Quantcast
Channel: Pro Patria
Viewing all 7981 articles
Browse latest View live

Lenkų žiniasklaida: Lenkija nenori Grybauskaitės vietoj Tusko

$
0
0
lrp.lt nuotr.

Vienas didžiausių ir įtakingiausių Lenkijos dienraščių „Rzeczpospolita“ teigia iš savo šaltinių neoficialiai sužinoję, kad Lenkija nepalaikytų Dalios Grybauskaitės kandidatūros į svarbius Europos Sąjungos postus. Kaip rašo dienraščio straipsnio autorė Anna Slojewska, Lietuvos prezidentė, baigianti antrąją ir paskutinę kadenciją, yra laikoma individualiste, kas labiau mažina jos galimybes tapti Europos Vadovų Tarybos (EVT) vadove.

Briuselyje tęsiasi užkulisiniai pokalbiai ir svarbių ES postų dalybos. Dabartinis EVT vadovas Donaldas Tuskas birželio 20–21 d. EVT turėtų pristatyti penkias pavardes – kandidatūras į Europos Komisijos, EVT, Europos Parlamento, ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai bei Europos Centrinio banko vadovų postus.

Kaip viena iš galimų kandidačių yra minima ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Atitinka visus kriterijus, jau aštuonerius metus yra EVT narė, yra buvusi komisarė, be to, moteris ir iš Vidurio ir Rytų Europos. Jeigu būtų viso regiono kandidatė, tai greičiausiai šį postą gautų“, – „Rzeczpospolitai“ kalbėjo neįvardintas ES diplomatas.

Kitas dienraščio pašnekovas teigė, kad D. Grybauskaitė yra individualistė ir nesukelia didelio savo kolegų entuziazmo. Anot jo, ji nebent galėtų tapti viso regiono kandidatė, tačiau kol kas tokio pasiūlymo nėra.

„Niekas jos nesiūlo. O Višegrado grupė (Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija), kurios nuomonės klausė D. Tuskas, yra prieš“, – neoficialiai leidiniui teigė aukšto rango Vakarų valstybės diplomatas.

Straipsnyje teigiama, kad Višegrado grupė turi savo kandidatą – slovakų socialistą Marošą Šefčovičą, kuris šiuo metu yra Europos Komisijos vicepirmininkas energetikos sąjungos klausimais.

Tačiau neoficialiuose pokalbiuose šių šalių atstovai tik šypsosi ir sako, kad visai nebandys jo stumti į šį postą. Slovako kandidatūra neva turėtų tik parodyti, kad naujoje ES dėlionėje turėtų būti kažkas iš Vidurio ir Rytų Europos.

Dauguma dienraščio neoficialiai kalbintų diplomatų mano, kad kandidatai, kurie per anksti atsiras postų dalybų žaidime, pralaimės. Be to, kandidatų nėra tiek jau daug.

Straipsnyje taip pat teigiama, kad Lenkija tikrai nenori, kad Europos Komisijos vadovu taptų Fransas Timmermansas, dėl akivaizdžios priežasties – jau daugiau nei trejus metus trunkančio ES ir Lenkijos ginčo dėl teisėsaugos.

„(...) Lenkija yra per didelė šalis, kad galima būtų ignoruoti jos pasipriešinimą. Juolab, kad F. Timmermanso nenori ir kita didelė valstybė – Italija“, – sakė dienraščiui „Rzeczpospolita“ neįvardintas diplomatas.

Lietuvos užsienio reikalų ministras: manau, kad tai netiesa

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius trečiadienį teigė, kad kol kas nėra girdėjęs tokios informacijos, jog Lenkija nepalaikytų D. Grybauskaitės kandidatūros.

Be to, ministro teigimu, tokia informacija, greičiausiai nėra tiksli.

„Pirmiausia, aš apie tai nesu girdėjęs. Antra, manau, kad tai netiesa“, – su šypsena veide situaciją komentavo ministras.

Paklaustas, ar jis turi kažkokios užkulisinės informacijos dėl D. Grybauskaitės situacijos, ministras sakė detalesnės informacijos šiuo metu neturintis, tačiau yra įsitikinęs, jog tai neteisingi teiginiai.

„Aš taip detaliai neturiu jums čia nieko pasakoti, nes neturiu tokios informacijos, bet teigti, kad nepalaiko – tai netiesa“, – patikslino ministras.


Europos Komisija: Lietuvoje socialinė nelygybė viena didžiausių ES

$
0
0
Šiandien Europos Komisija paskelbė Lietuvai skirtus ekonominės ir socialinės politikos rekomendacijų pasiūlymus.

Europos Komisija rekomenduoja Lietuvai 2019–2020 m. imtis šių veiksmų:

1. Gerinti mokestinių prievolių vykdymą ir plėsti mokesčių bazę, pereinant prie šaltinių, kurių apmokestinimas mažiau kenkia augimui. Mažinti pajamų nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį, be kita ko pagerinant mokesčių ir socialinių išmokų sistemos struktūrą.

2. Gerinti visų lygių švietimo ir mokymo sistemos, įskaitant suaugusiųjų mokymąsi, kokybę ir  veiksmingumą. Gerinti sveikatos priežiūros sistemos kokybę, įperkamumą ir veiksmingumą.

3. Orientuoti su investicijomis susijusią ekonominę politiką į inovacijas, energijos ir išteklių naudojimo efektyvumą, tvaraus transporto ir energijos jungtis, atsižvelgiant į regioninius skirtumus. Skatinti našumo augimą gerinant viešųjų investicijų veiksmingumą. Sukurti nuoseklią mokslo ir verslo bendradarbiavimo rėmimo sistemą ir konsoliduoti mokslinių tyrimų ir inovacijų įgyvendinimo agentūras.

Šiandien skelbiamos rekomendacijos atspindi svarbiausius iššūkius, kurie buvo išanalizuoti Lietuvai skirtoje ataskaitoje:

– Lietuvoje, nepaisant įvairių priemonių kovoti su šešėline ekonomika, mokesčių surinkimas išlieka žemas, o PVM atotrūkis – vienas didžiausių ES. Neišnaudojamos galimybės surinkti mokesčius iš šaltinių, kurių apmokestinimas mažiau kenkia ekonominiam augimui, tokių kaip nekilnojamasis turtas ar automobiliai. Visa tai riboja viešuosius išteklius ir daro mokesčių sistemą mažiau teisingą.

– Ekonominis augimas Lietuvoje nėra įtraukiantis. Didelė dalis visuomenės, ypač senyvo amžiaus žmonės, neįgalieji, vaikai, nepilnos šeimos ir bedarbiai - yra skurdo ir socialinės atskirties rizikoje, o socialinė nelygybė yra viena didžiausių ES. Ribotas mokesčių ir išmokų sistemos vaidmuo, mažos išlaidos socialinei apsaugai bei socialinių paslaugų trūkumas yra pagrindinės šios problemos priežastys, kurias Europos Komisija rekomenduoja šalinti.

– Dėl demografinių veiksnių ateityje mažėjant dirbančiųjų skaičiui bus ypač svarbu, kad jų įgūdžiai ir išsilavinimas atitiktų darbo rinkos poreikius ir leistų dirbti našiai – tam reikalingas aukštos kokybės švietimas. Vidurinių ir aukštųjų mokyklų tinklui neprisitaikant prie mažėjančio mokinių skaičiaus, užtikrinti kokybiškas švietimo paslaugas darosi vis sudėtingiau. Suaugusiųjų mokymo intensyvumas Lietuvoje gerokai atsilieka nuo ES vidurkio.

– Visuomenės sveikata Lietuvoje išlieka prastoje padėtyje. Prie to prisideda nepakankamai efektyvi sveikatos apsauga, kurioje dar vis daug dėmesio skiriama brangiam gydymui ligoninėse, ir per mažai – pirminei sveikatos apsaugai ir ligų prevencijai. Sektoriuje trūksta kokybės kontrolės, o besigydantys apdraustieji turi palyginti daug prisidėti savo lėšomis.

– Ilgalaikiam ekonominiam augimui užtikrinti svarbi veiksminga inovacijų politika, tačiau Lietuvoje ji yra fragmentuota. Nėra vienos mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijos, egzistuoja kelios institucijos ir agentūros, įgyvendinančios nesuderintas paramos verslui bei mokslui programas. Tai sunkina verslo ir mokslo bendradarbiavimą ir riboja inovacinę veiklą.

– Šiose rekomendacijose, kaip ir šalies ataskaitoje, atspindimi investicijų į žmogiškąjį kapitalą, mokslinius tyrimus bei inovacijas, energetinį efektyvumą, transporto ir energetikos infrastruktūrą, poreikiai. Europos Komisija yra pasiūliusi šias sritis kaip prioritetines, į kurias reikia kreipti struktūrinių fondų lėšas Lietuvoje ateinančioje finansinėje perspektyvoje. Tačiau svarbu, kad ir Lietuvos institucijos savo ekonominės politikos sprendimais palaikytų šiuos prioritetus bei toliau ieškotų būdų, kaip didinti šių investicijų efektyvumą ir poveikį. Europos Komisijos nuomone, produktyvios ir efektyvios investicijos yra ypač svarbios mažinant regioninę atskirtį, kuri Lietuvoje yra viena didžiausių ES ir per pastaruosius dešimtmečius didėjo.

Vytautas Radžvilas. Vienišo kovotojo mintys?

$
0
0
propatria.lt nuotrauka 
Rimanto Dagio įrašas apie seksualinių mažumų eitynes akivaizdžiai turi ne tik politinę, bet ir egzistencinę prasmę. Jo keliami klausimai iš esmės yra retoriniai, nes atsakymai iš anksto aiškūs. Tačiau kaip tik todėl jie dar labiau išryškina padėties tragizmą.

Tiksliai kalbant, po keleto dienų įvyks ne „gėjų eitynės“, bet LGBT judėjimu vadinamos tarptautinės politinės organizacijos, visam pasauliui siekiančios primesti totalitarinę genderizmo ideologiją, organizuojama akcija. Jos tikslas – skleisti šią neokomunistinę ideologiją ir moraliai bei psichologiškai gniuždyti vis labiau išsigandusią ir palūžtančią Lietuvos visuomenę viešai demonstruojant augančią organizacijos galią ir įtaką.

Todėl atsakymai į R. Dagio klausimus yra akivaizdūs. Jokia totalitarinė ideologija niekada  nesiremia mokslu ir logika. Lygiai taip pat nesunku suprasti, kad paties Briuselio įpareigotai diegti šią ideologiją miesto valdžiai gyventojų nuomonė rūpi tiek pat, kiek ji rūpėjo iš Maskvos nuleistą komunistinę ideologiją skleidusiai ano meto Lietuvos valdžiai. Jeigu toliau nieko nebus daroma, šitokių paradų tik gausės ir jie neišvengiamai taps kasdienybe. Kol kas vyksta tik genderistinės ideologijos šalininkų ir prijaučiančiųjų eitynės. Bet kai ši ideologija galutinai bus įtvirtinta, taps tik laiko klausimu, kada visiems savanoriškai privalomai teks dalyvauti reguliariai organizuojamuose „meilės ir tolerancijos“ paraduose. Tokia visų totalitarinių ideologijų įtvirtinimo logika. Iš pradžių ir komunistų demonstracijos buvo tik menki saujelės aktyvistų ir jiems prijaučiančio gaivalo sambūrėliai. Bet galiausiai virto „Spalio revoliucijos“ ir Gegužės 1-osios, arba „tarptautinio proletariato solidarumo dienos“ demonstracijomis, kai darniomis kolonomis žygiuojantys  piliečiai taip masiškai „pritarė“ išmintingai TSKP ir tarybinės vyriausybės politikai, kad nebereikėjo jokių visuomenės apklausų. Nėra abejonių, kad prievartinis visuomenei nepriimtinos ideologijos primetinėjimas skatina piliečių abejingumą ir priešiškumą valstybei, taigi kelia rimtą grėsmę šalies nacionaliniam saugumui. Bet savaip logiška, kad tai niekam nerūpi, nes tos ideologijos brukėjams Lietuvos valstybė nereikalinga. Jų požiūriu, tautos ir valstybės yra tokios pačios reakcingos atgyvenos kaip ir biologinės lytys, kurias skelbia esant fikcija ir reikalauja panaikinti genderistinė ideologija.

Prievartinis genderizmo ideologijos diegimas šiandien yra tapęs ES diktuojama oficialia Lietuvos valstybės politika. Jai pritaria visos sisteminės šalies politinės partijos. TS-LKD neabejotinai yra viena tvirčiausių šios politikos atramų ir uoliausių jos vykdytojų. Labai simboliška ir iškalbinga, kad partijos, kurios pavadinime yra žodis „krikščionys demokratai“, pirmininko žmonai priklausančios mokyklos yra tapusios genderistinės ideologijos brukimo vaikams pirmeivėmis. Tai gerai žino krikščionimis demokratais save laikantys partijos nariai. 

Akivaizdu, kad aukščiausiu valstybiniu lygmeniu remiamos ir buldozeriu stumiamos neototalitarinės ideologijos plitimui neįmanoma pasipriešinti tokiomis grynai visuomeninėmis akcijomis kaip tariamai alternatyvios šeimų eitynės. Būtina iš esmės keisti valstybės nuostatas ir politiką šiuo gyvybiškai svarbiu klausimu. Tai įstengtų padaryti tik tvirtai pasiryžusi ją keisti politinė jėga.

Todėl kiekvienam R. Dagio įrašą skaitančiam piliečiui savaime kyla vienintelis klausimas: ar tai nėra tik vienišo kovotojo mintys? Partijai priklausantys krikščionys demokratai yra išsilavinę žmonės ir tikrai supranta, kad atėjus naujam pirmininkui, tariamai konservatyvi ir krikščioniška partija iš pagrindų pasikeitė ir savo vertybinėmis nuostatomis faktiškai virto radikaliai kairuoliška liberalmarksistine partija.

Krikščioniška demokratiška politinė jėga absoliučiai būtina, kad Lietuva išliktų kaip tauta ir valstybė. Todėl tokia jėga tiesiog privalo atsirasti. Ir ji neišvengiamai atsikurs. Ilgai galvoti ir delsti paprasčiausiai nebėra kada.

Tad klausimą, ar R. Dagio įrašas nėra vienišo kovotojo mintys, galima ir reikia performuluoti konkrečiau ir dalykiškiau: kiek TS-LKDP dar esama tikrų – suvokiančių sunkią Lietuvos padėtį ir savo atsakomybę už jos likimą, gebančių aiškiai ir valingai apsispręsti bei ryžtingai veikti – krikščionių demokratų?  

Be abejo, sunku tikėtis, kad šie krikščionys demokratai, jeigu jų iš tiesų esama krikščioniškosios demokratijos idealus išdavusioje ir pardavusioje partijoje, susitars ir nuo jos vienu ypu atsiskirs kaip susitelkusi ir organizuota frakcija. Dėl daugybės priežasčių tai padaryti vargiai įmanoma, nors kartais šitaip nutinka. 

Tokiais atvejais viską lemia asmeninis pavyzdys ir jo užkrečiama jėga, sukelianti „sniego gniūžtės“ efektą. Verta prisiminti, kad LKP iš tikrųjų subyrėjo ne tada, kai suvažiavime nuo jos formaliai ir gana organizuotai atsiskyrė „brazauskininkų“ sparnas. Jos pabaigos pradžia buvo akimirka, kai suvokę savo atsakomybę ir pareigą Lietuvai, drąsiausi ir ryžtingiausi partijos nariai sąmoningai ir valingai apsisprendė tarnauti jai, o ne Maskvos šeimininkams, ir tapo Sąjūdžio steigėjais. Toks asmeninis ir tuo metu vienintelis įmanomas laisvinimasis išjudino visai šaliai būtinas politines permainas ir sparčiai keitė jos veidą. Jokiais kolektyviais pasitarimais ir sprendimais šito pasiekti nebūtų pavykę, nes visų esminių pokyčių versmė yra lemtingomis akimirkomis gebanti ir privalanti laisvai apsispręsti žmogaus dvasia ir sąžinė. 

Prasidės tokie drąsūs ir valingi asmeniniai TS-LKD narių apsisprendimai – genderizmo ideologijos politinės atramos akimirksniu ims byrėti kaip kortų nameliai. Lietuvoje padvelks tikri permainų vėjai. Būtų puiku, jeigu jų nešėjais, naujo moralinio ir politinio atgimimo šaukliais taptų R. Dagys ir kuo gausesnis jo partijos bičiulių būrys. Permainos vyktų lengviau ir sparčiau.

Be abejo, jos neišvengiamos ir vis tiek prasidės – vienaip ar kitaip, greičiau ar vėliau. Juk negalima pasyviai laukti, kol išmuš valanda, kai į mokyklų programas bus visuotinai ir kaip privalomas dalykas įtrauktas buvusio komunistinio auklėjimo pakaitalas – genderistinis auklėjimas. Jeigu nebus pasipriešinta dabar, tai neišvengiamai įvyks. Masiškai įdiegtas toks auklėjimas galutinai ir negrįžtamai pakeistų jaunosios kartos sąmonę, jos pasaulėžiūrą ir vertybes. Tai būtų Lietuvos, kurią šimtmečiais kūrė ir gynė mūsų tauta, dvasinės mirties, o netrukus ir fizinės žūties valanda. Todėl R. Dagio įrašas turėtų kiekvieno patrioto sąžinėje nuskambėti kaip žadinantis ir raginantis pabusti bei kovoti, kol dar ne vėlu, egzistencinio pavojaus varpas. Toliau apgaudinėti save tuščiomis viltimis, kad genderizmo ideologijos plėtra sustos savaime, ir delsti yra neįmanoma. Tad belieka laukti, ar bus, o jei taip – kiek rasis pajėgsiančių išgirsti šio pavojaus varpo skambėjimą.


Zigmas Tamakauskas. Dainavos apygardos partizanų takais

$
0
0

Minint Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo Pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto ir Lietuvos šaulių sąjungos metus, praėjusio mėnesio gale būrys buvusių tremtinių, politinių kalinių, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyvių ir šaulių susiruošė į kelionę Dainavos apygardos partizanų takais. Savo kelionę pradėjome autobusu nuo Kauno įgulos karininkų ramovės.
         
Kelionės įžangoje prisiminėme Lietuvos laisvės armijos įkūrėją bei jos ideologą Kazį Veverskį, žuvusį 1944 metais, planavusį, bet nespėjusį suburti Lietuvos partizanus į vieningą karinės paskirties organizaciją. Šią vienijimosi idėją tęsė suaktyvėję  partizanų būriai, jungdamiesi į stambesnius kovos vienetus. Toks jungimasis vyko ir Pietų Lietuvoje. Čia partizanų telkimo pavyzdį parodė Punios šile partizanų būriams vadovavęs kapitonas Dominykas Jėčys-Ąžuolis. Rodydamas didelį sumanumą, vienijo partizanus ir Marcinkonių partizanams  vadovavęs pulkininkas Juozas Vitkus – Kazimieraitis. Į jo sukurtą Dzūkų grupę įstojo jau Merkinės kautynėse su NKVD pajėgomis pasižymėjęs, vykstančio  partizaninio karo būsimas ginkluotojų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas su savo  vadovaujamais Merkinės partizanų būriais. Šis junginys buvo pavadintas „A“ apygarda. 1946 metais prie jos prisijungus ir Jėčio-Ąžuolio rinktinei, apygarda pavadinta Dainavos vardu. Tais pačiais metais Kazimieraitis susitikęs su Tauro apygardos vadu aviacijos majoru Zigmu Drunga – Mykolu, aptarė dar stambesnio partizanų vieneto įkūrimo klausimą. Jiems sutarus, buvo įkurta Pietų Lietuvos partizanų sritis. Srities  vadu tapo Juozas Vitkus-Kazimieraitis, o jo pavaduotoju – Zigmas Drunga-Mykolas.  Kazimieraitis stengėsi visus partizanų junginius sutvarkyti Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu. Pažymėtina, kad jis 1946 m. balandžio mėnesio 23 dieną pasirašė labai svarbų dokumentą – Deklaraciją, skelbiančią Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus.
        
Sustojome pirmoje mūsų kelionės programos numatytoje stotelėje – Lazdijų mieste. Čia  dalyvavome šventose Mišiose  Šv. Onos bažnyčioje, aukotose už žuvusius ar mirusius Lietuvos partizanus. Mišias aukojo, pasakydamas ta proga pritaikytą jautrų pamokslą, bažnyčios klebonas kunigas Nerijus Žvirblys – Alytaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos kapelionas. Po Mišių vyko gėlių padėjimo ir atminimo žvakučių uždegimo ceremonija prie Lietuvos partizanų Ginkluotųjų pajėgų vado brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago paminklo. Išklausėme Lazdijų rajono savivaldybės merės Ausmės Miškinienės sveikinimo žodį, aplankėme A. Ramanauskui- Vanagui atminti pasodintą ąžuoliuką.


Įdomu pažymėti, kad iš Lazdijų yra kilęs JAV lietuvių žinomas veikėjas kunigas Ignas Albavičius, steigęs ten lietuvybės centrus, pastatydinęs bažnyčią, rūpinęsis JAV gyvenusių lietuvių švietimu. 1916 metais kunigas I. Albavičius Čikagoje  įkūrė  ir spaudos bendrovę „Draugas“.
     
Iš Lazdijų yra kilę Lietuvos televizijos vedėjai Arūnas Valinskas, Marijonas Mikutavičius, populiarios muzikos dainininkė Irūna Puzaraitė.
     
Toliau vykome į Būdviečių seniūnijos Bielėnų kaimą. Išlipę iš autobuso keletą šimtų metrų ėjome  smėlėtu  keliuku  pėsti į Adolfo Ramanausko-Vanago tėviškę. Čia prie pastatyto meniško kryžiaus padėjome gėlių puokštes, uždegėme žvakes, simbolizuojančias Kūrėjo paskleistą amžinybės Šviesą. Išklausėme Lazdijų krašto muziejaus direktorės Dainos Pledienės pranešimo „Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir Lazdijų kraštas“.


13 valandą pasiekėme Kirtiliškės mūšio vietą. Šiame kaime 1949 metais vyko vienas iš ryškiausių partizaninio karo su sovietiniu okupantu epizodų.  Lazdijų rajono savivaldybės mero Artūro Margelio iniciatyva čia pastatytas atminimo  žymuo. Lazdijų gimnazijos, pavadintos jos buvusio direktoriaus, iškilaus kunigo, poeto, jaunimo auklėtojo, parašiusio pirmąjį lietuvių literatūros teorijos vadovėlį „Stilistika“ -  Motiejaus Gustaičio vardu, gimnazistų būrio skaitovai įtaigiai  pateikė informaciją apie Kirtiliškės  mūšį, atliko meninę programą.


         
Veisiejuose sustojome Santarvės aikštėje prie Nepriklausomybės paminklo. Čia mus pasveikino Veisiejų  seniūnijos atstovas. Trumpą pranešimą  „Lietuvos partizanai, kovoję Veisiejų krašte“ padarė Veisiejų krašto muziejaus vyr. muziejininkė Regina Kaveckienė. Miesto parke buvome pavaišinti kareiviška koše ir kvapia arbata.
       
Veisiejuose gyveno esperanto kalbos kūrėjas gydytojas Liudvikas Zamenhofas. Čia jis rašė tos menamos tarptautinės kalbos vadovėlį. Alytaus miesto Garbės piliečio, rašytojo ir vertėjo kunigo saleziečio Prano Gavėno bei jo bendraminčių iniciatyva Veisiejų mieste 1998 m. pastatytas L. Zamenhofui atminti paminklas.  Jo autoriai - skulptorius Julius Narušis ir architektas V. Jaciunskas. Paminklo papėdėje iškalti Liudviko Zamenhofo  kalbos, 1907 metais pasakytos Londone, žodžiai, skirti Lietuvai: Tu stovi dabar man akyse, mano brangioji Lietuva, mano nelaiminga Tėvyne, kurios aš niekada negalėsiu pamiršti, nors palikau tave dar vaikystėje. Tu, kurią aš nuolat sapnuoju, kurios mano širdyje negalės pakeisti joks kitas žemės kampelis...
       
Veisiejuose dirbo knygnešys, kompozitorius, vargonininkas, chorvedys ir lietuviškos dainos platintojas Juozas Neimontas. Miestalį puošia skulptorės H. Kubilienės- Zabielskaitės  1991 metais jam sukurta paminklinė kompozicija.
       
Miesto kraštovaizdį paryškina  šalia esanti Ančia. Šiame ežere 2008 metais buvo įrengtas fontanas su šviesos instaliacijomis. Gaila, kad jo negalėjome pamatyti -  jis mūsų viešėjimo  metu neveikė.


