau negrįžtamai sugadino per šimtmečius susiformavusį žmogiško mastelio (žemo aukštingumo) Vilniaus senamiesčio charakterį.

Problema gilesnė. Sprendžiantys politikai ir valdininkai nesuvokia, kad bandydami menkinti žmonių tautines aspiracijas, mūsų didvyrius, gražias iniciatyvas, naikina ir pačią Lietuvą. Nesu tikras, ar iki galo įsisąmoninama, kokios Lietuvos vizijos siekiama, kai deklaruojamos kad ir „globalios Lietuvos“ vizijos. Kas yra globali Lietuva? Tai nutautėjusi ir išvalstybinta Lietuva, likęs tik pavadinimas, kurioje Tautos sąvoka nieko nereiškia. Tai šalis, kuri yra panaši į globalaus verslo valdomą biudžetinę įstaigą. Tiesa, daugeliui mūsų politikų tokia Lietuva labai patraukli – tarsi biudžetiniam Europos Sąjungos padaliniui per superintendentą Lenkiją aiškiai pateikiami nurodymai. Deja, tokie: jokių tautinių simbolių svarbiose erdvėse, nebent neturintys jokio telkiančio poveikio Tautai.

Kitos sąjungos centro užduotys dar pragaištingesnės: sulaužyti didžiausios mūsų vertybės – lietuvių kalbos ir rašybos – kanonus, įvedant svetimas raides w, x, q neva „originaliuose“ asmenvardžiuose. Pagalvota ir apie tolesnę eigą. Įvedus „nekaltąjį ir jokios įtakos kalbai neturintį“ triraidį, likusieji šalies piliečiai, kurie pretenduos į keliasdešimt kitokių nelietuviškos abėcėlės raidžių, bus diskriminuojami, pažeistas jų konstitucinis lygiateisiškumo principas. To ir reikia – Seimas privalės būti teisingas ir galutinai suardyti mūsų valstybės pamatą – lietuvių kalbą.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga Jums dovana – „globali Lietuva“, kas, kad be kalbos, simbolių, didvyrių ir greičiausiai be daugelio savų gyventojų. To vis tiek negana. Kad Lietuva būtų neintegrali ir pažeidžiama teritoriškai – iš valstybės biudžeto tebeišlaikomas gausiausias pasaulyje lenkiškų mokyklų tinklas šalies pietryčiuose ir dėl tos priežasties lenkinami piliečiai, kurių mokymosi vadovėlių turinio niekas net netikrina. O kam? Panašu, kad patriotų Lietuvai nereikia.

Vyčio skulptūros konkursas, tapęs pasityčiojimu iš gražios mūsų piliečius telkiančios iniciatyvos, yra tik ledkalnio viršūnė. Nesigilinimas į kitų valstybių daromą destrukcinį poveikį ir tarnavimo stambiojo kapitalo interesams akordas paimtas nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Nuolatinis žmonių turtinės atskirties didėjimas yra neadekvačios ir neteisingos, socialiai nejautrios ekonominės politikos išdava. Liūdna, kad dauguma mūsų pasirenka kelią pasitraukti, o ne keisti Lietuvą.

Yra ir gerų žinių. Jos tokios, kad daugiau nebegalime tikėti globalios Lietuvos vizionieriais. Dauguma dabartinių politikų nebepajėgūs išsaugoti mūsų valstybės. Beveik visose mūsų gyvenimo srityse kyšo egoistiniai interesai. Daug metų manėme, kad Lietuva – patikimose politikų rankose, bet klydome. Privalome telktis, atidėję savo tiesioginius darbus, kad apgintume pirmiausia dvasinę Lietuvą: jos tapatybę, kalbą, simbolius, tautiškumą ir piliečių orumą.

Nėra daugiau pasaulyje šalių, kurios pačios bandytų naikinti savo kalbą, taip nemėgtų kiekvienam brangių istorinių simbolių, siektų nutautinti savo gyventojus ar nemylėtų sunkiai gyvenančių žmonių. Visą likusį gyvenimą būčiau kūręs meną ir muziejus, restauravęs kultūros paveldą, po kruopelę rinkęs istoriją ir taip prisidėjęs prie Lietuvos kūrimo. Tačiau, kaip daugelis Jūsų, nebegaliu būti laukiančiu prasmingos krypties. Dauguma mūsų politikų atitolo nuo savo šalies žmonių, ir tebedeklaruojamas rūpestis Lietuva liko tik beverčiu ir neįpareigojančiu rinkiminiu lozungu. Apgailėtina. Padėtis rimtesnė, nei galėtų atrodyti.

Galbūt tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona nebuvo pati patraukliausia asmenybė ir darė klaidų, tačiau dėl tautinių nuostatų įskiepytas tautos patriotizmas tapo neturinčių lygių (nebent ukrainiečių) pokario didvyriško pasipriešinimo okupantui užtaisu, o mums – pagrindu vėl kurti savo valstybę. Nors kai valstybė nebeegzistavo, jį glūdėjo žmonių širdyse. O dabar, greičiausiai dėl neįvykusios desovietizacijos, paremtos asmeniniu autoritetų noru visuomenės akyse būti geresniems slepiant praeities dėmes, Lietuvos politika yra tapusi neadekvati tautai, vyrauja ne nuoširdus noras, o tęsiama apsimestinio rūpesčio Lietuva formavimo tradicija. Deja, šios politikos padarinius matome dabar, tačiau daugeliui jie, tikėtina, nėra akivaizdūs, nes visuomenei pateikiama bealternatyvė Lietuvos vizija, kuri galėtų būti neįvykusios desovietizacijos metafora. Neįvykęs atvirumo ir atgailos prieš tautą procesas. Gal tai yra atsakymas, kodėl didelė dalis žmonių yra netekę prasmės čia gyventi, t. y. Lietuva jiems neteko prasmės. Valstybė kasdien tolsta nuo savo tikslo būti Tauta. Vyraujanti ženklios politinio elito dalies veidmainystė ir nenuoširdumas atstumia ir jis jaučiamas kiekvieno širdimi.

Išrinktąjį Lietuvos prezidentą įsivaizduoju sakantį: „Pasiekėme daug integruodamiesi į Europą, tačiau mūsų pasiekimai tapo iššūkiu pačiai Lietuvos Valstybei, todėl nuo šiandien privalome dėti visas pastangas, kad išsaugotume Lietuvos tapatybę. Pamėgę perdėtą atvirumą, neįtvirtindami savo kultūros ir šalies interesų svetur, mes tapome bestubure bendruomene, prarandančia valstybingumą. Iškėlę laisvę, bet neapibrėžę jos ribų ir nepaaiškinę atsakomybės prieš valstybę, mes patys sukėlėme pavojų. Nuo šiandien pavedu Vyriausybei visas pastangas dėti pirmiausia įvedant švietimo sistemoje nuo priešmokyklinių grupių iki universitetinio išsilavinimo privalomą tautos patriotizmo kursą. Lietuvių kalbos mokymas nėra diskusijų objektas, tai valstybės pamatas, ir per keletą artimiausių metų visų dalykų valstybinėse mokyklose privalės būti mokoma lietuviškai, o norintieji galės pasirinkti kitų kalbų, taip pat – savitos tuteišių šnektos užklasinius būrelius. Geras valstybinės kalbos mokėjimas mus jungia, padeda gerai jaustis ir užtikrina kiekvienam sėkmingesnės karjeros galimybę. Valstybės saugumo departamentui pavedu ypač aktyviai dirbti su nacionalinio saugumo grėsmėmis, ne vien galimos brutalios jėgos, identifikuojant ir užkardant prisidengtines, simuliuojamas asmens laisves, realiai tarnaujant kitų valstybių ar darinių naudai. Tokie žmonės neturėtų dirbti valstybės tarnybose, mokyti valstybinėse mokyklose. Mano misija – užtikrinti nepriklausomą ir demokratišką Lietuvą, kurioje Tautos viršenybė. Kursime modernią ir pagarba darbui paremtą ekonomiką, tačiau ne šalies tapatumo, kuris yra didžiausias mūsų kapitalas, naikinimo sąskaita. Nors Lietuva šiuo metu yra Europos Sąjungos narė, Vyriausybė per šią mano kadenciją privalės pasiruošti gyventi ir klestėti nebūnat Europos Sąjungos nare, t. y. iš jos išstojus ar jai iširus.“

Mes, tikintys savo Tauta, turime telktis ir rūpintis, kad mūsų valstybė išliktų. Būtume vėl nuvilti, jei prie valstybės vairo stotų pilki eurobiurokratai, stambaus kapitalo, bankų atstovai, prieš rinkimus tapę jautriais vargingiausiųjų gynėjais, buvę komunistai ar komunistinio jaunimo sąjungos aktyvistai ar neatsparūs kitų šalių interesams mūsų šalyje asmenys.

Artėjant prezidento rinkimams 2019 m. privalome surasti laiko Lietuvai, ji juk visad glūdi širdies gelmėje. Telkimės naujam Sąjūdžiui. Tai būtina ir prasminga. Pilietiška. Niekas kitas už mus nepasirūpins, tai mūsų, sąmoningų piliečių, pareiga ir atsakomybė. Mes turime išmokti pradėti atskirti grūdus nuo pelų, tikrąją esmę nuo besaikio noro mus valdyti, neprisiimant atsakomybės už valstybę. Žiūrėkime kritiškai į populiariosios žiniasklaidos turinį, kuris, deja, dažnai skirtas ne Tautos, ne mūsų, o save vadinančio elito interesų įgyvendinimui. Deja, dažnai ir mūsų visų sąskaita. 2019 m. išrinkime Tautos Prezidentą, kuris sustabdytų įsismarkavusį išvalstybinimo procesą ir galėtų kreipti Tautą link Savos, teisingesnės ir jautriai žmogiškos valstybės kūrimo. Tik ne tuos, kurie, klaidindami mus, atstovautų mūsų šaliai nepalankiems eurobiurokratiniams, siauriems savo ar užsakovų verslo, kaimyninių šalių interesams. Tikiu, kad susitelkę būsime išmintingi ir įžvalgūs. Prasminga gyventi Lietuvai, skirti jai savo gyvenimo darbus, juk ją vieną teturime. Kartu susitelkę privalome suteikti prasmę Lietuvai, kuri būtų mūsų gyvenimo prasmės pagrindu. Turime galimybę dalyvauti kuriant tikrai Savą Lietuvą.

Straipsnio autorius yra nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, skulptorius, Europos parko ir Liubavo muziejų įkūrėjas, piliečių asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, Nacionalinės pažangos premijos laureatas.


Alvydas Jokubaitis. Ar Lietuvos politikoje – vien liberalai? (Diskusija su Vytautu Radžvilu)

$
0
0
Propatria.lt nuotr.
Pranešimas skaitytas lapkričio 7 d. sambūrio „Pro Patria“ organizuotoje diskusijoje tarp prof. Alvydo Jokubaičio ir prof. Vytauto Radžvilo „Ar Lietuvos politikoje – vien liberalai?“. Įamžintas diskusijos akimirkas galite rasti ČIA.

Diskusijos organizatoriai į klausimą „Ar Lietuvos politikoje – vien liberalai?“ sugebėjo sutalpinti tris skirtingus klausimus. Pirma, jie klausia, ar liberalios demokratijos sąlygomis gali veikti tikrai neliberalios jėgos. Antra, klausiama apie konservatizmo likimą. Lietuvos konservatorių nuosaikusis konservatizmas tapo konservuotų konservų tautologija. Trečia, diskusijos organizatoriai mato  Radžvilo ir Jokubaičio požiūrio skirtumus. Pirmasis į politines permainas žiūri per neomarksizmo, o antrasis – per liberalizmo prizmę. Tai įdomiausias klausimas, nes atsakymai į kitus du beveik akivaizdūs. Leszekas Kołakowskis pastebėjo, kad garsioji Frankfurto neomarksistų mokykla yra marksizmo naikinimas ir paralyžius. Kadangi sunaikintas ir paralyžiuotas negali naikinti ir paralyžiuoti, reikia ieškoti kito dabartinių Lietuvos ir Europos politinių permainų šaltinio, negu marksizmas. Susiduriame su keista politinio gyvenimo konfigūracija. Liberalioji demokratija gali būti suderinta su bet kokiomis politinėmis aspiracijomis, ir tai geriausiai rodo Johno Rawlso politinis liberalizmas. Vien tik liberalus ginančio politinio liberalizmo idėja yra nesusipratimas, nes liberaliai visuomenei bendrus principus turi pripažinti ir neliberalių įsitikinimų žmonės, įskaitant antiliberalus.

Kadangi Radžvilas į dabartines Lietuvos ir Europos Sąjungos permainas žiūri per neomarksizmo prizmę, o Jokubaitis jas sieja su liberalizmu, diskusiją reikia perkelti į socializmo ir liberalizmo skirtumų lygmenį. Pranešimui duota nedaug laiko, todėl vardan trumpumo ir aiškumo norisi pasinaudoti ispanų reakcionieriaus Juano Donoso Corteso idėjomis. Ispanų mąstytojas savo politinę karjerą pradėjo kaip liberalas, o baigė kaip vienas ryškiausių visų laikų Europos konservatorių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Donoso Cortesas palaikytų Radžvilo poziciją, nes manė, kad „socialistų mokykla“, kaip jis ją vadino, visais atžvilgiais yra pranašesnė už „liberalų mokyklą“. Jo nuomone, liberalai yra tik nevykę, neišprusę ir visada pusiaukelėje įstringantys socialistai. Tačiau nesinori pasiduoti pirmam Donoso Corteso skaitymo įspūdžiui. Šis autorius nematė nei carinės Rusijos marksistų, nei sovietinių stalinistų, nei Kinijos maoistų. „Liberalų mokykla“ šiandien yra stipresnė už „socialistų mokyklą“. Vien todėl, kad ji savo oponentams primetė konformistinį mąstymo apie politiką būdą. Remdamasis Hegelio dialektika, Marxas nenumatė marksizmo dialektikos. Jis būtų nustebęs, kad marksistai pralaimėjo liberalams, kuriuos jis vertino Donoso Corteso stiliumi – kaip mažesnės pagarbos vertą politinę jėgą. Sovietų Sąjungos ir sovietinio marksizmo žlugimas atvėrė kelią liberalizmo valdomai demokratijai. Sovietiniai marksistai vieninteliai išbandė praktinę alternatyvą liberaliajai demokratijai. Niekas nebandė sukurti konservatizmo, tačiau buvo kuriamas socializmas. Pokomunistiniu laikotarpiu įsigalėjo liberalioji demokratija. Tai, kas vadinama neomarksizmu yra prie liberalizmo prisitaikęs socializmas. Cortesas socialistus gerbė už nepataikavimą buržuazinei visuomenei ir ryžtą atvirai neigti Dievą, o ne būti nešališkais. To neliko mūsų dienomis. Socialistai tapo viena iš barokinių liberalios demokratijos puošmenų. Tą patį galima pasakyti apie konservatorius, kurie šiandien saugo tai, ką vakar gynė liberalai.

Donoso Cortesas rado įdomų, bet šiandien neįprastą socialistų ir liberalų skirtumų aiškinimo kelią. Jis uždavė dabartinei Vakarų politinei minčiai neįprastus klausimus. Jo nuomone, visos politinės partijos turi atsakymą į teologinius ir metafizinius klausimus „Kas yra Dievas?“, „Kas yra žmogus Dievo akivaizdoje?“, „Kas yra gėris ir blogis?“. Lietuvos konservatoriai suklupo ties šių klausimų riba. Jie iš eklektiško savo partijos pavadinimo ragina pašalinti „krikščioniškosios demokratijos“ terminą. Tačiau, kaip ir dera tikriems liberalams, įstrigo pusiaukelėje. Dabartiniai socialdemokratai taip pat labiau myli žmogų, o ne Dievą. Dar neteko girdėti, kad kas nors iš dabartinių liberalų rimtai samprotautų apie metafizinį blogį. Dabartinių politinių partijų nariai kalba apie gerą ir blogą valdymą, administravimo reformas, augantį arba mažėjantį vidaus produktą ir pažangą. Liberalai vadovaujasi dviem skirtingais įsitikinimais vienu metu. Jie kalba apie moralinių ir politinių įsitikinimų reliatyvumą, tačiau patys tiki absoliučiu savo įsitikinimų pranašumu. Liberalizmas leidžia politinį paradoksą – būti politiniu liberalu, bet nesilaikyti liberalios moralės sampratos, kurios iš tikrųjų nėra. Neomarksistai vadovaujasi ta pačia moralės samprata kaip ir liberalai. Greičiau vyšnios medis pražydės sausio mėnesį, negu liberalai susiginčys su neomarksistais dėl tautos, šeimos, savižudybės, pornografijos, abortų, eutanazijos ar Velykų šventės.  