Paskutinė mūsų kelionės vieta – Seirijai. Čia prie Lazdijų krašto partizanams skirto paminklo vėl buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakutės. Greta esančiuose Kultūros namuose išklausėme du pranešimus : „Seirijų kraštas partizanų kovų sūkury“ ir „Lazdijų krašto partizanai“. Pastarąjį pranešimą padarė mus visą kelionę lydėjęs Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas.
       
Miestelis garsėja savo švara, tvarkingumu ir puošnumu. Čia yra įkurti net trys parkai. Vykusio  tautodailininkų atviro sambūrio  dalyviai, sukūrę daug gražių skulptūrų, svariai prisidėjo prie tų parkų sukūrimo bei gyvybingumo. Vieno parko centre puikuojasi  balinio vėžlio skulptūra. Tai miestelio ilgaamžiškumo ir stiprybės simbolis.  Įdomu pastebėti, kad vadinamą Senjorų parką įkūrė 2010 metais buvę Seirijų kraštiečiai – 2-osios 1950 metų laidos abiturientai, pagal šių metų pradžioje iškeliavusio į Viešpaties namus biologijos  profesoriaus Vytauto Valentos ir jo bendraklasių idėją. Į šį parką kviečia Jubiliejiniai vartai, skirti miestelio 505 metų sukakčiai paminėti.
      
Su Seirijais yra susiję daug mūsų krašto žinomų žmonių, kaip antai dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, diplomatas Kazys Balutis, 1941 metų Birželio sukilimo dalyvis, buvęs Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio rinktinių žaidėjas profesorius Antanas Kudzys ir kt.
      
Gera, kad šios kelionės metu širdimi ir protu dar kartą prisilietėme prie mūsų gyvosios istorijos herojiškų puslapių, prisiminėme  vykusį mūsų partizaninį karą prieš sovietinį okupantą, Lietuvos partizanų narsą ir pasiaukojimą, mobilizuojantį partizaninės kovos šūkį „Atiduok Tėvynei, ką privalai!“. Šie žodžiai turėtų lydėti ir mus visus kasdieninio gyvenimo verpetuose.

Zigmas Tamakauskas – LLKS štabo viršininko pavaduotojas, Aleksoto 212 kuopos šaulys.

Gintautas Vaitoška. Pasipriešinimas homoseksualų eitynėms – meilės pareiga artimui

$
0
0
Asmeninio archyvo nuotr.
Straipsnis pirmąkart skelbtas 2019-01-14.

bernardinai.lt

Prieš pradedant norisi išsakyti apgailestavimą, kad tenka kalbėti apie kūno dalykus, kurie reikalautų didesnio diskretiškumo. Mūsų kultūra tapo šia prasme atbukusi: pirmuose svarbiausių interneto portalų puslapiuose galima perskaityti žodžių, kurie seniai nebestebina, nors lietuviškai juos pasakyti būtų ne taip lengva netgi tekstų autoriams: „oralinis seksas“, „analinis seksas“ etc. Kalba kuria kultūrą, ir ši „kultūra“ yra gašlių („seksualių“) vyrų priemonė moteriai pažeminti. Bent tokios jos istorinės šaknys. Kaip minėjau praėjusį kartą, suprasti, kad homoseksualus potraukis yra problema, nėra įmanoma („heteroseksualioje“) visuomenėje, kuri gyvybės teikimo galią suvokia kaip sterilaus malonumo šaltinį.

Ne gyvenimo, o mirties balius

Amerikiečių autorius Tomas Storckas primena, kad homoseksualūs santykiai yra moraliai blogi ne todėl, kad juos draudžia Biblija, bet Biblija juos draudžia todėl, kad jie yra blogi: ir tikinčiajam, ir netikinčiajam, ir budistui arba induistui. Paprasčiausia, nors ir sunkiausiai priimama bei įžeidžiančia, laikoma neigiamo homoseksualių santykių vertinimo priežastis yra jų žala žmogaus sveikatai. Visų tautų ir visų įsitikinimų žmonės turi tą pačią anatomiją, ir kiekvieno žmogaus organai turi tą pačią paskirtį.

AIDS epidemija buvo ir tebėra susijusi su visų pirma vyrų organų naudojimu ne pagal jų anatominę paskirtį, dėl to jie sužalojami, ir ŽIV virusas patenka į kraują. Tai pripažįsta svarbiausia JAV sveikatos įstaiga – Ligų kontrolės centras. Nors gal nebūtina paaiškinti, kaip žmogaus anatomiją homoseksualūs santykiai pažeidžia konkrečiai, tačiau, kad taip yra, rodo faktai: su vyrais santykiaujantiems vyrams (MSM) tenka 70–80 proc. naujų užsikrėtimų ŽIV kiekvienais metais JAV, panašūs skaičiai yra kasmet skelbiami Vokietijos Roberto Kocho epidemiologijos instituto. Turint omenyje, kad homoseksualų potraukį, įvairių tyrimų duomenimis, jaučia nuo 1 iki 3 proc. vyrų, praktikuojant tokius santykius tikimybė užsikrėsti ŽIV yra apie 20 kartų didesnė. Argumentas, kad tikroji problema yra ne homoseksualus santykiavimas, bet prezervatyvų stoka ar neišmanymas, kaip juos panaudoti, skamba nerimtai – ypač kalbant apie tokias išsivysčiusias šalis kaip JAV ar Vokietija.

Pirma mūsų pareiga informuoti jaunus žmones, kurie dėl to, kad ši informacija yra nemėgstama ir neskelbiama, nežino tokios didelės rizikos užsikrėsti ŽIV. Tokių žmonių panašiose eitynėse gali būti daug: nuo AIDS epidemijos pradžios buvo dedamos didžiulės pastangos tam, kad statistiškai akivaizdus ryšys tarp šios ligos ir homoseksualių santykių būtų paneigtas. Propagandinė kampanija, dėl kurios apgailestavo ne vienas žymus medikas, norintis sustabdyti infekcijos plitimą, „pavyko“.

Eitynių dalyviai nesupranta ne tik šios rizikos savo gyvenime, tačiau ir to, kad, populiarindami homoseksualius santykius, jie klaidina kitus, daugiausia jaunus žmones. Supraskime dar aiškiau: problema, su kuria susiduria užsikrėtęs ŽIV virusu, yra tokia – mirtis. Priešindamiesi homoseksualių santykių populiarinimui mes diskutuojame ne dėl skirtingų požiūrių į gyvenimą, meilę ar religinius įsitikinimus; mums, galbūt nepatyrusiems akistatos su mirtimi siaubo, sunkoka suprasti, kas yra gėjų bendruomenėje išgyvenama. Galima ginčytis dėl skaičių, kad ne visi užsikrečia, tačiau kad skaičiai menki, galima tik meluoti. Netgi turtingos įžymybės patyrė „konversiją“ iš „ŽIV negatyvaus“ į „ŽIV pozityvų“ asmenį. Vienoje neseniai tokie tapo Gary Kessleris, įžymiojo kasmetinio „Life Ball“ organizatorius, ir Tomas Neuwirthas – kitaip „Conchita Wurst.“ Tomas, vadinkime jį tikruoju vardu, paniro į neviltį. Greičiau tai ne gyvenimo, o mirties balius.

Viešumoje rodyti erotizuotus veiksmus – politiškai neapdairu

Šalia pastangos padėti atsibusti jiems patiems antrasis meilės darbas eitynių dalyviams yra neleisti skleisti įtaigios žinios jaunimui. Net jei žmogus visuomenės sveikatai daro blogą poveikį ir to gerai nežinodamas, turbūt visi sutiksime, kad sustabdydami tokį jo veiksmą jam padedame, o ne kenkiame ar įžeidžiame. Jei to nedarysime, vaikų, kurie po pirmųjų eitynių Vilniuje pasikalbėjo taip, daugės: „Klausyk, ar tu gėjus?“ „Ar gėjus? – atsakė draugas. – Aš dar nežinau.“ Pokalbis nugirstas vienoje Vilniaus vaistinėje. 

Lietuvoje ir kituose Rytų Europos kraštuose, tiesa, ŽIV dažniausiai užsikrečia intraveniškai narkotikus vartojantys asmenys. Tačiau jei homoseksualūs santykiai plis, daugės ir susirgusiųjų šia sunkia liga. Vargu ar taip santykiaujantys vyrai mūsų šalyje atsargumu aplenktų aukščiau minėtas šalis.

Krikščioniškos kultūros insituto peticijoje prieš gėjų eitynes kalbama, kad jas reikia stabdyti ir dėl „erotizuotų ir lytinius santykius skatinančių veiksmų rodymo viešumoje“. Tai skamba griežtai, buvo sakoma, kad įžeidžiamai. Lietuvoje manifestacijos būna kitokios dėl dviejų priežasčių. Pirma, tikrai yra jaučiančių homoseksualų potraukį asmenų, kurie demonstratyvumo vengia. Gal jie nėra susipažinę su medicinos faktais ar ne visiškai suvokia psichologinius homoseksualaus potraukio aspektus, tačiau diskretiškumo jiems užtenka.

Kita vertus, jei tokių eitynių dalyviai užsienio šalyse atvirai propaguoja orgiastinio, kaip rašė Erichas Frommas, seksualumo kultą – ar seksualinių mažumų judėjimas Lietuvoje gali labai skirtis nuo viso pasaulio papročių? Kodėl Vilniaus „Išdidumo“ eitynių nuotraukose kol kas nematėme to, ko nemėgsta, kaip praėjusį kartą kalbėjome, Popiežius Pranciškus, ir nuo ko apsaugoti mūsų jaunimą nori peticijos autoriai?

Viešumoje rodyti erotizuotus veiksmus būtų politiškai neapdairu. JAV visuomenės nuomonei apie homoseksualius santykius pakeisti prireikė laiko ir puikios strategijos, aprašytos jai skirtoje Harvardo absolventų  M. Kirko ir H. Madsono knygoje „Po baliaus“: gėjų politiniam judėjimui jokiu būdu nebuvo leidžiama sukelti įspūdžio, kad gėjai yra nepadorių dalykų skleidėjai. Atvirkščiai, sumanių viešųjų ryšių metodų pagalba buvo kuriamas solidumo ir padorumo įspūdis. Taktika pavyko, ir JAV buvo pasiekta tiek gėjų santuokos, tiek įsivaikinimo teisė.

Tokie politiniai tikslai keliami ir Lietuvos LBGT judėjimo pareiškimuose. Vakarų šalyse „pasiekta“ ir dar daugiau: Vokietijoje tėvai neturi teisės neleisti vaikų į seksualinio švietimo pamokas apie dviejų princų vedybas, JAV  prieš mėnesį iš darbo atleistas mokytojas, kuris nesutiko mokinės, galvojančios, kad ji yra vyras, vadinti „juo“, o ne „ja“. Įstatymu baudžiami visi nepaklūstantieji gender ideologijos nuostatoms. Kaip pažymi Briuselyje esančio Tarpkultūrinio dialogo dinamikos instituto vadovė Marguerite Peeters, dėl politinių manevrų Jungtinių Tautų administracijos aparate nedidelės, bet įtakingos šią ideologiją skleidžiančios nevyriausybinės organizacijos į tarptautinius dokumentus įvedė tokius terminus kaip „homofobija“, „reprodukcinės teisės“ ar „gender“ be demokratinės diskusijos, į kurią būtų įsijungusios įvairių šalių visuomenės.

Kitaip kalbant, labai žymios mažumos žmonių valia buvo primesta daugumai. Panašus procesas dabar vyksta pas mus dėl Stambulo konvencijos, kurią priėmus ir Lietuvoje mokytoją, pasielgusį kaip minėtas amerikietis, bus galima atleisti iš darbo.

Drąsios meilės darbas

Ar visuomenė turi teisę gintis, neleisdama tokiam oponentui siekti savo tikslų? Jei į tavo namus ateina žmogus galvodamas, kad gali pasiimti tavo daiktus – tarkime, nesuprasdamas, kad tai yra vagystė, ir manydamas, kad tie daiktai priklauso jam – ar reikia jam pasipriešinti? Šiuo atveju tai yra mūsų vaikų sielos vagystė (plg. Mt 18:10) – paskatinimas atlikti veiksmus, kurie yra – nekalbant apie visa kita – mirtina nuodėmė – ar reikia jam tik gražiuoju paaiškinti, kad taip daryti yra negerai, ar galima jam to neleisti padaryti? 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatoma galimybė įstatymu riboti reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją, „jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“. Nepilnamečių apsaugos nuo žalingo informacijos poveikio įstatymas saugo jauno žmogaus dorovę, tačiau visuomenė taip pat turi teisę, o jai tarnaujantys valdžios atstovai – pareigą saugoti ir sveikatą. Nors medikai yra įbauginti ir iš oficialių medicinos įstaigų paramos tokioms pastangoms sulaukti būtų sunku. Teiginys, kad analiniai santykiai – beje, laikyti vyrui negarbingais Senovės Graikijoje ir Romoje – sužaloja šį kūno organą, be abejo, yra „homofobiškas“, o už tokią „neapykantą“ yra baudžiama. Juk iš tikrųjų tai priminti reikalauja meilė žmogui.

Kaip čia nepaminėjus Rusijos, kurioje Putino režimas neleidžia panašių demonstracijų. Apgailėtina, kad tirono parašas užtemdo veiksmo, kuris yra geras pats savaime, vertę. Egzistuoja nuomonė, kad būti prieš gėjus reiškia būti už Rusiją. Tačiau Lietuvoje buvo ir tokių, kurie netarnavo nė vienai tironijai: tai mūsų profesūra nepasirašė po nacių reikalavimu jaunuoliams stoti į Vermachtą, ir taip pat tai mūsų „silpnos“ šalies vyrai nepasidavė galingai komunistinio režimo kariuomenei. Tad kalbama apie dvasios laisvę.

Popiežius Pranciškus gender ideologiją vadina ideologiniu kolonializmu, o Benediktas XVI – reliatyvizmo diktatūra. Tai – paradoksas: reliatyvizmas skelbia kiekvieno individo pasirinkimo laisvę, tačiau šiuo atveju kitaip manančius persekioja. Vis dėlto, kaip rašo vyrų nesutinkantis vadinti „jomis“ Toronto universiteto psichologijos profesorius Jordanas Petersonas Aleksandro Solženycino „Gulago archipelago“ jubiliejinio leidimo pratarmėje, kiekviena utopinė vizija yra prisidengusi atjautos ir visuotinės brolybės skraiste ir dėl to gali suklaidinti daugelį žmonių. Dėl visuotinės lygybės („love is love“) šie žmonės nori, kad ir mes leistume jiems Lietuvos vaikams aiškinti, jog homoseksualios santuokos yra lygiai tokios pat laimingos, kaip ir tikros, kad laimingi berniukai gali augti su dviem tėveliais arba kad, jei vyras galvoja, jog jis yra moteris, taip ir yra. Istorija kartojasi: dar „1984-uosiuose” George'as. Orwellas rašė, kad, jei Partija lieps, du plius du bus lygu penkiems. Partija išliko, tik pakeitė pavadinimą į „Lygias teises“.

Pasisakant prieš panašias eitynes reikalinga rodyti ir kryptį. 2018 m. spalio pabaigoje prie Budapešto ketvirtus metus iš eilės vyko Tarptautinės federacijos už terapijos ir konsultavimo pasirinkimo laisvę (IFCCT) konferencija, kurioje kalbėjo žymiausi pasaulio specialistai, nepasidavę gender ideogijos diktatui. Jie toliau plėtoja emocinio kentėjimo, glūdinčio už homoseksualaus potraukio, išgydymo kelius. Šalia amerikiečių, anglų, vokiečių, norvegų ir italų joje dalyvavo ir gausus būrys specialistų iš Rytų Europos: iš Slovakijos šiemet buvo bent 30. Toje šalyje kuriasi ir „Courage“ grupės – tai 1980 m. Niujorke tėvo Johno Harvey pradėtų savitarpio pagalbos grupių judėjimas žmonėms, kurie nori gyventi skaisčiai. Tai – drąsios meilės darbas. Tačiau nepristikime drąsos ir būti nepopuliarūs, pasakydami „ne“ veiklai, propaguojančiai „esminį blogį“. 

Bernardinai.lt - Interneto dienraštis

Dauguma gyventojų mano, kad seksualinių mažumų eitynės prieštarauja visuomenės dorovei

$
0
0
propatria.lt nuotrauka 
Dauguma gyventojų mano, kad seksualinių mažumų eitynės prieštarauja visuomenės dorovei. Tokį faktą paskelbė parlamentinės grupės „Už Šeimą“ pirmininkas Rimantas Jonas Dagys, paviešinęs „Vilmorus“ atliktos visuomenės apklausos rezultatus. 

Kovo mėnesį atliktos apklausos duomenimis, 60 procentų Lietuvos gyventojų mano, kad gėjų eitynės prieštarauja Lietuvos visuomenės dorovei. Priešingos nuomonės laikosi vos 20 procentų respondentų. Labai panašios tendencijos matomos ir Vilniuje, kur kas tris metus organizuojamos gėjų eitynės. Čia tokias eitynes nesuderinamomis su visuomenės dorove laiko 53,3 procento gyventojų, priešingos nuomonės laikosi 22,1 procento. Ketvirtis respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu. 

„Akivaizdu, kad tiek sostinėje, tiek ir visoje Lietuvoje dauguma gyventojų ne šiaip nepritaria homoseksualų demonstracijoms, tačiau nepritaria būtent dėl to, kad tokius renginius laiko nesuderinamais su visuomenės dorove. Nereikia pamiršti, kad būtent prieštaravimą visuomenės dorovei kaip teisėtą pagrindą riboti viešus susirinkimus nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucija. Visuomenės dorovė nėra apibrėžta sąvoka ir jos tikrai negali imtis išaiškinti joks teismas, tačiau galime užduoti visuomenei konkrečius klausimus ir sužinoti, kaip dorovę supranta patys Lietuvos piliečiai. Šiuo atveju nekyla abejonių, kad visuomenė nederamu laiko bet kokį lytinių santykių demonstravimą ir propagavimą, neišskiriant nė homoseksualų. Seimui derėtų grįžti prie šio klausimo ir numatyti būdus apriboti lytinių santykių propagandą mūsų viešajame gyvenime“, - tyrimo rezultatus komentavo Rimantas Jonas Dagys. 

Parlamentinės grupės „Už šeimą“ pirmininkas teigė su grupės kolegomis planuojantis inicijuoti įstatymo pataisas šiuo klausimu. 

Visuomenės apklausą įmonė „Vilmorus“ atliko „Krikščioniškosios kultūros instituto“ užsakymu.


Vilniuje vyks A. Damušio politinių studijų dienos

$
0
0
Birželio 14–15 d. vyks svarbiausias metinis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro renginys – Adolfo Damušio politinių studijų dienų konferencija. Renginys organizuojamas jau trečius metus iš eilės. Šių metų konferencijos tema – „Europos sąžinė ir totalitarizmas: Lietuvos visuomenės istorinė patirtis XX a.“

Šiemet sukanka dešimt metų, kai priimta rezoliucija „Europos sąžinė ir totalitarizmas“, kuria raginama „parengti Europos atminimo ir sąžinės programą, pagal kurią būtų teikiama parama nacionalinių mokslinių tyrimų institutų, kurie specializuojasi totalitarizmo istorijos srityje, tinklų kūrimui ir bendradarbiavimui ir būtų sukurtas visos Europos dokumentacijos centras memorialas visų totalitarinių režimų aukoms atminti“.

XX amžius Lietuvai ir jos žmonėms buvo ne vien tautinio atgimimo, lietuviškos tapatybės susidarymo, bet ir dramatiškų išbandymų bei tragiškų netekčių šimtmetis, praradus valstybės nepriklausomybę ir patyrus sunkias sovietų (1940–1941), nacių (1941–1944) ir dar kartą sovietų (1945–1990) okupacijas.

Šiemet sukanka 80 metų nuo 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytos Molotovo–Ribentropo sutarties, pakeitusios Rytų Europos valstybių ir tautų likimą; 70 metų – nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracijos, 1949 m. Vakaruose priimtos Lietuvių chartijos. Šiemet taip pat bus pažymima Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 1989 m. vasario 16 d. deklaracijos ir Baltijos kelio 30 metų sukaktis.

Tai gairės, vertos apmąstymo ir gilesnio įprasminimo: su kokia patirtimi įžengėme į XXI amžių, ko esame išmokę iš istorijos, ką būtų pravartu ir naudinga iš šios patirties panaudoti, toliau kuriant ir tobulinant nepriklausomą Lietuvos valstybę XXI amžiuje? Šiuos ir panašius klausimus bus mėginama aptarti Adolfo Damušio politinių studijų dienomis.

Konferencijoje dalyvaus žinomi Lietuvos ir išeivijos mokslininkai, politologai, istorijos tyrinėtojai, kurių gretose – istorikai, filosofai, teisininkai, kultūros tyrinėtojai, žurnalistai: dr. Kristina Burinskaitė, dr. Kęstutis Skrupskelis, dr. Ramūnas Labanauskas, dr. Valdas Rakutis, dr. Sigutė Radzevičienė, dr. Milda Janiūnaitė, dr. Aistė Petrauskienė, dr. Alfonsas Vaišvila, dr. Arūnas Bubnys, dr. Bronius Makauskas, Vytautas V. Landsbergis, Valdas Vasiliauskas ir Vidmantas Valiušaitis.

Daugiau informacijos konferencijos programoje.

Trumpai apie renginį:

Data ir laikas: birželio 14 d. 14.00–19.30 val.; birželio 15 d. 9.30–19.00 val.
Vieta: Valstybingumo erdvė, II a.
Organizatorius: Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras
Partneriai ir rėmėjai: leidykla „Briedis“, Kazickų šeimos fondas
Daugiau informacijos: socialiniame tinkle „Facebook

Kreipimasis dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio brukimo ir Baltic Pride eitynių

$
0
0
Gerbiami skaitytojai,

Šis kreipimasis su žemiau esančiu prierašu Vilniaus forumo iniciatyva buvo paskelbtas dar 2016 metais. Tuomet irgi vyko seksualinių mažumų pasididžiavimo eitynės, o Lietuvoje buvo dauguma nepatenkintų žmonių, tačiau nebuvo nieko, kas drįstų joms viešai prieštarauti. Praėjo treji metai ir nė vienas žodis šiame kreipimesi nepaseno. Lietuvai ir visai Vakarų civilizacijai ir toliau prievarta brukami bolševikinės seksualinės revoliucijos lozungai ir vaisiai. Lietuva ir vėl nuolankiai juos priima, daugumai žmonių privačiai piktinantis tokia situacija. Apklausos parodė, kad tik kas penktas žmogus Lietuvoje mano, kad tokios seksualinių mažumų demonstracijos yra suderinamos su Lietuvos visuomenės dorove. Skelbiame šį kreipimąsi su nuoširdžiu klausimu, ar esame pasiruošę būti perauklėjami ir niekinami, ar vis dėl to dar galime rasti jėgų apginti savo civilizaciją, moralę ir žmogiškumą. Klausimas, žinoma, ateičiai. 

***

Kaip visi žinome, netrukus Vilniuje įvyks dar vienos LGBT judėjimo ir jo užsienio rėmėjų organizuojamos Baltic Pride eitynės. Jomis siekiama Lietuvoje propaguoti neokomunistinę genderizmo ideologiją, pateikiant tai kaip kovą už vis naujas „žmogaus teises“. Šiomis aplinkybėmis Vilniaus Forumas ėmėsi iniciatyvos parengti viešą Kreipimąsį į šalies visuomenę ir valdžią. Juo siekiama atskleisti genderistinės ideologijos istorines bei idėjines ištakas, jos neototalitarinę prigimtį ir praktinius jos prievartinio diegimo padarinius. Ši ideologija brukama Lietuvos visuomenei prieš daugumos šalies piliečių valią ir pasitelkus įvairias ideologinės propagandos priemones. Lietuvos valdžia pataikauja iš užsienio remiamiems šios ideologijos skleidėjams ir kuria šiltnamio sąlygas jų veiklai.

Šiame kontekste Vilniaus Forumo inicijuotas ir piliečių asmeninio apsisprendimo pagrindu paremtas Kreipimasis yra demokratiškas ir civilizuotas būdas išreikšti visuomenės daugumos požiūrį į jai agresyviai primetamą ir nepriimtiną ideologiją bei priminti Lietuvos valdžiai jos pareigą ginti gyvybinius Tautos ir valstybės interesus.

Kreipimosi tekste pateikiamos nuorodos į straipsnius, atskleidžiančius platesnį istorinį bei politinį genderizmo ideologijos plėtros Vakarų pasaulyje, bolševikinės kilmės bei jos poveikio kasdieniam užvaldomų šalių piliečių gyvenimui pobūdį ir mastą. Nutarę pasirašyti Kreipimąsi, gali tai padaryti atsiųsdami savo vardą ir pavardę elektroniniu paštu info@pilieciai.lt 

Kreipimasis į Lietuvos Respublikos piliečius ir šalies valdžią

Dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio brukimo ir Baltic Pride eitynių

Birželio 18 d. Vilniuje organizuojamos eitynės Baltic Pride 2016 yra dar vienas žingsnis siekiant primesti Lietuvai antihumanišką, žmogaus prigimtį paneigiančią genderizmo ideologiją. Ji teigia, jog žmogus pats renkasi savo lyties tapatumą, nepriklausomai nuo biologinės lyties, o visos seksualinės elgsenos yra lygiavertės vyro ir moters ryšiu grindžiamai šeimai. Šia sveikam protui ir mokslo žinioms prieštaraujančia ideologija yra grindžiamas Vakarų šalyse šiuo metu vykdomas antropologinės ir socialinės inžinerijos, t. y. naujo žmogaus ir naujos visuomenės kūrimo, eksperimentas. Jis yra XX a. totalitarinių režimų – sovietinio komunizmo ir vokiškojo nacionalsocializmo – nesėkmingai mėgintų įgyvendinti projektų sukurti „naują ateities žmogų“ – tęsinys. Pagrindinis šio projekto tikslas yra paneigti natūralią žmogaus prigimtį ir pakeisti ją „laisvai susikuriamos“ arba „socialiai konstruojamos“ prigimties vaizdiniu. Artėjančios eitynės yra mėginimas vėl perkelti šią subtilią mąstymo prievartą į Lietuvą. 

Genderizmo ideologija visuomenei brukama pasitelkus atvirą ir įžūlų propagandinį melą. LGTB judėjimo reikalavimai yra pateikiami kaip kova už „naujas“ ir „pažangias“ idėjas, o tikrasis jų turinys dangstomas vadinamųjų „europinių vertybių“ gynimo lozungais. Naudodamiesi tuo, kad nuo visuomenės tebėra nuslėpti ir daugeliui nežinomi svarbūs sovietinio režimo istorijos aspektai, genderistinės ideologijos diegėjai ciniškai vaizduoja prigimtinės vyro ir moters šeimos šalininkus kaip sovietinėje praeityje mentaliai įstrigusius komunistinio totalitarizmo gerbėjus. Šitaip trinant istorinę atmintį stengiamasi nuo ideologiškai indoktrinuojamos visuomenės nuslėpti faktą, kad pati genderizmo ideologija yra tik atnaujinta ir sumoderninta marksistinio komunizmo versija. 

Genderizmo ideologija kilo tiesiogiai iš XIX a. marksistinio komunizmo, kuris išsikėlė tikslą iš pamatų sugriauti „senąją visuomenę“ ir „buržuazinę atgyveną“ – šeimą. Šis tikslas praktiškai buvo įgyvendintas Lenino vadovaujamoje bolševikinėje Rusijoje. 1918–1922 metais ji tapo pirmąja pasaulio šalimi, kurioje valstybės lygmeniu buvo įvykdytas komunistinis „seksualinės revoliucijos“ eksperimentas (mokslinis šaltinis anglų kalba). Jo metu bolševikinė Rusijos valdžia įgyvendino tuos pačius tikslus ir reikalavimus, kuriuos šiandien Vakarų šalyse kelia LGTB aktyvistai ir jų „pažangos“ rėmėjai. Šis eksperimentas buvo nutrauktas tik XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Tai padaryta visai ne todėl, kad buvo iš principo atsisakyta marksistinės „seksualinės revoliucijos“ idėjos ir išsižadėta tikslo sunaikinti prigimtinę šeimą. Tai buvo priverstinis Sovietų Sąjungos komunistinės vadovybės žingsnis, kurį diktavo spėję išryškėti katastrofiški moraliniai ir socialiniai vykdyto eksperimento padariniai sovietinei visuomenei – milžiniškas venerinių ligų paplitimas, paauglių nėštumai, tūkstančiai savo tėvų niekada nepažinusių vaikų, visiškas socialinių ryšių trūkinėjimas. Visa tai plačiai aprašyta internete lietuviškai prieinamame tekste „Seksualinė revoliucija bolševikinėje Rusijoje.“ 

Tačiau Sovietų Rusija buvo ne vienintelis „seksualinės revoliucijos“ poligonas. Vakarų šalyse populiarias komunistines idėjas skleidė gausios ir galingos komunistų bei socialistų partijos bei joms prijaučiantys „pažangiųjų jėgų“ sluoksniai. XX a. septintajame dešimtmetyje Vakarų šalyse taip pat prasidėjo ir iki šiol tęsiasi komunistinėmis idėjomis grindžiama „seksualinė revoliucija“, kurios daugelis lyderių ir dalyvių šiandien užima aukštas ir įtakingas pareigas ES vadovaujančiose institucijose. Būtent todėl gilinama ES integracija neišvengiamai tapo ir „seksualinės revoliucijos“ eksportu į naująsias Sąjungos nares Vidurio ir Rytų Europoje. Vakaruose išsaugotos ir genderizmo ideologijos pavidalu atgaivintos, nors moraliai bei politiškai bankrutavusios marksistinio-lenininio komunizmo idėjos vėl brukamos iš komunistinės priespaudos išsilaisvinusioms tautoms.

Diegiant genderizmo ideologiją Lietuvoje nesidrovima ne tik falsifikuoti sovietinio laikotarpio istoriją skleidžiant melą, kad komunistai „draudė seksą“. Ciniškai manipuliuojama „Putino korta“ – nesutinkantieji su vykdomu visuomenės ideologiniu indokrinavimu paskelbiami šio Rusijos autokratinio vadovo šalininkais. Tradicinės vertybės visose šalyse yra rimta kliūtis, trukdanti LGTB judėjimui įgyvendinti „revoliucinio“ visuomenės pertvarkymo planus. Todėl šias vertybes visur siekiama diskredituoti propagandiškai vaizduojant Rusijos prezidentą kaip šių vertybių gynėją. Iš tikrųjų būtent „europinių vertybių“ skleidėjais besiskelbiantys Baltic Pride eitynių organizatoriai ir dalyviai stumia Lietuvą į abortais, skyrybomis ir paleistuvyste garsėjančios V. Putino Rusijos glėbį. Atvirai tyčiodamiesi iš daugumai šalies piliečių priimtinų moralinių nuostatų bei sveiko proto ir žemindami Tautą jie gausina šio tradicinių vertybių gynėju apsimetančio autokrato potencialių rėmėjų gretas.

Būtina liautis skleisti ideologinį melą, kad Lietuvoje tvyro arba yra kuriama priešiškumo ir neapykantos kitokios lytinės orientacijos asmenims atmosfera. Šalies visuomenė puikiai supranta, kad dauguma šių asmenų tėra ne Lietuvoje sumanyto ir iš svetur finansuojamo eksperimento įkaitai ir potencialios aukos. Užuot jiems padėjus gyventi su savo problema, šie žmonės įtikinami, jog vienintelė problema yra aplinka – visuomenės nepritarimas bandymams paversti homoseksualumą elgesio norma. Esame šalis, turinti ir dar prisimenanti panašaus sovietinio eksperimento patirtį. Nesitaikstėme su vedlių „į šviesią ateitį“ primetinėjamomis „naujos komunistinės moralės“ normomis. Juo brutaliau šios „pažangios“ normos buvo brukamos, juo atkakliau tam buvo priešinamasi. 

Taip bus ir šį kartą. LGTB išpažįstama genderizmo ideologija ir jos pagrindu vykdomas naujos moralės kūrimas prieštarauja gyvybiniams Tautos ir valstybės interesams. Visų pirma – stabilių šeimų stiprinimo ir gimstamumo skatinimo tikslui, siekiant išvengti tautos išnykimo. Šios ideologijos praktinis įgyvendinimas ir bet kokia parama jos skleidėjų siekiams turi būti vertinami kaip sąmoningas Tautos ir valstybės žlugdymas. „Lygybės“ ir „tolerancijos“ šūkiais besidangstanti genderizmo ideologija visose šalyse yra diegiama prieš daugumos jų piliečių valią. Vyro ir moters šeimos šalininkai yra „demokratiškai“ nutildomi, naujųjų ideologų paskelbiant juos neapykantos skleidėjais ir žmogaus teisių priešais, esančiais už normalios diskusijos ribų. Neretai oponentams nutildyti pasitelkiamos ir valstybės taikomos teisinės ir net fizinės prievartos priemonės, kaip yra nutikę kai kuriose „pažangesnėse“ JAV valstijose ar Šiaurės šalyse. Ši ideologija yra įtvirtinama kryptingai kuriant ir palaikant moralinio bei psichologinio teroro ir jo keliamos baimės dėl netinkamos nuomonės išsakymo prarasti darbą, verslą ar socialinį statusą atmosferą. Genderizmo ideologijos vis labiau užvaldomose šalyse formuojasi ir stiprėja „politkorektiškumo“ principu grindžiamas visuomenės valdymas – ypatinga totalitarinės fasadinės demokratijos forma bei atmaina. 

Klaidinga būtų patikėti genderizmo ideologijos skleidėjų apeliavimu į žodžio laisvę – šiandien reikalaudami žodžio laisvės LGBT paradams, ateityje tie patys žmonės ir organizacijos pareikalaus uždrausti prigimtinės vyro bei moters šeimos gynimą ir bet kokią opoziciją LGBT tikslams. Interneto amžiuje visiškai nesunku patikrinti, jog būtent tai įstatymais įtvirtinta arba svarstoma įtvirtinti daugelyje vienalytes „santuokas“ įteisinusių Vakarų šalių. Žodžiai „tėtis“ ir „mama“ pakeičiami į „gimdytojas 1“ ir „gimdytojas 2“, baudžiami asmenys, kurie atsisako kreiptis į žmogų pagal jo išsigalvotą lytį, arba mokyklos, kurios neleidžia rinktis norimos lyties tualeto. Tikrovės neigimo mastą iliustruoja tai, jog, pavyzdžiui, Niujorke, jau pripažįstama 31 „lyties tapatybė“. Pastangos visuomenėje pakeisti šeimos ir lyties sampratas į „laisvai pasirenkamas“ yra neišvengiamai totalitarinės ir užgniaužiančios žodžio laisvę, kai tik politiškai pajėgiama tai padaryti. Taip yra, nes genderizmo ideologija reikalauja paneigti daugumos gyventojų moralines ir sveiko proto nuostatas ir gali saugiai jaustis tik tada, kai niekas nebegali viešai joms prieštarauti. Ši būtinybė užčiaupti kritikus paslepiama ir viešai pateisinama gražiu siekiu neįžeisti „kitokių“ žmonių jausmų. 

Savo laisvę galime išsaugoti tik neleisdami galutinai įsitvirtinti mus nužmoginančiai genderizmo ideologijai. Nebesileiskime menkinami ir vadinami „tamsia“ ir „atsilikusia“ tauta. Padarykime galą ir savo valstybės niekinimui bei žeminimui. Neleiskime, kad užsienio šalių ambasadoriai įžūliai kištųsi į mūsų šalies vidaus reikalus ir nurodinėtų, kokiomis moralinėmis ir kultūrinėmis normomis privalome vadovautis mes – sena ir ilgaamžes savo kultūros bei valstybingumo tradicijas turinti Tauta.

Mūsų šalyje nuo seno gyvos pakantumo, taikaus skirtingų žmonių sambūvio ir jų darnaus sugyvenimo tradicijos. Jos tokios ir liks. Lietuvoje nėra ir nebus nekenčiamos seksualinės mažumos ir juo labiau nebus su jomis kovojama. Tačiau esame komunistinės priespaudos siaubą išgyvenusi ir didžiulių aukų kaina laisvę susigrąžinusi Tauta. Atsikovojome savo laisvę ne tam ir niekada nesitaikstysime su tuo, kad į Lietuvą aplinkiniais keliais – per Briuselį ir Vakarų Europos šalių sostines – grįžtų totalitarinės, tik kitaip įpakuotos, laisvo asmens protą, sąžinę ir orumą paneigiančios marksistinio-lenininio bolševizmo idėjos. Šias pragaištingas idėjas remianti ir jų skleidėjus globojanti valdžia turi progą susimąstyti.

Kreipiamės į ją ir raginame atšaukti leidimą rengti agresyviai provokuojamojo pobūdžio eitynes, kurios, tyčiodamosi iš visuomenės moralinių nuostatų ir sveiko proto, labiausiai ir prisideda prie seksualinių mažumų ir piliečių daugumos supriešinimo. Tokių eitynių draudimas jokiu būdu nebūtų nedemokratiškas veiksmas. Kiekviena valstybė gali ir privalo nustatyti protingas žodžio laisvės ribas. Aiškus pagrindas tam nurodytas Konstitucijos 25 straipsnyje – būtinybė garantuoti žmonių dorovės apsaugą. Gana apsimetinėti, jog LGBT eitynės yra tik viena iš daugelio politinių demonstracijų, neva neturinti akivaizdaus siekio paneigti ir pakeisti visuomenės dorovės normas. Tad valdžiai nevėlu apsispręsti, su kuo ji – su naujaisiais Lietuvos pavergėjais ir mūsų laisvės griovėjais ar su siekiančia išlikti laisva savo Tauta.

Pasirašo: Arūnas Acus, Aidas Gintaras Adomaitis, Lina Adomaitytė, Juozas Adomavičius, Aušra Adomavičiūtė, Živilė Advilonienė, Laura Aleknienė, Ovidijus Andrijauskas, Armandas Andriuška, Jolita Andriuškienė, prel. Bronius Antanaitis, Vytautas Armolaitis, Valdas Anelauskas, Rolanda Anelauskienė, Elona Antakauskė, Rūta Antanavičienė, Laima Arnatkevičiūtė, Vydas Astas, Vytautas Babkaitis, Arūnas Bačkys, Aurelija Bagdonaitė, Rita Bagdonaitė, Rūta Bagdonienė, Nijolė Balčiūnienė, Vilius Baldišis, Vilmantas Balna, Danutė Balnienė, Alvydas Baltaduonis, Tomas Baranauskas, Virginijus Baranauskas, Vladas Baranauskas, Jovita Barisevičienė, Vanda Barkauskienė, Rolandas Bartašiūnas, Asta Bartašiūnienė, Vilma Bartulienė, Eligijus Bartulis, Antanas Baskas, Gražina, Marija Baskienė, Giedrė Baunienė, Arijus Bernotas, Vilius Bernotas, Rima Bėrontienė, Kęstutis Bieliukas, Birutė Bielskienė, Petras Bielskis, Naglis Bierancas, Arūnas Bingelis, Gintaras Bingelis, Tomas Bikelis, Povilas Birvydas, Vytautas Bivainis, Andrius Bleizgys, kun. Gintaras Blužas, Linas Braukyla, Romualdas Braukyla, Lina Braukylienė, Juozas Brazauskas, Evelina Brazdilienė, Dainius Brazys, Saulius Bružas, Birutė Bružienė, Vytautas Bubnys, Rasa Budnikienė, Rita Budreikienė, Vytautas Budvytis, Vytautas Bujauskas, Emilis Bukota, Vytautas Bukota, Steponas Bukota, Ieva Bukotienė, Aldona Bukšnaitienė, Saulius Bulkus, Aušra Bulkutė, Antanas Buračas, Arūnas Burlingis, Agnė Burokaitė, Ingrida Butkevičiūtė, Daiva Butkienė, Anelė Butkuvienė, Dovydas Caturianas, Arminas Cesnulevičius, Kęstutis Choromanskis, Vytautas Cironka, Ričardas Čekutis, Rasa Čepaitienė, Aistis Černiauskas, Edvardas Čiuldė, Arturas Čiras , Rimantas Jonas Dagys, Natalija Dalienienė-Tsebriy, Jūratė Danienė, Vitas Danys, Valdas Daraškevičius, Danutė Daučiūnaitė, Eduardas Daujotis, Vytautas Daujotis, Eimantė Daukšaitė, Milda Ona Daukšienė, Rimantas Deksnys, Algirdas Delnickas, Laimis Deltuva, Rima Deltuvienė, Bronė Dereškevičienė, Rasa Dijokaitė, Erika Drungytė, Kęstutis Dubnikas, Violeta Dubnikienė, Sigita Dudavičienė, Arūnas Dudavičius, Ugnė Dudavičiūtė, Salomėja Dzekunskaitė, Vytautas Eidetis, Arūnas Eigirdas, Algirdas Endriukaitis, Darius Gailevičius, Ričardas Garuolis, Rokas Gasparaitis, Audrius Gelčys, Arvydas Gelžinis, Bronislovas Genzelis, Valentina Getija, Audrius Globys, Sigitas Greičius, Juozas Giedraitis, Silvija Grickevičienė, Gintaras Grigaravičius, kun. Robertas Grigas, Žydrūnas Grigas, Daiva Grigelytė, Roberta Grinkytė, Janina Grušnienė, Audrius Grušnys, Algimantas Gudelis, Dainius Guja, Vilius Gužauskis, Lijana Gvaldaitė, Jonas Igaris, Eugenijus Ignatavičius, Kasparas Paulius Inkėnas, Ramutė Irbinskienė, Danutė Isevičienė, Renata Jakelaitienė, Daiva Jakubonienė, Vaidotas Jakubonis, Gediminas Jančauskas, Gediminas Janeliūnas, Algimantas Jankauskas, Liudvika Jankauskienė, Zita Jankūlienė, Arvydas Janulaitis, Tadas Jarašiūnas, Edgaras Jarašūnas, Birutė Jarašiūnienė, Gintaras Jaronis, Margarita Jasilionytė, Danutė Jokubėnienė, Jurgis Jonaitis, Marius Jonaitis, Darius Jonaitis, Eugenijus Jovaiša, Joana Jucytė, Simona Juškaitė, Artūras Judžentis, Stanislovas Juknevičius, Laima Junevičienė, Eglė Juodžiukynienė, Teodora Jurčytė, Virginija Jurgilevičienė, Sigitas Jurkštas, Raimonda Jusienė, Eduardas Juška, Asta Kačeniauskienė, Rimanta Kairaitytė, Virginija Kalinauskaitė, Aušra Kalinauskienė, Joana Kalvaitytė, Tadas Kaminskas, Santa Kančytė, Lina Kančytė, Audrys Karalius, Mindaugas Karalius, Jonas Kareniauskas, Giedrė Kareniauskienė, Paulius Karoblis, Laimutė Sodaitytė-Karpavičienė, Laurynas Kasčiūnas, Rūta Kasiulytė, vysk. Jonas Kauneckas, Audronė Katinienė, Rimgaudas Kavaliūnas, Ramūnas Kazakevičius, Gediminas Kazėnas, Vytautas Kažukauskas, Jūratė Kensminienė, Danguolė Kerulienė, Edvardas Kerulis, Ričardas Kevličius, Dalija Kiliesienė, Jonas Kisielius, Raimundas Kisielius, Vytautas Klimašauskas, Vilma Kočanaitė, Albert Komar, Mindaugas Končius, Saulius Kovalskas, Kotryna Kriaučiūnaitė, Paulius Kruopis, Vytautas Kruopis, Marija Krupoves-Berg, Albinas Krusinskas, Teresė Kubilienė, Mindaugas Kubilius, Mantas Kučinskas, Antanas Paulius Kuliešius, Marius Kundrotas, Alfonsas Kupčinskas, Vilius Kupčinskas, Evaldas Kuprys, Elena Kurklietytė, Algimantas Kurpis, Julija Ladigaitė, Rima Laimikienė, Saulius Lapėnas, Regina Laucytė, Eglė Laumenskaitė, Algimantas Lebionka, Šarūnas Legatas, Bronius Leonavičius, Eglė Lesniauskienė, Irma Leščinskaitė, Rimantas Liakas, Vladas Liatukas, Nijolė Liatukienė, Evaldas Liaugodas, Mindaugas Lietuvininkas, Rūta Lisauskaitė, Vilius Liubertas, Edita Liubertienė, Elzbieta Eglė Liutvinienė, Genovaitė Lukšaitė, Alfonsas Lupeikis, Ryšard Maceikianec, Monika Mackonytė, Tomas Mačiulaitis, Audrius Makauskas, Karolina Makauskienė, Živilė Makauskienė, Marija Gražina Margevičienė, Antanas Margevičius, Domantas Markevičius, Marius Markuckas, Andrius Martinkus, Stasys Martišius, Rūta Martusevičienė, Jolanta Masiokienė, Algis Mašonis, Vytenis Matulevičius, Linas V. Medelis, Saulius Meilutis, Danutė Meškaitė, Leonas Merkevičius, Gediminas Merkys, Dalia Michelevičiūtė, Jonas Mickevičius, Vytautas Mikėnas, Leonas Milčius, Violeta Milevičienė, Vytautas Antanas Milevičius, Kęstutis Mikolajūnas, Saulius Mileris, Deividas Miškinis, Aldona Mockienė, Angelė Montvilienė, Monika Morkūnaitė, Gediminas Motuza, Joana Muliuolienė, Alvydas Muliuolis, Juozas Mureika, Joana Mureikienė, Daiva Mūrienė, Jonas Narkevičius, Agnė Navickaitė, Dainius Nekrošius, Joana Noreikaitė, Arnoldas Norkus, Birutė Obelenienė, Romanas Orlauskas, Romas Pakalnis, Kęstutis Pakštas, Nijolė Pakštienė, Rita Palienė, Sigitas Palikša, Laura Palikšienė, Tautvilas Panasenko, Julius Panka, Marius Parčiauskas, Monika Parčiauskienė, Vytautas Mykolas Paškauskas, Erikas Paškauskas, Vytautas Paulaitis, Alvydas Pauliukevičius, Paulius Patackas, Auksė Patackienė, Kristina Paulikė, Saulius Petkevičius, Dovilas Petkus, Aldona Žemaitytė-Petrauskienė, Robertas Petravičius, Dainius Petravičius, Donatas Petronis, Robertas Petronis, Robertas Piščikas, Sigutė Piščikienė, Silva Plavičienė, Albinas Plėšnys, Petras Plumpa, Aldona Pranckėniėnė,  Nijolė Pranskūnaitė, Šarūnas Prekevičius, Mindaugas Pukšta, Jonas Punys, Šarūnas Pusčius, Vaidas Radavičius, Ramunė Radzevičienė, Ramutis Radzevičius, Rimgaudas Radzevičius, Arvydas Radžiūnas, Vytautas Radžvilas, kun. Kęstutis Ralys, Angelė Ramanauskienė, Irmantas Ramanauskas, Ričardas Ramoška, Liudvikas Narcizas Rasimas, Arimantas Raškinis, Gailius Raškinis, Elena Raudautienė, Angelė Raudienė, Loreta Raudytė, Mantas Remeikis, Eglė Remeisienė, Arvydas Ričkus, Rita Rimkienė, Vytautas Rizgelis, Darius Ryliškis, Vytautas Rubavičius, Audrius Rudys, Violeta Rudzevičiūtė, Augustinas Ruibys, Algimantas Rusteika, Gintautas Rutkauskas, Gintaras Rutkūnas, Eglė Sabalienė, s. Nijolė Sadūnaitė, Antanas Sadūnas, Vida Saikavičienė, Aloyzas Sakalas, Vytautas Aleksandras Sakalas, Gelminas Sakalauskas, Kristina Zamarytė-Sakavičienė, Vytautas Saladis, Matas Saladžius, Danas Sapitavičius, Gediminas Sederevičius, Dalius Serafinas, Arvydas Sidaras, Vida Simanavičiūtė, Audronė Simanonytė, Vytautas Sinica, Sigitas Sinica, Motiejus Sinica, Marijonas Sinica, Julija Sinicienė, Aldona Skamarakienė, Genovaitė Sinicienė, Mantas Simonaitis, Arnas Simutis, Viktorija Silenkovaitė, Stepanas Silenkovas, Jūratė Silenkovienė, Arnoldas Simėnas, Dalius Skinulis, Virginija Skirgailienė, Indrė Skuminienė, Eugenijus Skrupskelis, Mindaugas Skruzdys, Vaida Skurdauskienė, Gintaras Songaila, Reda Sopranaitė, Renata Stadulienė, Gintaras Stadulis, Algimantas Stalilionis, Ugnius Stančius, Linas Stankevičius, Albinas Stankus, Lionė Starinskienė, Zigmas Stasiukaitis, Aloyzas Stasiulevičius, Artur Stefanovič, Vytautas Stepas, Alina Steponavičienė, Ona Stirienė, Paulius Stonis, Mindaugas Stoškus, Egidijus Stralkus, Diana Stralkuvienė, Vaidotas Suopys, Raimundas Kisielius, Arūnė Šaduikytė, Jūratė Šalengienė, Tomas Šalkauskas, Darius Šalonikas, Zita Šaltytė, Aleksandras Šepkus, Danguolė Šerkšnienė, Gintautė Šidagienė, Mantas Šidagis, Donatas Šidagis, Marijus Šidlauskas, Gražina Šimkienė, Alvidas Šimkus, Albinas Šimkus, Arvydas Šlapikas, Jonas Šlekys, Paulius Šlekys, Violeta Šmatavičienė, Laisvūnas Šopauskas, Paulius Šubonis, Nijolė Šulcaitė, Artūras Šulcas, Lina Šulcienė, Aldona Šunevičienė, Jonas Šunevičius, Albinas Tamašauskas, Kęstutis Tamašauskas, kun. Vincentas Tamašauskas, Valentina Tamašauskienė, arkiv. Sigitas Tamkevičius, Paulius Tamoliūnas, Vaidas Tamoliūnas, Daiva Tamošaitytė, Jurgita Tamulionienė, Medardas Taurinskas, Ligija Tautkuvienė, Kazimieras Tautvaišas, Antanas Terleckas, Gintautas Terleckas, Vladas Terleckas, Antanas Tyla, Eugenijus Tolkačiovas, Vladas Turčinavičius, Arvydas Tuskenis, Dovilė Ulozaitė, Vitalis Urba, Emilis Urba, Andrius Urbanavičius, Povilas Urbšys, Jūratė Užkurėlytė, Jonas Užurka, Danutė Vadeikaitė. Jonas Vaicekauskas, Artūras Vainauskas, Jonas Vaiškūnas, Kęstutis Kostas Vaitonis, Taurius Valungevičius, Alfonsas Vaišvila, Jonas Vaitkus, Palmyra Vaitonienė, Gintautas Vaitoška, Rita Valbasienė, Valdemaras Valkiūnas, Rozvita Vareikienė, Dionyzas Varkalis, Irena Vasiliauskienė, Irena Vasinauskaitė, Julius Vaupšas, Alina Vaupšienė, Vida Važgauskaitė, Vytautas Venckevičius, Zinalda Verseckienė, Virginija Verveckaitė, Gintautas Veržukauskas, Darius Vilimas, Jonas Vilimas, Vladas Vilimas, Pranciška Vilimienė, Paulius Vitkauskas, Remigijus Vitkauskas, Vaida Vitkauskienė, Milda Vitkutė, Gintaras Vizbaras, Andrius Vyšniauskas, Anatolijus Volynkinas, Jonas Volungevičius, Ona Voverienė, Stasys Zajankauskas, Juozas Zamaris, Joana Zasimavičienė, Linas Zasimavičius, Vitas Mykolas Zeikauskas, Rima Zelenienė, Audrius Zelenius, Gediminas Zelvaras, Vaidotas Zinkevičius, Gintaras Znamerovskis, Algimantas Zolubas, Reda Žadeikienė, Dalia Žalienė, Jonas Žaluma, Aleksandras Žarskus, Romualdas Žekas, Rimantas Žindžius, Kęstutis Žiūkas, Daiva Žižiūnaitė, Agnė Žygaitė, Stasys Žygelis, Jekaterina Žugina.