Negalima sakyti, kad liberalai yra ateistai. Jie yra tikintieji ir ateistai vienu metu. Donoso Corteso nuomone, jie bijo neigti Dievą, nes gali būti, kad Jis yra, ir bijo pripažinti Dievą, nes gali būti, kad Jo nėra. Donoso Corteso įsitikinimu, liberalai yra bergždi, egoistiška ir mažiausiai išsilavinusi mokykla. Jie bijo aiškiai kalbėti apie gėrį ir blogį. Susidūrę su gėrio ir blogio klausimais, jie vengia aiškaus „teigiu“ ir „neigiu“, ir vietoj to naudoja garsųjį „individai gali rinktis vienaip ir kitaip“, be aiškaus „už“ arba „prieš“. Donoso Corteso žodžiais, liberalizmas yra pereinamojo laikotarpio produktas, kai žmonės nežino ką rinktis – Kristų ar Barabą. Šis liberalų skepticizmas prieštarauja žmogaus prigimčiai. Padorūs žmonės renkasi gėrį, o ne pasirinkimo laisvę. Jie atmeta agnosticizmą. Taip darydami jie, aišku, gali suklysti, tačiau klaida suvokiama kaip geresnis kelias, negu moralinis ir politinis skepticizmas. Kai liberalai siūlo pašalinti kryžių iš mokyklų ir kitų viešųjų vietų, jie tai daro ne todėl, kad nekenčia krikščionybės, bet norėdami būti žmonėmis be viešai matomų moralinio, kultūrinio ir politinio atpažinimo ženklų. Jų širdžiai daug mielesnė niekieno žvilgsnio neužgaunanti postmodernaus meno skulptūra, o ne įpareigojantis krucifiksas.

Donoso Corteso nuomone, socialistai yra pranašesni už liberalus, nes nebijo aiškiai pasakyti „taip“. Pagrindinė liberalų klaida – per didelis susitelkimas į politinio valdymo ir viešojo administravimo klausimus, leidžiančius pabėgti nuo žmogui svarbių metafizinių principų. Socialistai mąsto daug drąsiau negu liberalai, ir nebijo atvirai neigti Dievo. Jie mano, kad žmogus iš prigimties yra gera būtybė, kurią sugadino netinkamos socialinės sąlygos. Tikras socialistas nėra liberalų stiliaus politinis reformatorius, bet reikalauja radikaliai pertvarkyti visuomenės gyvenimą. Jis yra revoliucionierius. Senoji „socialistų mokykla“ reikalavo ne reformų, bet revoliucijos. Socialistai ir marksistai tvirtino, kad Dievas ir gėris yra kapitalistų interesų priedanga. Tuo jie skiriasi nuo dabartinių kultūrinėms ir politinėms realijoms pataikaujančių liberalų. Tai įkūnija liberali nesibaigiančios diskusijos institucija. Kai kyla ginčas, liberalai įsteigia ginčo ginčijimo komitetą. Lukiškių aikštėje stovėjusio Lenino jie negali pakeisti dėl nesibaigiančių diskusijų. Šiuo atveju kalbama ne tik apie liberalus, bet ir apie tuos, kurie save vadina socialdemokratais bei konservatoriais.  

Donoso Cortesas stebina įžvalgumu. Pasirinkdamas konservatoriaus poziciją, jis pamatė tai, ko iš savo neomarksizmo interpretacijos perspektyvos nemato Radžvilas. Neomarksizmas yra ne socialistų, bet „liberalų mokyklas“ baigusių ideologų kūrinys. Kai liberalai baigia „socialistų mokyklas“, jie tampa ne socialistais, o liberalais. Net veikdami kaip marksistai, liberalais pasivadinę marksistai sulauktų Karlo Marxo kritikos, nes yra per daug liberalai ir per mažai marksistai. „Liberalų mokyklos“ auklėtiniai jungia du Donoso Cortesui nesujungiamais atrodžiusius principus – jie yra ir revoliucionieriai, ir konformistai. Tai prie buržuazinės visuomenės prisitaikiusių socialistų elgesys. Šiandien jau reikia kalbėti ne apie liberalizmą ir marksizmą, bet postmodernizmą. Sumaišius liberalizmą ir socializmą, gaunasi Nietzschės įkvėptas postmodernizmas. Savo „Linksmajame moksle“ Nietzsche rašo: „Mes norime pasidaryti tokie, kokie esame, nauji, nepakartojami, neprilygstami, patys sau leidžiantys įstatymus ir patys save kuriantys“. Tai daugiau liberalo, o ne darbininkus ginančio socialisto samprotavimas. Radžvilas pervertina neomarksistų vaidmenį. Vakarų intelektualai marksizmą pavertė kultūros kritika, ir todėl pagrindiniu herojumi tapo Nietzsche, o ne Marxas. Allanas Bloomas viename iš straipsnių Rawlso Theory of Justice vadina Pirmąja filosofija Paskutiniam žmogui. Tai siūlymas liberalizmą suprasti kaip Nietzschės filosofijos tęsinį. Marxas niekada nesitaikstė su kapitalizmu, o neomarksizmas tik tobulina kapitalizmą. Neomarksistų  liberalios kalbos šiandien gali išgąsdinti tik ant universiteto auditorijų palangių sutūpusius paukščius. Marxas kėlė baimę galingiausių pasaulio valstybių žvalgyboms. Liberalizmo pergalė prieš marksizmą yra viena didžiausių praėjusio amžiaus politinių pergalių. Tačiau kartu tai liberalių visuomenių problema, nes liberalai moka griauti, bet nemoka statyti. 

Donoso Cortesas buvo įsitikinęs, kad susidūrus liberalams ir socialistams turi laimėti socialistai. Tai lemia liberalų veidmainiškumas ir dviveidiškumas – jie teigia tai, ką naikina, ir naikina tai, ką teigia. Jie viską suveda į politinį konfliktą šalinančias diskusijas, ir taip galiausiai sugriauna savo politinį tapatumą bei patenka į už juos daug stipresnių socialistų rankas. Sunku surasti liberalios demokratijos valstybę, kur iš tikrųjų valdo liberalizmo vardą pavadinime turinti partija. To ir nereikia. Liberalai valdo ne tiesiogiai, bet per kultūrą. Jie gali neturėti valdžios, tačiau tai nereiškia liberalios demokratijos nuosmukio. Liberalai mano, kad geras politines institucijas galima sukurti dabarties reformomis, o socialistai savo aukso amžių mato ateityje – kur nors komunizme ar Europos Sąjungoje. Tai, atrodytų, palaiko Radžvilo mintį, kad Europos Sąjunga yra neomarksistų vaizduotės kūrinys. Tačiau nereikėtų skubėti su išvadomis. Donoso Cortesas pervertino socialistų revoliucinį potencialą. Jis teisingai apibūdino XIX a. pirmos pusės socialistus, tačiau dabar labiau įtikina MacIntyre‘o padėties suvokimas: „Šiuolaikinėse politinėse sistemose debatai vyksta beveik išimtinai tarp konservatyvių liberalų, liberalių liberalų ir radikalių liberalų. Tokiose politinėse sistemose beveik nėra vietos pačios sistemos kritikai, t.y. abejojimui pačiu liberalizmu”.

Vakarų kultūrinė ir politinė modernizacija nėra neomarksistų kūrinys, bet numato daug sudėtingesnę aplinkybių samplaiką. Šiandien jau laikas pradėti kalbėti apie modernybės pabaigą, o ne neomarksizmą. Vakarų modernizacija praranda tikslą. Liberalai savo agnozticizmu viską pavertė tokiais santykiniais dydžiais, kad neliko atskaitos taškų. Socialistai į savo mitingus vaikšto netikėdami tuo, ką sako apie darbininkus. Piliečiai nebetiki nei socialistų, nei konservatorių žodžiais, nes išmoko, kad nereikia sakyti nei „taip“, nei „ne“. Šiandien sunku suprasti tą jėgą, kuri lygiai prieš šimtą metų įkvėpė Rusijos maištą. Dabartinis Rusijos prezidentas savęs nevadina komunistu, tačiau neprotestuotų vadinamas „liberalu“. Neliko skirtumo tarp politinių ideologijų, kurias pakeitė rinkėjų balsų medžioklė. Donoso Corteso aprašytas liberalus pozicijos neturėjimas sugriovė visas kitas pozicijas. Liko vien tik platesnės perspektyvos neturinčios politinės diskusijos ir gilėjantis žodžių bei veiksmų atitrūkimas. Dabartiniai socialistai pasidarė panašūs į liberalūs, kurie tuo pačiu metu sako ir „taip“, ir „ne“. Jeigu socializmo reputaciją šiandien iš tikrųjų gina neomarksistai, tai reikia pripažinti liberalų pergalę. Dabartiniai socialistai nežino vardan ko turi aukotis. Jie mano, kad žmogus yra ekonominė būtybė, kurią turi aiškinti ekonomistai, o ne filosofai ir teologai.

Liberalai primetė tokį nusistovėjusių politinių perskyrų nutrynimą, kad socialistai tapo didžiausiomis jų reliatyvizmo, subjektyvizmo ir politinio pasyvumo aukomis. Toliau veikia senas socialistų noras išvaduoti žmones iš priespaudos, tačiau šis išvadavimas vis labiau virsta žmogaus išvadavimu nuo žmogiškumo. Pildosi ne Marxo svajonė sukurti laisvų ir lygių piliečių visuomenę, bet Jeremy Benthamo ekstravagantiškas įsitikinimas, kad nėra visuomenės, ir pagrįstai galima kalbėti tik apie individus. Viešpatauja Donoso Corteso „liberalų mokyklai“ priskirtas moralės ribų naikinimas. Šiandien jau neaišku, kuo gėris skiriasi nuo blogio, moteris nuo vyro, meno kūrinys nuo šlamšto, ištikimybė nuo išdavystės, liberalizmas nuo konservatizmo, demokratija nuo oligarchijos, dogma nuo kritikos, Apšvieta nuo švietimo darbuotojų tamsos. Liberalai nugalėjo socialistus sukurdami idėjų, principų, sąvokų ir įsitikinimų sumaištį. Šį dalyką galima paaiškinti remiantis Donoso Corteso liberalizmo charakteristika. Tai viena iš pirmųjų ir kartu viena geriausių charakteristikų. Iš jos suprantame, kad liberalų jėgą sudaro moralinės ir politinės laikysenos neapibrėžtumas. Ko vertas dabartinis socialistų sąjūdis, kai socialistai nebenori sukurti socializmo ir tik reformuoja liberaliąją demokratiją. Jie tapo panašūs į Leonardo Da Vinčio Monai Lizai ūsus nupiešusį Marcelį Duchampą. Socialistai ir kitos politinės partijos šiandien yra liberalų Monos Lizos ūsai.

Kadangi pradžioje minėjau konservatorius, reikia nors trumpai sugrįžti prie jų. Pats Donoso Cortesas buvo konservatorius, save nuo liberalų ir socialistų atskyręs „katalikybės“ terminu. Vis dar galima sutikti bandančių įrodyti, kad konservatoriai žino, ką būtina išsaugoti Vakarų kultūroje. Tai pusiau tiesa, o dar labiau melas. „Liberalų mokykla“ pajungė konservatorius, kurie save vadina konservatoriais, tačiau mąsto ir veikia kaip liberalai. Dabartinius konservatorius labiau domina sociologija, o ne metafizika. Tai stipriai nustebintų Donoso Cortesą, kuris liberalus ir socialistus vertino teologijos matais. Dabartiniai konservatoriai tikriausiai sakytų, kad stipriai pasikeitė modernioji visuomenė. Tačiau tada jų laukia sunkus oponentų klausimas – „Ar visuomenė taip stipriai nepasikeitė, jog nebereikalingas tapo konservatizmas?“. Konservatoriai virto Donoso Corteso aprašytais „taip“ ir „ne“ liberalais. Kadangi pastarieji nugalėjo socialistus, konservatoriai susirgo liberalizmu sergančių socialistų ligomis. Dabartinius konservatorius domina ne amžių pašventinta tiesa, bet požiūrio naujumas. Jie tapo liberalais, ir net mano, kad gali būti geresni liberalai už liberalus, ir net geresni socialistai už socialistus. Vakarų politiką šiandien formuoja kelių mažai besiskiriančių atspalvių liberalai. Dabartinis politinis gyvenimas pasiekė lygį, kai senieji partijų pavadinimai praranda prasmę. Tam, kad veiktų demokratija, bandoma vaidinti skaidymąsi į ideologijas. Tačiau tai vis mažiau įtikinantis spektaklis, nes jo pabaigoje visada pasirodo „taip“ ir „ne“ sakantis liberalas. Jis paskelbia, kad liberalizmas yra gėris, tačiau liberalios visuomenės piliečiai neturi būti liberalais. Tai didelis paradoksas – net liberalizmo priešai tampa liberalais.



A. Veryga: kitąmet medikų algos galėtų kilti penktadaliu

$
0
0
Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.
Trečiadienį sveikatos apsaugos ministerijoje su valdžios atstovais susitikę medikai tarėsi, kaip ir kiek būtų galima kelti gydytojų algas. Į susitikimą pakviesti Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas ir naujai susikūrusio judėjimo – Lietuvos medikų sąjūdžio – atstovai.

Po daugiau kaip valandą trukusios diskusijos sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga informavo, kad pasiektas tarpinis derybinis susitarimas – kitąmet, veikiausiai nuo gegužės 1 d., medikų atlyginimus kelti penktadaliu.

„Toks dabar yra siūlymas, jei gausime leidimą (Finansų ministerijos). Kalbame apie PSDF rezervo lėšas. <...> Sutarėme, kad kitąmet atlygis turėtų didėti visiems sveikatos priežiūros specialistams. Grupės derybinė pozicija, einant derėtis su Finansų ministerija, yra siūloma gegužės 1, nuo kada turėtų būti didinami atlyginimai. Sutarimas, kad ne mažiau kaip dvidešimt procentų. Paskutinis punktas, kurį išsakė tie minimalūs dydžiai, skaičiai, kurių sieksime 2020 m. kaip galutinių tikslų. Tokie yra mūsų tarpiniai derybų rezultatai“, – sakė ministras.

Su tokiu siūlymu ministras kreipsis į Finansų ministeriją, o kitą savaitę planuojamas dar vienas susitikimas su medikų atstovais.

Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas skaičiavo, kad pagal dabartinį susitarimą iki 2020 m. sveikatos sistemos darbuotojų atlyginimai kiltų 60 proc., lyginant su dabartine situacija.

„Pirmas kėlimas, be abejo, būtų kitais metais, 2018 m., kokio dydžio galės būti, toks jis mus ir tenkins. Kuo didesnis, žinoma, tuo geriau. Peticijoje minimi procentai nieko nekeičia. Mes nenorime vienkartinio pakėlimo, kad ir pačio didžiausio, nes tai neduos jokio tvarumo“, – sakė Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas.

Sekmadienį medikai išplatino peticiją, kurioje valdžia raginama nedelsiant didinti atlyginimus ir gerinti jų darbo sąlygas. Vis garsiau minima ir drastiška priemonė, jei sąlygos nebus vykdomos – streikai. Apie juos prabilo ir itin sunkiu darbo krūviu besiskundžiantys slaugytojai. Antradienį ministras žurnalistams sakė besitikintis, kad su medikais pavyks susitarti ir bus išvengta streikų.

„Mes, esami, buvę ir būsimi Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai, patirdami didžiulį emocinį spaudimą ir fizinį nuovargį, kasdieną matome vis daugiau sistemos griūties požymių. Sveikatos priežiūros sistema nebeturi pakankamai pagrindinio ištekliaus – dirbančių žmonių (gydytojų, slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų) – todėl artėja prie visiško chaoso. Jausdami didelę atsakomybę prieš pacientus imamės iniciatyvos ir reikalaujame valstybės valdymo institucijų vykdyti šiuos reikalavimus:

1. Nedelsiant padidinti visų sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų, įskaitant ir gydytojus rezidentus, atlyginimus 30 procentų; per artimiausius metus 50 procentų, o iki 2020 metų iki vidutinio Europos Sąjungos šalių atlyginimo, iš esmės reformuojant Privalomojo Sveikatos Draudimo Fondo formavimo principus ir atitinkamai didinant visų sveikatos priežiūros paslaugų įkainius.

2. Nedelsiant priimti ir viešai paskelbti valstybinio lygio normatyvinius dokumentus, ribojančius maksimalų darbo krūvį sveikatos priežiūros įstaigose, bei nustatyti minimalią pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros ir gydytojų specialistų konsultacijos trukmę taip įteisinant ir užtikrinant minimalų gydytojo ir slaugos personalo skiriamą laiką pacientui.

3. Nedelsiant sustabdyti reguliariai vykdomą SODROS ir Valstybinės ligonių kasos prie SAM padalinių t.y. Teritorinių ligonių kasų bet kokių finansinių sankcijų ar išieškojimų taikymą visoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms ar jų darbuotojams už netyčines administracines sveikatos paslaugų teikimo klaidas, jeigu teikiant šias paslaugas pacientams nebuvo padaryta žala jų sveikatai ar gyvybei.

4. Visi su sveikatos priežiūra susiję įstatymų, įsakymų, nutarimų ir kitų teisės aktų projektai turi būti rengiami su medicinos darbuotojų profesinėmis sąjungomis, organizacijomis ir skelbiami viešai.

5. Reikalaujame visiems slaugytojoms ir gydytojams sudaryti sąlygas kelti savo kvalifikaciją Lietuvoje ir užsienio šalyse“, - rašo peticijos iniciatoriai.

Peticiją trečiadienio vakarą jau buvo pasirašę 33 tūkst.