Kun. Robertas Grigas. Ir vėl ideologijos importas

$
0
0
propatria.lt nuotr.
Vakar buvau Vilniuje – ir pakraupino ant kiekvieno stulpo (tiesiogine prasme) išklijuoti vaivorykštiniai gėjų eitynių plakatai. Daugiau nei mano studijų Vilniuje laikais, aštuntame dešimtmety, panašių „rėkiančių“ ryškiaspalvių plakatų būdavo prieš „spalio šventes“, kurios ištikdavo lapkritį.

Taigi vėl susiduriame su agresyviai „iš viršaus“ ir „iš šalies“ primetinėjama ideologija. Nes pagal visas apklausas ir tyrimus akivaizdu, kad visuomenė genderinio pasaulio suvokimo neremia, yra jam priešiška, arba, palankiausiu atveju, abejinga.

Masyvi propagandinė kampanija „per visus galus“, netgi per mūsų (?) televizijas, atskleidžia, kokie milžiniški už to stovi administraciniai ir finansiniai resursai. Taigi ir kažkieno dideli interesai.

Ką jau čia prieš šią laviną tradicinės šeimos šalininkų rengiamos alternatyvios eitynės, kuriomis siekiama atkreipti dėmesį į iškrypimų propagandos grėsmę Konstitucijoje įtvirtintai šeimos sampratai ir prigimtinėms tautos išlikimo prielaidoms. Šioms eitynėms – nei spaudos, nei TV eterio, nei plakatų.

Bet nepasijuskite per anksti laimėtojais, įtakingieji / pinigingieji žmogaus prigimties dekonstruktoriai ar perdirbinėtojai („naujo žmogaus“ – kaip pažįstama! – kūrėjai).

Ne taip seniai Gedimino (tuomet – Lenino) prospektu plaukė jūros raudonais lozungais nešinų ideologijos pritarėjų ir palaikytojų. Ir tik kažkur KGB tardymo kabinetuose ar Permės konclageryje nr. 35 koks nors „atskalūnas ekstremistas“ Terleckas, Tamkevičius ar Sadūnaitė kalbėjo, kad raudonų vėliavų jūra yra neteisi. Kad ji neišreiškia tautos valios ir kad, Dievui leidus, dar ateis nesuklastoto Lietuvos balso laikas

Tikiu, kad jis ateis ir dabartiniame kovos su primetinėjama totalitarine antihumaniška ideologija etape. Ir tuomet dabartiniai „vaivorykštinės saulės“ importuotojai atrodys ne ką geriau, kaip anieji „Stalino saulutės“ kraitvežiai, kurių politinis ir moralinis įvertinimas, Lietuvai sąmonėjant, vis labiau krypsta link Grūto stovylų parko

P.S. Savo laiku piktnaudžiavęs religiniais simboliais Vilniaus baras, lyg norėdamas reabilituotis, užsikėlė Stalino biustą su kiaulės šnipu (kas man neatrodo itin skoninga – ir priešams derėtų tam tikra pagarba, jei nenorime leistis iki jų lygio). Bet daugiaspalvė vėliavėlė dešinėje prie „vado ir mokytojo“ ten ypač tinka – juk tai jo marksistinės doktrinos kultūrinis tęsinys.

Roberto Grigo nuotrauka

Sovietų pastangos panaikinti santuoką

$
0
0
Skaitytojų dėmesiui skelbiame žurnalo The Atlantic 1926 metų liepos mėnesio numeryje skelbtą Sovietų Sąjungos gyventojos tekstą apie tuometinės santvarkos pastangas panaikinti santuoką.

„Vyrai ėmė keistis žmonomis su tokiu pat įkarščiu, kokį jie parodė gerdami neseniai į rinką grąžintą 40 laipsnių degtinę.“

***

Santuokos instituto panaikinimo klausimas šiuo metu visoje Rusijoje aptarinėjamas taip aršiai ir aistringai, kaip negirdėta nuo maištingųjų ankstyvųjų revoliucijos dienų. Praėjusį spalį Centriniame vykdomajame komitete (CK) buvo pristatytas įstatymo projektas, panaikinantis skirtumą tarp registruotų ir neregistruotų santuokų bei suteikiantis nesusituokusiai, bet kartu gyvenančiai moteriai teisėtos žmonos statusą ir teises į nuosavybę. Tačiau didžiulis nenumatytas pasipriešinimas siūlomam įstatymui lėmė, kad CK nusprendė atidėti galutinį jo priėmimą kitai sesijai, tuo tarpu tik skatindamas smarkią visuotinę šio projekto diskusiją. 

Nuo tada fabrikai, biurai, klubai ir kitos įvairios sovietinės organizacijos bei institucijos priėmė nutarimus už ir prieš įstatymo projektą, o miestų, miestelių ir kaimų salėse nebetilpo į susirinkimus plūstančios minios. Norėdami suprasti šios karštos diskusijos bei aistringų už ir prieš priežastis, turite gyventi šiandieninėje Rusijoje bei pajusti tą kančios, pasišlykštėjimo, netikrumo ir tragedijos atmosferą, pakibusią virš rusų šeimos. 

Kai 1917 metais valdžią užėmė bolševikai, į šeimą, kaip ir kiekvieną „buržuazinę“ instituciją, jie žvelgė su nuožmia neapykanta bei išreiškė ketinimą ją sunaikinti. „Tam, kad nuo šeimos nuvalytumėme per amžius nusėdusias dulkes, turėjome gerai ją supurtyti, ir būtent tai mes ir padarėme“ skelbė ponia Smidovič, šiai diskusijai vadovaujanti komunistė bei aktyvi jos dalyvė. Taigi, vienu pirmųjų dekretų, išleistu Sovietų Rusijos vyriausybės, buvo panaikintas terminas „nesantuokinis vaikas“. Taip buvo sulygintas visų vaikų teisinis statusas, nepaisant to, ar jie gimė santuokoje ar ne, ir dabar Sovietų vyriausybė giriasi, kad Rusija esanti vienintele šalimi, kurioje nėra nesantuokinių vaikų. Vaiko tėvas priverčiamas prisidėti prie vaiko išlaikymo, skyrybų atveju dažniausiai išmokėdamas motinai trečdalį savo atlyginimo, su sąlyga, kad ji neturi kito pragyvenimo šaltinio. 

Tuo pačiu metu buvo išleistas įstatymas, leidžiantis vos per kelias minutes išsiskirti, o skyrybų galėjo pareikalauti bet kuris iš sutuoktinių. Šį įstatymą sekė chaosas. Vyrai ėmė keistis žmonomis su tokiu pat įkarščiu, kokį jie parodė gerdami neseniai į rinką grąžintą 40 laipsnių degtinę

„Kai kurie vyrai turi dvidešimt žmonų, su viena gyvena savaitę, su kita – mėnesį“ – pareiškė pasipiktinusi atstovė CK sesijos metu. „Jie su visomis tomis moterimis susilaukia vaikų, o tie vaikai išmetami į gatvę, nes trūksta finansinės paramos.“ (šiandien Rusijoje yra trys šimtai tūkstančių benamių vaikų, kurie tikrąja to žodžio prasme yra išmesti į gatvę. Šie vaikai yra viena didžiausių šių laikų socialinių grėsmių, nes jie tampa profesionaliais nusikaltėliais. Daugiau nei pusė šių vaikų yra priklausomi nuo narkotikų arba seksualiniai iškrypėliai. Daugelis komunistų tvirtina, kad tokio didelio šių vaikų skaičiaus priežastis yra šeimos žlugimas.)

Turbūt labiausiai nuo šios lytinių santykių revoliucijos nukentėjo kaimuose gyvenantys valstiečiai. Šalies rajonuose praūžė tikra santuokų ir skyrybų epidemija. Valstiečiai, išgyvenę santuokoje po keturiasdešimt metų, staiga nusprendė mesti savo žmonas ir tuoktis antrą kartą. Valstiečių jaunuoliai į santuoką žvelgė kaip į jaudinantį žaidimą ir žmonas keitė keičiantis metų laikams. Tapo įprasta, kad dvidešimtmetis jaunuolis jau būtų triskart išsiskyręs, o tokio pat amžiaus mergina – patyrusi tris ar keturis abortus. Borisovo-Pokrovskoje gyvenantys valstiečiai karčiai skundėsi: „Abortai yra mūsų kaimų gėda. Anksčiau apie juos nebuvome net girdėję.“ Tačiau moterys, norėdamos apsiginti, atsakė: „Bepigu jums kalbėti. Jei pabandytumėte patys išnešioti kūdikį, kitaip užgiedotumėte.“ 

Sykį aptarinėjau dažnų skyrybų klausimą su sovietinio kaimo pirmininku. „Kas verčia moteris skirtis?“ – paklausiau jo. Tuo metu į kambarį įžengė maždaug aštuoniolikos metų mergina. "Štai toji, kuri šiom dienom išsiskyrė“, – nusijuokė jis. „Imk ir pasiklausk jos.“ Tačiau kai apsisukau, merginos nebebuvo, tik pro langą pamačiau ją kiek įkabina bėgančią nuo mūsų. Išbėgau paskui ją ir galiausiai prisivijau laukuose prie kaimo. Kai susėdome ant šieno kūgio, paprašiau merginos atvirai su manim pasikalbėti – kaip moteris su moterimi. 

Jos akys prisipildė ašarų, bepasakojant, jog ji tebemylinti savo devyniolikmetį sutuoktinį, tačiau jis privertė ją prašyti skyrybų nuo santuokos tepraėjus vos dviem mėnesiams. Jam pasirodė, kad jis myli kitą merginą ir pagrasino užmušti savo žmoną, jei šioji nesutiks pati jo palikti. 

Prisimenu kitą šeimos ryšių žlugimo auką – aukštą, išblyškusią, tylią kazokų moterį. Jos vyras padavė pareiškimą skyryboms po pirmojo vaiko gimimo. Po to jis vedė kitą moterį, su ja susilaukė vaiko, tačiau ją palikęs, grįžo pas pirmąją ir su ja susilaukė dar vieno vaiko. Giliai tikinčią moterį kankino mintis, jog jos antrasis vaikas yra nesantuokinis, nepaisant to, kad kunigas užtikrino, jog dėl to, kad Bažnyčia nepripažįsta skyrybų, jos ryšys yra teisėtas. 

Šalies rajonuose pasitaikė keli keisti su santuokos nuostatų kintamumu susiję piktnaudžiavimo atvejai. Daug laisvo elgesio moterų nusprendė, kad santuoka ir vaikų gimdymas yra pelninga veikla. Jos santykiavo su pasiturinčių valstiečių sūnumis, o po to, siekdamos kūdikio išlaikymo, šantažavo jų tėvus. Pasitaikė atvejų, kai valstiečiai privalėjo parduoti paskutinę karvę ar arklį, kad išmokėtų reikalaujamus alimentus. Įstatymas įnešė dar daugiau sumaišties, nes dėl galimybės taikyti atbulinę datą, moterys galėjo reikalauti išlaikymo net ir prieš daugelį metų gimusiam vaikui. 

Kiti valstiečiai pasinaudojo galimybe lengvai išsiskirti ir vesdavo „nuotakas vasarai“. Kadangi privačiam darbdaviui darbininkų samdymą Rusijoje varžo įvairios taisyklės ir apribojimai, kai kuriuose regionuose turtingesni valstiečiai vesdavo stiprią merginą derlingam sezonui ir išsiskirdavo su ja vos tik baigdavosi darbai laukuose. 

Naujieji sekso santykiai mieste taip pat sukėlė tam tikrų problemų. 1924-1925 metų žiemą keli vyresni komunistai apkaltino jaunimą, ypač studentus, pernelyg besimėgaujančius palaidu gyvenimu bei švaistančius sveikatą ir energiją palaidiems ryšiams; merginas studentes jie apkaltino pernelyg dažnais abortais. "Būkite arba studentėmis, arba motinomis; jūs negalite būti ir viena ir kita esant tokioms sąlygoms"– šiuolaikinėms rusėms studentėms aiškino vienas iš auklėtojų. Pastarosios pasipiktinusios pareiškė, jog meilė yra turbūt vienintelis joms likęs pigus pasilinksminimo būdas, ir pareikalavo sudaryti joms bent jau tokias galimybes pasidaryti nemokamus abortus, kokiomis džiaugiasi fabriko darbininkės. Be to, jos griežtai atrėmė sakydamos priekaištus, jog toli gražu ne visi senieji komunistai galėtų būti tyro gyvenimo pavyzdžiais.  

Kai kurie Komunistų jaunimo sąjungos, organizacijos, dabar turinčios tarp pusantro ir dviejų milijonų jaunuolių, nariai mano, kad laikinų lytinių santykių atsisakymas yra buržuazinis prietaras ir mirtina nuodėmė komunisto akyse. Kai kurios provincinės šios sąjungos atšakos surengė ciklą „Šalin gėdą!“ ir „Šalin nekaltybę!“, tačiau netrukus oficialiose Komunistų partijos ir Komunistų sąjungos ataskaitose  šie veiksmai buvo griežtai pasmerkti kaip  audringi nukrypimai nuo normos. 

Tiek kaimuose, tiek miestuose labai aštri netekėjusių motinų problema griežtai ir be gailesčio patikrina komunistų teorijas. Ankstyvuoju revoliucijos laikotarpiu komunistai laikėsi teorijos, kad vaikus ugdyti ir jais rūpintis turi valstybė. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad valstybė, ypač karų nualinta ir nuskurdinta Rusija, buvo finansiškai nepajėgi užsikrauti sau tokią sunkią atsakomybės naštą. Dešimt tūkstančių pamestinukų, apie kuriuos vos daugiau nei per pusmetį buvo pranešta trisdešimt dviejose Sovietų Sąjungos provincijose, gerai pavaizduoja tą pavojų, kurį sukelia didėjantis valkataujančių benamių vaikų skaičius, nes jų tėvai negeba arba nenori pasirūpinti savo laikinų santykių palikuonimis. 

Praėjusio rudens CK sesija, kurios metu buvo aptartas santuokos, kaip instituto, panaikinimas, vyko garsiojoje caro sosto salėje vienuose iš Kremliaus rūmų. Paauksuotos sienos ir lubos išliko nepakeistos, bet vietoj sosto stovi paprasta medinė struktūra, kurią naudojamasi kaip platforma. Čia raudonveidės valstietės, ryšinčios raudonas skepetas, darbininkai, vilkintys paprastas tamsias palaidines, tačiau neryšintys nei kaklaraiščio, nei apykaklių, komisarai, avintys aukštus aulinius batus, demokratiškai sukinėjosi kartu ir ginčijosi vienodai aistringai. 

Ponas Kursky, teisingumo komisaras, milžinas su didžiuliais geltonais ūsais, pristatė įstatymo projektą. Jis nurodė, jog nors pagal senąjį įstatymą žmona neturėjo jokių teisių, jei nebuvo oficialiai susituokusi, naujai siūlomas įstatymas suteiktų jai tokias pat teises, kaip ir teisėtai sutuoktinei, nuosavybės ir kitais klausimais. Kitas punktas skelbė, jog tiek vyras, tiek žmona turės lygias teises reikalauti išlaikymo iš sutuoktinio, jei liks bedarbiais ar nedarbingais. Moteris turės teisę reikalauti savo vaikui finansinio išlaikymo, net jei tuo metu, kai pastojo, gyveno su keliais vyrais, tačiau priešingai nei buvo įprasta, ji arba teismas pasirinks, kuris vyras bus laikomas atsakingu už paramą. Atrodė, kad komisaras Kursky ypatingai didžiuojasi šiuo punktu, nes jis be galo skiriasi nuo Europoje ir Amerikoje paplitusių „buržuazinių papročių“. Jis teigė, jog tose šalyse vyras gali atsivesti draugą, kuriam pareiškus, jog jis taip pat gyveno su moterimi, šioji nebeturi kaip apsiginti. Kaimuose, kur net ir seniai susituokusieji gyvena su savo tėvais, moteriai pareikalavus alimentų, pagal siūlomo įstatymo projektą bus atsakinga visa šeima.  

Kursky baigus savo ataskaitą ir leidus žmonėms diskutuoti, kilo toks karštas pasipriešinimas, jog kaimų ir fabrikų atstovai kalbėjo kelias dienas ir vienu metu, o norinčių pasisakyti sąrašas vis ilgėjo. Labiausiai visiems rūpėjo klausimas, ar suteikus neregistruotai žmonai visas juridines teises, vyrai išvengs daugybės skubotų ir laikinų santykių, o gal tokios pataisos paprasčiausiai nuves į poligamiją ir poliandriją. 

Vidaus reikalų komisaras Bielobrodovas įrodinėjo, jog valstybė negali santuokos laikyti išskirtinai asmeniniu reikalu. Jo nuomone, stabilios santuokos labiau užtikrintų vaikų išsilavinimą. Jis tvirtino, jog šeimos sugriovimas yra daugybės gatvėse elgetaujančių ir nusikalstančių vaikų priežastis. 

Kitas pranešėjas prieštaravo siūlomam įstatymui, tvirtindamas, jog atsiras moterų, kurios pasinaudos šio įstatymo siūlomu liberaliu aprūpinimu ir užmegs santykius su pasiturinčiais vyrais, kad po to juos šantažuodamos galėtų reikalauti alimentų. Aukštas pareigas Teisingumo komisariate užimantis Krasikovas tvirtino, jog bus itin sudėtinga nustatyti, ar žmonės tikrai gyveno santuokoje, ir padarė išvadą, kad poligamiją draudžiantis įstatymas tebus negyva raidė. Vienas iš diskutavusiųjų vaizdingai apibūdino šį klausimą: „Norite paversti Rusiją viena didžiule santuoka, kur visi bus susituokę su visais.“

Darbininkė iš Kostromos, su šaliku ant galvos, prisijungė prie bendro prieštaraujančiųjų choro. „Mūsų fabrikuose, - sakė ji – galite pastebėti labai nemalonių dalykų. Kai tik jaunuolis nedalyvauja visuomeninėse veiklose, jis gerbia savo žmoną. Bet vos jis šiek tiek prakunta, šiek tiek prasilavina, tarp jų tarsi kažkas atsistoja. Jis palieka savo žmoną su vaiku, apsigyvena su kita moterim ir abi jas pasmerkia skurdui ir kančiai. Prašau darbininkių išleisti tokį įstatymą, kuris užkirstų kelią tokiai daugybės vyrų ir daugybės žmonų praktikai.“

Ponia Gypova, valstietė iš Kursko provincijos, atkakliai reikalavo, kad „vyrams ir moterims nebūtų leidžiama gyventi kaip kokiems čigonams, be perstojo keičiantiems savo partnerius. Vaikai dėl to pernelyg kenčia. Daugybė vyrų, dvidešimt metų taikingai sugyvenusių su savo žmonomis, staiga ėmė šaukti: „Dabar mes laisvi. Leiskite mums išsiskirti“. Jei dažnoms santuokoms ir skyryboms nenubrėšime aiškių ribų, šį klausimą teks aptarinėti kiekvienoje sesijoje ir mes niekada negausime gerų rezultatų.“

Atrodė, kad siūlomo įstatymo opozicija sukosi apie keturis punktus: 1) jis panaikins santuoką; 2) jis sunaikins šeimą; 3) jis legalizuos poligamiją ir poliandiją; 4) jis sužlugdys valstiečius. 

Netrukus paaiškėjo, jog įstatymo projektas negali būti priimtas rudens sesijoje, tad buvo nutarta nukelti jį kitai sesijai. Praėjus maždaug dviem savaitėm Maskvoje buvo surengtas masinis susirinkimas, siekiant aptarti pasiūlymą. Krilenko, sovietų prokuroras, daug prisidėjęs prie įstatymo projekto apmatų ir esantis vienu karščiausių jo gynėjų, teigė, jog santuokos registravimui nėra nei būtinybės, nei svarbos, tą daryti netgi nėra naudinga. „Kam valstybei žinoti, kas su kuo tuokiasi?“ – sušuko jis. „Žinoma, jei kartu gyvenama ir neregistruojama norint patikrinti, ką reiškia būti susituokusiu, gali atsirasti poligamija ar poliandrija, bet valstybė negali tam užkirsti kelio. Pagrindinis socialistinės valstybės tikslas yra laisva meilė; tokioje valstybėje santuokos neribos jokie įsipareigojimai, įskaitant ekonominius, ir ji taps visiškai laisva dviejų žmonių sudaryta sąjunga. Tuo tarpu, nors siekiame laisvos sąjungos, privalome pripažinti, kad santuokoje egzistuoja tam tikri ekonominiai įsipareigojimai, tad įstatymas imasi ekonominiu požiūriu ginti silpnesnįjį partnerį.“

Levas Trockis taip pat skelbėsi pritariantis siūlomam naujajam įstatymui medicinos darbuotojų, dirbančių dėl motinų gerovės, konferencijoje.  Trockis pabrėžė, kad toks įstatymas ne tik labiau apsaugos moteris, bet ir bus naudingas šalies vaikams. 