Lietuvos kariuomenė siekia įsigyti 200 JAV gaminamų šarvuotų visureigių

$
0
0
Kam.lt, A. Pliadžio nuotr.
Lapkričio 7 d. Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis Helsinkyje (Suomija) susitikęs su Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) gynybos sekretoriumi Jamesu Mattisu, pranešė jam apie Krašto apsaugos ministerijos Gynybos resursų tarybos (GRT) sprendimą kreiptis į JAV vyriausybę dėl galimybės įsigyti kompanijos „Oshkosh defence“ gaminamus šarvuotus visureigius L-ATV (angl. Light Combat Tactical All-terrain Vehicle). JAV vyriausybei pritarus, Lietuvos užsakymas būtų gaminamas kartu su JAV ir kitų šalių ginkluotosioms pajėgoms skirtais visureigiais. Bendradarbiaudama su JAV vyriausybe, Lietuva užsitikrins efektyviausias šių visureigių įsigijimo ir išlaikymo sąlygas.

„Praėjusios savaitės pabaigoje vykusiame Gynybos resursų tarybos posėdyje nusprendėme L-ATV pripažinti kaip geriausią funkcionalumo ir kainos santykį atitinkantį šarvuotą visureigį ir pradėti derybas būtent dėl šių visureigių įsigijimo Lietuvos kariuomenei,“ – apie GRT priimtą sprendimą kalbėjo krašto apsaugos ministras R. Karoblis.

Kovinės paramos ir bendrosios paskirties šarvuoti visureigiai papildys ir atnaujins šio tipo Lietuvos kariuomenės visureigių parką ir bus skirti įvairiems Lietuvos kariuomenės vienetams. Iš viso planuojama įsigyti ne mažiau kaip 200 šarvuotų visureigių. Projekto kaina ir pristatymo terminai priklausys nuo būsimos sutarties sąlygų, bet planuojama, kad jų pristatymas į Lietuvą galėtų prasidėti nuo 2021 metų.

Šarvuotų visureigių projektą nuspręsta pradėti anksti, nes pirkimo procedūros gali užtrukti iki 2 metų, o šie visureigiai yra svarbi Lietuvos kariuomenės mechanizacijos programos, kuri apima ir pėstininkų kovos mašinų „Vilkas/Boxer“ pirkimą, dalis.

„Vertindama potencialias grėsmes ir tokio tipo technikos panaudojimą tiek krašto gynybos užduočių vykdymui, tiek dalyvavimui tarptautinėse operacijose, Lietuvos kariuomenė identifikavo šarvuotų visureigių trūkumą. Šis trūkumas atsirado dėl natūralaus esamo visureigių parko susidėvėjimo ir didėjant jų poreikiui dėl kariuomenės plėtros,“ – sakė krašto apsaugos ministras R. Karoblis.

Pradėjus vystyti šarvuotų visureigių projektą, pirmiausia buvo surinkta informacija apie rinkoje esančius šio tipo visureigius. Vėliau, atsižvelgiant į efektyvumo, suderinamumo, išlaikymo ir kitus kriterijus, buvo atrinkti 9 šarvuoti visureigių modeliai. Su jais buvo atlikti praktiniai galimybių ir funkcionalumo bandymai, surinkta papildoma techninė informacija. Įvertinus visus gautus duomenis, nuspręsta, jog JAV gamybos L-ATV visureigis geriausiai atitiko suformuluotus kriterijus.

Siekdama pademonstruoti savo gaminamo šarvuoto visureigio galimybes, 2016 metų spalio mėn. kompanija „Oshkosh Defence“ Lietuvos kariuomenės Gaižiūnų poligone surengė L-ATV pristatymą Lietuvos ir kitų šalių ginkluotųjų pajėgų specialistams.

Lietuvoje buvo surengti ir kitų įmonių pristatymai. 2017 m. Lietuvoje užsienio gamintojai pademonstravo „Eagle V“ („General Dynamics European Land Systems“) ir LAPV („Daimler AG“) šarvuotų visureigių galimybes.

Šiuo metu Lietuvos kariuomenėje naudojami HMMWV ir Toyota „Land Cruiser 200“ šarvuoti visureigiai.

Ilgametę patirtį turinčios kompanijos „Oshkosh defence“ gaminamas L-ATV visureigis laimėjo JAV kariuomenės paskelbtą konkursą dėl iki 55 000 šarvuotų visureigių gamybos kariuomenės reikmėms. L-ATV turėtų pakeisti dalį JAV kariuomenėje nuo 1984 metų naudojamų HMMWV visureigių.

Jungtinės Karalystės vyriausybė taip pat yra nusprendusi įsigyti L-ATV savo ginkluotųjų pajėgų reikmėms.


Paul Kengor. Apie visišką komunizmo nusikaltimų neišmanymą

$
0
0
„Didelė tūkstantmečio kartos (millennials) dalis mano, jog Bushas nužudė daugiau [žmonių], nei Stalinas.“ Vieną rytą tokius siurrealistiškus žodžius pamačiau savo elektroninio pašto dėžutėje. Vienas kolega keikdamasis parašė, jog „tai yra neįtikėtina... Tai yra labai baisu.“

Iš tikrųjų taip ir yra. Tačiau tai nestebina. Toks gilus, nerimą keliantis neišmanymas yra tiesioginis amerikiečių mokymosi apie komunizmą rezultatas, nulemtas siaubingos mūsų švietimo sistemos vidurinėse ir aukštosiose mokyklose.

Remiantis stulbinančiu „Victims of Communism Memorial Foundation“ (Komunizmo aukų memorialinio fondo) tyrimu, vienas iš trijų (32 proc.) tūkstantmečio kartos atstovų „tiki, jog daugiau žmonių buvo nužudyta valdant George'ui W. Bushui, nei valdant Jozifui Stalinui“. Bet kalbama ne tik apie paiką tūkstantmečio kartą, kurią mes mėgstame vaizduoti kaip nieko nenusimanančią. Apskritai, vienas iš keturių amerikiečių (26 proc.) yra įsitikinęs, jog daugiau žmonių buvo nužudyta valdant Bushui, nei Stalinui.

Šis tyrimas tėra vienas iš daugelio, kuriuos atliko „Victims of Communism Memorial Foundation“ - fondas, mėginantis ištaisyti gėdingą amerikiečių nežinojimą apie komunizmo nusikaltimus.

Tarp pagrindinių faktų, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas amerikietis, yra tas, jog komunistiniuose režimuose žuvo mažiausiai 100 milijonų žmonių. Šis šiurpus skaičius, prieš kelis dešimtmečius pateiktas „Juodojoje komunizmo knygoje“ - svarbiausiame šios temos darbe, išleistame „Harvard University Press“, - iš tiesų yra konservatyvus. Pavyzdžiui, ši knyga Sovietų Sąjungai priskyrė tik 20 milijonų mirčių. Aleksandrui Jakovlevui, vienam iš svarbiausių Michailo Gorbačiovo pagalbininkų, buvo duota oficiali užduotis pamėginti suskaičiuoti aukas. 2002 metų knygoje „A Century of Violence in Soviet Russia“, kurią išleido „Yale University Press“, Jakovlevas apskaičiavo, jog vien Stalinas „sunaikino... nuo 60 iki 70 milijonų žmonių“ - tai skaičiai, atitinkantys Aleksandro Solženicyno ir kitų skaičiavimus.

Toks pat kraujo praliejimas buvo matomas Kiniją valdant Mao Dzedongui, kuris, pasak „Juodosios knygos“, buvo atsakingas už 65 milijonų žmonių mirtis, o, remiantis naujesniais biografiniais tyrimais, galimai ir už daugiau nei 70 milijonų mirčių. Nereikėtų pamiršti ir Šiaurės Korėjos, Kambodžos, Kubos, Etiopijos, Rytų Europos, Afrikos ir kitų žudynių laukų. Iš tikrųjų, mirčių, kurias per paskutinius 100 metų sukėlė komunistinės vyriausybės, skaičius greičiau yra artimesnis 140 milijonų.

Palyginimo sumetimais galima pasakyti, jog baisus Hitlerio genocidas prieš žydus, čigonus, slavus, protiškai neįgalius, senyvo amžiaus ir kitus žmones, kuriuos jis laikė „netinkamais“, apėmė maždaug 10 milijonų (iš kurių 6 milijonai buvo žydai) žmonių. Bendrai per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus - destruktyviausius konfliktus žmonijos istorijoje - mirė apie 50-60 milijonų žmonių. Nuo komunizmo kritusių kūnų skaičius bene dvigubai pranoksta abejus pasaulinius karus.

Ir visgi, amerikiečių žinios apie šį milžiniško masto naikinimą yra varganos, dėl ko reikėtų sugrįžti prie minėto fondo.

Fondas siekia reguliariai dokumentuoti amerikiečių žinių spragas savo ataskaitoje „Annual Report on U.S. Attitudes Towards Socialism“. Remiantis tyrimu, didžioji dauguma amerikiečių (75 proc.) nuvertina žmonių, žuvusių dėl komunistinių režimų, skaičių, ir dauguma (68 proc.) žmonių mano, jog Hitleris nužudė daugiau žmonių, nei Stalinas.

Pamirškime mirusiųjų skaičius - žmonės ne tik nemato to žudiko, kuriuo buvo Stalinas, bet ir jų požiūris į komunizmą nėra labai neigiamas.

Vos 37 proc. tūkstantmečio kartos „labai nepalankiai“ žiūri į komunizmą. Ketvirtis minėtos kartos atstovų „palankiai“ vertina žiaurųjį bolševikinės totalitarinės valstybės architektą ir krikštatėvį Vladimirą Leniną. O 42 proc. jų „nežino“, kas toks yra Mao Dzedongas.

Tačiau situacija yra dar blogesnė: 64 proc. amerikiečių sutinka su klasikiniu Karlo Markso teiginiu, kuris yra komunistinės filosofijos pagrindas: „Iš kiekvieno - pagal sugebėjimus, kiekvienam - pagal poreikius.“

Taigi, visai nestebina, jog beveik pusė (45 proc.) amerikiečių, kurių amžius nuo 16 iki 20 metų (asmenys, paskutiniuose prezidento rinkimuose pirmą kartą galėję pasinaudoti savo balsavimo teise), teigė balsuosiantys už socialistą ir 21 proc. - už komunistą. Žinoma, tai atsispindi 2016-ųjų įvykiuose, kai Bernie Sandersas, iki grabo lentos apsiskelbęs „socialistu“, sulaukė 13 milijonų balsų pirminiuose Demokratų partijos rinkimuose. Kad suprastumėte šio skaičiaus prasmę, galima paminėti, jog Donaldas Trumpas surinko 14 milijonų balsų pirminiuose Respublikonų partijos rinkimuose ir tai buvo respublikono rekordas tokio tipo balsavime.

Tai nėra nesugebėjimas mokyti istorijos; tai yra nesugebėjimas mokyti komunistinės ir socialistinės istorijos. Mes nepamiršome mokyti, jog nacizmas buvo velniškas, jog Hitleris buvo masinis žudikas, o fašizmas - blogis. Tačiau, kalbant apie komunizmą, mes jau seniai patyrėme nesėkmę. Marksizmas-leninizmas, bolševizmas, Sovietų Sąjunga, Stalinas, Mao, Castro, Che, Pol Potas, pamišėliai Šiaurės Korėjos Kimai - būtų galima tęsti ir tęsti.

Svarbu tai, jog ši nesėkmė dažnai yra ideologinio šališkumo rezultatas, ypatingai pasireiškiantis leftistinių mokytojų ir profesorių tarpe. Tačiau toks liberalų ir progresyvistų istorinis aplaidumas nėra pastebimas, mokant apie fašizmo ir nacizmo nusikaltimus. Jie atlieka puikų darbą kalbėdami apie Hitlerio, tačiau ne apie Stalino nusikaltimus. Ir viso to rezultatas yra matomas šioje studijoje. Ką sėji, tą pjauni.

Daugiau mirusiųjų valdant George'ui W. Bushui nei Jozifui Stalinui? Dieve brangus...


Linas V. Medelis. Kaip tapti klasiku: patarimai jaunimui kito Mariaus Ivaškevičiaus pavyzdžiu

$
0
0
Įžanga

 „Begalinėje daugybėje atvejų įžanga yra kažkas tarp užstalės sveikinimų ir kalbų prie kapo duobės, todėl ji sklidina neatsakingiausių pervertinimų, kuriuos nepatiklus skaitytojas priima kaip žanrinį sąlygotumą“. Taip kažkada rašė Ch. L. Borchesas (Borges). Tad, kaip žanrinį sąlygotumą kūrybinėje užstalėje ar prie kūrybinio kapo duobės prašyčiau priimti ir mano samprotavimus apie rašytojo, scenaristo, dramaturgo, režisieriaus ir (širdyje tikiu) net poeto kūrybos vertinimą, kaip naudingus pamokymus jauniems, pripažinimo siekiantiems, talentams. Kas yra Jis? 

Jis - Marius Ivaškevičius, sugrįžęs į mano horizontą paskaičius dar prieš trejetą savaičių paskelbtą pokalbį su Pauliumi Gritėnu (1, čia ir toliau skaičiumi žymimi pagrindiniai šaltiniai nurodomi rašinio pabaigoje).

Susidomėjau, nes minėtas pokalbis sugrąžino į septynerių metų atstumo pranašišką praeitį. Molėtai. Žengdami ežero pakrante Rytis Zemkauskas (kultūrologas, literatūros kritikas, bendrautojas, laidų vedėjas) kalbasi su Ivaškevičiumi (filmuką moksleiviams žiūrėkite čia – 2):

- Lietuvoje, iš tikrųjų mes turime nedaug dramaturgų: Balys Sruoga, Juozas Grušas ir Marius Ivaškevičius... 

-Na, gal ne taip jau...

- Ko reikia geram dramaturgui?

- Problema ta, kad dramaturgas turi ne vien... Jo konkurentai, tarkim, ne vien žmonės, rašantys aplink jį, bet taip pat ir Šekspyras, ir Čechovas...

-Ibsenas...

-Ibsenas... Jis staiga susiduria, kad režisierius, kuris norėtų jį statyti arba ne, jis turi va tokį vat pasirinkimą, ir kai tu... ta prasme... įmetamas į tokį kontekstą, tu supranti, kad negali būt šitoj profesijoj labai daug žmonių... 

Oi, ne veltui praėjo tie metai. Dabar jau galima sekti talento pėdsakais spartaus brendimo take. Tik neseniai kitas pašnekovas, Paulius Gritėnas, klausė (1):

– Kodėl pasirinkote dramaturgo kelią? 

– Dramaturgija yra gana sudėtingas žanras... 

– Kuris negarantuoja populiarumo ar žinomumo.

 – Nesakyčiau. Žinome juk Shakespeare'ą, Čechovą, šiuolaikinius autorius, plojame jiems. Su dramaturgija didžiausia rizika yra tai, kad gali parašyti pjesę, kurios niekam nereikės. Tada įvyksta savotiška dramaturgo mirtis. Dažnai net neužgimusio dramaturgo, stalčiaus dramaturgo mirtis.

Štai kodėl įdomu ir naudinga į literatūrinę kūrybą pažvelgti kaip į plačiam vartojimui paklausios prekės gamybos procesą. 

I dalis. Apie mitų ir prietarų laužymą

Kokia tema galėtų tapti iš tolo pastebima ir viešai užkabinanti sielą? Skurdas, emigracija, savižudybės, girtavimas, smurtas, seksas? Pradėkime nuo Lietuvos istorijos mitų paneigimo. Juolab, kad pokalbyje su Gritėnu. Ivaškevičius pasakoja apie planus išleisti antrą romano „Žali“ laidą skaitytojų pageidavimu: „...keista, kad po romano išleidimo buvo atsiliepimų banga, tada savotiška tyla, jau ir pats pamiršau jį, o dabar prieina jauni žmonės ir sako, kad yra mano gerbėjai ar gerbėjos. Klausiu, ar dėl „Madagaskaro“, „Išvarymo“, bet ne – dėl romano „Žali“.“ 

Taigi, Ivaškevičius. Pasinaudosime jo įžanga romane „Žali“ (4, p.7,8). Joje apie anuos lietuvius teigiama: „Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę. Turėjo ją dvidešimt metų tarp dviejų pasaulinių karų (1918 – 1938, LVM), buvo sutikę kantriai perlaukti Antrąjį ir didžiai nustebo, kad šiam pasibaigus, jiems nedavė jų valstybės“. Apie partizanines pokario kovas: „Tokį karą galėtume vadinti pilietiniu. Nes jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena didelė valstybė kariavo su savimi, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas, kokius vaistus vartojant lauk išstumti soliterį“ (čia kalbama apie Sov. Sąjungos karą su Lietuvos partizanais - LVM). 

Veiksmo laikas 1950-ieji. Romane jie pateikiami kaip nuovargio, nevilties, vienišumo metai: „vietoj herojų – veikiau nevykėliai, nelaimingi ar sutrikę žmonės, vietoje idealizmo – inercija, pasimetimas, kerštavimas, išdavystės. Patriotinė patetika paliekama už borto, kaip jau išeksploatuota vyresnės kartos, dar buvusios įvykių liudininke“ (5, 6 p.).

Dar apie knygos herojus romano įžangoje: „Ir ši knyga visai ne apie karą ir lietuvius, ji apie aukso amžių akimis vieno žmogaus, kuriam į jį dažniau teko žvelgti pro savo ginklo taikiklį. Jonas Žemaitis – tokia žmogaus pavardė. Nors viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas“. Ir apie taikaus rusų kareivio, atėjusį į Lietuvą malšinti pasipriešinimą, motyvus: „...staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty (t.y. Lietuvoje – LVM) esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti“...