Kitą vertus, ponas Soltzas, žinomas ir autoritetingas komunistų specialistas teisiniais klausimais bei vienas aštriausių siūlomo įstatymo oponentų, laikėsi visiškai kitokio požiūrio dėl galimų pasekmių. Anot jo: „Atsakomybę už palaido gyvenimo pasekmes mes dabar primetame vyrams, kurie dėl to kalti, tačiau tuo pat metu žinome, jog jie nepajėgūs panešti tokios atsakomybės naštos. Moterys negauna nė šimtosios teismo priskirtų alimentų dalies, nes jų sutuoktiniai paprasčiausiai negali jų išmokėti. Atrodo, kad siūlomas įstatymas yra naudingas moterims, tačiau iš tiesų jis joms bus labai nuostolingas, nes jau dabar vyrai bėga nuo savo žmonų, o jos tuščiai vejasi savo vyrus ir jų alimentus. Moterys veliasi į laikinus santykius, nes tikisi, jog įstatymas jas apgins. Mes privalome pasakyti joms, jog tik registruotos santuokos apima ekonominius įsipareigojimus, tada jos bus atsargesnės. Jūs sakote, jog galime pasodinti alimentų mokėtoją į kalėjimą, tačiau tada nebeužteks kalėjimų kaltiesiems. Moterys pačios daug geriau apsigins, jei žinos, kad negali tikėtis apgynimo iš įstatymo.“

Ponia Smidovič išsakė nuomonę, kad šeima tebėra reikalinga tam, kad išpildytų tokias funkcijas kaip vaikų auginimas bei kitus įsipareigojimus, kurių valstybė kol kas nėra pajėgi prisiimti. Įstatymas jai patiko, nes ji manė, jog moterį geriausiai galima apginti įstatymiškai užtikrinant jos kaip žmonos teises, nežiūrint į tai, ar santuoka buvo sudaryta, ar ne. „Dauguma plojo Soltzui, – pridūrė ji – nes juos džiugina mintis, jog įsipareigojama tik registruotoje santuokoje, ir tuo pačiu metu galima palaikyti dar kelis santykius, neprisiimant už juos visiškai jokios atsakomybės.“

Ponia Kollontai, svarbiausia Rusijos feminisčių vadovė ir pirmoji moteris ambasadorė (Norvegijoje), įdomiai prisidėjo prie šios diskusijos. Ji nepritarė įstatymo projektui, nes nemanė, jog moterys galėsiančios gauti alimentus, ypač jei vyras turės dvi šeimas. Ji nepritarė registracijai ir tuo pačiu metu nesutiko su laisva meile. Kaip sprendimą nerimą keliančiai vaikų problemai ji pasiūlė „santuokos draudimo“ schemą, pagal kurią turėtų būti renkama kasmetinė vieno dolerio rinkliava nuo kiekvieno suaugusio sovietų sąjungos piliečio. Tai sudarytų šešiasdešimties milijonų dolerių fondą per metus, o to pakaktų aprūpinti visus kūdikius, gimusius laisvos meilės ryšyje. Ji taip pat pažymėjo, kad nors šiuolaikinis Rusijos jaunimas kaltinamas palaidu gyvenimu ir pasilinksminimais, pamirštama, kad prostitucija žymiai sumažėjo. (Čia labai tinka prisiminti posakį „mėgėjai sugadina profesiją“.) 

Jei miestuose nuomonės dėl siūlomo įstatymo skiriasi, tai kaimuose, kur gyvena 80% visų rusų, dauguma jam nepritaria. Neseniai oficialus sovietų laikraštis Izvestia išspausdino valstiečių nuomonių apie šį įstatymo projektą suvestinę. Turbūt geriausiai paplitusią nuomonę išsakė A. Platoy, valstiečių atstovas iš Vologdos provincijos.

Jis sakė: „Santuoka tarp valstiečių dar netapo žaisliuku, madingu šiandien, bet sulaužomu ryt ar kitą savaitę. Naujasis pasiūlymas turėti daug žmonų ir vyrų laikomas neteisėtu kaimuose. Atsakomybė už vieno asmens padarytas nuodėmes neturėtų būti primesta visai šeimai. Kiekvienos kaime įvykusios skyrybos sukelia nesantaiką šeimoje, tarpusavio vaidus, teismus, kerštą, žmogžudystes ir žlugimą. Reikia nepamiršti, kaimo gyventojų svyravimo, nes jie jaučia, jog naujasis įstatymas bus poligamijos, sielvarto, demoralizavimo ir tautos išmirimo priežastimi.“

Totorių kaime, Tetušyje, įvykusį valstiečių susirinkimą apibūdino „triukšmingu, netgi audringu“. Jis prasidėjo antrą valandą po pietų ir truko iki kito ryto. Susirinkimo metu žmonės vieningai balsavo už santuokos registravimą. Nors visoje Rusijoje tebevyksta diskusijos, šiek tiek abejojama, jog kitoje CK sesijoje, vyksiančioje vasarą, pavyks priimti šį istatymo projektą, nors ir su tam tikrais pakeitimais. 

Gerbdamas paplitusius visuomenės protestus ir pasipriešinimą, teisingumo komisariatas sutiko su šiomis svarbesnėmis įstatymo pataisomis:

1. Neregistruotos santuokos įgaus juridines teises tik tais atvejais, kai šalys abipusiškai pripažins vienas kitą vyru ir žmona, kai jų gyvenimas kartu ir turima bendra nuosavybė bus nustatyti teisme arba patvirtinus tretiesiems asmenims, arba įrodžius tai dokumentais ir asmenine korespondencija, jog jie bendrai išlaikė ir augino vaikus. 

2. Vyras arba žmona gali prašyti paramos iš savo partnerio tik metams, jei yra nedarbingi, arba pusmečiui, jei liko bedarbiais. (šį pokytį įvedė dėl gausiai pasipylusių pasiūlymų, kad kai kurie rusai yra tokie tinginiai, jog mielai ves dirbančias moteris ir niekada neieškos darbo, jei galės reikalauti finansinės paramos iš savo žmonų) Pirmenybė bus teikiama registruotoms santuokoms, nes būtent registracija laikoma visišku santuokos įrodymu. 

3. Už vieno iš šeimos narių vaiko išlaikymą bus atsakinga visa valstiečio šeima, bet duodama suma neturėtų būti tokia didelė, kad sužlugdytų šeimą. 

Vargu ar vien tik techninės siūlomo naujojo santuokos įstatymo detalės galėjo sukelti tokią aistringą visuomenės diskusiją, bet visuomenės dėmesys buvo nukreiptas į lyčių santykių problemą. Kilusi diskusija leido išsiveržti seniai šia tema užgniaužtiems jausmams. 

Diskusijos eiga gan aiškiai parodė dvi galimas kryptis šiuolaikinės Rusijos požiūryje į santuokos, lyties ir šeimos problemas. Pirmiausia, neabejotinai, tiek komunistai, tiek visuomenė nepritariamai sureagavo į besaikį palaidumą. Kai kurie komunistai ypatingai pabrėžė, kad draugas, skiriantis meilei pernelyg daug laiko, negali tinkamai vykdyti savo pareigų partijai ir proletariatui. Dabar komunistų rašytojams įprasta sumenkinti besaikį seksą, vaizduojant jį kaip buržuazinio smukimo simptomą. Visuomenė, o ypač valstiečiai, suvokia sunkumus, tiek materialius, tiek kitokius, kurie juos užklupo kaip pernelyg tiesmukas „laisvos meilės“ šūkio pritaikymas, tad jie trokšta stabilesnių santykių namuose. 

Antra, dabar jau akivaizdu, kad plačiai paplitusios revoliucinės idėjos, siekiančios panaikinti šeimą, nesugebėjo sunaikinti senųjų meilės ir pavydo aistrų. Policijos suvestinėse pilna žmogžudysčių, prievartos ir savižudybių atvejų, netgi labai siaubingų, kuriuos įvykdė pavydo veikiamos moterys. Vienas iš šių atvejų pasitarnaus mums pavyzdžiu. Valstietis pametė savo žmoną kaime ir susidėjo su darbininke mieste. Kaimietė žmona vis atvažiuodavo ir sukeldavo scenas antrajai žmonai, kol pastaroji suirzusi ir praradusi savitvardą apipylė savo priešininkę benzinu, padegė ir sudegino. Tokie elementarūs pavydo protrūkiai komunistų smerkiami kaip buržuazinių prietarų liekanos, tačiau jie vis tiek vyksta ir žinoma, kad netgi komunistų žmonos nusižudo, nes jų vyrų dėmesys buvo nukreiptas kitur. 

Versta iš Theatlantic.com

Tautos forumo pareiškimas Dėl antikonstitucinio Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo

$
0
0

J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Išrinktam J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai (žiniai)
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai
Žiniasklaidai

TAUTOS FORUMO
PAREIŠKIMAS

2019 m. birželio 7 d.

Dėl antikonstitucinio Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo

Nestabdoma LGBT propagandos sklaida suinteresuotieji asmenys pasiskundė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (ŽEIT) dėl Krikščioniškosios kultūros instituto (KKI) interneto tinklalapyje platinamos peticijos. Joje KKI kviečia nepritarti 2019 m. birželį sostinėje vyksiančioms homoseksualų ir transseksualų eitynėmis „Baltic Pride“.

Vertindama šią KKI peticiją, 2019 m. birželio 5 d. ŽEIT priėmė sprendimą (SK-211, SK-274) SPR-111), kuriame skelbia, kad KKI skleista informacija pažeidžia Visuomenės informavimo įstatymą – ši peticija ir lankstinukai (informacija) neva riboja tam tikros grupės asmenų saviraiškos teises, o Instituto teiginiai yra itin pavojingi visuomenei, nes platinamoje peticijoje pateikiama informacija skatina neapykantą.

Nevertindami ŽEIT teisinės ekvilibristikos, atkreipiame visuomenės dėmesį, kad ŽEIT sprendimas dėl KKI peticijos ir platinamų lankstinukų primena Lietuvos okupacijos laikotarpio nutarimus, kuriuos, remdamosi komunistine ideologija, priiminėdavo TSPK CK ir jam pavaldžios partinės ir valstybinės institucijos.

Priėmusi tokio pat pobūdžio ideologizuotą sprendimą, ŽEIT veikė ir atsiskleidė kaip LGBT politinio judėjimo interesams atstovaujanti ir genderizmo ideologija indoktrinuojanti visuomenę institucija. Šiuo sprendimu ŽEIT politinį LGBT judėjimo siekį Lietuvos visuomenei prievarta primesti genderizmo ideologiją iškėlė aukščiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šalies įstatymų ir pademonstravo panieką absoliučios šalies piliečių daugumos išpažįstamoms moralinėms nuostatoms bei sąžinės įsitikinimams.

Vien tik ŽEIT išvada, kad KKI peticijos teiginiai yra itin pavojingi visuomenei, nes jie rezonuoja su giliai įsišaknijusiais tariamais stereotipais (skeptišku požiūriu LGBT judėjimo atžvilgiu) ir kad šie teiginiai neva atlieka destruktyvų vaidmenį, leidžia teigti, jog ŽEIT sprendimą rengusiems valdininkams pristigo elementarios konstitucinės teisės nuovokos.

ŽEIT teiginys, kad KKI peticijoje pateikta informacija atitinka neapykantos kalbos apibrėžimą, rodo ypatingą šios tarnybos ideologinį ir politinį angažuotumą LGBT judėjimo tikslams, nesuderinamą su elementariais dalykinės kompetencijos ir profesionalumo reikalavimais.

Pabrėžiame, kad ŽEIT nėra suteikta teisė spręsti, ar konstitucinė norma asmenims demokratiškai reikšti savo nuomonę šeimos sampratos klausimu gali būti laikoma neapykantos kalba. Cituodama kontraversiškai vertinamą Konstitucinio Teismo (KT) nutarimą, kuriame skelbiama, jog „konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu“, ir šia citata grįsdama tariamus KKI pažeidimus, ŽEIT savo sprendime ėmėsi nagrinėti ne visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus, o šeimos sampratą, nors tai nėra susiję su institucine šios tarnybos paskirtimi ir funkcijomis.

Visišką šios tarnybos nekompetenciją ir absoliutų ideologinį ir politinį cinizmą rodo pramanyti ir absurdiškai „argumentai“, kuriais ŽEIT siekia prilyginti KKI lankstinukuose skelbiamą informaciją su absoliučiais LGBT veiklos ribojimas ir draudimais Rusijos Federacijoje (byla Bayev and Others v. Russia). Naivu manyti, kad KKI gali leisti arba uždrausti LGBT politinio judėjimo bendruomenių demonstracijas. Institutas tik ragina nesutikti su LGBT skleidžiama ideologija. Vien šitoks savavališkas ir absurdiškas KKI informacinės šviečiamosios veiklos gretinimas ir lyginimas su Rusijos valstybinių institucinių sprendimais toje šalyje egzistuojančių LGBT bendruomenių atžvilgiu ne tik rodo ŽEIT darbuotojų sąmoningą piktavališkumą, bet ir kelia pagrįstas abejones dėl jų gebėjimų kvalifikuotai nagrinėti ir spręsti panašaus pobūdžio etines ir teisines problemas (ŽEIT inspektorė Gražina Ramanauskaitė yra lituanistė).

Sutinkame su KKI paaiškinimais ŽEIT, kuriuose teigiama, kad nedera suabsoliutinti „Baltic Pride“ eitynėse propaguojamų pažiūrų ir idėjų, iškeliant jas aukščiau kitų demokratinės visuomenės saugomų gėrių, be kita ko, įtvirtintų Konstitucijoje, kituose įstatymuose. Pritariame KKI pozicijai, kad demokratinėje visuomenėje neturėtų būti pliuralizmo ribojimų, o reklama KKI lankstinukuose, ir KKI internetiniame tinklalapyje puslapyje esanti informacija niekaip nemarginalizuoja seksualinių mažumų.

Atsižvelgdami į tai, kad ŽEIT savo Sprendimu nutarė įspėti KKI dėl jo lankstinukuose viešai paskleistos informacijos, kaip neva pažeidžiančios Visuomenės informavimo įstatymą, pareiškiame:

– ŽEIT iš esmės nesirūpina ir negina piliečių teisės į garbę ir orumą nuo žiniasklaidoje vyraujančios patyčių antikultūros, iš esmės visais atvejais išteisindama „etatinius“ patyčių skleidėjus ir nepakantos kurstytojus, savo išteisinančius sprendimus grįsdama asmens teise nekliudomai gauti ir skleisti informaciją, teise į pažiūrų ir įsitikinimų laisvę nebaudžiamai reikšti savo nuomonę.

– 2019-06-05 ŽEIT įspėjimas KKI dėl tariamos neapykantos kalbos nėra susijęs su kokiais nors KKI pažeidimais – tai akivaizdžiai genderizmo propagandos tikslais priimtas sprendimas, kuriuo siekiama užgniaužti visas kritiškas nuomones genderizmo ideologijos atžvilgiu ir sukurti žiniasklaidoje kuo palankesnes sąlygas šios ideologijos propagandai ir sklaidai visuomenėje.

– ŽEIT Sprendimas savo esme yra antikonstitucinis, nes juo ŽEIT siekia įtvirtinti žiniasklaidoje jau nebedrįstamą kritiškai vertinti ir kvestionuoti tos pačios lyties asmenų šeimos sampratą, kurios nenumato LR Konstitucija.

– ŽEIT sprendimu siekiama įteisinti ideologinę prievartą, ribojant Lietuvos piliečių nuomonės, saviraiškos ir įsitikinimų laisves žiniasklaidoje. Šis sprendimas diskredituoja demokratinės ir teisinės valstybės principus, todėl moraliniu ir politiniu požiūriu jis yra niekinis.

Atsižvelgdami į žalos mastą, kurį daro (ir padarys) 2019-06-05 ŽEIT sprendimas riboti piliečių konstitucines žodžio, įsitikinimų, minties ir saviraiškos laisves, reikalaujame nedelsiant atsistatydinti ŽEIT inspektorę Gražiną Ramanauskaitę ir priimant šį sprendimą priėmime dalyvavusius ŽEIT tarnautojus kaip asmenis, praradusius visuomenės pasitikėjimą.

Pažymime, kad Lietuvos piliečiai turi moralinę ir politine teisę nesutikti su prievartiniu visuomenės indoktrinavimu genderizmo ideologija, neginčijamai liudijančiu, kad grįžtama prie sovietinių visuomenės ideologinio ir politinio „perauklėjimo“ praktikų.

Lietuvos piliečiai turi teisę, kaip ir sovietmečiu, priešintis genderizmui – vėl mėginamai sugrąžinti ir primesti „sumodernintai“ komunistinei ideologijai, kurios tikslas – panaikinti konstitucines asmens pažiūrų ir įsitikinimų laisves, iš pagrindų pakeisti šeimos sampratą ir absoliučios visuomenės narių daugumos moralines nuostatas, uždrausti puoselėti nacionalinę švietimo sistemą, riboti tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo religinius ir dorovinius įsitikinimus ir kt.

ŽEIT darbuotojams ir šios tarnybos inspektorės pareigoms G.Ramanauskaitę delegavusioms organizacijoms primename, kad stereotipais apie LGBT judėjimą vadovaujasi ne visuomenė (kaip teigiama Sprendime), o antihumaniškos ir represyvios, objektyvias mokslines žinias apie biologines žmonių lytis neigiančios ideologijos adeptų ir skleidėjų daromam politiniam spaudimui ir šantažui pasiduodantys neprincipingi ir nekvalifikuoti ŽEIT bei kitų LGBT ideologijai tarnaujančių valstybės institucijų darbuotojai.

Išsigandę LGBT ideologų ir propagandininkų spaudimo, jie ne tik išdavė savo pilietinę ir profesinę pareigą darbe vadovautis tik LR Konstitucija ir įstatymais, bet ir išsižadėjo savarankiško blaivaus ir kritiško mąstymo, nusilenkdami nemokslinės ir totalitarinės genderizmo ideologijos dogmoms.

Nei ŽEIT, nei kitos valstybės institucijos (jose dirbantys tarnautojai) negali turėti iliuzijų, kad Lietuvos visuomenė pasyviai ir nuolankiai stebės, kaip šalyje formuojasi „politiškai nekorektiškai“ mąstančių žmonių persekiojimo už „neteisingas“ pažiūras ir įsitikinimus sistema ir kaip plečiasi bei stiprėja tokių asmenų moralinio ir psichologinio spaudimo bei bauginimo kampanijos.

ŽEIT sprendimas yra neabejotinas požymis, kad prieita riba, kai visuotinai ir sistemiškai bus griebtasi ir teisinio ar net baudžiamojo persekiojimo už tariamas „neapykantos veikas“ praktikų.

Siekiantys atimti iš Lietuvos piliečių Konstitucijos laiduojamą pažiūrų ir įsitikinimų laisvę ir persekiodami nekaltuosius už pramanytus ir vis gausėjančius tariamus „neapykantos nusikaltimus“, ŽEIT darbuotojai ir kiti LGBT ideologiją brukantys asmenys neturi pamiršti karčių istorijos pamokų, kai aukos ir persekiotojai ne kartą keitėsi vaidmenimis.

Primename, kad entuziastingai diegtos komunizmo, nacionalsocializmo, maoizmo ir fašizmo ideologijos atsidūrė istorijos sąšlavyne, o kai kurie uoliausi jų skleidėjai ir įgyvendintojai – teisiamųjų suole.

Istorijos sąšlavyne neišvengiamai atsidurs ir genderizmo ideologija. Jos diegėjus raginame prisiminti istorijos pamokas ir jos nuosprendžius – kol dar ne vėlu.

Tautos forumas (Vilniaus , Kauno, Trakų, Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos forumai).

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Ateik, Šventoji Dvasia!

$
0
0
Atvykęs į Efezą apaštalas Paulius paklausė kelis pakrikštytuosius: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia.“ (plg. Apd 19). Švęsdami Sekmines, mes susitelkiame į Dievo slėpinį ir atidžiau įsimąstome, kas yra Šventoji Dvasia ir ką ji reiškia mūsų asmeniniame gyvenime.

Jėzus, atsisveikinamas su savo mokiniais, pažadėjo: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14, 15–16). Jėzus žinojo, kad jo mokiniams teks gyventi priešiškame pasaulyje, todėl atsisveikindamas drąsino juos: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Drąsino ir pažadėjo nepalikti jų vienų, bet atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią.

Mes gyvename apsupti kultūros be Dievo, kai žmogus yra lenkiamas siekti tik to, kas naudinga, malonu ir lengva. Šioje kultūroje Dievui vietos nepaliekama. Jos pavergtas žmogus į kitus žvelgia ne kaip į brolius, bet kaip į konkurentus, kurių nemylima; taip tarp žmonių suveša susvetimėjimas. Sekuliari kultūra skaldo žmones į besivaržančias grupes ir partijas. Tokia nesimpatiška yra tikrovė, į kurią esame panerti.

Per Sekmines švenčiame Jėzaus pažado išsipildymą – Šventosios Dvasios atsiuntimą mokiniams. Apaštalų darbų knygoje (2, 1–11) pasakojama, kaip Jėzaus mokiniai drauge su Marija meldėsi ir laukė šio pažado išsipildymo. Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nusileido ant mokinių ir juos neatpažįstamai perkeitė. Paprasti, nedrąsūs, o kartais net ir labai bailūs vyrai staiga pajuto į juos įsiliejant jėgai, kuri tiesiog stūmė eiti į pasaulį ir liudyti tai, ką iš savo Mokytojo buvo girdėję ir matę – ypač liudyti apie Jėzaus prisikėlimą.

Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus meilės. Ji yra meilės Dvasia, galinti ir mus išmokyti taip mylėti, kaip mylėjo Jėzus – iki mirties ant kryžiaus. Ji gali uždegti mūsų širdis, kad eitume per gyvenimą, spinduliuodami gerumu ir meile.

Šventoji Dvasia yra Tiesos Dvasia, nuolat primenanti ir kreipianti mus į amžinąją Tiesą – Jėzų Kristų. „Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).

Pasaulis nuolat bando mus pavergti, o Šventoji Dvasia, priešingai, mus išlaisvina. Protą išlaisvina iš abejonių, o valią – iš neryžtingumo. Žmogų labiausiai pavergia nuodėmė, iš kurios jis pats yra nepajėgus išsivaduoti. Tai, ko žmogus negali, padaro Šventoji Dvasia. Apaštalas Jonas aprašo Jėzaus pasirodymą po prisikėlimo: „Jėzus kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22–23).

Priešiško pasaulio akivaizdoje mes dažnai prarandame drąsą. Dievas atrodo toli ir mūsų negirdi, atrodo aukštai – mūsų nemato. Atėjusi Šventoji Dvasia primena, kad Dievas nėra toli ir aukštai – Jis keliauja drauge su mumis; maža to, primena, kad Dievas yra mylintis Tėvas. Dėl to apaštalas Paulius savo laiške rašė: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). Šventoji Dvasia kviečia mus pulti į Dievo glėbį ir jame jaustis saugiems.

Viena iš labiausiai matomų bėdų Lietuvoje yra vienybės trūkumas. Mes esame panašūs į tuos Šinaro krašto žmones iš Pradžios knygos (11,1–9), kurie sumanė pasistatyti dangų siekiantį ir statytojus garsinantį bokštą. Tačiau, bestatydami bokštą, ėmė nesusikalbėti, ir statyba liko nebaigta.

Panašiai ir mes trisdešimt metų kuriame Lietuvą, bet juo toliau, juo labiau nesusikalbame; jau pradedame nesuprasti, nei kas yra tiesa, nei kokia brangi yra laisvė. Reikia kažkokio bendro vardiklio, pamato, ant kurio galėtume statyti laisvės namus. Tuo vienijančiu pamatu nepajėgs būti net pačių geriausių ketinimų turintis prezidentas, juo labiau – kuri nors iš partijų. Tik Šventoji Dvasia gali atkurti vienybę tarp žmonių. Kol šito nesuprasime, tol būsime bevilčiai, besikivirčijantys vieni su kitais.

Šventoji Dvasia per Krikštą apsigyvena mumyse, ir mes tampame Dievo šventove. Apaštalas Paulius rašo: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16–17). Šią Dievo šventovę reikia labai branginti. Jei per nelaimę savo nuodėmėmis Šventosios Dvasios šventovę suniokojame, skubėkime ją atstatyti.

Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir įžiebk jose savo meilės ugnį!

Kun. Robertas Urbonavičius. Veni Sancte Spiritus

$
0
0
Išm 1, 7. Viešpaties Dvasia pripildė žemės skritulį, aleliuja; ir tas, kas apima viską, pažįsta balsą, aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Ps 67, 2. Tepakyla Viešpats, ir tebus išsklaidyti jo priešai; ir tebėga tie, kurie jo nekenčia, nuo jo veido.
(Introitas)

Sekminių šventė, arba 50-oji Velykų diena, užbaigia bei apvainikuoja šį liturginį laikotarpį. Šiandien minime, kaip įprasta sakyti, Bažnyčios gimtadienį: Šventoji Dvasia sutrikusią Kristaus mokinių grupelę paverčia Bažnyčia – Viešpaties Mokymo skelbėja šiame pasaulyje. Kaip ir Velykų šventė išaugo iš judėjų Paschos apeigų, taip ir krikščioniškos Sekminės susijusios su Senojo Testamento Savaičių švente, kuri po Šventyklos sugriovimo (70 m.) buvo švenčiama kaip Sandoros bei Įstatymo įteikimo šventė. Per šią šventę apaštalams ir nužengė Šventoji Dvasia. Tad Bažnyčia šiai Senojo Testamento šventei suteikė naują atspalvį – Naujojo Įstatymo paskelbimas, jau nebe akmens plokštėse, bet įrašytas tikinčiųjų širdyse Šventosios Dvasios. Iki IV a. krikščionių bendruomenės Kristaus Žengimo į Dangų iškilmę šventė kartu su Sekminėmis lygiai 50 dienų po Velykų. Kristaus žengimas ir Šv. Dvasios atsiuntimas liturgiškai buvo suvienyti. Tai įvyko todėl, kad ankstyvoji Bažnyčia Kristaus žengimą į Dangų suprato kaip Mozės kopimą į Sinajaus kalną. Mozė penkiasdešimtą dieną po Paschos užkopė į kalną paimti Dievo pirštu užrašytų Sandoros Įstatymo plokščių (plg. Iš 19, 1–3). Taip ir Jėzus žengė į Dangų pas Tėvą ir atsiuntė savo mokiniams Šv. Dvasią. Apie XI a. Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta Sekminių šventės oktava.