Rašytojas pabrėžia, kad pagrindinis veikėjas nėra vienas iš tų išsigimėlių, partizanas Jonas Žemaitis. Jis autoriaus valia tėra pokario partizanų ginkluotųjų pajėgų vado bendravardis-bendrapavardis. To paties, kuris buvo pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, 1954 m. NKVD sušaudytas Maskvoje, o 2009 m. Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai ėjusiu Lietuvos respublikos prezidento pareigas sovietų okupacijos metais.

Štai kodėl tuo pačiu principu imkime nagrinėti Mariaus Ivaškevičiaus nepaprasto populiarumo pavyzdį, o jei kažkam tai nepatiks, manykime, kad „viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas“. 

Štai jums mano mėgėjiškas bandymas pamėgdžioti talentingą stilių:

Ruduo buvo šaltas ir gražus. Dangumi tyliai mykdama praplaukė žalmargė. Iš pauodegės ji išmetė keletą kalėdinių tortų, ir jie, švilpdami tarsi bombos, plekštelėjo į žolę bei vandenį, aptaškydami Marių Ivaškevičių purslais nelyginant vaikystėje. Ten, kur ištiško paskutinė granata, Marius pažvelgė į tvenkinio vandenį ir krūptelėjo, pamatęs, kas guli dugne - „žaliųjų“ būrio seksbomba Pieninė. Jos krūtys lyg perpūsti balti vaikų darželio kamuoliai tavaravo su kiekviena bangele. Buvo aiškiai mirusi, tačiau pati dar to nežinojo. Ji mirktelėjo balzgana akimi ir net pajudino rodomąjį pirštą, lyg kviesdama, lyg viliodama be žodžių. Ir Marius pasijunta pajutęs žvėrišką geismą. Vaizdai Paryžiaus šmėkšteli minty, o geismas lyg gaisru sušvinta jo širdy... Žengia žingsnį link jos nuogo kūno, bet slysteli ir antrąkart prisimena Paryžių. Vanduo pernelyg šaltas. Tada jis nueina į tankmę ir tupi ten ilgai, ilgai, ilgai. Prisimena Paryžių. Niekada nesam matę jo verkiant, nes jis verkė kitu galu. Dangumi saulėlydžio kryptimi dainuodama ir kartais sulodama praniurzgė dar viena karvė. Ji buvo milžiniška, kiek mažesniais nuogais papais ir išskėstomis kojomis. O galėjo ir išgąsdinti (pagal „Žali“, originalas p. 175).

Kažin, ar Mariui Ivaškevičiui patiktų toks kito Mariaus Ivaškevičiaus (be abejo, čia sutampa tik pavardės!) įvaizdis. Tačiau piešti tokius paveikslus, spalvas atskiedžiant seksu, nekrofilija ir panašiomis doroviškai ribinėmis situacijomis yra malonu ir nelabai sudėtinga. Kiti atspalviai atrandami didvyrius sukeičiant vietomis su KGB banditais ir atvirkščiai. „Kartais darosi sunku suvokti, kas vyksta, apie ką veikėjai kalbasi ir kas į ką šaudo, - rašo Jūratė Baranova. -Nekeliu klausimo, ar toks romano nerišlumas - pamatinis postmodernus autoriaus sumanymas, ar tai tiesiog nutiko savaime, berašant. Nerišlumas kartais gali būti tiesiog nenusisekusio romano požymis“ (5, p. 369). Tačiau išskirtinis ir, manau, pirmas lietuvių literatūroje „Žalių“ bruožas, kad tų kvaištelėjusių ir degradavusių romano veikėjų pavardės yra tikros: Juozas Kasperavičius - tikrovėje pirmasis Kęstučio apygardos vadas, suformulavęs strategines partizaninės kovos nuostatas; Petras Bartkus - poetas, Prisikėlimo apygardos organizatorius ir pirmasis vadas; Juozas Palubeckas –Kęstučio apygardos Mindaugo būrio vadas, kuris, patikėjęs priešo pažadu išsaugoti Lietuvos partizanų vado J.Žemaičio gyvybę, įdavė šį saugumui, o supratęs esąs apgautas, pats prašėsi nubaudžiamas mirtimi. Laisvės kovotojų priešai taip pat įvardinti tikromis pavardėmis ir vardais. Tik Nachmanui Dušanskiui ir Jakovui Sinicynui padaryta išimtis, jų vardai kažkodėl pakeisti (19). Darykime išvadas: istorija ir faktai lengvai minkomas dalykas, visi istoriniai didvyriai yra niekšai ir kvailiai, o jų priešininkai irgi žmonės. Vertinant visą romaną, matyt, pakaktų J.Baranovos nuomonės: „...jei tokį žaidimą imi žaisti su pačiu gyvenimu, „imi daryti meną“ iš kažkam skaudžių dar neužgijusių ir nepelnytai istorijos paliktų randų, - tada kuriama jau ne postmodernistinė žaismė, o autoriui gal visiškai nesitikint gana ciniškas tekstas“ (5, p.369).

II dalis, šipulinanti stereotipus 

Kaip gi ciniškas tekstas gali atsirasti nesitikint? Taip, Marius Ivaškevičius apibūdinamas kaip postmodernus kūrėjas. Taip, teigiama, kad postmodernus rašymas yra demistifikuojantis nusistovėjusius mitus ir naujai bei žaismingai interpretuoja tautinę simboliką. 

Pastarajai galima priskirti visą platų tautiškumo lauką. Mat, „dabartinėje lietuvių literatūroje Ivaškevičius išsiskiria nacionalinių mitų perkūrimo ir atnaujinimo užmojais. Savitu poetiniu stiliumi, įkvėptu pasakojamosios tautosakos, jis naujai prabyla apie Lietuvos istoriją, meilę tėvynei, idealizmą ir patriotizmą. Ivaškevičiaus kuriama tragiškumo ir komiškumo, juokingumo bei graudumo samplaika skatina skaitytoją mąstyti apie rimtus ir skaudžius dalykus“(4).

Pavyzdžiui, „Lietuva – tvirta, sunki girių valstybė, „didžiakrūtė, stambiablauzdė šalis“, „kraujo tėvynė“... Lietuva regima ir kaip „apžėlęs lizdas“ – matriarchatinis įvaizdis, tekste koreliuojantis su karalienės Mortos moteriškumo poliumi“ (4, p. 3).

Romanas „Lietuva iš debesies“: „tuščio kalbėjimo poreikis peržengia formos ieškojimų ribą, ir rašytojo kalbinis aktyvumas pavirsta tiesiog aktyviu gražbyliavimu. Skaitymo malonumas, apie kurį nuolat šneka postmodernaus diskurso atstovai, čia lieka diskutuotinas dalykas.“ (4, p. 5)

Jei grįžtume prie istorijos, drąsiai galima sakyti, kad per tuos metus autorius tapo „apsėstas stereotipų naikinimo“(7). Pakeliui, gal visiškai nesitikint, išmušdamas skaitytojui iš po kojų faktinį istorinį pamatą. 

Trijų veiksmų pjesė „Madagaskaras“. Ji paremta tuo pačiu, tik šįkart, kontra principu. Čia surinkta visa puokštė žinomiausių tarpukario asmenybių, dramaturgo fantazijos pastatytų nuo kojų ant galvos, nes tikrieji jų vardai ir veikla užmaskuoti pravardėmis. Talentingai sudėta pjesė – o ji įtraukta į vyresnių klasių mokymo programą - turėtų kelti nemenką sumaištį moksleivių galvose. Ne tik. Žinau, kad ir mokytojai turi pasukti galvą, kas pridengtas pravardėmis. Štai pjesės veikėjų sąrašo (ne viso) ištrauka su mano paaiškinimais: Kazimieras Pokštas – idealistas (t.y. Kazys Pakštas- Lietuvos geografas, keliautojas, visuomenės veikėjas, profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradininkas - LVM); Salė – poetė (tikriausiai, mylimiausia lietuvių poetė Salomėja Nėris); Veronika – ištvirkėlė (A. Vienuolio apsakymo „Paskenduolė“ veikėja, suviliota ir nusiskandinusi); Oskaras – ambasadorius, televizionierius (Oskaras Milašius, Lietuvos diplomatas, prancūziškai rašęs mūsų poetas); Steponas ir Stasys – aviatoriai (lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas, 1933 m. „Lituanica“ perskridę Atlantą); Dainius – taipgi profesorius, taipgi dvasiškas tėvas (Vincas Mykolaitis-Putinas - XX a. pradžios Lietuvos poetas ir prozininkas, dramaturgas, labiausiai žinomas savo simbolistiniais eilėraščiais ir romanu „Altorių šešėly“); Frenkas – krepšiasvydžio dievas (Pranas Lubinas, garsiausias Amerikos lietuvis krepšininkas, olimpinis ir Europos čempionas XX amžiaus pradžioje)...

Ir taip toliau. Paties Pakšto-Pokšto asmenybės pateikimas, atrodo, niekam net neužkliuvo.

Berods, tik humanitarinių mokslų daktaras, vertėjas, literatūrologas Silvestras Gaižiūnas, dar 2011 m. atkreipė dėmesį: „Postkolonijinėse šalyse ne kartą pastebėta viena tendencija noras pakeisti tautinį mentalitetą, išnaikinti nacionalinės kultūros archetipus, kurie neva trukdo pažangai. 

Ne istorija rūpi pjesės autoriui, o jos nuolaužų rankiojimas ir dėliojimas pagal savo susikurtą bulvarinę schemą. Ne istorinis profesorius, o šiuolaikinės bulvarinės sąmonės sukurta marionetė, kurios kasdien reikalauja primityvioji (ir primityvėjanti) mūsų visuomenė, nepakenčianti intelektualinių pastangų bei vertybinio požiūrio į pasaulį ir istoriją. /.../"Madagaskaras" konstruojamas kaip bulvarinis vaidinimas, kuriame Ivaškevičiaus nulipdytų kaukių monologai bei dialogai gali tęstis iki begalybės kaip blogame sapne. Oskaras ir Pokštas, Dainius ir Gerbutavičius, 

Salė ir Helė lyg pagal vieną trafaretą sukonstruotos lėlės, vograujančios tuo pačiu žargonu, stulbinančios tuo pačiu kvailumu“ (6). 

Šių pavyzdžių turėtų pakakti, norint suprasti, kad Ivaškevičius sąmoningai, postmoderniškai Lietuvos istoriją kiša po velėna.

Žaidimas pavardėmis daro gilų įspūdį kiek pagyvenusiam ir labiau apsišvietusiam žiūrovui. Jis dar pamena. Tačiau labai gali būti, kad moksleivio atmintyje Salės paveikslas (kvaištelėjusios romantikės, seksistės) įsitvirtins stipriau nei reali poetė ir jos kūryba. Galima neabejoti ir dėl kitų herojų, braukiančių sūrų prakaitą Ivaškevičiaus populiarumo labui.

Panašus literatūrinis triukas išbandomas ir kitose pjesėse. Majakovskio teatre Mindaugo Karbauskio režisuotame spektaklyje „Kantas“ tokio personažo yra tik pavardė. Ivaškevičius pats sako: „Kantas ne visai pagrindinis pjesės herojus. Jis ten yra, bet daug pagrindinių herojų. Šia prasme Kantas ne tiesiog konkretus žmogus, tai pasaulis, kurio vardas Kantas... Sakau nenusiteikite filosofijai, nei į biografiją. Kantas, visi jo darbai yra tarsi visa ko centras, tarkim visatos. Visa kita yra anekdotas“ (9.) 

Pjesėje „Mistras“ irgi daug garsių pavardžių: Adomas Mickevičius, Žorž Sand, Šopenas, Balzakas... Labai norint visus juos galima įsivaizduoti tais pačiais Ivaškevičiaus žodžiais - tokių personažų yra tik pavardės, nenusiteikite į biografijas. Jos reikalingos kaip jaukas žiūrovui. Ypač menkiau kritiškam ir išprususiam. Juk kiekvienam turėtų būti malonu pasijusti pranašesniu už kokį Pakštą, kokį Oskarą ar tokį Kantą, kai šis kvailelis scenoje, lygina krėslo ir danties klibėjimo filosofiją...

III dalis. Klasikas kitomis temomis yra naujo tipo

Jūratė Baranova rašo: „Susiduriame su naujo tipo rašytoju profesionalu, kuris nesaistomas boheminės aplinkos, kūrybiniam darbui ruošiasi tikslingai, nuosekliai sugeba motyvuoti ir apginti idėjas, nesibaido rašyti pagal užsakymą ir neaimanuoja nei dėl adresato stygiaus, nei dėl finansinės padėties. Galiausiai tiesiog daug dirba: leidžia knygas, bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio kultūrine spauda (rašo esė), tarptautiniuose Europos renginiuose reprezentuoja lietuvių literatūrą, yra verčiamas į kitas kalbas“ (4, p.11).

Tai gana išsamiai apibūdinta Ivaškevičiaus veiklos ir kūrybinio gyvenimo erdvė, tačiau citatoje ne viskas. Kūrėjo ir jo herojų „aš“ nebūtinai turi sutapti, o štai dorovinė spektaklio atmosfera daugiau ar mažiau autoriaus pozicijas atskleisti gali. Štai iliustracija apie spektaklį „Išvarymas“. 

Po premjeros Maskvoje, duodamas interviu portalui „Sputnik“, kuris „sako apie tai, ką kiti tyli“, autorius pastebi, kad Vilniaus scenoje yra labai daug necenzūrinės leksikos, „net pasakyčiau ištisinis „matas“ (t.y. šlykštūs rusiški keiksmažodžiai – LVM). Tuo tarpu Maskvos scenoje to nebuvo. Buvo „tik žodžiai, - sako pjesės autorius, - turintys tik sąskambį su kai kuriais keiksmažodžiais“ (Rusijoje už keiksmažodžius viešai griežtai baudžiama – LVM). Pasak autoriaus, Vilniuje premjeros metu žiūrovai protestuodami ėjo iš salės grupėmis po šimtą du šimtus žmonių. Ir dar žiūrovus piktino – „Sputnikui“ aiškino Ivaškevičius, - prievartos scenos. Tai buvo šokas nuolat ateinantiems į Nacionalinį teatrą. Po to spektaklį užsipuolė spauda ir... Nacionalinio teatro publika pasikeitė. Užplūdo jaunimas, anksčiau teatre nesilankydavęs (9).

Manykim, teatro sėkmės priežastis tokios ir yra. Tačiau iš 7 recenzijų neradau nė vienos, giliau analizuojančios spektaklį. Poros atsiliepimų koncentratas: „Išvarymas” - tai jaunosios lietuvių teatro aktorių kartos triumfas“; arba štai, itin gilus: „Maniau, kad tasai jausmas, kokį patyriau, kai, Nepriklausomybei pralaužus užtvanką, budo ir vienijosi tauta, kai purtė karštligiška suvoktis, kad ir pats nebesi išmestas iš barščių, o drąsiai gali save vadinti tautos dalimi, manęs jau niekada neaplankys. Neapims pakilumas, neužsmaugs graudulys: tu esi šios žemės – Lietuvos – savasties dalis, jos gyvybės liudininkas ir tęsėjas. To jausmo nesugrąžino nei kasmet per televiziją kartojami tautos atmintį žadinantys reportažai, nei galop sąžinės balsas: džiaukimės, ką turim“(10). 

Kitaip tariant, teatro kritikę spektaklyje apėmė pakilumas, nupurtė karštligiška suvoktis, kad nebesi išmesta iš barščių, ji pasijuto tautos dalimi, užsmaugė graudulys, ir grįžo sąžinės balsas: džiaukimės, ką turim...

Ne mažesnį, o gal net didesnį, atgarsį sukėlė pjesė „Didis blogis“ (režisavo Arpadas Šilingas). Kadangi jos nei mačiau, nei skaičiau, tenka pasikliauti žiūrovų (šįkart ne kritikų) nuomone. Vienas pirmųjų žiūrovų pasipiktino, kad teatras pakeitė ne tik pavadinimą, bet ir amžiaus cenzą. Mat perkant liepos 10 d. (2015), buvo N-14, o rugsėjo 20 d. dukra jau tapo per jauna. Nacionalinis dramos teatras paaiškino, kad amžiaus cenzas buvo pakeistas spektaklio kūrimo procese, nes jame atsirado daug smurto scenų. Nuo rugsėjo 23 d. į LNDT tinklalapį ėmė skrieti vertinimai: Visiška LNDT krize.- Kam rodyti tokius isteriškus, destruktyvius, persmelktus smurto ir keiksmažodžių spektaklius? – Spektaklis - sėkmė. Šiurpi velniavos sėkmė; nesusitelkim ties raudonais dažais, nuogais kūnais ir keiksmais ... - Man patiko mintys, kurias jis iškėlė - jis yra mūsų visuomenės vidurių atspindys. - Rusai pasakytu: bred sumašedševo. Keiksmažodžiai, nėra nei pradžios, nei pabaigos. - Spektaklis, po kurio sunkiai kilo rankos ploti, o išėjus - viduje taip tuščia... - Nerekomenduočiau eiti į šį spektaklį ir bilietų į jį niekam nedovanočiau. - Vakar mačiau TEATRĄ. Gal ir neskanų, gal nepatogų, bet GYVĄ IR TIKRĄ. 

Įspūdžiai po poros metų, jau šiemet: Kažkoks kriminalinių portalų lygio "spektakliūkštis" ir tiek. - Jokios prasmės, jokios visumos; įdomu, bet šlykštu, šlykštu bet pagarba teatrui. Ir... paskutinis, nelyginant varpo dūžis: Nu tokio sudo senai neteko matyt. Bet Ivaskevicius vistiek komentaru neskaito (rašyba netaisyta). 

Taigi, N-18, bet labiau subrendusiems ir širdininkams geriau neiti. Padėtį postmodernėjančiuose Lietuvos teatruose Eimuntas Nekrošius apibūdina taip: „Nūdienos žmogus tokiame lygmenyje įkurdintas gyventi - tokiu lygmeniu ir suvokia bei vertina pasaulį: rankos, kojos, krūtinė... Jis jau ima užmiršti, kad būna dar ir subtilesnių dalykų šiame pasaulyje, todėl giliau - jau ir nebenori. Na, o režisieriams tai - lengvas ir beveik garantuotas kelias į komercinę sėkmę... Būkime atviri, daugelis nūdienos kūrėjų yra moję ranka į savo garbę, savo orumą ir net sąžinę. O argumentas jų - nenuneigiamas: „Gyventi kažkaip juk reikia“ (11).

Epilogas. Ko reikia, ir ko nereikia, siekiant klasikystės

Pateikiu keletą naudingų patarimų, tikiuosi, padėsiančių jaunam menininkui pasiekti aukštumų. 

1.Pradedantiems kūrėjams šviežia naujiena. Ivaškevičius tarpukario Lietuvos diplomatą, karinį, politinį, visuomenės veikėją, Lietuvių aktyvistų fronto kūrėją Kazį Škirpą , kurio vardu pavadinta alėja Vilniuje, viename populiariame tinklalapyje pavadino „Hitlerio šunimi ir pagrindiniu žydų žudynių Lietuvoje šaukliu“... Be to, nepamiršta ir kas svarbiausia: „Visiems aišku, kad žydai ir visas Vakarų pasaulis toliau mums badys pirštu į tą alėją, užuot investavę į Lietuvą pinigus“ (21). Taip gali kalbėti tik drąsus, savo teisumu įsitikinęs bei daug meilės ir nuopelnų valstybei turintis žmogus. Kas gi gali pasakyti, kad Ivaškevičius tokių nuopelnų neturi? Dar jauno rašytojo karjera, kaip ir daugelio talentų mūsų valstybėje, buvo greitai pastebėta: novelių rinkinuką „Kam vaikų“ „Pirmosios knygos“ serijoje išleido Rašytojų sąjunga (1996), romaną „Istoriją nuo debesies“ (1998) parėmė Kultūros ministerija, romanas „Žali“ (2002) pasirodė, parėmus Kultūros ir sporto fondui, pjesių trilogiją „Artimas“ taip pat parėmė Kultūros ministerija, kino scenarijus „Purpuriniai dūmai“ tapo Lietuvos tūkstantmečio programos leidiniu (kaip ir kitų, tokio scenarijaus negalima neparemti: F. Rozinerio apsakymo motyvais, jame Vladas – ne partizanas, o banditas, žydšaudys; pagrindinis veikėjas Joškė, rusų kalbos mokytojas ir daug aukštesnės moralės žmogus, yra ne žudikas, nors žydšaudį galėjo nušauti). Ivaškevičiaus pjesės pelnė gausybę apdovanojimų nuo Maskvos iki Avinjono, jau pirmoji jo pjesė "Kaimynas“ (1998)laimėjo Naujosios lietuvių dramaturgijos konkursą. Įvairiausių premijų ir pripažinimo liudijimų neįmanoma išvardinti. Pažymėtinas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis prezidentės įteiktas 2014 m. Ypač išskirtini šiemet gauti apdovanojimai - specialus tinklaraščio „Delfi“ apdovanojimas „Titanas“ už iškiliausius tekstus (jie skirti Molėtams ir Europai) bei Seimo pirmininko V. Pranskiečio įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Pastarasis pagal Nuostatus skiriamas, siekiant skatinti Lietuvos visuomenę dirbti valstybės labui ir jos gerovei, reikšti ir įgyvendinti pozityvias idėjas, brandinančias visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą. Tai yra paskatinimas, skiriamas už visuomeninę veiklą ir geranoriškus darbus. Su tokiu medaliu gauni ir teisę Hitlerio šunimi išvadinti ką tik nori.

2. Ką beparašytumėte viską reikia versti į kitas kalbas (kiek bekainuotų vertėjų darbas). Pageidautina: jeigu jūsų pjesėje minimas Napoleonas, verskite į prancūzų kalbą, jei Puškinas – į rusų, Pilsudskis – į lenkų ir t.t. Tačiau tokio principo nėra būtina laikytis absoliučiai, pavyzdžiui, M. Ivaškevičiaus pjesių yra išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, suomių, lenkų, rusų ir kitas kalbas. Štai „Madagaskaras“ 2013 m. pabaigoje, dalyvaujant autoriui buvo pristatytas Milano knygyne „Utopia“ itališkai. Pristatymą organizavo Lietuvos Respublikos kultūros atašė Italijoje kartu su jauna Bolonijos (tiksliau netolimo Forlimpopolio miestelio, 13 tūkst. gyventojų) teatro trupe „Gli Incauti“. O prieš porą metų ši pjesė debiutavo Turino teatre (spektaklio ištrauka italų kalba buvo rodoma ir Klaipėdoje). „Gli Incauti" pasirinko statyti net visą pirmąjį pjesės veiksmą (12) Interpretuoti Salę režisierius S. Moretti pasiūlė pagal rusų poetės Marinos Cvetajevos, geriau žinomos italų žiūrovui, pavyzdį. Pasirodo, kai kuriais gyvenimo momentais M. Cvetajeva, panaši į Salomėją Nėrį. Tai nėra jokia problema, autorius sutinka bet kada priderinti pjesę prie vietos sąlygų. Problema yra kita – vertimas. Atrodo, šis mėgėjų teatras su ja ir susidūrė. Kaip išversti vardą Visaryjantis (tai Josifas Visarionovičius-Visaryjantis Stalinas)? Ką šitas vardas pasako italams? Ne daugiau, nei Sovietų Rusijoje vaikams duodamas vardas trečiame XX amžiaus dešimtmetyje - Dazdraperma, (DA-ZDRAvstvuet PER-voje MA-ja, Tegyvuoja gegužės 1-oji).

3. Pabaigai. Labai svarbūs dar keletas momentų. Jei norite, kad jūsų kūryba (lygis nėra labai svarbu) pasklistų plačiau, būtų reikiamai įvertinta, būtina: a) savo parašu patvirtinti, kad lietuvių kalbos ir tautos išgyvenimui būtina pripažinti W,Q, X raidžių jos abėcėlėje reikalingumą (13); b) muštis į krūtinę, šaukiant kaip jūs mylite Europą tokią, kokia dabar yra. Mylite kaip A. Kubilius 2017 03 16: „...ir mes turime visas galimybes ir toliau drąsiai eiti tuo pačiu keliu, kokiu ES ėjo pirmuosius 60 metų – vis didesnės brandos ir vis didesnės konsolidacijos keliu. Natūraliu keliu ir todėl patraukliu keliu“ (14). Palyginkim: M.Ivaškevičius 2017 03 27: „Aš nežinočiau, kaip toliau be jos (tai ES – LVM) gyventi, todėl nenoriu ir negaliu prisidėti prie to choro patariančiųjų ir pamokslaujančių, kokia ji turi būti, į kurią pusę keistis: rečiau eiti į klubą, o dažniau į bažnyčią, atrodyti taip, o ne kitaip, leisti pinigus ar taupyti, mylėti vienus, o ne kitus“ (16) (su klubais Lietuvoje prastoka, bet gal bus išversta į kalbą valstybės, kurioje jų daugiau – LVM); c) negarsiai, bet atkakliai laikytis principo: „Tuk, tuk, tuk, ar žinai, kad tavo senelis buvo žydšaudys?“. Nuo to niekam blogiau nebus, kaip sakoma, Dievas viską išsiaiškins. Tačiau ir čia reikia saiko. Prisimenant pernykštį atgailos maršą Molėtuose lydinčias masinės propagandos priemonių antraštes buvo sunku susigaudyti, kiek aukų buvo žiauriai nužudyta. Vienur buvo rašoma tūkstantis, kitur - tūkstantis ir du šimtai, o LRT 2016 m. „Metų žmogumi“ išrinktas M. Ivaškevičius minėjo du tūkstančius. Nepaisant . Nepaisant, kad yra liudijimų, jog miestelio gyventojai žudynėse nedalyvavo (17), o Rusijos žydų enciklopedijoje teigiama, kad masinėje kapavietėje, grįžus sovietų valdžiai, buvo atkasta 700 kūnų (22). Molėtai pasaulio istorijoje dabar žinomiausi, kaip holokausto vieta.

***

Marius Ivaškevičius pavyzdžiu buvo pasirinktas gana pripuolamai, pakeliui, kaip sistemos produktas. Ne vienam jis gali būti kelrodė žvaigždė, kaip galima išgyventi, išpopuliarėti, pagarsėti gyvenant iš postmodernizmo. Pelnas nebūtinai matuojamas pinigais. Tik atskirais atvejais, pinigais, premijomis, diplomais, medaliais. Žmogus tokiu būdu parodo esąs su sistema, už sistemą ir už sistemos palankumą. Laikykitės ten, kūrėjai... atsiprašant. 

1.https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/rasytojas-marius-ivaskevicius-285-869768
2.https://mokovas.wordpress.com/2014/04/02/filmas-marius-ivaskevicius/
3.Žali: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – 327 p. 
4.http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LI00/J%C5%ABrat%C4%97_Sprindyt%C4%97._Mit%C5%B3_perk%C5%ABr%C4%97jas.LI1500A.pdf
5.Jūratė Baranova. Filosofija ir literatūra priešpriešos, paralelės, sankirtos ... gs.elaba.lt/object/elaba:4176187/4176187.pdf 
6.http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110911192803/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3053&kas=straipsnis&st_id=6982
7.http://jurginas.livejournal.com/1450187.html?utm_source=fbsharing&utm_medium=social
8.https://www.youtube.com/watch?v=8KBc9x66fhU
9.http://ru.sputniknews.lt/culture/20170312/2437426/dramaturg-maryus-ivashkyavichyus-rasskazyvaet-o-sozdanii-pesy-izgnanie-o-litovcah-ehmigrantah.html
10.http://www.satenai.lt/2012/01/13/%E2%80%9Eisvarymas%E2%80%9C-istarta/
11.http://www.ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/musu-kalte-tik-ta-kad-esame-1448382/
12.http://www.menufaktura.lt/?m=3391&s=64294
13.http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-03-13-ragina-pagaliau-sutvarkyti-asmenvardziu-rasyba/156716
14.http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=74054798
15.http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=74159178
16.http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=74159178
17.http://kultura.lrytas.lt/istorija/2016/10/02/news/poilsiautoju-pamegti-moletai-zydams-buvo-mirties-miestas-572972/
18.http://www.rujen.ru/index.php/%D0%9C%D0%9E%D0%9B%D0%95%D0%A2%D0%90%D0%99
19.http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030115/nuom_01.html
20.Kam vaikų: novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 104 p. 
21.http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/vilniaus-gatviu-pavadinimai-nebeliks-k-skirpos-ar-melioratoriu-gatves-/253783
22.http://www.rujen.ru/index.php/%D0%9C%D0%9E%D0%9B%D0%95%D0%A2%D0%90%D0%99

Politologų asociacijos prezidentas: „Spalio revoliucija sudarė galimybes demokratinėms laisvės, lygybės ir solidarumo reformoms“

$
0
0
Lietuvos politologų asociacijos prezidentas ir VU TSPMI docentas Liutauras Gudžinskas lapkričio 7 dieną Spalio revoliucijos šimtųjų metinių proga pareiškė, kad šios revoliucijos pasekmės buvo prieštaringos, svarbiausias jos padarinys – carinės imperijos žlugimas, o pati revoliucija „sudarė galimybes didžiulėje imperijos teritorijoje gyvenusių tautų apsisprendimui ir demokratinėms laisvės, lygybės ir solidarumo reformoms įgyvendinti“. 

L. Gudžinskas perspėja, kad šie Spalio revoliucijos „principai iki šiol yra nuolatiniame pavojuje, autoritarai ir oligarchinės jėgos visada kėsinasi juos paminti, ir dažnai jiems sekasi“. Politologas pabrėžia, kad tik nuo mūsų visų pastangų priklausė ir priklausys, kiek pavyks apginti minėtus Spalio revoliucijos idealus. 

Politologų asociacijos prezidentas taip pat teigė, kad „reikia daugiau diskutuoti apie 1917 m. įvykius Rusijoje, nes šiuo metu vyrauja bolševikų primesta interpretacija, kad jie buvo pagrindinė [revoliucijos] varomoji jėga ir kad carinės priespaudos pabaiga 1917 m. neišvengiamai turėjo baigtis Sovietų Sąjungos įkūrimu 1922 m.“. 

Teiginiai apie „dviprasmiškas revoliucijos pasekmes“, „tautų apsisprendimo galimybę“ ir „demokratinių reformų įgyvendinimą“ susilaukė gausios kritikos. Apkreiptas dėmesys į šimtamilijonines komunistinių režimų aukas, vos po dviejų metų prasidėjusias pastangas reokupuoti prarastas respublikas, leninistinio teroro politiką. Reaguodamas į kritiką, L. Gudžinskas detalizavo savąją istorijos versiją, pagal kurią numatoma tariama skirtis tarp „gerojo leninizmo“ 1917-1922 m. Sovietų Rusijoje ir „blogosios“ diktatūros Stalino valdomoje SSRS. Komentarai palieka dviprasmybę, ar Spalio revoliucija siekta sukurti demokratinę santvarką, o ne proletariato diktatūrą.

„Be jokios abejonės, Vasario revoliucija yra reikšmingesnė griaunant senąją autokratinę tvarką ir žadant kurti naująją demokratinę. Tačiau po vasario suformuota naujoji valdžia buvo nusiteikusi išlaikyti carinę užsienio politiką ir toliau tęsti karą. Lietuvos nepriklausomybei iškovoti vargu ar tai buvo palanki pozicija. Ji taip pat turėjo menką palaikymą visuomenėje (nes nebuvo demokratiškai rinkta), tad vargu ar būtų ilgai išsilaikiusi. Spalio revoliucija lėmė karo pabaigą ir buvo logiška vasario įvykių tąsa. Taip, tai po to išprovokavo pilietinį karą, pasibaigusį sovietinės diktatūros įvedimu ir mėginimų įvykdyti trečiąją revoliuciją užkardymu, bet tai niekaip nepaneigia jos vaidmens sugriaunant carinį režimą ir jo valdomą imperiją“, - teigė Politologų asociacijos prezidentas. 

L. Gudžinsko pasisakymams pritarimą reiškė žinomi politikos ir mokslo veikėjai – VU teisės profesorius Vytautas Mizaras, MRU filosofijos profesorius Andrius Bielskis, viešųjų ryšių specialistė Jolanta Bielskienė, žurnalistas Mindaugas Jackevičius, režisierius Romas Zabarauskas ir kiti. 

Visą diskusiją Liutauro Gudžinsko „Facebook“ sienoje galite perskaityti šioje nuorodoje.



Vytautas Sinica. Valdžią perims teismai?

$
0
0
Lietuvoje įsivyrauja seniai nematytas chaosas. Nors demokratija skelbia, kad suverenitetas priklauso tautai, o ši valdo per savo rinktus atstovus, valdžią šiandien perima teismai.

Šį rudenį viena po kitos pasipylė naujienos apie tai, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimus, kuriais Lietuvos piliečiams leista pasuose asmenvardžius rašyti norima kalba vietoje valstybinės. Visi turėjo girdėti, kad dėl lenkų reikalaujamo asmenvardžių rašymo Seime kariaujama jau dešimtmetį, tačiau galutinio sprendimo nepasiekta. Pagal įstatymus, tą gali padaryti tik Seimas, tačiau netikėtai padarė apygardos lygio teismai, kelis kartus priėmę itin liberalius sprendimus ir paaiškinę, kad užleisdami valstybinės kalbos vietą pasuose tik užtikrina „žmogaus teises“.

Demokratinėje valstybėje įstatymai turi derėti su Konstitucija, o teismų sprendimai – su galiojančiais įstatymais. Hierarchija tarsi aiški, tačiau šį rudenį buvo apversta aukštyn kojomis. Minėta savo savivale Vilniaus apygardos teismas paneigė beveik viską, kuo remiasi demokratinė politinė santvarka.

Konstitucinis Teismas dar 2009 metais yra išaiškinęs, kad įrašai pasuose kitomis kalbomis galimi tik papildomų įrašų puslapyje, o ne vietoje valstybinės kalbos. 2014 metais numatyta, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija gali leisti įstatymu įteisinti išimtis. Išimtys buvo leistos pilietybę gavusiems užsienio piliečiams, jų sutuoktiniams ir vaikams.