Sekminių kolektoje džiūgaujanti Motina Bažnyčia meldžia, kad Jai niekuomet nepritrūktų Šventosios Dvasios apšvietimo ir paguodos.

Epistolėje girdime pasakojimą iš Apaštalų darbų pasakojantį apie Šventosios Dvasios nužengimą ir Bažnyčios gimimą. Kuomet nužengia Šventoji Dvasia, niekas negali atsispirti Jos galingam veikimui. Sekminių istorija mus pamoko, kad Bažnyčia yra ne žmogaus rankų kūrinys, - Ji tokia nebuvo ir niekada nebus. Bažnyčia, - šioji Kristaus Nuotaka yra Šventosios Dvasios vaisius. Pažadėta Dvasia Globėja niekada nepaliks mūsų Bažnyčios.

Nuo XIII a. prieš Evangeliją giedama „auksinė sekvencija“ – Dvasia, Viešpatie, ateik, – priskiriama popiežiui Inocentui III.

Šventoji Evangelija mums perteikia Viešpaties pažadą atsiųsti Globėją, kuris niekada nepaliks ir ves į džiaugsmo pilnatvę. Viešpats Jėzus sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko.“ Taigi visa ko pagrindas – meilė. O meilė, pasak Bažnyčios Tėvų, ir yra Šventoji Dvasia, kuri sušildo širdis, uždega mus troškimu gyventi su Kristumi ir Kristui,

Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys,
tarsi pūstų stiprus vėjas –
ten, kur buvo sėdintieji, aleliuja;
ir visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios,
bylodami apie įstabius Dievo darbus, aleliuja, aleliuja.
(Komunijos antifona)

Rimantas Rubavičius. „Baltic Pride“ Švento Rašto šviesoje

$
0
0
Asmeninio archyvo nuotrauka

Birželio 4–9 d. vyksta įvairūs „Baltic Pride“ – Baltijos pasididžiavimo– renginiai. Jų kulminacija – birželio 8 d. rengiamos eitynės Gedimino prospektu „Už lygybę!“. Daugelis Lietuvos žmonių (pagal VILMORUS 2019 m. kovo 7–15 d. apklausą) į „Baltic Pride“ žvelgia kaip į grėsmę Lietuvos visuomenės dorovei ir todėl tą pačią dieną įvairiuose Lietuvos miestuose organizuoja „Tradicinių šeimų eitynes“.

Ir ne vienam kyla klausimas: kas tie nuskriausti, lygybės reikalaujantys žmonės, kodėl jos reikalauja būtent taip? Kadangi, Vikipedijos duomenimis, 83,7 proc. Lietuvos gyventojų deklaravo esantys tikintys, dauguma jų priklauso įvairioms krikščioniškoms bendruomenėms (77,2 proc. – Romos katalikai, 4,1 proc. – stačiatikiai ir t.t.), kviečiu į nedidelę kelionę krikščionybės Šventraščių puslapiais. Ką kalba Šventasis Raštas apie „Baltic Pride“ organizatorių LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transseksualūs) žmonių gyvenimo būdą, prigimtį ir pasirinkimo galimybę?

Biblijos Pradžios knygos pirmajame skyriuje aprašytas Sukūrimas. Dievas sukuria dangų, žemę, šviesą ir galų gale – gyvybę: visų rūšių gyvūnus, knibždančius vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius bei palaimina juos, kad jie būtų vaisingi ir daugintųsi (plg. Pr 1:21–22; [1]). Vėliau – kaip visos kūrinijos karūna – sukuriamas pagal Dievo paveikslą žmogus – kaip vyras ir moteris. Jie taip pat palaiminami: Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1:28; [1]).

Antrajame Pradžios skyriuje kūrimo procesas aprašomas detaliau. Sukurtam Adomui, kuriam negera būti vienam, neatsiranda tinkamo pagalbininko tarp žemės gyventojų, todėl sukuriama moteris:

Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, VIEŠPATS Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų. O žmogus ištarė: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro buvo paimta.“ Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu. (Pr 2:21–24; [1]).

Taigi gyvūnai ir žmogus sukuriami turintys lytiškumą, skirstomi į patinus ir pateles, vyrus ir moteris, kuriems duodamas įsakymas daugintis. Kaip moteris buvo sukurta ir atskirta nuo vyro, taip vėliau jie vėl susijungia ir tampa vienu kūnu. Tai yra santuokos pirmavaizdis. Dievas nesukuria iš Adomo dviejų ar keturių moterų, kito vyro, bet tik vieną moterį ir ši kūryba įvertinama žodžiu „gera“. Iš šios sąjungos turi gimti vaikai ir užpildyti Žemę.

Šias Pradžios knygos eilutes pamini ir pats Jėzus Kristus:

„Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. (Mt 19:4–6; [1]).

Vadinasi, santuokos samprata tiek ST tiek ir NT yra tokia pati. Galime pastebėti tik griežtėjantį toną, nes nebeleidžiama, išskyrus neištikimybės atvejį, skirtis. Jėzus grįžta prie sukūrimo pradžios ir nurodo, kaip buvo sukurta ir kaip iš tikrųjų turėtų būti. Jis toliau pabrėžia, kad skyrybos buvo numatytos įstatyme tik dėl žmonių širdžių kietumo, bet pradžioje taip nebuvo. Kadangi Adomas ir Ieva buvo sukurti nemirtingi, santuoka taip pat turėjo būti amžina. Taigi netgi Naujojo Testamento laikų santuoka lieka ne tokia pat, kaip buvo pradžioje, nes dabar lieka paskutinis priešas – į pasaulį per nuodėmę atėjusi išskirianti fizinė mirtis. Taigi Dievas, sukūręs žmogų bei santuoką tarp vyro ir moters, tokių santykių, kokius propaguoja LGBT, nesukūrė.

Žmonių elgesys ne pagal tai, kaip kas sukurta, ne pagal tai, kas yra teisinga, Šventajame Rašte vadinamas nuodėme – už ją numatyta bausmė. Pirmoji nuodėmė į mūsų pasaulį atėjo per pirmuosius žmones – Adomą ir Ievą. Jie galėjo rinktis valgyti vaisius nuo gyvybės medžio ar nuo uždraustojo –gėrio ir blogio pažinimo – medžio ir mirti.

Pasirinkus nepaklusti Dievui į pasaulį įėjo mirtis. Tiesa, ne iš karto, bet vos tik buvo taip pasirinkta Dievas padarė kailinius drabužius ir apvilko jais nusidėjusius žmonės. Taigi, kad žmonės galėtų stovėti Dievo akivaizdoje, turėjo mirti gyvūnai. Tai yra pirmoji auka. Tačiau ar gali užtekti gyvūnų aukos, kad būtų sunaikinta nuodėmė?

Galų gale fizinė mirtis pasiekė ir pirmuosius žmones, o vėliau – ir jų palikuonis, ir taip iki mūsų dienų.

Jau pirmieji žmonės suprato, kad kažką padarė blogai, nes pasislėpė nuo Dievo (pgl. Pr 3). Tai buvo pirmasis sąžinės graužaties atvejis ir pirmoji bausmė. 

Tad dar net nepaskelbus Dekalogo ir įstatymo žmonės buvo teisiami, nes jų prigimtyje yra įrašytas įstatymas, o sąžinė žmogui liudija apie jo darbus:

Visi, kurie nusidėjo neturėdami įstatymo, pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą. Teisūs Dievo akyse ne įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai. Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.. (Rom 2:12–15; [1]).

Bet prieš teismą būna malonės laikas. Kartais ramiai, be jokių sukrėtimų gyvena ištisos kartos, kol išsipildo nuodėmės saikas. Tuomet ateina greiti pokyčiai, kartais sunaikinantys pasaulį, šalį ar miestą. 

Nors viena didžiųjų bausmių už nuodėmę buvo Nojaus tvanas, bet nėra aišku, dėl kokių tiksliai nuodėmių kilo naikinanti katastrofa, – Šv. Rašte jos nepaminėtos. Yra tik parašyta, kad nedorybės Žemėje buvo didelės, žmonių siekiai buvo vien nedori ir kad Dievas pasigailėjo ir sielojosi savo širdyje, kad sukūrė žmogų (pagal Pr 6:5–6). Detaliau aprašytos jau po Nojaus tvano dviejų miestų sunaikinimo priežastys.

Tuomet, kai dar nebuvo paskelbto Dekalogo, buvo du klestintys miestai, Sodoma ir Gomora. Sodomoje gyveno atvykėlis Lotas, kuris buvo vienintelis teisusis, gyvenantis tose apylinkėse, ir apie kurį Naujajame Testamente pasakyta, kad jis buvo varginamas nedorėlių palaido elgesio bei kentėjo matydamas ir girdėdamas nedorus jų darbus (plg. 2 Pt 2:7). Dievas įvardina, kad šių miestų nuodėmė – labai sunki (plg. Pr 18:20).

Pasiųsti į Sodomą du angelai, besisvečiuojantys Loto namuose, apsupami vietinių gyventojų: ...miesto vyrai – Sodomos vyrai, jauni ir seni, visi žmonės iki paskutinio – apsupo namus ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti („pažinti“ reiškė lytinius santykius – aut. past.). (Pr 19:4–5; [1]).

Bent jau tų žmonių nuodėmė akivaizdi: užuot likę ištikimi savo žmonoms, mėgino išprievartauti Dievo pasiuntinius. Net nesinori klausti, kuo užsiminėjo šių miestų gyventojai, kai nebūdavo atvykėlių. Kaip bebūtų, iš dangaus nužengusi ugnis sunaikino visus, o iš tų apylinkių dūmai kilę kaip iš krosnies…

Žmogus gali pasirinkti, daryti bloga ar gera. Ir nedorieji, išsipildžius nuodėmių saikui, Nojaus ir Loto laikais žuvo, bet abu teisieji, gyvenę pagal vidinį įstatymą, su savo šeimomis išliko. Tačiau tokių buvo tik keletas, todėl akivaizdu, kad buvo reikalingas paskelbtas Įstatymas.

Taip atsiranda Dekalogas bei kiti įstatymai ir nuostatai, kuriuose įvertinamas ir LGBT propaguojamas gyvenimo būdas. Senojo Testamento Kunigų knygoje rašoma:

Nesigulk su vyru kaip su moterimi, nes tai pasibjaurėjimas. (Kun 18:22; [2]) 
Kiekvienas žmogus, kuris darytų bet kurią iš tų bjaurysčių, bus išnaikintas iš savo tautos. (Kun 18:29; [2])
Jei vyras sugultų su vyru kaip su moterimi, abu bjauriai nusikalstų ir abu turi mirti. (Kun 20:13; [2])

Panašiai rašoma ir Naujajame Testamente:

Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie iš jūsų buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia (1 Kor 6:9–11; [2]).

Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami… Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo iškrypimą vertą atpildą. (Rom 1:18–27; [2])

Tiek Senasis Testamentas, tiek Naujasis Testamentas yra kategoriški, tačiau yra ir skirtumų. Senajame Testamente bausmė už sunkią nuodėmę yra tik viena – mirtis, ir atgailos galimybė nenumatyta. Naujajame – ne taip stipriai akcentuojama bausmė šiame gyvenime, tik būsimajame. Pirmajame laiške Korintiečiams kalbama, kad kai kurie tikintieji buvo tokie, bet dabar nuplauti, pašventinti ir išteisinti… Iki Jėzaus už nuodėmes buvo aukojami gyvuliai, tačiau jie galėjo tik pridengti nusidėjėlį, kaip kad drabužis uždengia kūną. Tačiau tokia auka negalėjo pakeisti paties žmogaus, ji negalėjo išlaisvinti belaisvių. Nes kaip Jėzus pasakė:

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas (Jn 8:34; [1]).

Turbūt dauguma žmonių yra pastebėję, kaip žmogui sunku pasikeisti. Ir tik Naujajame Testamente, po Gelbėtojo aukos už nuodėmę, atsirado pažeistos žmogaus prigimties atstatymo galimybė. Žinoma, jeigu žmogus nori ir eina link to (plg. Paklydusio sūnaus palyginimą iš Lk 15). Tačiau, jeigu ligonis mano, kad jis yra sveikas, ar jis gali išgyti?

Šiais laikais populiarėja nuomonė, kad gėjais ir pan. yra gimstama ir todėl jie verti supratimo ir užuojautos. Norima pripažinti, kad tai, ką jie daro, yra norma ir teisinga. Bet Šv. Rašte yra išdėstyta priešinga mintis. LGBT žmonių gyvenimo būdas nėra įgimtas. Tai yra tų žmonių pasirinkimas ir, deja, pasivergimas. Jų siekis dalyvauti eisenose įvairių šalių sostinių centrinėse gatvėse yra panašus į siekį nuraminti savo sąžinę.

Žvelgdami į šį reiškinį Švento Rašto šviesoje galime numatyti: LGBT žmonių Lietuvos jaunimo tarpe tik gausės, nes Lietuva nebekreipia dėmesio į savo istoriją, paveldą ar savo įstatymus, pvz., nesilaikoma Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo.

Tik dėl pasaulio globalumo daugumos, kaip Sodomoje, čia nebus – vietoj nenorinčių gimdyti visuomenės, jeigu Lietuva pati nesirinks kitaip, atsiras kita. Ir šį kitur jau prasidėjusį procesą gana aiškiai galime matyti Vakarų Europos šalyse, kur daugėja imigrantų iš Afrikos ir Azijos – į ištuštėjančias žemes renkasi būsimieji jų šeimininkai.

Tad ir Lietuva – kaip ir žmonės Nojaus, Loto ar Jėzaus laikais – vėl gali ir turi rinktis, ir jos pasirinkimas, kiekvieno mūsų apsisprendimas, kad ir koks jis bebūtų, turės pasekmių. 

***

Citatų šaltiniai – Švento Rašto vertimai:

[1] A. Rubšio ir Č. Kavaliausko „Biblija“, LVK (katalikų) leidimas 1998 m.
[2] K. Burbulio ir Biblijos centro „Tikėjimo žodis“ Biblijos vertimas, 1999.

Vytautas Rubavičius. LGBT+ – naujasis pažangusis pasaulinis proletariatas?

$
0
0
propatria.lt nuotr.
tiesos.lt

Jau senokai pastebėta, kad visais visuomeniniais įvairiausių šalių, ypač Vakarų demokratijos, informavimo kanalais skleidžiama genderizmo ideologija jau tampa valstybine ideologija. Tą ideologiją palaiko ne tik tam tikros visuomenės grupės, kurios skelbiasi kovojančios už įvairiausių keistųjų lytinių tapatumų teises, bet ir valstybinės institucijos, teikdamos jai juridinį apsauginį pagrindą ir įtvirtindamos politines jos plėtros gaires. Kitaip tariant, tai ideologijai pajungdamos vis daugiau visuomenės gyvenimą reguliuojančių funkcijų. Genderizmas neatsirado tuščioje vietoje – jis yra pažangų žmogaus išlaisvinimą iš genetinių bei kitokių gamtos pančių, taip pat iš sustabarėjusius visuomeninius santykius reguliuojančių bei asmeninius tapatumus palaikančių „stereotipų“ teigianti ideologija, sutraukusi įvairių „laisvinimo“ filosofų ir revoliucinių praktikų mintis, perleistas per dekonstrukcinę socialinės inžinerijos ir Edwardo Bernayso propagandos „mašiną“. Genderizmas ideologiškai nutraukia ryšius su gamta, teigdamas žmogaus tapatumą esant paties žmogaus laisva valia galimu susikurti sociokultūrriniu dariniu. Genderizmą, kaip visuminę ideologiją, formavo prancūziškasis laicizmas, rusų bolševikinės revoliucijos idėjos ir porevoliucinės patirties dalykai, Frankfurto mokyklos neomarksistų plėtojamo kultūrinio marksizmo idėjos, prancūziškoji dekonstrukcija ir „žmogaus teisių“ doktrina, kurią sugebėta paversti seksualinių mažumų teisių įgyvendinimo ir visuomenių pajungimo toms teisėms praktika. Kaip tik ta praktika ir imta grįsti visumine genderizmo ideologija, kuri vaizduojama kaip pažangiausios filosofinės ir politinės žmonijos minties apraiška. Tokia apraiška visai neseniai buvo didelėje dalyje pasaulio išplitęs „mokslinis marksizmo leninizmo mokymas“. Pastarasis, šių dienų akimis žiūrint, neturėjo jokio ryšio su mokslu, tačiau veiksmingai revoliuciniais ir soclageriniais būdais keitė pasaulį kaip žmonijos ir žmogaus išlaisvinimo ideologija. Lavonų Himalajai liudija to laisvinimo kelią XX amžiuje.

Akronimas LGBT pastaruoju metu tapo labiausiai pasklidusiu pasaulyje trumpiniu, nors dar esama žmonių, nežinančių, ką jis konkrečiai reiškia, nes vis tobulinamas naujais ženkleliais. Pastarieji rodo, kad vis daugiau intelektualių pajėgų pajungiamos naujiems lytiniams tapatumams išradinėti ir konstruoti, o sykiu ir pateikinėti juos kultūrinių ir medicininių prekių rinkoms. LGBT apjungia visokius homoseksualus, translyčius ir keistalyčius. Pedofilija imama suvokti kaip pripažinimo reikalaujantis lytinis tapatumas. Tad galima tvirtinti, kad naujasis socialinis darinys formuojasi peržengdamas valstybių sienas, kalbos barjerus ir luominius skirtumus. Tą darinį visiškai pagrįstai galima laikyti ankstesnės klasinės visuomenės dalies – proletariato atitikmeniu, o genderizmą to proletariato ideologija. Tiesa, pats proletariatas nekuria sau jokios ideologijos, jis visada sugundomas „laisvinimosi“ ideologija, tačiau šį klausimą palikime ateičiai. Nesileisdamas į išsamius svarstymus ir detalią argumentaciją, nusakysiu tik esminius tokį sulyginimą pagrindžiančius „panašumus“.

Kas marksistams, neomarksistams ir sovietiniams ideologams buvo pati pažangiausia revoliucinė klasė, pasaulinės revoliucijos avangardas? Turintis susivienyti įvairių šalių proletariatas. Suprantama, proletariatas, o ypač jo aptariamos savybės buvo revoliucinių teoretikų vaizdinys, vis dėlto tas konstruktas veikė kaip tam tikras politinis įrankis. Juk ir šiuo metu tai vienur, tai kitur dar pasigirsta balsų, raginančių kovoti už „dirbančiųjų teises“, nors tie balsai jau niekaip nesulyginami su per pasaulį keliaujančio Praidošauksmu. Koks buvo keliamas ir aptariamas proletariato tikslas? Revoliucijomis sunaikinti buržuaziją ir užvaldyti pasaulį. Pasaulinė revoliucija vienokiais ar kitokiais būdais, o ypač – naudojantis buržuazijos ištižimu, jos polinkiu atsiduoti „teisei“. O argi ne to siekia LGBT judėjimai, stengdamiesi įvairiausių šalių visuomenėms primesti savas socialines bei kultūrines normas ir tapti pagrindine politinę ir kultūrinę darbotvarkę įtvirtinančia jėga.

Genderizmo ideologija ir LGBT, kaip ta įdeologija visuomenes „perdarantis“ socialinis konstruktas, atlieka ankstesnio marksistinio lenininio proletariato vaidmenį. Prisiminkime, kokie buvo pagrindiniai proletariato priešai – buržuazija, Bažnyčia ir religija, šeima. O prieš ką kovoja dabartiniai pasaulio „pažangieji“ keistalyčiai? Prieš tradicinių vertybių ir tradicinio lytiškumo supratimo besilaikančią didžiąją visuomenės dalį – labiausiai jos viduriniąją klasę, buržuazijos atitikmenį. Aršiai nekenčiama Bažnyčia ir religija, nes laikosi „atgyvenusių“ pažiūrų, nesuderinamų su pažangiuoju genderizmu. Visais įmanomais teisiniais ir politkorektiškumo ideologijos būdais stengiamasi, kad Bažnyčia būtų priversta evangelinį mokymą atskiesti genderizmu, pripažintų genderizmo tvirtinamas vertybes ir šitaip palaimintų genderizmą. Pagrindinė kova vyksta dėl šeimos. Stengiamasi juridiškai išardyti sakramentinę vyro ir moters kuriamą šeimą, reikalaujant pripažinti šeimomis ir vienalyčių bei keistalyčių bendrą gyvenimą. Visų kairiųjų revoliucionierių tikslas buvo išardyti tradicinę šeimą, įteisinant įvairiausius „išlaisvintų individų“ bendro gyvenimo būdus. Tos socialinės praktikos jau buvo išplitusios po vadinamosios Spalio socialistinės revoliucijos, tačiau teko sugrįžti prie tradicinio šeimos modelio, pavadinant jį tarybine šeima.

Dabarties metą galima suvokti kaip naują šeimos ardymo etapą. Ne tik valstybės pareigūnai, bet ir Bažnyčia verčiama atlikti Kristaus mokymui prieštaraujančias vedybines apeigas. Kai kurios krikščionių Bažnyčios jau susitaikė su tokia prievole, juolab kad ir jų vadovais tampa atvirai savo kitonišką lytiškumą teigiančios moterys, imančios aiškinti „Kristaus klaidas“. Teologiškai kalbant, Bažnyčią stengiamasi paversti Piktojo įrankiu. Revoliuciniam, pačiam „pažangiausiam“ marksizmui leninizmui jau pripažinome šėtoniškos ideologijos „garbę“, tad kodėl jos naujame pavidale neįstengiame įžiūrėti tos pačios galios veikimo? Tokiu pat įrankiu laikytini ir savo katalikiškumą teigiantys, tačiau genderizmą ir LGBT renginius atvirai palaikantys ar juose dalyvaujantys žmonės. Artimo meilės ir neteisk savo artimo principai nėra ir negali būti pagrindas atlapaširdiškai padėti tikėjimą ir Bažnyčią, taip pat prigimtinę šeimą besistengiančiai sunaikinti ideologijai ir ją išpažįstantiesiems. Nesama čia ir jokių „žmogaus teisių“ kolizijų. Samuelis Huntingtonas įžvalgiai yra pastebėjęs, kad vienas pagrindinių vakarietiškosios civilizacijos savinaikos veiksnių yra tas, kad amerikietiškasis individualizmo ir individo teisių kultas buvo pakeistas kova dėl socialinių grupių, o vėliau socialinių konstruktų teisių. Abiejų mūsų aptariamų ideologijų tikslas yra sukurti naują žmogų pagal tam tikrą ideologinį paveikslą, abi ideologijos – totalitarinės prigimties, nes žmogus greitai ir veiksmingai gali būti perkuriamas tik prievarta. Tiesa, keičiasi prievartos būdai. Ankstesnioji ideologija rėmėsi grynu revoliuciniu smurtu ir lageriais (prisiminkime kad ir prancūzų revoliucionierų per kelioliką mėnesių nužudytus 40 tūkstančių kunigų ir vienuolių, ką jau kalbėti apie bolševikinio teroro apimtį), o dabartinė – juridiniu ir kultūriniu teroru, įteisinant genderizmo teigiamas „normas“, reguliuojančias visos visuomenės ir šeimos gyvenimą. Ankstesnę valstybinę cenzūrą keičia veiksmingesnė, laisvam pasauliui tinkama politinio korektiškumo, vadinamųjų neapykantos ir homofobinės kalbų, taip pat guglinė cenzūra. Visa tai – paties naujojo žmogaus ir demokratijos labui, nes demokratiška tik tai, kas „pažangu“ ir kas pritaria pasaulinio proletariato Praido atliekamoms apeigoms. 


Dainius Rudzevičius. Agresijos prieš vaikus problema (atsakymas D. Šakalienei)

$
0
0
Norėčiau išsakyti keletą minčių, kilusių po neseniai pasirodžiusio gerb. D. Šakalienės straipsnio „Skiname smurto vaisius, arba iš kur atsiranda žiaurūs paaugliai“. 

Susidaro įspūdis, kad „agresijos prieš vaikus“ sąvoka straipsnyje laisvai interpretuojama ir taikoma skirtingoms situacijoms. Čia bandoma vienodai traktuoti nemotyvuoto smurto prieš vaikus atvejį ir bausmės už vaiko nederamą elgesį atvejį. 