Seimas šia galimybe kol kas nepasinaudojo ir joks tą leidžiantis įstatymas nebuvo priimtas. Neleido to ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), 2017 metų pradžioje priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą, jog paso įrašai kita kalba galimi tik papildomų įrašų puslapyje. Beveik visa žiniasklaida skelbė priešingai. Aukštesnių teismų sprendimai suformuoja doktriną, kuria turi vadovautis žemesnieji teismai. Ir vėl nesvarbu. Savavališkais sprendimais apygardos teismas paneigė ir Konstituciją, ir galiojančius įstatymus, ir teismų doktriną. Nepriklausomai nuo to, ką manome asmenvardžių klausimu, vardan teisminės sistemos stabilumo turime tikėtis, kad sprendimas bus skundžiamas, o LVAT pakartos savo išvadas.

Teismai valstybę ant galvos stato ne tik asmenvardžių rašymo klausimu. Šis tėra pavyzdys. Jau metų pradžioje Vilniaus apylinkės teismas leido moteriai pase įsirašyti vyrišką lytį, neatitinkančią jos biologinės lyties. Toks sprendimas ir vėl įteisina tai, ko iki šiol nėra įteisinęs Seimas. Ir vėl motyvuojama tuo, kad teisėjų nuomone, egzistuoja teisė būti pripažintam esant norimos lyties, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių teismo praktika.

Europoje jau porą dešimtmečių kalbama apie tai, kad teismai vis labiau kišasi į politinius sprendimus, o atsakomybės besikratantys politikai mielai užleidžia jiems savo pareigas. Tai vadinama politikos juridizacija. Lietuvoje šis reiškinys įgavo išties radikalias formas.

Reikia pripažinti, kad dėl to didele dalimi kaltas pats Konstitucinis Teismas, pats ignoruojant teisinės valstybės principus. Įsimintinas 2014 m. liepos 11 d. sprendimas. Dar 1994 metais buvo išaiškinta, kad Seimas jokiais atvejais negali varžyti tautos iniciatyvos rengti referendumą dėl Konstitucijos keitimo, nes tauta yra aukščiau Seimo ir Konstitucijos, pirminis jų valdžios šaltinis. 2014 m. nutarta priešingai ir Seimui suteikta veto teisė. Kartu pasakyta, kad Konstitucijos negalima keisti atsisakant demokratijos ar nepriklausomybės. Jokiu būdu nesiūlant keisti kurį iš šių dalykų, būtina pripažinti, kad Konstitucijos 148 straipsnis tiesiogiai leidžia tokį pakeitimą, nurodydamas, kad tam reikalinga ¾ balsų dauguma. Taip Konstitucinis Teismas atvirai paneigė tiek savo ankstesnius sprendimus, tiek patį Konstitucijos tekstą.

Jeigu Konstitucinis Teismas gali sau leisti ignoruoti ir keisti viską, kas yra virš jo, kodėl to paties negali daryti žemesnieji teismai? Žinoma gali! Ir daro. Konstitucinis Teismas pradėjo šį chaosą, tačiau pats niekada neras jėgų jo užbaigti. Valstybės gelbėjimas nuo teismų savivalės yra tik jos piliečių rankose.


Konservatoriai politizuoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sudarymą

$
0
0
Propatria.lt nuotr.
Skelbiame Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Eugenijaus Jovaišos pranešimą spaudai apie naujausius kai kurių TS-LKD partijos narių žingsnius, siekiant ir vėl atidėti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narių patvirtinimą Seime, nes jiems nepriimtinas išrinktas komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.

***

Lapkričio 9 d. vakare Seimo opozicijos narys Gabrielius Landsbergis išplatino viešą pranešimą, kuriame siūloma ir vėl atidėti naujos kadencijos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VLKK, komisija) ir jos vadovo patvirtinimą Seime. Siūlymas grindžiamas tuo, kad VLKK sudarymas esą politizuotas, o Seimo Švietimo ir mokslo komiteto slaptu balsavimu išrinktas kandidatas į pirmininkus Audrys Antanaitis, nors ir yra lituanistas, bet nėra mokslininkas, todėl esą neturi reikiamos kompetencijos.

G. Landsbergis šį viešą pasiūlymą Seimo Pirmininkui grindžia aštuonių kandidatų į naujos kadencijos komisijos narius nuomone, kurioje tik dar kartą pakartojami Seimo nario Manto Adomėno motyvai, pateikti Švietimo komiteto posėdyje renkant VLKK kandidatus. Įstatymas nenumato, kad VLKK pirmininkas privalo turėti mokslo laipsnį, o ir pati VLKK, vykdydama Konstitucijos ir įstatymų nustatytas funkcijas, veikia kolegialiai ir nėra mokslo institucija.

Tačiau kaltinimas komitetui, kad esą „VLKK šiais metais buvo formuojama ir jos pirmininkas renkamas ne remiantis narių kompetencija bei autoritetu lituanistų bendruomenėje, o politiniais motyvais“ yra stebinantis, žinant, kad kaip tik opozicijos atstovai komitete stengėsi išbraukti visus mokslininkus, netgi habilituotus lituanistikos mokslų daktarus, kad nebūtų sudaryta konkurencija opozicijos proteguojamai kandidatei, ir nė nesislėpdami mėgino primesti liberalius kandidatus, net ir visai ne lituanistus, taip atsiribodami nuo pagrindinės VLKK misijos. 

Opozicijos veikėjų susirūpinimas komisijos ir jos vadovo kompetencija yra keistas, nes jų veiksmai ir sukūrė situaciją, kai iš aštuonių opozicijos įkalbėtų kandidatų, pasirašiusių po nepritarimu dėl siūlomo kandidato į pirmininkus, tik keturi yra lietuvių kalbos mokslininkai (VLKK sudaro 17 narių). Taigi iš kandidato į VLKK pirmininkus lingvistikos mokslinio laipsnio esą reikalauja opozicijos balsais išrinkti anglistas, muzikologė ir dvi literatės. Žinia, jų profesiniai gebėjimai taip pat nusipelno pagarbos, tačiau tokios pagarbos šį kartą jiems pritrūko kolegų lituanistų atžvilgiu. Tik trys iš aštuonių pasirašiusiųjų anksčiau dirbo komisijoje, tad kažin ar kol kas derėtų remtis jų nuomone dėl to, kaip geriau organizuoti komisijos veiklą. Komisija puikiai susiorganizuos, o konservatorių pareiškimai yra skirti vien klaidinti žiniasklaidą.

Tenka pabrėžti, kad opozicija, įpainiodama tiek šiuos, tiek kitus VLKK kandidatus į savo politinius žaidimus, elgiasi neetiškai taip pat ir dėl to, kad Seimas aukščiau paminėtų kandidatų, kurie įsitraukė į opozicijos organizuojamą „nepritarimo akciją“, dar net nėra patvirtinęs komisijos nariais. Jeigu šie asmenys iš tiesų nebenori vykdyti įstatymo nustatytų VLKK funkcijų, kiekvienas iš jų turi teisę atsisakyti šios veiklos. Tikime, kad Seimo dauguma nepasiduos mėginimams blokuoti VLKK sudarymą ir artimiausiu metu patvirtins visą naujosios kadencijos VLKK ir jos pirmininką. Nepaisant visų pastangų sutrikdyti komisijos sudarymą, jos sudėtis yra pakankamai kvalifikuota, kad užtikrintų savarankišką ir kokybišką šios komisijos veiklą. Politikai, gaudami šios VLKK išvadas, galės pasitikėti, kad jos grindžiamos Konstitucija ir lietuvių kalbos puoselėjimo tikslais, ekspertų argumentais, o ne suinteresuotų politikų iš šalies primetama valia. Reikia taip pat tikėtis, kad naujoji komisija deramai pristatys ir argumentuotai paaiškins įgyvendinamą kalbos politiką plačiajai visuomenei, o to jai iki šiol akivaizdžiai pritrūko. 



Populiarėja lyties atkeitimo operacijos

$
0
0
Lyties keitimo operacijos pastaruoju metu yra auganti tendencija – atsiranda vis daugiau reikalaujančių šias operacijos leisti atlikti ne tik suaugusiems, bet ir paaugliams ar vaikams.

Nepaisant tokių vartojamų pavadinimų kaip lyties rekonstravimo operacija (angl. gender reconstruction surgery) ar lyties keitimo operacija (angl. sex change operation), ši procedūra iš tikrųjų nepakeičia lyties. Kad ir kiek kartų žmogus gultųsi po skalpeliu, jis netaps priešingos lyties, kadangi ją lemia genetika.

Nors šios procedūros populiarėja, chirurgai praneša apie nerimą keliantį padaugėjimą pacientų, norinčių operacijos, kuri atitaisytų lyties keitimo operacijos padarinius.

Pranešama, kad prof. Miroslavas Djordjevicius, vienas populiariausių lytinių organų rekonstrukcijos specialistų pasaulyje, pastebėjo ženkliai padaugėjus pacientų, kurie kreipiasi į jį apsimesdami esantys priešingos lyties, tačiau iš tikrųjų siekiančių anuliuoti anksčiau atliktą operaciją. M. Djordjeviciaus teigimu, tai vyksta dėl dviejų priežasčių.

Iki šiol nėra pakankamai tyrimų apie tai, kaip dažnai gailimasi tokio pobūdžio operacijų. Galima numanyti, kad tai yra tiesa: visai neseniai vienas Jungtinės Karalystės universitetas atmetė psichologo J. Caspiano pasiūlymą tirti, kodėl translyčiai gailisi atlikę operaciją, kadangi nuogastavo, jog toks tyrimas bus politiškai nekorektiškas.

Be to, per daug medikų leidžia atlikti lytinių organų rekonstrukcijos operaciją be jokio arba su labai menku psichologiniu paciento įvertinimu. „Kol M. Djordjevicius reikalauja, kad jo pacientai praeitų metų trukmės psichiatrinį įvertinimą, taip pat – hormonų įvertinimą ir terapiją, kai kurie į jį dėl lyties atstatymo kreipęsi pacientai pasakojo, kad keitimo operacijas atlikę medikai tik pasiteiravo, ar pacientas turės, kaip sumokėti už procedūrą.“

Djordjeviciaus teigimu, pastaruoju metu pastebimas ir pacientų amžiaus pokytis. Kai jis pradėjo savo praktiką prieš dvidešimt metų, vidutinis jo pacientų amžius buvo 45 metai. Dabar jis kritęs iki 20 metų, kadangi vis dažniau kreipiamasi dėl operacijų nepilnamečiams. Tam jis griežtai prieštarauja. „Nerimauju, kas su tokiais žmonėmis nutiks sekančių 5-10 metų laikotarpiu“, – sako M. Djordjevicius. Turint omenyje tai, ką jis mato savo praktikoje, toks nerimas nestebina.

Leidimas jauniems žmonėms tikėti, kad operacija iš tikrųjų pakeis jų lytį atrodo žiaurus. „Teigti, kad žmonės gali pasikeisti lytį vos ne taip pat lengvai kaip persirengti drabužius ar nusidažyti plaukus yra pavojinga. Žmonių nepasitenkinimas biologine lytimi negali būti išspręstas hormonų terapija ar kūno žalojimu“, – teigia Liberty Counselįkūrėjas Matas Staveris.



Rasa Čepaitienė. „Tvirtai į savą kultūrą įaugęs žmogus nesileis taip lengvai nupučiamas globalizacijos vėjų“

$
0
0
Šiemet leidykla „Didakta“ išleido knygą apie paveldą ir jo ugdymą „Pasaulis prasideda čia“, kurią parašė Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, profesorė Rasa Čepaitienė ir istorikė dr. Živilė Mikailienė. Naujosios knygos kontekste jos pasirodymo proga apie paveldo ir jo ugdymo svarbą bei ryšį su demokratija vieną iš autorių prof. R. Čepaitienę kalbina Vytautas Vyšniauskas.