Jei prieš vaiką be jokios priežasties naudojama prievarta, tai nėra jokios abejonės, toks elgesys turi būti negailestingai baudžiamas. Nuo narkotikų ar alkoholio apspangę individai neturi jokios teisės kelti rankos prieš vaikus. Visiškai kita situacija yra, kai vaikas nederamai elgiasi. Čia nenoriu pradėti diskusijos, kas vadintina nederamu vaiko elgesiu, tai, ko gero, yra iš dalies subjektyvus vertinimas. Tačiau daugumai tėvų šis klausimas yra daugmaž aiškus, o jei neaiškus, tai jau tėvų problema, į kurią taip pat reikia atitinkamai reaguoti. Taigi iškyla reakcijos į nederamą vaikų elgesį problema. Jei reakcija į nederamą elgesį yra neadekvati, kai, pavyzdžiui, penkiametis yra talžomas kumščiais, tuomet tai taip pat yra nemotyvuotos agresijos prieš vaikus aktas, kuris turi būti griežtai baudžiamas. Tačiau turbūt visi sutiksite, kad į nederamą vaiko elgesį būtina reaguoti. 

Štai čia ir iškyla didžioji problema – ar vaikas turi būti kaip nors baudžiamas ar ne, ir jei turi, tuomet, kokią bausmę reikia jam skirti ir kokia yra vaiko reakcija į tą bausmę. Pirmiausia straipsnio autorė teigia, kad vaikas bet kokią bausmę, psichinę ar fizinę, traktuos kaip agresiją jo atžvilgiu ir dėl to bus linkęs ir pats vėliau ją naudoti prieš kitus. Tačiau vaikai beveik visada suvokia, jog kažką daro negerai, nes tėvai jiems paprastai paaiškina, kokie dalykai yra tinkami, o kokie netinkami. Tėvai įprastai nepuola jų iškart bausti, prieš tai nepamėginę paaiškinti jog taip elgtis nedera. Be to, viskas labai priklauso nuo to, ar tėvai sugeba įdiegti vaikui supratimą, jog už nederamus poelgius teks atsakyti ir bus baudžiama, ar vaikui bus formuojamas nebaudžiamumo jausmas, kai dėl savo nederamų veiksmų jis nesulauks adekvačių pasekmių. Vaikas, suvokiantis, kad už nederamą elgesį bus baudžiamas, paprastai tos bausmės nesuvokia kaip agresijos prieš jį, o priima kaip pelnytą bausmę. 

Nemažai daliai mano kartos žmonių vaikystėje teko paragauti „beržinės košės“ ir turbūt visada žinojome, dėl ko jos teko paragauti, visada buvo svari priežastis. Bent jau man asmeniškai, tai niekada nesiasocijavo su tėvų smurtu prieš mane, nes puikiai suprasdavau, kad išaiškėjus mano išdaigoms, pylos neišvengsiu. Ir dėl to, kad teko motyvuotai paragauti „beržinės košės“, užaugęs smurtautoju netapau. Tad kyla klausimas: ar vaikai tikrai, kaip tvirtina autorė, galvoja „Esu blogas, jei tėvai taip su manimi elgiasi“? Galbūt jie galvoja taip: „nederamai pasielgiau ir už tai pagrįstai buvau nubaustas, tačiau tai visiškai nereiškia, kad tėvai mano, jog esu blogas“? 

Žinoma, straipsnio autorės ginamos teorijos šalininkai deda visas pastangas, kad vaikus indokrinuotų taip, jog jie bet kokią bausmę jų atžvilgiu traktuotų kaip tėvų agresijos aktą. Ir tai jiems neblogai sekasi – jau ir iš darželinukų (nekalbant apie mokyklinukus) galima išgirsti grasinimus tėvams, kad, jei šie juos už ką nors baus, bus apskųsti atitinkamoms tarnyboms. Kokios bus viso to pasekmės ir kokie „empatiški“ užaugs taip auklėjami vaikai, galime tik spėlioti. Jeigu vaikų situaciją palygintume su suaugusiųjų situacija, tai pamatytume, kad teismo skiriama bausmė už nusižengimus laikoma teisėta priemone ir netraktuojama kaip agresijos aktas. Tad kodėl vaikų atvejis traktuojamas kitaip?

Atskirai norėčiau pateikti keletą pastabų bausmių klausimo tema. Iš ponios Šakalienės straipsnio susidaro įspūdis, kad vienintelė galima reakcija į netinkamus vaikų veiksmus turėtų būti aiškinimas apie tokio elgesio netinkamumą, gražus įkalbinėjimas taip nesielgti ir, griežčiausiu atveju, kokių nors laikinų draudimų, suvaržančių jo veiksmų laisvę, pritaikymas. Negalima ginčytis, dalies vaikų atžvilgiu toks metodas tinkamas ir nekelia jokių problemų. Tačiau žmogiškoji prigimtis konkrečiais atvejais reiškiasi ne vienodai – yra nemažai atvejų, kai tai neveikia. Spaudoje buvo aprašytas atvejis, kai pradinių klasių moksleivis terorizavo savo bendraklasius ir jokie įkalbinėjimai aiškinimai bei varžantys draudimai nepadėjo. Nebepadėjo ir terorizuojamų vaikų tėvų kreipimasis į mokyklos vadovybę, nes pastarajai rankos supančiotos įstatymų ir neleidžia imtis jokių veiksmų prieš tokį pradinuko elgesį. 

Šiuo atveju toks agresijos prieš vaikus apibrėžimo išplėtimas, kokį siūlo p. Šakalienė, visiškai neveikia ir formuoja pavojingą situaciją. Vaikai nesiliaudami tikrina, kas jiems leidžiama ir kas neleidžiama, ir, jei aplinkiniai tinkamai nereaguoja (reakcijos tinkamumas priklauso nuo konkretaus vaiko), vaikui labai greitai susiformuoja nebaudžiamumo jausmas. O tuomet lauk bėdos. Atsiradus vaiko nebaudžiamumo jausmui, suformuojami nepagrįsti lūkesčiai. Tokiu atveju mes turime kitokios rūšies tiksinčią bombą, nei minima ponios Šakalienės straipsnyje. Manau, su tokio pobūžio tiksinčia bomba, susiformavusia dėl nebaudžiamumo jausmo, susidūrėme Jurbarko atveju. 

Toks vaikas iš tikrųjų lieka apgautas, nes baudžiamojo kodekso niekas kol kas nepanaikino. Kai staiga paaiškėja, kad už poelgius reikia atsakyti ir kad baudžiamajame kodekse už tokį veikimą numatytos tam tikros bausmės, tuomet ir vaiką, ir tėvus ištinka šokas. Ir apskritai, laikantis straipsnyje propaguojamo požiūrio, neaišku, kodėl įvyksta tas virsmas, kai paauglių veikas staiga tenka vertinti baudžiamojo kodekso terminais: juk prieš juos nebuvo naudojama jokia agresija, tėvai juos auklėjo, įkalbinėdami gražiai elgtis ir graudendami. Žinoma, galima nueiti paprasčiausiu keliu ir visada apkaltinti tėvus, jog jų tarpusavio santykiai ar santykiai su vaiku buvo neteisingi, ir, šiukštu, niekada nekaltinti vaiko, jis visada tik aplinkybių auka. Tokį kelią ir renkasi minėto straipsnio autorė, remdamasi laboratoriniais psichologų eksperimentais. Tačiau gyvenimas – ne laboratoriniai eksperimentai, o realūs gyvenimo faktai byloja ką kita.

Agresijos ir bausmės problema plačiąja prasme yra sudėtingesnė nei teigiama minimame straipsnyje. Iš straipsnio galima suprasti, kad bet kokia agresija žmoguje kyla tik iš aplinkos poveikio. Žmonės, matyt, gimsta su angelų sparnais ir tik aplinka juos sugadina. Manyčiau, ne viskas taip paprasta. Aplinkos įtaka reikšminga, tačiau ne tik ji nulemia, kokiais keliais pasuks žmogus ir kaip jis elgsis. Juk ir probleminėse šeimose gali užaugti normalūs vaikai, ir atvirkščiai – taip vadinamų „gerų“ šeimų vaikai kartais nueina šunkeliais. 

Skaitydamas D. Šakalienės straipsnį, matau norą manipuliuoti visuomenės nuomone, į vieną vietą suplakant visiškai skirtingus dalykus – nemotyvuotą agresiją prieš vaiką ir bausmę už netinkamą vaiko elgesį. Bandoma įteigti du pavojingus dalykus. Pirma, utopinę mintį, kad visus galima matuoti pagal tą patį kurpalį ir visiems tinka tas pats auklėjimo metodas. Antra, mintį, kad valstybė žino geriau nei šeima, kaip reikia auklėti vaikus, ir dėl to turi teisę kištis į vaikų auklėjimo šeimoje procesus, nors istorijoje gausu pavyzdžių, kuomet parodoma, kad tam tikrose srityse privati iniciatyva gali būti daug efektyvesnė. Galiausiai, straipsnis iliustruoja paskutiniu metu mūsų valstybėje stebimą tendenciją linkti į kraštutinumus. Vis dažniau reiškiniai matomi kaip tik juodi ar tik balti ir, neįsigilinant į realias priežastis, imamasi drastiškų draudimų taikymo. Politikams tai naudinga, nes taip rinkėjams neva parodoma, kad problemos aktyviai sprendžiamos. Tačiau piliečiams tai įprastai nenaudinga, nes tokių nepamatuotų draudimų rezultatai dažniausiai būna apgailėtini – vietoj vienų problemų sukuriamos kitos. Tad leiskime patiems tėvams nuspręsti, kaip auklėti savo vaikus, ir bauskime tikrus, o ne tariamus smurtautojus.

Vytautas Radžvilas. Prezidento rinkimų kronika: nesame bendražygiai (II)

$
0
0
propatria.lt nuotrauka 
I dalis – ČIA.

Lietuva yra čia sambūris: dviveidis Janas

Po susitikimo galutinai tapo aiškus padėties patriotinių jėgų stovykloje ir jų perspektyvų Prezidento rinkimuose vaizdas. Padėtis buvo beviltiška dviem atžvilgiais. Tik tokią išvadą leido daryti politinis jos apmąstymas. Vertinant politologiniu požiūriu, susitikome ir bendravome su susidvejinusiu, bet šito nesuvokiančiu arba nenorinčiu pripažinti, todėl pradedančiu iš anksto  pasmerktą nesėkmei rinkimų kampaniją kandidatu. Neišvengiamai laukė dvejopas – organizacinis ir idėjinis politinis – patriotinės visuomenės ir tautinių jėgų kiršinimas bei skaldymas. Reikia pabrėžti, kad jį daugiausia ir pirmiausia lėmė ne asmeninės kandidato savybės (rimtos politologinės analizės požiūriu jos yra tik šalutinis veiksnys), bet jo dar iki susitikimo su VF organizacine grupe padaryti politiniai pasirinkimai. Būtent šie pasirinkimai, o ne asmeninės charakterio savybės, iš karto apibrėžė kandidato vietą politinių jėgų lauke, tuo pačiu – ir jo galimybes bei perspektyvas rinkimuose. A. Juozaitis sąmoningai ir laisvai galėjo rinktis vieną iš dviejų dalyvavimo rinkimuose strategijų, nes alternatyvos buvo itin aiškios. Pirmoji galimybė – priimti TF siūlymą bendradarbiauti ir prisidėti prie forumo veiklos. 

Kad būtų visiškai aiški šito siūlymo prasmė ir jo atveriamos galimybės politinei veiklai, dar kartą noriu pabrėžti: TF nėra politinė organizacija ir juo labiau partija. Forumas yra tik idėjinė patriotiškų žmonių telkimosi platforma, atvira skirtingų politinių pažiūrų piliečiams, kurie ištikimi Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios Respublikos idealams ir siekia sukurti sąlygas naujam Lietuvos tautiniam ir valstybiniam atgimimui. Būtent todėl niekada nemėginta paversti TF griežtai sustruktūrintu ir formaliai įteisintu visuomeniniu-politiniu sambūriu. Kalbant dar aiškiau: TF nėra niekieno nuosavybė ir jis nėra organizacija, pretenduojanti į tautinių ir patriotinių jėgų vedlio vaidmenį bei kviečiantį prie jo prisijungti kitas jėgas. Šia prasme TF yra sąjūdinio tipo struktūra. Jis nėra politinis „vyresnysis brolis“, kuris siektų vienyti ir telkti apie save minėtas jėgas. Kitaip nei partijose, jame nėra skirties tarp „vadovybės“ ir „narių“, nes kiekvienas jo narys dirba pagal išgales, o sprendimai priimami bendruose ir atviruose pasitarimuose. Vienintelė sąlyga tapti forumo nariu – savanoriškas įsipareigojimas vadovautis jo Deklaracijoje išdėstytomis pasaulėžiūrinėmis ir vertybinėmis nuostatomis. 

Tad A. Juozaičiui pateiktas siūlymas prisidėti prie TF veiklos faktiškai buvo kvietimas tapti dar vienu naujos tautinio atgimimo santalkos dalyviu bei kūrėju. Tai buvo tiesiausias ir vienintelis kelias tapti tikru – nepriklausomu ir galinčiu iš tiesų atstovauti patriotiškai visuomenei bei ją vienyti – kandidatu Prezidento rinkimuose. Maža to, šitoks pasirinkimas savaime būtų politiškai pateisinęs ir įprasminęs jo dalyvavimą rinkimuose. Ir nepavykus jų laimėti, pati šitokio kandidato rinkimų kampanija būtų tapusi galingu Lietuvos visuomenę politiškai žadinančiu ir tautines-patriotines jėgas vienijančiu veiksniu. Net ir nesėkmės atveju būtų buvę stiprinami ar net pakloti tvirti tautinių jėgų santalkos pamatai ruošiantis Seimo rinkimams. 

Tačiau A. Juozaitis apsisprendė kitaip. Jis pasirinko partinio kandidato kelią. Tai buvo lemiamas strateginis pasirinkimas. Viena yra kurti plačią tautinio ir valstybinio atgimimo santalką ir iš tiesų būti tautines ir patriotines jėgas reprezentuojančiu kandidatu, rimtai siekiančiu laimėti rinkimus. Visai kas kita yra būti vienos partijos kandidatu, tarnaujančiu jos interesams, bet mėginančiu nuslėpti šį faktą dirbtinai kuriamu visas patriotines jėgas užsimojusio suvienyti kandidato įvaizdžiu. Neatsitiktinai įsteigtas būsimasis LYČ sambūris iš pat pradžių buvo dviveidis Janas, turėjęs padėti Juozaičio kandidatavimą iniciavusiems tautininkams nuslėpti nuo visuomenės tikrąjį – ne prezidentinį, bet seiminį – rinkimų pobūdį bei tikslą, taip pat A. Juozaičiui numatytą vaidmenį šiuose rinkimuose. Šviesusis, plačiajai visuomenei skirtas ir noriai rodomas Jano veidas – plati patriotinių jėgų santalka, deklaruojanti tikslą pagaliau iškelti ir išrinkti tikrą Tautos prezidentą. Tamsusis, tik siauram sumanyto plano įgyvendintojų būreliui žinomas ir įžvalgesniems stebėtojams matomas veidas – tautininkų vadovybės sukurtas ir jų kontroliuojamas politiškai naivių patriotų sambūris, turintis paremti kandidatą, tik imituojantį rimtą dalyvavimą Prezidento rinkimuose, o iš tikrųjų paverčiantį juos vienos partijos reklamine ir pasiruošimo Seimo rinkimams kampanija.

Šios galimybės – dvi visiškai skirtingos ir nesuderinamos dalyvavimo Prezidento rinkimuose vizijos. Skirtingos dalyvavimo tikslo, strategijos ir veikimo būdo sampratos. Pirmoji vizija buvo telkianti, kurianti ir viltinga. Antroji – skaldanti, griaunanti ir vedanti į aklavietę. 

Įsteigtas sambūris kaip tik ir buvo šių dviejų vizijų konflikto įsikūnijimas. Šis konfliktas buvo fundamentalus ir potencialiai pragaištingas. Po susitikimo neliko nei menkiausių abejonių: jeigu neįvyks stebuklas ir konfliktas nebus išspręstas, įtampos ir prieštaravimai tarp dviejų LYČ‘o sambūrio Jano veidų, tarp tautininkų ir kitų A. Juozaičio rėmėjų, sprogdins sambūrį iš vidaus ir jį silpnins, o galiausiai sužlugdys visą prezidentinių rinkimų kampaniją. Tik tokią baigtį žadėjo A. Juozaičio apsisprendimas būti slaptuoju partiniu kandidatu.

Kad neliktų jokių abejonių dėl šio apsisprendimo padarinių, verta dar kartą pabrėžti, koks iš tiesų skirtumas tarp dviejų organizacinių rinkimų platformų. TF yra viršpartinis politinis darinys, tad rėmimasis juo automatiškai būtų laidavęs A. Juozaičiui viršpartinio, tai yra visų patriotinių jėgų keliamo nacionalinio kandidato, rangą ir įvaizdį. Susisiedamas išimtinai su tautininkais jis, vaizdžiai kalbant, stojo ant partinės platformos. Atsispirdamas nuo šios siauros platformos jis iš tikrųjų pasirinko netinkamą starto aikštelę ir pasmerkė save kovoti dėl nacionalinio kandidato statuso su kitais pretendentais. Tokiomis aplinkybėmis išspręsti šį uždavinį ir laimėti Prezidento rinkimus galimybių buvo ne daugiau, negu garsiajam baronui Miunhauzenui ištraukti save už plaukų iš pelkės.

Sąjūdžio legendos iliuzijos 

Siūlymas A. Juozaičiui kuo skubiau atsikratyti jį daugybę metų persekiojančio „Istorinės klaidos“ šešėlio nebuvo užgaida ar nepamatuotas pageidavimas. Tai buvo absoliučiai būtina politinė sąlyga (taigi ne dirbtinai kuriama kliūtis) paremti jį Prezidento rinkimuose. Iš tikrųjų tai buvo lemiamai svarbus klausimas: kokie rinkėjai galėtų būti jo didžiausia atrama, o sakant paprasčiau, tapti pagrindine balsuotojų už jo asmenį baze? Buvo akivaizdu, kad neatsikračius minėto šešėlio, A. Juozaičio potencialių rinkėjų sluoksnis liks gana siauras, ir jis neturės jokių galimybių nors kiek sėkmingiau pasirodyti rinkimuose. Savaime suprantama, už jį jokiomis aplinkybėmis negalėjo balsuoti V. Landsbergio gerbėjai ir tvirti TS-LKD šalininkai. Taip pat nebuvo pagrindo tikėtis, kad jį savaime, be jokių paties kandidato pastangų, parems „Istorinės klaidos“ ir glaudžių ryšių su A. Brazausko partija neužmiršę sąjūdininkai ir visi kiti komunistinių kolaborantų nemėgstantys rinkėjai. A. Juozaitį noriai galėjo paremti tik palyginti nedidelis sluoksnis buvusių sąjūdininkų ir piliečių, kuriems kandidato sąjūdinė veikla ir nuopelnai atkuriant valstybę atpirko ir užgožė vėlesnius jo politinės veiklos žingsnius ir klystkelius. 

Dar vienas balsų šaltinis – Sąjūdį santūriai arba neigiamai vertinantys ir palankiai A. Brazausko epochą prisimenantys rinkėjai. Tačiau jų balsus būtų tekę atimti net iš kelių kairiąsias pažiūras deklaruojančių politinių jėgų – LVŽS ir abiejų socialdemokratų partijų iškeltų arba remiamų kandidatų. Vienintelė galimybė ir viltis pakeisti tokią nepalankią padėtį ir laimėti daugiau absoliučiai būtinų balsų buvo palenkti savo pusėn atlaidesnius „Istorinės klaidos“ kritikus, kurie dėl Lietuvos ateities būtų įstengę nors balsavimo dieną pamiršti jiems nemalonius kandidato politinės biografijos epizodus. Gerai pasistengus tokių rinkėjų galėjo rastis gana daug. Tačiau pakeisti jų nuomonę galėjo tik pats į juos atvirai ir nuoširdžiai kreipdamasis kandidatas. Niekas kitas šito negalėjo padaryti. Tačiau, kaip minėta, A. Juozaitis net nesileido į kalbas šiuo klausimu, šitaip sąmoningai atmesdamas vienintelį perspektyvų – atviro ir sąžiningo dialogo su patriotine visuomene kelią. 

Tai buvo dar vienas lemiamai svarbus politinis jo apsisprendimas ir pasirinkimas. Panašiai kaip pirmuoju atveju, kai reikėjo apsispręsti dėl organizacinės-politinės rėmimo platformos, alternatyva buvo ta pati: atvirumo ir dialogo arba uždarumo ir dominavimo kelias. A. Juozaitis ir šį kartą rinkosi antrąjį kelią. Jis akivaizdžiai vylėsi, kad ši strategija padės jam laimėti trūkstamus rinkėjų balsus ir nutylint „Istorinės klaidos“ klausimą. Ji buvo grindžiama prielaida, kad nepalankius prisiminimus apie „Istorinę klaidą“ įmanoma ištrinti, o kalbant tiesmukiškiau – „užmušti“ susikuriant du juos užgožiančius kandidato įvaizdžius. Sąjūdžio legendos ir patriotinių jėgų vienytojo bei Tėvynės gelbėtojo įvaizdžius. 

Jau per susitikimą su VF organizacinės grupe į klausimą, kodėl taip ilgai atitolęs nuo visuomeninės veiklos staiga grįžta ir viešąjį gyvenimą ir net ketina dalyvauti Prezidento rinkimuose, A. Juozaitis atsakė, kad „jums“ (turėdamas omenyje TF ir kitus patriotinius sambūrius) „trūksta galvos“, tad jis pasirengęs ja tapti. Tai buvo netiesioginė, bet aiški ir nedviprasmiška užuomina, kad jis pasiryžęs prisiimti sąjūdinio tipo patriotinių jėgų santalkos „galvos“, tai yra vedlio ir vėliavos, vaidmenį. Vėlesni įvykiai visiškai patvirtino, kad šis įspūdis buvo teisingas. 

O jeigu kas nors dar turėjo abejonių dėl susitikime pasakyto žodžio „galva“ prasmės, jas galutinai išsklaidė prieš rinkimus duotas kandidato interviu. Jame A. Juozaitis tiesiai išsakė savo įsitikinimą, kad laimės rinkimus ar bent jau pateks į antrąjį jų turą todėl, kad juose dalyvauja kaip vienintelis Sąjūdžio legendos nešėjas. Toks įtikėjimas minėtos legendos galia pritraukti rinkėjus buvo nepagrįstas dvejopai ir vertintinas kaip savęs apgaudinėjimas. Pirmiausiai A. Juozaitis neįvertino tos aplinkybės, kad Sąjūdžio legenda smarkiai aptrupėjusi ir iš jos geriausiu atveju tėra likę šukės. Sąjūdį gaubusi romantinė aureolė seniai išblėso. Nors formaliai valstybę atkūręs judėjimas yra pripažįstamas ir gerbiamas, iš tikrųjų jis atsimenamas ir vertinamas prieštaringai. Nemenka visuomenės dalis kaltina (kiek pagrįstai – kitas klausimas) Sąjūdį dėl Lietuvą ištikusių negandų ir jį vertina neigiamai. Jau vien todėl Sąjūdžio legendos mobilizuojanti galia yra ribota. 

Dar menkesnės atrodė A. Juozaičio galimybės burti rėmėjus pasitelkiant ir taip apnykusios Sąjūdžio legendos nešėjo įvaizdį. Kadangi klausimas jautrus, būtina itin aiški ir dalykiška politinė kalba, atsiribojant nuo bet kokių asmenybinių vertinimų. Neigti ar menkinti A. Juozaičio nuopelnus Sąjūdžiui yra nesąžininga ir negarbinga. Tačiau reikia ir objektyviai pripažinti: garsųjį pranešimą Dailininkų sąjungoje perskaitęs, su Roko maršu žadinęs Lietuvą, leidęs „Sąjūdžio žinias“ Juozaitis ir dėl vis dar neaiškių priežasčių rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą atsiėmęs savo kandidatūrą Brazausko naudai, vėliau blaškęsis, „Istorinę klaidą“ parašęs ir galiausiai į komunistinės nomenklatūros stovyklą perėjęs, jos globojamas ir remiamas Juozaitis yra du skirtingi asmenys. Šį dvilypumą įkūnija du skirtingi politinės biografijos tarpasniai, kurie sugriovė vientisą A. Juozaičio-sąjūdininko įvaizdį ir faktiškai jį suskaldė į du priešingus ir nesutaikomus įvaizdžius. 