- Trumpai pristatykite, kodėl Jūsų su kolege parašyta knyga galėtų būti įdomi ne vien mokytojams ar šios srities specialistams, bet ir platesniam skaitytojų ratui, nedirbančiam su moksleiviais?
Net jei konkretus žmogus tiesiogiai ir nedirba su moksleiviais, ar net neturi nuosavų vaikų, manyčiau, ši knyga jam galėtų būti labai naudinga, nes visi mes lankomės istoriniuose senamiesčiuose, poilsiaujame ar iškylaujame, keliaujame po vertingus kraštovaizdžio ar istorijos objektus, tad vienaip ar kitaip susiduriame su klasikinio ar modernaus meno kūriniais, išskirtinėmis gamtos ir kultūros vertybėmis. Todėl knygelėje pateikiamos žinios, kas tai yra, į ką reikia atkreipti dėmesį jose būnant, kaip tai reikėtų tinkamai interpretuoti, kaip prie šių objektų dera prieiti, tiek tiesiogine prasme (nes, pavyzdžiui, net nebe visi suaugusieji supranta, kaip dera elgtis bažnyčioje, kad ten negalima triukšmauti, fotografuoti mišių metu, vyrams reikia nusiimti kepurę ir pan.), tiek ir perkeltine prasme. Ši informacija praverčia ne tik norint geriau suvokti šių gamtos ir kultūros turtų vertes bei socialines reikšmes, tuo pačiu paskatinti jas išsaugoti ateities kartoms, bet ir pasitarnauja kaip vandalizmo – medelių ar smulkiosios architektūros objektų laužymo, pastatų sienų terliojimo tagais, aplinkos šiukšlinimo ir t. t., – kurio dažnai sąmoningai ar ne griebiasi vaikai ir paaugliai, prevencija.
Jūsų knyga yra metodinė priemonė, padedanti ugdyti paveldo vertės suvokimą moksleiviams, tačiau akivaizdu, jog tokio supratimo vis dažniau pritrūksta ne tik paprastiems suaugusiesiems, bet ir patiems mokytojams. Kuo svarbus tokios knygos pasirodymas, turint omenyje, kad atsainus požiūris į paveldą gali būti nesunkiai nukreiptas ir į Jūsų knygą?
Knygelė, nepaisant jos nedidelės apimties, nėra tik siaurai specializuota ir vidurinio lavinimo mokytojams skirta metodinė priemonė. Sąmoningai nesiekėme jos kažkaip biurokratiškai įforminti, aprobuoti Švietimo ir mokslo ministerijoje, kad ši ją „nuleistų“ mokykloms vykdyti. Veikiau pavadinčiau ją „parankine knyga“, kurią galima atsiversti, kai nežinai, kaip planuoti užklasinę veiklą, kuo užimti nenuoramas, kur susiruoši pasivaikščioti ar pakeliauti, ieškai, kaip įdomiai ir prasmingai praleisti savaitgalį ir pan. Tačiau, nors knygelė nedidutė, tikrasis jos tikslas išties ambicingas.
Vis kalbame apie sociokultūrinę krizę, į kurią pakliuvo Lietuva, iškeliame jos skaudulius, tačiau iš tiesų nežinome, ko griebtis. Tad pagalvojau, o ką aš čia galėčiau padaryti? Nesu politikė, ekonomistė, neišmanau apie mokesčių sistemą ar įstatymų leidybą. Daugelį metų dėsčiau paveldosaugai skirtus kursus universitete, rašiau knygas ir straipsnius, bendravau su žmonėmis, dirbančiais šioje srityje, teko ir ekskursijas vesti, labai mėgstu keliauti. Supratau, kad tai, ką mes gauname prisilietę prie itin vertingų ir trapių kultūros vertybių ar gamtos vietovių, nėra tik vienkartinė ir neįsimenanti pramoga, kuri, be abejonės, irgi teikia ir džiaugsmo, ir estetinio pasigėrėjimo, ar net gali sukrėsti. Tačiau manau, kad viena pamatinių dabartinę nepriklausomą Lietuvą ištikusių bėdų yra itin žema (o kartais atrodo, kad ir sąmoningai bei planingai žeminama) savivertė, bendražmogiškojo ir tautinio orumo, savigarbos trūkumas. O ten, kur stokojama orumo ir bendrystės, trūksta ir tarpusavio pagarbos, savitarpio pasitikėjimo bei socialinio solidarumo. Tad gilesnis mūsų kultūros, mūsų paveldo pažinimas galėtų čia padėti. Dažnai kalbame apie Lietuvą taip, lyg čia nebūtų nieko gero, neturėtume kuo didžiuotis, turėti ką užsieniečiams parodyti, na, nebent Vilniaus senamiestį ar Trakus. Bet su tuo stipriai kertasi mano pačios vasaros kelionių patirtys, kai lankantis įvairiuose Lietuvos regionuose netikėtai atrandi tiesiog kvapą gniaužiančius ir savo įdomumu bei kukliu ar net nekukliu grožiu pribloškiančius dalykus, apie kuriuos, deja, ne tik mažai kas plačiau žino, bet retam šios kultūros brangenybės ir terūpi, mat netgi vietiniai žmonės dažnai nesuvokia jų vertės ir svarbos, tad linkę jas apleisti, pragmatiniais sumetimais keisti ar tiesiog sunaikinti.
Taip ir gimė mintis su mokytojų ir tėvelių pagalba kreiptis į mažuosius – mūsų būsimus piliečius, dar turinčius betarpišką, pragmatizmo ir naudos siekio nesuterštą žvilgsnį į tikrovę. Bandyti įdiegti jiems ne tik pasididžiavimą tuo, kad gyvena šioje šalyje, kad yra lietuviai ar Lietuvos piliečiai, paremtą ne kažkokiais tuščiais žodžiais, bet pažinimu, supratimu ir vertinimu. O taip pat paskatinti šį paveldo pažinimo ir puoselėjimo darbą išmokti dirbti patiems vaikams. Džiaugiuosi, kad šiai idėjai pritarė Lietuvos Kultūros taryba, skyrusi finansavimą knygelės parašymui, ir Kultūros paveldo departamentas, kurio lėšomis ji buvo išleista. O ją rengiant prisijungė ir kolegė kultūros istorikė Živilė Mikailienė, turinti patirties vadovėlių ir edukacinių knygelių vaikams rengime, parašiusi du skyrius apie šeimos paveldą ir muziejus. Beje, knygelė bus nemokamai nusiųsta į visas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklas, o jos elektroninė versija yra laisvai prieinama internete (ją galima atsisiųsti ČIA).
- Kodėl apskritai reikalinga kalbėti apie paveldo ugdymą ir kodėl visuomenėje vis sunkiau suvokiama jo svarba – juk be istorinio, kultūrinio, gamtinio ar kitokio paveldo, kurių integralumą Jūs teigiate, jokia kultūringa visuomenė ir jokia savasties nepraradusi valstybė yra neįmanoma?
Šiandien paveldo vertybės dažnai suvokiamos kaip visų pirma turinčios tarnauti atvažiuojamajam turizmui, taigi, kažkam kitam, o ne mums patiems, kaip kažkoks reprezentacinis, arba greito suvartojimo ir pramogos objektas, taip nuslystant paviršium, liekant neprisilietus prie šių dalykų gilesnės prasmės, juolab nebemokant semtis stiprybės iš šio mūsų savasties šaltinio. Manau, tokia – reprezentacinė, parodomoji – paveldo samprata įsitvirtino dar sovietmečiu ir šiandien oficialiajame diskurse tebedominuoja. Atrodytų, pakanka keleto gražiai restauruotų dvarų ar parkų, kad paveldas jau esą būtų išsaugotas. Toks optimistinis požiūris aiškiai per siauras ir nepakankamas, o ilgojoje laiko perspektyvoje netgi pražūtingas, nes jo laikantis nepastebimai nutraukomi organiniai ryšiai su anksčiau gyvenusių kartų palikimu, kuris anaiptol nebūtinai būna „aukščiausios prabos“ meniniu ar architektūriniu požiūriais, tačiau nemažiau reikšmingas konkrečių žmonių ar grupių tapatumui.
- Ar be paveldo įmanoma demokratija, nes bendro paveldo neturinti ar nesuvokianti atsitiktinai susijusių asmenų masė nėra demosas, kuris galėtų išreikšti, pavyzdžiui, tautos valią? Juk tokiu atveju demokratija tampa tik atsitiktinės aritmetinės daugumos diktatūra mažumos atžvilgiu...
Žinoma, ne. Aukščiau minėtas blogybes ir galima būtų aiškinti realios, ne fasadinės, procedūrinės demokratijos trūkumu. Demosas visų pirma yra bendros kultūros, kartu nueito istorinio kelio ir bendrų vertybių bei ateities siekių vienijama bendrija, o ne atsitiktinai, tam kartui susispietusi praeivių minia ar minėtoji aritmetinė dauguma, konkrečių sprendimų priėmime tiesiog užčiaupianti alternatyvias pozicijas bei pasiūlymus menamos demokratijos vardan. Tačiau dėl sudėtingų istorijos aplinkybių mūsų kolektyvinė savimonė šiuo atžvilgiu yra labai pažeista.
Nuo pat Abiejų tautų respublikos žlugimo laikų nuolat ir sistemingai buvo slopinami bei silpninami Lietuvos visuomenės politinio bei kultūrinio sąmoningumo pradai. Daug kas buvo ir tyčia užgniaužta, iškraipyta, sumeluota, nutylėta saugantis nemalonumų. Man yra įstrigęs vieno mano kraštiečio, Pasvalio rajone rinkusio kraštotyrinę ir archyvinę medžiagą apie savanorius, pasakojimas, kad jis nekart yra pranešęs apie giminėje buvusius Lietuvos savanorius žmonėms, kurie nieko apie tai nebuvo girdėję net iš savo senelių... Deja, šie tautinės savivokos naikinimo ar silpninimo darbai tęsiami iki šiol, nepaisant to, kad, paradoksas, gyvenimas, atrodytų, nepriklausomoje ir laisvoje šalyje skaičiuoja jau trečią dešimtmetį.
Todėl rašydamos knygelę mes labai sąmoningai siekėme susieti šeimos ir giminės, vietos ir krašto palikimą su valstybės ir tautos paveldu, pasiūlyti būdus, kaip šiuos mažuosius pasakojimus būtų galima sujungti su didžiuoju nacionaliniu istoriniu naratyvu, kurio mokomasi mokykloje. Kaip žinia, tiesiogiai paveldui mokykloje iki šiol beveik neskiriama vietos, tad vaikai išauga beveik nieko apie tai nežinodami, arba, susidūrę pavienių ekskursijų metu, laiko tai tiesiog neįpareigojančios pramogos forma. Tuo tarpu, nesusiejus šiųdviejų lygmenų, kaip ir „nesukabinus“ abstrakčios istorijos su paveldo objektų konkretumu, apčiuopiamumu ir, sakytume, jusliškumu, paveldosauga paliekama šios srities biurokratų ir administratorių rankose, lyg būtų ne „mūsų visų“, o jų vienų reikalas ir rūpestis... Galiausiai ir pasirodo, kad ir atsakingų už tai tarsi nebelieka, ką itin iškalbingai parodė ir dabartinė Gedimino kalno „gelbėjimo“ istorija... Dėl tokių nuostatų gajumo Lietuvoje itin menkai išvystyta ir visuomeninė paveldosauga, be kurios neįmanoma užtikrinti vertybių išlaikymo ir perdavos, nes jokia valstybė, net pati turtingiausia, nėra pajėgi pati viena to padaryti. Priešingai, šioje srityje daugiausia nuveikia būtent tos šalys, kuriose paveldo demokratizacija įtraukia kuo platesnius visuomenės sluoksnius.
Kita vertus, knygelėje integralumo ir įtraukties, taigi giluminės paveldo demokratizacijos, principai buvo įkūnyti ir praktiniais pasiūlymais, kaip į paveldo vertybių pažinimą įtraukti ir padaryti prieinamą net tiems, kuriuos mūsų visuomenė vis dar linkusi „nurašyti“ ar „nepastebėti“. Džiaugiuosi ir didžiuojuos, kad bene pirmąkart Lietuvoje prabylame apie paveldo edukacijos principų taikymą neįgaliems vaikams. Tikiuosi, šie patarimai padės su jais dirbantiems mokytojams ir ugdytojams. Kad niekas Lietuvoje nebūtų nurašytas kaip netinkamas kultūrai, menkesnis ar stokojantis žmogiškojo orumo.
- Knygoje rašote, jog svarbu ugdyti „savo Tėvynės patriotus, neabejingus jos likimui ir kultūros būklei, o ne išvietintus „žmogiškuosius išteklius“, globaliajai rinkai skirtą „konkurencingą ir lanksčią“ darbo jėgą“, tačiau mokyklose jų pačių egzistavimo tikslas vis dažniau nurodomas būtent priešingas: ugdyti prie globalizacijos, technologizacijos ir informatizacijos bei kintančių darbo rinkos poreikių prisitaikyti gebančius jaunuolius, kitaip tariant – jaunuomenę ugdyti būtent kaip „globaliai rinkai skirtą konkurencingą ir lanksčią darbo jėgą“. Ar tokia mąstysena, tiesianti kelią tiek valstybiniam, tiek ir asmeniniam, dvasiniam bei moraliniam susinaikinimui, apskritai dar gali būti „pagydyta“ domintis, puoselėjant ir studijuojant savo tėviškės ar savo Tėvynės paveldą?
Sutinku, kad oficialioji linija vis dar yra tokia, iš esmės įtvirtinanti Lietuvos, kaip nepažangios, antrarūšės, atsilikusios, amžinai vėluojančios, besivejančios, privalančios keistis ir atmesti savo tapatumą, kad lanksčiau prisitaikytų prie kažkieno kito keliamų reikalavimų, vaizdinį. Tačiau taip pat matau, kad vis daugiau žmonių tyliai ar vis garsiau nebesutinka taikstytis su tokia šalies ir savo pačių vizija, sąmoningai ar ne ima jai vis labiau priešintis, jausti sveiką pyktį ir norą ginti savąjį orumą, kuris neegzistuoja be referencijų į platesnius bendruomeninius tapatumus. Tad ši knygelė irgi yra tylaus, bet oraus ir pakankamai aiškiai formuluojančio, ką reikėtų daryti, pasipriešinimo, jei norite, tokio savotiško „kultūrinio partizanavimo“ pavyzdys.
Kažkada buvau apstulbusi atradus, kiek pas mus žmonėse, ypač provincijoje, daug baimės, dairymosi per petį, ar kas nepasmerks, nesugėdins, nenuteis, jei būsi „ne toks kaip visi“, jei turėsi ir juo labiau išdrįsi garsiai išsakyti savo nuomonę, nesutampančią su viršininko pozicija. Man tai nejučia priminė nykius vaikystės brežnevmečiu laikus. O juk Lietuvos istorija talpina daugybę išties įkvepiančių drąsos, kilnumo, taurumo, pasiaukojimo, prisiimtos asmeninės atsakomybės už tautą ir valstybę sunkiausiais jai laikotarpiais pavyzdžių, kurių galime pririnkti nebūtinai iš žymiausių istorinių asmenybių, bet iš paprastų žmonių, mūsų tiesioginių protėvių, gyvenimų. Tik mes apie juos, kaip apie tuos minėtus savanorius, galime ničnieko nė nežinoti, arba žinoti nepakankamai. Todėl taip lengvai pasiduodame stereotipiniam istorijos ir paveldo aiškinimui, informacinių karų manipuliacijoms, primetančioms kolektyvinę kaltę ir gėdą. Žinoma, nereikia perspausti ir pulti į nepamatuotą istorijos idealizavimą: praeitis ir tuomet gyvenę žmonės buvo visokie. Tačiau kartais būtent materialios praeities liekanos dabartyje, net jei tai būtų kukli šeimyninė relikvija, tarkim, prosenelės austa staltiesė, siuvinėtas rankšluostis ar senelio drožta verpstė, nejučia primena, kad tie žmonės turėjo tokią grožio pajautą, kurią mes, viską linkę matuoti greita nauda, jau galbūt esam praradę. Tikiuosi, dar ne galutinai, nes tikrų dalykų troškulys yra išlikęs ir tame slypi viltis, kad paveldas yra ne tik gyvas, bet mus dar gali ir atgaivinti.
- Į Jūsų knygos pavadinimą panašiai pavadintame tekste „Pasaulis yra čia“ 1983-iaisias Romualdas Ozolas šiandien būdingą savęs nuo pasaulio atskyrimą, kai „pasaulis“ ir ,,čia“ supriešinami, „pasauliui“ suteikiant panacėjos, o „čia“ – ribotumo, nepakankamumo, pragaištingų pančių statusus, vadino provincializmu. Ar paveldosauga ir apskritai paveldo ugdymas galėtų būti vadinamas bandymu įveikti tą provincializmą, į kurį taip gręžiamės prisidengdami moderniai įpakuotomis klišėmis?
Man visuomet atrodė labai svarbu vengti šio dabar labai įsigalėjusio Lietuvos ir Vakarų, kaip vienintelės vietos, kur esą va tikrai verta būti ir gyventi, supriešinimo. Į tai nurodo ir šios knygelės pavadinimas, nes vieta, kur gimstame, augame ir tobulėjame, yra langas į pasaulį, ir šitų dviejų dalykų nereikia priešpastatyti. Juk užtikrintas savo tapatumu, tvirtai į savą kultūrą įaugęs, savą paveldą bei tradicijas pažįstantis ir puoselėjantis žmogus nesileis taip lengvai išraunamas ir nupučiamas globalizacijos vėjų...
- Kaip įvertintumėte paveldo būklę Lietuvoje ir kokį ryšį ji turi su paveldui abejingo neoliberalizmo paženklinta mūsų demokratijos padėtimi?
Vertinti vien neigiamai ar vien teigiamai būtų nesąžininga ir neatsakinga. Esama daug gražių darbų, daug profesionalių ir pasišventusių šios srities specialistų, kurių tylaus ir ilgamečio darbo, matant blogybes, atmesti nereikėtų. Ne visuomet ir valdininkai būna vien piktavaliai ar bloga linkintys, kaip paprastai juos vaizduoja kritikai. Nežiūrint to, akivaizdu, kad pati neoliberalioji socioekonominė sankloda anaiptol nėra palanki nei demokratijos, nei kolektyvinius tapatumus atspindinčio bei įkūnijančio paveldo puoselėjimui. Priešingai, visomis išgalėmis stengiamasi tuos tapatumus ardyti, o žmones jungiančius bendrystės ryšius, kurie užsimezga būtent kultūros dėka, kapoti. Todėl turime tam pasipriešinti, ir, viliuosi, mūsų kuklus darbelis prie to prisidės.


Kun. Robertas Urbonavičius. Užgesę žibintai

$
0
0
Ilgis tavęs mano siela, 
trokšta tavęs ir mano kūnas, 
kaip ištroškus dykynė, be vandenio žemė
(atliepiamoji psalmė)

Mums, gyvenantiems elektros amžiuje, tamsusis paros laikas beveik nėra tamsus – toks, koks jis buvo ilgus tūkstantmečius, kuomet deganti žvakė reiškė ne romantiką, o būtinybę siekiant įveikti tamsos siaubą. Viešpaties palyginimas apie mergaites su žibintais, aišku, turi daugybę prasmių. Čia ir vėluojantis jaunikis, ir mergaičių apsnūdimas, ir visa gaubianti tamsa, ir uždarytos durys paikosioms. Vienas iš pasikartojančių motyvų – žibintas ir alyva. Visos pasiima žibintus, tačiau tik išmintingosios pasiima ir alyvos. Kaip žinia, žibinto paskirtis yra šviesti, tad tam reikalinga ir alyva, be jos žibintas – daiktas be prasmės ir paskirties. Ir nors mergaitės iš pirmo žvilgsnio visos buvo panašios, tačiau atėjus metui, kuomet reikėjo su degančiais žibintais pasitikti jaunikį, pasirodė jų skirtingumas.

Esam įpratę Lietuvą vadinti Marijos žeme ir Kryžių šalimi: visi esame katalikai, kai reikia krikštytis, prieiti pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo sakramentų, susituokti ir pasilaidoti su kunigu. Esame dvasingi, nes per Kalėdas ir Velykas ateiname į bažnyčią, ir gal į kokius kaimo atlaidus nuvykstame. Tačiau ar tai nebus tik gražūs indai be alyvos? Tikėjimas be kasdieninės praktikos ir gyvensenos? O jei ir nesame tokie, jei ir stengiamės būti tikinčiais katalikais, visuomet bus pagunda pataupyti alyvos, kad ir ką ji simbolizuotų: mūsų ištikimybę, ryžtingumą, uolumą, maldingumą... Atlikti tai, ką reikia, nes reikia. Nes kartais ir tikėjimas tampa darbu, rutina be džiaugsmo ir ugnies, našta, kurios nesinori nešti, bet nedrąsu ir palikti... Ar krikščionybės traukimasis Vakarų pasaulyje, pasireiškiantis uždarytomis bažnyčiomis, tuščiomis seminarijomis, apleistais vienuolynais, nereiškia, jog pakrikštytieji užmiršo savo misiją: būti pasaulio šviesa ir žemės druska? Ar beliko tik smilkstantys žibintai pasaulio tamsybėse?

Kol turime laiko, ieškokime tos alyvos, prašykime, kad Viešpats jos padaugintų. Budėkime, nes gali ateiti laikas, kuomet išgirsime: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“

Pasotinti švenčiausiąja dovana ir aplankyti dangiškos galybės, dėkojame tau, Viešpatie, ir meldžiame tavo gerumą, kad Šventoji Dvasia mus vestų tiesiu keliu ir suteiktų ištvermės malonę.
(postkomunijos malda)



Vytautas Radžvilas. Valdo nematoma baimės ranka

$
0
0
Propatria.lt nuotr.
Danutė Šepetytė, Respublika.lt

Skandalinga istorija, nutikusi mūsų dienomis VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kai studentai įskundė profesorių filosofą Vytautą Radžvilą, kad jis kalba ne taip, „kaip reikia“, sugriovė mitą, kad Lietuvoje galima laisvai kalbėti. Tada griuvo ir kitas mitas, kad Lietuvoje itin gerbiamos žmogaus teisės: net akademinei etikos komisijai pripažinus, kad tai politinio pobūdžio konfliktas, žmogaus teisių gynėjų, paprastai užsiplieskiančių dėl vičvienaičio žodžio „negras“, jo pusėn stojo nedaug. Labai nedaug.

- Galbūt jūsų persekiojimo atvejis išduoda ir tam tikrą globalistų desperaciją, nes jų įtaka tiek Europoje, tiek Lietuvoje akivaizdžiai slopsta?

- Mano istorija yra tik šitos bendros problemos atskiras atvejis ir šiek tiek visuomenei plačiau žinoma jos iliustracija. Nesu politiškai naivus žmogus, kad nesuprasčiau, kad dabartiniame pasaulyje, kuris darosi vis pavojingesnė vieta, Lietuvai priklausomybė ES arba NATO yra egzistencinė būtinybė, tačiau pagrindinis mano pažiūrų atskaitos taškas yra supratimas, kad nors šitos struktūros mums laiduoja daugelį gerų dalykų, jos nėra, kaip mėgdavo sakyti Sovietų Sąjungoje, broliškų tautų ir valstybių klubas, – visi kovoja už vietą po saule ir visi gina savo interesus. Todėl supratau, kad jeigu mes ten nueisime su tuo pačiu vergišku mentalitetu, koks buvo skiepijamas mūsų dabartiniam vadinamajam politiniam elitui Sovietų Sajungoje, t.y. įpročiu nuolankiai vaikštinėti Kremliaus koridoriais ir melsti vadinamojo centro malonės, tai su tokiais pat įpročiais Briuselyje nieko iš to nelaimėsime. Visada laikiausi nuomonės, kad šitoje sąjungoje reikės mokėti kietai ginti savo tautos ir valstybės interesus, bet juo toliau, juo labiau aiškėjo daugybė neigiamų bailios ir prisitaikėliškos politikos apraiškų. Vis dėlto būdamas šioks toks ES tyrinėtojas ir žinovas ir matydamas, kad dedasi joje negeri dalykai, kurie gali ją sužlugdyti ir kartu baigtis mums katastrofa, negalėjau giedoti ditirambų ES ir nepaisant akis badančių nemalonių faktų įrodinėti, kad mes pergalingai žengiame į šviesią ateitį. Kuo akivaizdesnis darėsi neatitikimas tarp propagandiškai deklaruojamų teiginių apie ES pergalingą integracijos žygį ir niūrios realybės, tuo žmonės, kurie vis dėlto nori blaiviai kalbėti apie esamus dalykus, tampa nepatogesni, vis labiau trukdo ir todėl visiškai natūralus siekis, kad studentams jų tiesos liktų nesuprastos, – tai reiškia, kad tokiu atveju mokslas, tyrinėjimai ir studijos ideologizuojami tiek, kad nieko de facto nesiskiria nuo sovietinių laikų mokslinio komunizmo, kompartijos istorijos ir kitų vadinamųjų sąmoningumą žadinančių disciplinų. Viena didžiausių ne tik Lietuvos, bet ir ES problemų neabejotinai yra nenoras kalbėti apie tikrąją dalykų padėtį.

- Kuo tai paaiškinti?

Šitą nenorą suprasti yra be galo lengva: daugybei žmonių dalyvavimas vadinamajame integracijos projekte tapo įspūdingos gerovės šaltiniu. Kitaip tariant, šiandien susikūrė milžiniška transnacionalinė arba paneuropinė politikų biurokratų, juos aptarnaujančių politikos mokslininkų arba žiniasklaidos propagandininkų klasė arba sluoksnis. Kaip jie gali drąsiai ir atvirai kalbėti apie egzistencinius ES iššūkius, jeigu išdrįsus tai padaryti tektų pripažinti, kad jie, atvedę į šitą būklę, nesugeba realizuoti šito projekto ir jiems derėtų pasitraukti. Ar daug istorijoje žinome pavyzdžių, kai elitas gera valia, vadovaudamasis tik atsakomybės už tos pačios Europos arba savo šalies likimą jausmais, savanoriškai nueitų nuo to, kas populiariai vadinama loviu?

- Matyt, pati istorija gimdo vis naujas prisitaikėlių kartas, tačiau kodėl mūsų dienomis diduma sąmoningų piliečių vis dar užsirišę burnas, nors jiems negresia sovietmečio laikų represijos?

- Perfrazuodamas garsų posakį apie rinką, pasakyčiau, kad šiandien valdo nematoma baimės ranka. Ir būtent dėl tos priežasties šita baimė yra daug didesnė, nes ji neturi aiškiai įsisąmoninto ir apčiuopiamo baimę keliančio šaltinio, arba jos priežasties. Taigi jeigu lyginame abi baimės rūšis – sovietinių laikų ir dabartinę baimę, – turime pasakyti, kad anais laikais baimės šaltinis pirmiausia buvo pati totalitarinė valstybė, arba jos baudžianti ranka. Šita valstybė, vaizdžiai kalbant, valdė tokiu būdu: kiekvienas jos pilietis buvo pririštas be galo trumpu pavadėliu ir galėjo būti nubaustas už menkiausią nepaklusnumą, todėl jis, žinoma, bijojo valdžios. Tačiau yra ir kitas valdymo modelis, kurį sąlygiškai galima vadinti liberaliu. Norėdami suprasti jo esmę, tęskime palyginimą: įsivaizduokime, tą patį šunelį geraširdis šeimininkas pririša ne penkiolikos centimetrų grandine, kurios kaustomas jis jaučiasi nelaisvas ir nelaimingiausias pasaulyje padarėlis, bet puskilometrio arba kilometro ilgio grandine. Kaip šitas šunelis jausis? Be abejo, jis bus labai laimingas, nes jam atrodys, kad laksto kur nori. Šita laimė truks iki tos akimirkos, kol vieną kartą jis sumanys tą kilometrą ar puskilometrį prabėgti tiesiąja linija ir pasieks tašką, kai grandinė įsitemps. Tada ir paaiškės, kad ji vis dėlto yra.

- Kas yra toji metaforiškoji grandinė?

- Pati visuomenė. Šiandien valstybinę prievartą pakeičia vadinamasis visuomenės spaudimas: jeigu subtiliai plauni visuomenės nariams smegenis arba, kitaip tariant, jiems formuoji atitinkamas ideologines ir politines nuostatas, jie tampa tokie pat ideologiniai zombiai, kokie buvo sovietinių laikų komunizmu tikėję fanatikai.

- Kaip pasireiškia tas mechanizmas kasdienybėje?

- Mūsų laikai tuo ir ypatingi, kad toks fanatizmas buvo skiepijamas labai brutaliais metodais, o dabar metodai yra kur kas subtilesni. Šiandien mes, pavyzdžiui, nedalyvaujame komjaunimo ar partijos susirinkimuose, kuriuose plūstami ir smerkiami, tarkime, klerikalai arba nacionalistai, bet užtat visiškai laisvoje žiniasklaidoje, ypač pagrindinėse jos priemonėse, eina nepaliaujamas patyčių iš religijos, tautiškumo, šeimos ir panašių fundamentalių dalykų srautas, pateikiamas humoro forma. Sovietmečiu jeigu kažkas buvo atvirai triuškinamai daužoma, pilietis susimąstydavo, o vis dėlto ką tai reiškia, – brutalaus daužymo vaizdas bent kiek turinčiam sveikos nuovokos ir sąžinės žmogui yra nemalonus, tuo metu čia viskas paverčiama pašaipų ir patyčių taikiniais. Humorą skirti nuo pašaipos ir patyčių nėra taip lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio; tai atrodo nekalta pramoga. Kitas veiksnys, kuris yra labai parankus skleisti baimei, be abejo, yra tas, kad šiandien nebūsi apkaltintas ideologinėmis ir politinėmis nuodėmėmis bent jau akademinėje sferoje. Tau niekada nebus atvirai pasakyta, kad tavo projektas idėjiškai neteisingas, kad nukrypsti nuo „teisingos“ ideologinės ir politinės linijos, – paprasčiausiai nematoma ekspertų komisija nieko neaiškindama projektui, kad ir koks jis būtų vertingas, nesuteiks finansavimo, – šita sistema veikia anonimiškai. Susidorojimus su mūsų disidentais matė visi, bet kai nėra akivaizdaus susidorojimo požymių, konfliktas bus pateikiamas kaip paprasčiausias buitinis arba profesinis konfliktas. Šitokia versija yra labai paranki tiems, kurie vykdo tokius susidorojimus, nes ją labai noriai priima visuomenė, kurios didelė dalis, būkime atviri, yra konformistai ir nenori eiti prieš „teisingą“ politinę liniją…

- …nes bijo. Ko?

- Mūsų laikų situacijoje galima ir kita strategija: jeigu iš tikrųjų yra ideologinis politinis susidorojimas, protestą prieš jį visada galima pateikti kaip žmogaus vos ne psichinio nestabilumo apraišką: neva jis yra nesugyvenamas, isteriškas, nežino, ko nori, kitaip tariant, jam labai lengva priklijuoti štai tokio nesusipratėlio keistuolio, netgi psichologiškai nepakenčiamo ar net patologiško žmogaus etiketę. Jeigu sovietiniais laikais tave mėgindavo sudoroti valdžia, žinojai, kad bent jau dalis žmonių širdyje tau simpatizuoja. Mūsų laikais bejėgiškumo ir kartu baimės jausmas didesnis ir todėl, kad suvoki, kad štai tave sudoros, bet niekas net nesupras, kas įvyko ir, priešingai, patikės brukama versija, kad tu esi pretenzingas, nesugyvenamas ir taip toliau. Šita sistema sukuria daug didesnį vienišumo jausmą. Ir pagaliau dar vienas nepaprastai svarbus baimę didinantis veiksnys. Sovietmečio sistema bent jau teoriškai nekentė veltėdžių, todėl disidentas, išmestas iš universiteto, galėjo tikėtis bent jau bibliotekoje išdavinėti knygas, blogiausiu atveju dirbti šlavėju. Čia, šitoje sistemoje, kai veikia tik darbo rinka ir viską lemia darbdavių valia, žmogus gali apskritai likti be duonos kąsnio, – juk susidorojimai vyksta ne tik dėl ideologinių politinių priežasčių. Štai kodėl virš visos Lietuvos tvyro milžiniška baimė.

- Dažnai kultūrininkai nenori, vengia (bijo?) kalbėti apie pasaulėžiūrą ar santykį su valstybe, juolab su tauta. Kiek apskritai tokiu atveju yra pagrindo kalbėti apie laisvę?

- Manau, kad pagrindo yra tuo atžvilgiu, kad vis dėlto visais laikais, net ir baisiausiomis sąlygomis, kiekvienoje visuomenėje atsiranda žmonių, kuriems ta laisvė yra svarbi. Mano pagrindinė tezė yra ta, kad žmogus bet kurioje visuomenėje yra laisvas tiek, kiek jis sugeba tos laisvės išsikovoti; nesvarbu, ar tai būtų totalitarinė sovietinė sistema, ar liberali demokratinė vadinamoji vakarietiška sistema, laisvė niekur nėra dovanojama. O kodėl taip yra? Todėl, kad absoliuti mąstymo ir žodžio laisvė yra neįmanoma iš principo ir tai lemia ne gera ar bloga žmonių valia, bet elementarūs valdymo poreikiai. Kad išliktų bet kuri visuomenė, jos narius turi saistyti vadinamasis socialinis ryšys, bent jau minimalaus sutarimo esminiais gyvenimo klausimais palaikomas. Jeigu tokio sutarimo nėra, socialinis ryšys pradeda trūkinėti ir tokia visuomenė irsta savaime.

Tai, ką pasakėte, yra gryna teisybė – dauguma Lietuvos kultūrininkų šiandien labiausiai bijo pasaulėžiūrinių klausimų, – tai reiškia, kad jie yra nupolitinti. Yra sukurtas ypatingas tipas – kultūrininkas baudžiauninkas, kuris turi žinių, jis tam tikra prasme yra išsilavinęs, jis gali turėti didžiulių talentų ir gabumų įvairiose kūrybos srityse, bet jis nėra laisvas žmogus ir tikras pilietis tuo požiūriu, kad jis nedrįsta pats spręsti, kas yra gėris, blogis, tiesa, melas, – kitaip tariant, kam panaudoti jo sugebėjimus ir talentus, už jį nusprendžia kiti. Ir šia prasme, be abejo, Lietuvoje laisvės laukas yra labai labai susiaurėjęs, mes iš tikrųjų esame įbauginta visuomenė.

Bet, kaip sakiau, tas servilizmas (vergiškumas – red. past.) daugeliu atveju yra savanoriškas ir būtų nedora, nesąžininga lyginti dabartinę Lietuvą su sovietmečiu tuo požiūriu, nes ujimas ir stūmimas į paribius vis tiek nėra kalėjimas, tremtis ar net mirties bausmė. Šituo požiūriu, manau, reikia kalbėti kitaip ir galų gale kelti klausimą, kuris XX amžiuje kartą buvo iškeltas: su kuo vis dėlto esate, kultūros žmonės, su savo tauta ir valstybe, su savo istorine atmintimi ir žmogišku orumu ar vis dėlto su tais, kurie nenori, kad tauta ir valstybė išliktų, o jūs patys būtumėte laisvi piliečiai ir atsakingi kam nors kūrėjai. Tokia yra negailestinga alternatyva, kurią sprendžia visos visų laikų visuomenės kiekvienoje istorinėje epochoje. Į šitą klausimą kiekvienas atsako asmeniškai, vadovaudamiesi savo protu ir sąžine.


Visuomenininkai kviečia lapkričio 17 d. rinktis į Vilniaus Lukiškių aikštę ir apginti Vyčio paminklą

$
0
0
Alkas.lt koliažas
Spalio 24 d., antradienį, Visuomeninis judėjimas „TALKA Kalbai ir Tautai“ išplatino viešą pareiškimą-reikalavimą vykdyti Seimo sprendimą dėl Vyčio monumento statybų Lukiškių aikštėje ir paragino šį sprendimą palaikančią bei Kultūros ministerijos kuriamas kliūtis smerkiančią visuomenę rinktis į protesto akciją Vilniaus Lukiškių aikštėje lapkričio 17 d. 12 val.

Vyčio gynimo mitingą TALKA rengia kartu su Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS).

TALKOS pareiškime teigiama, kad paminklo statybos Vilniaus Lukiškių aikštėje jau tapo ne vien konkretaus paminklo pavidalo pasirinkimo problema, o tautinio sąmoningumo ir valstybinės savigarbos klausimu.

TALKA primena, kad šių metų gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ (dok. Nr. XIIIP-600). Ja nurodoma galutinai sutvarkyti Lukiškių aikštę ir pastatyti visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialą. Primenama, kad Seimas palaiko „Vyčio paramos fondo“ iniciatyvą minėtoje aikštėje pastatyti memorialą su Vyčio skulptūra.  Šį nutarimą palaikė 91 iš 92 balsavusių Seimo narių. Seimas pabrėžė, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais, ir nurodė, kad joje turi būti pastatytas ir atidengtas paminklas, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui.

Tačiau Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) nepaisydami minėtos Seimo rezoliucijos paskelbė naują konkursą memorialui įgyvendinti ir taip savavališkai paneigė Lietuvos Respublikos Seimo, o kartu ir visuomenės apklausose išreikštą daugumos Lietuvos piliečių valią, taip pat nepaisė jau dvidešimt metų galiojančių ankstesnių Vyriausybės ir Seimo sprendimų, kurie aiškiai apibrėžė, jog Lukiškių aikštė turi būti sutvarkyta kaip „pagrindinė reprezentacinė valstybės aikštė“.

TALKOS teigimu visuomenė yra priversta reaguoti ir ginti savo teisę į politinių sprendimų priėmimo kontrolę bei reikalauti juos neatsakingai priimančių politikų atsakomybės. Kultūros ministrės veiksmus jau pasmerkė visuomeninis Vilniaus forumas, įvairios patriotinės organizacijos, iškilūs menininkai ir visuomenės veikėjai. Elektroninę peticiją dėl Vyčio monumento statybų Lukiškių aikštėje per savaitę pasirašė pusantro tūkstančio žmonių, tarp jų daug žinomų mokslininkų, menininkų, signatarų.

Pareiškime išdėstyti reikalavimai nutraukti mėginimus trukdyti Laisvės memorialo Lukiškių aikštėje statybas, vykdyti Seimo ir tautos daugumos siekį čia pastatyti Vyčio monumentą žuvusiems už Lietuvos laisvę, į memorialo projekto tobulinimą įtraukti „Vyčio paramos fondo“ konkursą laimėjusio projekto autorius ir kitus monumentalios skulptūros žanrą išmanančius ir pripažįstančius kūrėjus, bei griežtai laikantis šio žanro reikalavimų, monumentą statyti aikštės centre and Aukų gatvės ašies, ir vengiant nereikalingos skubos, memorialą užbaigti jubiliejiniais 2018 metais, bet nebūtinai susiejant su 2018 m. vasario 16 d.

Spalio 12 d. į Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį kreipėsi ir šeši Seimo nariai klausdami, kodėl Kultūros minsiterija ignoruoja pavasarį Seimo išreikštą valią aikštėje įamžinti Vytį ir paragino Seimo Pirmininką imtis veiksmų, kad ji būtų išgirsta. Kreipimąsi pasirašė Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Audronius Ažubalis, Arvydas Anušauskas, Laurynas Kasčiūnas, Stasys Šedbaras, Žygimantas Pavilionis ir Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovas, Švietimo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša.

Seimo nariai priminė, kad tiek visuomenė, tiek Seimas yra aiškiai pasisakę už Vyčio paminklą Lukiškių aikštėje. Šių metų kovą „Vilmorus“ atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad 76 proc. respondentų pritaria Vyčio paminklui Lukiškių aikštėje.

Viewing all 7969 articles
Browse latest View live


<script src="https://jsc.adskeeper.com/r/s/rssing.com.1596347.js" async> </script>