To pakanka, kad A. Juozaičio rėmėjų sluoksnis būtų dar mažesnis. Juk ir taip smarkiai aptirpusį Sąjūdžiui pagarbą jaučiančių piliečių sluoksnį šie įvaizdžiai suskaldė į dar dvi dalis – Juozaičio rėmėjus ir priešininkus. Todėl strategija išnaudoti Sąjūdžio legendos ir jos nešėjo įvaizdį iš principo negalėjo būti veiksminga. 

Vienybės miražas: „Jie visi kalba panašiai“

Šviesių perspektyvų nežadėjo ir antrasis – patriotinių jėgų vienytojo ir Lietuvos gelbėtojo įvaizdis. Jį reikėjo svariai ir įtikinamai pagrįsti. A. Juozaičio galimybės tai padaryti buvo itin kuklios. Visų šalių politinė istorija be išlygų ir išimčių liudija, kad į nacionalinio lyderio vaidmenį pretenduojantis politikas privalo atitikti griežtas ir seniai žinomas sąlygas. Jam būtina turėti nuolatine veikla ir nuveiktais darbais, o ne vien praeities nuopelnais, pelnytą įtaką ir neginčijamą autoritetą. Taip pat būtina fundamentali ir aiški politinė idėja ir tikslas, galintys sutelkti ir įkvėpti plačius visuomenės sluoksnius. Taip pat reikalinga nuosekli ir įtikinama politinė programa ir aiški bei suprantama jos įgyvendinimo strategija ar bent jau būtiniausių ir prioritetinių veiksmų planas. Ir galiausiai toks pretedentas į lyderius turi ne „apsireikšti“ ar „išsikelti“, o būti iškeltas sąmoningai ir valingai pasiryžusių jį tvirtai remti visuomenės grupių ir politinių jėgų. A. Juozaitis šių sąlygų neatitiko. Jis laikėsi atokiai nuo daugybę metų aktualiausias krašto problemas kėlusių visuomeninių ir pilietinių sambūrių veiklos, tad jokiais darbais nebuvo užsitarnavęs pelnyto jų pasitikėjimo ir juo grindžiamos savaime suprantamos politinės paramos.

Negana to, jis vengė viešai išsakyti poziciją skaudžiausiais šalies klausimais. Jais pradėjo plačiau ir aštriau kalbėti smarkiai vėluodamas, jau pasiskelbęs kandidatu į prezidentus. Toks pavėluotas susirūpinimas apgailėtina nykstančios Lietuvos padėtimi negalėjo atrodyti nuoširdus ir įtikinamas. Kandidatas taip pat nepateikė jokios aiškesnės jo siekius pagrindžiančios idėjos ar vizijos, išskyrus deklaruojamą tikslą tapti tautinių jėgų vienytoju ir vedliu. Apie politinę programą neverta ir kalbėti – nebūta net jos pradmenų, nebent jais laikysime dvylika tezių. Maža to, nebuvo ir jokio konkretesnio plano, kokiomis sąlygomis ir kokiu būdu galėjo būti vienijamos tos patriotinės jėgos. Galiausiai jis prisistatė kaip vienos partijos keliamas kandidatas ir nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl, kokiomis sąlygomis ir kokiu būdu jį galėjo ir turėjo paremti kitos politinės jėgos. 

Taigi aiškėjo, kad nieko panašaus į dalykinį pagrindą A. Juozaičiui tapti tautinių jėgų vienytoju nėra. Šitoks pagrindas ir jį realiai atitinkantis vaidmuo bei statusas įgyjamas tik išankstiniu ir kantriu parengiamuoju darbu. Praktiškai neturėjęs įdirbio visuomeninėje veikloje A. Juozaitis paprasčiausiai neturėjo kitos išeities, kaip mėginti kitaip susikurti siekiamą vienytojo ir telkėjo įvaizdį. Tai buvo įmanoma padaryti tik surandant neturimo realaus pagrindo pretenduoti į šį vaidmenį pakaitalą. Kalbant paprasčiau ir tiesmukiškiau – nors efemerišką ir iliuzinę trūkstamo pagrindo imitaciją. Buvo tik vienas prieinamas įrankis kurti tokį imitacinį nesamo pagrindo pakaitalą. Išraiškinga ir įtaigi kalba, tai yra puošni ir užvaldanti politinė retorika – štai kas buvo praktine visuomenine veikla įgyjamą politinį svorį ir auotoritetą pakeitęs vienijimo pagrindas, turėjęs skatinti patriotiškus piliečius burtis apie kandidato asmenį ir vėliau balsuoti už jį rinkimuose. Šios retorikos užuomazga buvo keli skambūs žodžiai: tauta, valstybė, neoliberalizmas, antiglobalizmas. Vėliau iš jų išsirutuliojo išbaigtesnis ir rišlesnis tokių žodžių rinkinys – vaizdingoji keturių bokštų metafora. Pagal šio sumanymo logiką jos turėjo pakakti tam, kad A. Juozaitis galėtų pagrįstai ir tvirtai tikėdamas savo misija ištarti jau minėtame interviu pasakytus žodžius, kad jis esąs ne tik vienintelis Sąjūdžio legendos, bet ir vienintelis tautinės ir valstybinės idėjos nešėjas.

Be abejo, įtaigus žodis turi didžiulę telkiančią ir įkvepiančią galią. Tačiau nedera jos pervertinti. Svarbūs ir tą galią maitinantys šaltiniai. Svarbiausias iš jų – žodžio ir tikrovės sąsaja. Iš tiesų veiksmingas ir keičia tikrovę tik joje dviem būdais įsišaknijęs ir iš jos išaugantis žodis. Kad jis šitoks būtų, jį vartojant pirmiausia absoliučiai būtina tiksliai ir aiškiai apibrėžti jo reikšmes. Antra, tokio žodžio autentiškumas turi būti patvirtintas jo jėgą ir tikroviškumą liudijančiu veiksmu. Atitrūkę nuo tikrovės žodžiai tampa tušti ir bejėgiai, ir tai netrunka greitai paaiškėti. Jausmingos ir pompastiškos kalbos žavesys ir trumpalaikė įtaigos galia anksčiau ar vėliau išblėsta, palikdami po savęs dvasinę ir intelektualinę tuštumą bei nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą. Iš karto krito į akis, kad A. Juozaičiui kalbėjimui nesvetimi tokie požymiai ir kad pavojaus nuslysti į minėtą tuštumą jis gali išvengti tik skubiai pereidamas prie dalykiškos ir griežtos politinės kalbos. Vaizduotės įkvepiamos „laisvos“ asociacijos ir metaforos – prasti įrankiai, kai reikia aiškiai ir suprantamai išsakyti savuosius politinius tikslus ir programines nuostatas. Buvo aišku, kad jeigu A. Juozaičius nepavyks prabilti dalykiškai, jo retoriniu požiūriu tikrai išraiškingos ir stiprios kalbos darys įspūdį tik palyginti nedidelei patriotiškų piliečių grupei. 

Jai priklausančius žmones lengva atpažinti išgirdus jų atsakymą į vieną klausimą. Privačiuose pokalbiuose ir viešose diskusijose, straipsniuose ir jų komentaruose nuolatos reiškiamas nusivylimas, liūdesys, apmaudas dėl to, kad štai per tiek metų niekaip neįstengia susivienyti tautinės ir patriotinės jėgos. Nuoširdžiai stebimasi, apgailestaujama ir piktinimasi: kas trukdo susivienyti bendraminčiams ir bendražygiams – žmonėms, kuriuos sieja tokios pačios arba labai artimos pažiūros ir vertybės, tokie patys tikslai ir uždaviniai? Dažniausiai girdimas atsakymas gerai žinomas: o kas dar gali trukdyti, jei ne bloga valia – patriotinių jėgų ir jų vadų ambicijos ir kietakaktiškumas, nenoras bei nesugebėjimas susikalbėti ir susitarti? 

Kiek iš tiesų pagrįstas ir ko vertas šis atsakymas, nesunku suprasti štai ko paklausus bet kurio šitaip apgailestaujančio ir  besipiktinančio asmens: o kodėl manote ir esate įsitikinęs, kad šie žmonės iš tiesų yra bendraminčiai ir bendražygiai? Beveik visada nuskamba maždaug šitoks paaiškinimas: jų pažiūros, vertybės ir tikslai yra tie patys, nes jie panašiai (arba vienodai) kalba. Nėra ko slėpti: šitoks atsakymas pribloškia. Varo į neviltį ir kelia didžiulę baimę ne tik dėl tautinių ir patriotinių jėgų perspektyvų, bet ir dėl pačios Lietuvos ateities. 

Patikliai manyti, kad politikų nuostatas, ketinimus ir tikslus galima neklystamai atpažinti ir įvertinti iš jų kalbų – ne tik naivu, bet ir be galo pavojinga. Maža pasakyti, kad šitoks požiūris yra paviršutiniškas ir klaidingas. Klausimas toks svarbus, kad būtina pasakyti be jokių užuolankų ir net kiek stačiokiškai: toks įsitikinimas ne tik liudija elementarios politinės nuovokos  ir raštingumo trūkumą. Aklai kliautis politikų šnekomis neleidžia pati kalbos prigimtis – juk jos žodžiai yra daugiareikšmiai. Kalba yra dviašmenis kardas, nes žodžiai vienodai leidžia ir atskleisti, ir paslėpti mintis.

Ypač tas galioja politikoje. Retas agresorius yra garbstęs karą, o ne šlovinęs taiką, ir prisipažinęs esąs grobikas, o ne savo pažeistas teises ginanti nekaltai nuskriausta auka. Užkariautojai ir pavergėjai dažniausiai skelbiasi tautų ir valstybių nesavanaudiškais vaduotojais nuo išorės ar vidaus pavergėjų ir didžiadvasiais tikrosios laisvės nešėjais. Protu nesuvokiamą turtinę ir socialinę atskirtį kuriančios santvarkos steigėjai ir gynėjai niekada neprisipažins esą žmonių išnaudotojai ir skriaudikai, bet atkakliai aiškins, kad toji santvarka esanti „natūralaus“ ir „tikro“ teisingumo įsikūnijimas, o jie patys – tik visų piliečių gerovei pasiaukojamai dirbantys jos sargai. 

Konkrečių pavyzdžių ieškoti nereikia. Sąjūdžio laikais Maskvai ištikimai tarnavę kolaborantai taip pat prabilo, kad reikėtų atsiskirti nuo TSRS, bet padarė tai tik todėl, kad smarkiai vėluodami susiprato, jog įmanoma beveik nerizikuojant savo savo gerove ir kailiu atsikratyti „centro“ prievaizdų ir vieniems šaimininkauti Lietuvoje kaip nuosavame dvare. Vienodi žodžiai slėpė ir Sąjūdyje buvusias takoskyras. Visi kalbėjo apie būtinumą atkurti Nepriklausomybę ir sugrįžti į Vakarų civilizacinę ir geopolitinę erdvę, bet dabar puikiai žinome, kad vieniems rūpėjo joje rasti naują Šeimininką ir jam klusniai tarnauti, o kiti įsivaizdavo Lietuvą toje erdvėje kaip savarankišką ir orią valstybę, lygiateisiškai bendraujančią su kitomis šalimis.

Išvada paprasta ir aiški: panaši ar net visai vienoda kalba yra tik paviršutiniškiausia ir apgaulingiausia grynai žodinės „vienybės“ išraiška, dažniausiai slepianti principinius ir neįveikiamus interesų ir politinių pažiūrų skirtumus. Tai yra abėcėlinė tiesa, kurią supratus išeinamas politikos pradžiamokslis. Ši visuotinė ir išimčių neleidžianti tiesa be išlygų tinka apibūdinti ir A. Juozaičio pasirinktam žodynui. Neverta vargti įrodinėjant, kad, pavyzdžiui, jo deklaruotai keturių bokštų programai lengvai ir noriai galėtų pritarti paties įvairiausio plauko „tautinio sparno“ politikai – nuo tikrų patriotų ir valstybininkų iki M. Murzos (Gervaldo) iki K. Juraičio tipo veikėjų. Ir ne tik jie. Kuris Lietuvos politikas išdrįstų prieštarauti, kad būtina rūpintis tauta, kalba, švietimu ir teisingumu?!  Taip pat darosi populiaru ir net madinga kovoti su globalizmu ir neoliberalizmu – besiskelbiančių kovotojų gretos gausėja. Taigi pirmas įspūdis džiugina: kur tik pažvelgsi, kone ištisos bendraminčių ir kovos bendražygių armijos, kurioms susivienyti trukdo tik infiltruoti skaldytojai bei kiršintojai arba kvailos ambicijos ir smulkmeniškos rietenos. 

Tačiau pakanka kruopščiau panagrinėti ir atidžiau palyginti čia paminėtų bei kitų „tautinio sparno“ politikų kalbose vartojamų sąvokų dalykinį turinį ir iš jo kylančias jų politines prasmes – grynai verbalinės, todėl paviršutiniškiausios ir netvariausios, kokia tik gali būti, vienybės iliuzija sudūžta į šipulius. Vos pradėjus gilintis aiškėja, kad panašiai ar net vienodai skambantys žodžiai ir  šūkiai slepia skirtingus ir dažnai iš principo nesuderinamus požiūrius į Lietuvos okupacinę praeitį, geopolitinę orientaciją, tikrąjį, o ne abstrakčiai ir neapibrėžtai deklaruojamą paviršutiniškai kritišką santykį su šalyje įsitvirtinusia nomenklatūrine-oligarchine santvarka, galiausiai konkrečias nuostatas ir dėl tų keturių bokštų. O kur dar nepalyginti gilesnis ir svarbesnis vienybės lygmuo, kai panašius žodžius reikia patvirtinti vienybę įrodančiais tikrais darbais. Neplėtojant šio klausimo pakanka pažymėti, kad toji vienybė atrodo keistoka ir neįtikinama, kai, pavyzdžiui, tuose pačiuose Prezidento ar Europos Parlamento rinkimuose patriotines nuostatas deklaruojantys politikai nemato kliūčių paremti atvirus ir net fanatiškus to paties globalizmo ir neoliberalizmo šalininkus.

Didžioji A. Juozaičio pasirinktos politinės retorikos silpnybė buvo ta, kad jo neretai patetiškos ir egzaltuotos, vaizdingų metaforų ir neapibrėžtų, jausmams sukelti skirtų vaizdinių prisodrintos kalbos iš tiesų galėjo paveikti ir telkti tik jau minėtą gana nedidelę visuomenės grupę. Lietuvą mylinčius žmones ir nuoširdžius patriotus, kurie šias kandidato kalbas priėmė ir suvokė pirmiausia jausmais, pernelyg nesigilindami į dalykinį jų turinį. Bėda ta, kad šių žmonių įtikinėti nereikėjo, nes jų balsai ir taip buvo garantuoti. 

Tikroji problema buvo visai kita: šitokios retorinių figūrų ir miglotų vaizdinių persmelktos kalbos, skirtos žadinti tautinius ir patriotinius lietuvių jausmus, buvo be galo įtaigios ir paveikios Sąjūdžio laikais. Be jų to meto Atgimimas ir Nepriklausomybė niekada nebūtų atėję. Tačiau jos buvo nesuprantamos ir svetimos trisdešimt metų kryptingai mankurtinamai, tautinę ir valstybinę sąmonę ir net jauseną praradusiai tautos daliai. Todėl žūtbūt reikėjo šias metaforas ir vaizdinius išversti į aiškesnę ir suprantamesnę, šių dienų realijas geriau išsakančią ir atspindinčią dalykiškos ir konkrečios politinės programos kalbą. Trumpai tariant, reikėjo kitokio žodyno. Plačiau neaptarinėjant šio klausimo pakaks pasakyti tiek tiek: šio uždavinio išspręsti nepavyko. Geriausiu atveju jis buvo išspręstas tik iš dalies. 

Net ir atidžiai nagrinėjant A. Juozaičio rinkimų programą ir kampanijos metu pasakytas kalbas, nelengva suprasti, kaip, pavyzdžiui, rūpinimasis keturiais bokštais ir pastangos juos išsaugoti bei stiprinti galėtų padėti nors kiek esmingiau pakeisti Lietuvoje įsitvirtinusią neoliberalią tvarką ar veiksmingiau stabdyti kraštą siaubiančio globalizmo siautėjimą. Pamatiniai ir svarbiausi Lietuvos ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos klausimai joje ne tik nesprendžiami, bet net nekeliami.

Tad kandidato politinė retorika ir rinkiminė programa iš pat pradžių negalėjo tapti tikru patriotinės visuomenės ir jėgų vienijimo bei telkimo pagrindu. Tam iš pat pradžių trukdė neįveikiamos kliūtys. Pirmoji ir svarbiausia – vien kalba, juo labiau tik „panašus kalbėjimas“, iš principo nesukuria politinės vienybės. Kad ir kokia būtų didelė telkianti žodžių galia, vien jų nepakanka – reikia tvarios vienybės ir santarvės pamatų paklojančių tuos žodžius sutikrovinančių bei įgalinančių naudingų darbų ir juos įprasminančių tikslingų bei kryptingų veiksmų. 

Ne mažesnė kliūtis buvo ir tos retorikos ypatumai, ypač jai būdingas vidinis prieštaringumas ir dvilypumas. A. Juozaičio rinkiminės kalbos ne tik neužkliuvo, bet ir buvo patrauklios žmonėms, kurie nematė arba kurių netrikdė atotrūkis tarp jose deklaruojamų tikslų bei vertybių ir dalykinio jų turinio. Tačiau šį atotrūkį įžvelgusiai ir supratusiai visuomenės daliai tos kalbos atrodė neįtikimos ir nepriimtinos, o vadinant daiktus tikraisiais vardais – neretai buvo tiesiog atgrasios dėl akivaizdaus apeliavimo į piliečių jausmus, o ne į dalykiško ir kritiško mastymo galias. Pasirinkta strategija vienyti visuomenę pasitelkiant įtaigaus žodžio galią ne tik neleido įgyvendinti šio tikslo, bet tapo dar vienu patriotiškus piliečius bei rinkėjus skaldančiu ir priešinančiu veiksniu.

Bus daugiau...


Žmogaus teisių organizacijų pareiškimas Dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo

$
0
0

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetui
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai

Žiniai:
Išrinktam J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Žiniasklaidai

LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ ORGANIZACIJŲ
PAREIŠKIMAS DĖL TEISĖS Į SAVIRAIŠKOS LAISVĘ ŠIURKŠTAUS PAŽEIDIMO ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS TARNYBOS SPRENDIMU

2019 m. birželio 11 d.

Lietuvos visuomeninės organizacijos (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Trakų forumai) 2019-06-07  išplatino pareiškimą (toliau – pareikšimas) dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (ŽEIT)  2019 m. birželio 5 d. priimto sprendimo (SK-211, SK-274) SPR-111), kuriame skelbiama, kad Krikščioniškosios kultūros instituto (KKI) interneto tinklalapyje platinamoje peticijoje (kki.lt/portfolio/peticija/) ir dalijamuose lankstinukuose informacija pažeidžia Visuomenės informavimo įstatymą.

Minėtuose lankstinukuose ir peticijoje KKI kvietė nepritarti 2019 m. birželį sostinėje vykusioms homoseksualų ir transseksualų eitynėmis „Baltic Pride“. Jokio neapykantos kurstymo, raginimų imtis smurto ar kitokių antiįstatymiškų veiksmų nei peticijoje, nei KKI lankstinukuose nebuvo. Lietuvos Respublikos Konstitucija KKI nariams suteikia teisę turėti savo nuomonę dėl šeimos vertybės, skelbti savo nuomonę viešai ir kviesti Lietuvos piliečius tokiai nuomonei pritarti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ( 25 str.) įtvirtina pamatinė žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti -  <Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas>.

Sostinėje vykusiose homoseksualų ir transseksualų eitynėse „Baltic Pride“ aktyvistai ir tam pritariantys piliečiai taip pat siekė pasinaudoti Konstitucijos suteikta nuomonių reiškimo laisve. Taigi abi pusės netrukdomai pasinaudojo savo konstitucinėmis teisėmis.

Tačiau ŽEIT minėtame sprendime konstatavo, kad KKI platinama informacija neva riboja  tam tikros grupės asmenų saviraiškos teises, nors jokių faktinių ribojimų nebuvo.  Tapo akivaizdu, kad ŽEIT šiurkščiai pažeidė KKI narių teisę į savo nuomonę ir teisę ją viešai reikšti. Valstybės institucijai, kuri privalo tarnauti konstitucinei piliečių nuomonių ir įsitikinimų reiškimo laisvei, pažiūrų pliuralizmui, tokie veiksmai absoliučiai neleistini.

Akivaizdu, kad ŽEIT tarnyba ne tik neatliko savo funkcijos, bet ir vienos nuomonės atžvilgiu atliko diskriminacinį veiksmą, kuris prieštarauja šios institucijos veiklos paskirčiai ir netgi numato baudžiamąją atsakomybę (LR BK 169). 

ŽEIT pareiškė kaltinimą KKI, neva jo platinama informacija yra itin pavojinga visuomenei,  neva platinamoje peticijoje pateikiama informacija skatina neapykantą. Tai yra neabejotinas šmeižtas nukreiptas KKI atžvilgiu, nes KKI tik reiškė savo nuomonę dėl šeimos instituto ir jokiais žodžiais ar veiksmais neįžeidinėjo, neskatino ir neskleidė neapykantos minėtų asmenų atžvilgiu.

Atkreipiame dėmesį, kad ŽEIT savo 2019-06-05 savo sprendimu įsivėlė į jos kompetencijai nepriklausantį ginčo dėl šeimos sampratos nagrinėjimą, vienareikšmiškai palaikydama vienos pusės poziciją, nors to niekas ŽEIT neprašė ir nereikalavo. Tokiu būdu ŽEIT šiurkščiai pažeidė nešališkumo principą, kuriuo privalo vadovautis valstybės institucijų pareigūnai.

Kadangi ŽEIT yra atskaitinga LR Seimui, reikalaujame, kad Seimas arba Seimo Žmogaus teisių komitetas išnagrinėtų minėtą ŽEIT sprendimą ir imtųsi atitinkamų priemonių - užkirstų kelią valstybės pareigūnų atliekamiems Lietuvos piliečių nuomonių ir įsitikinimų reiškimo laisvės šiurkštiems pažeidinėjimams.

Taip pat atkreipiame  valstybės institucijų dėmesį į tai, kad priešingai, nei aptariamu atveju, ŽEIT nesirūpina ir negina piliečių teisės į garbę ir orumą nuo žiniasklaidoje vyraujančios patyčių antikultūros, dažnais atvejais išteisindama patyčių skleidėjus ir neapykantos kurstytojus, motyvuodama patyčias pateisinančius sprendimus asmens teise į pažiūrų ir įsitikinimų laisvę bei teisę nekliudomai skleisti informaciją. 

Pažymėtina, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba praktiškai net nedalyvauja (neinicijuoja) tyrimuose tų publikacijų, kurios kelia aštrias diskusijas dėl galimų patyčių. Šią aplinkybę patvirtina iš esmės visi ŽEIT atsakymai į Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro prašymus įvertinti patyčių ir neapykantos kurstytojų elgesį – nė vienu prašomu atveju ŽEIT nėra nustačiusi pažeidimų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, LR Konstitucijos ar Visuomenės informavimo įstatymo atitikties požiūriu, nors akivaizdu, kad žiniasklaidoje patyčių nuolat gausėja.

Manome, kad žiniasklaidos savitvarkos institucijų poveikis yra perdėm politizuotas ir mažai efektyvus, o išorinė žiniasklaidos priežiūra nėra tinkamai atskirta nuo savitvarkos institucijų, nes pagal dabartinį teisinį reglamentavimą Žurnalistų etikos inspektorių penkeriems metams skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pasiūlo organizacijos, vienijančios viešosios informacijos rengėjus, skleidėjus ir žurnalistus (Visuomenės informavimo įstatymo 49 str.2 dalis). Akivaizdu, jog tai ydinga tvarka, todėl žiniasklaidos valstybinį administravimą būtina patikėti pareigūnui, kuris gali veikti nejausdamas jokių pašalinių įtakų. 

Kadangi už Konstitucijos laikymąsi, už valstybės institucijų pareigą būti nešališkiems yra atsakingas Lietuvos Respublikos Prezidentas, būtent jis turėtų parinkti valstybės pareigūną, kuris užtikrintų išorinę žiniasklaidos veiklos kontrolę. Kad šis pareigūnas tarnautų visiems socialiniams sluoksniams, jo tvirtinimas turėtų būti patikėtas Seimui. Taip pat Inspektoriumi turėtų būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį teisininko išsilavinimą ir ne mažesnį nei 10 metų darbo stažą pagal įgytą teisininko kvalifikaciją. Šiuo metu ŽEIT vadovauja inspektorė, turinti lituanistės išsilavinimą. Tai iš esmės ir paaiškina, kodėl yra priimami ydingi ir neadekvatūs ŽEIT sprendimai.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:

Lietuvos Helsinkio grupė   Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių asociacija   Vytautas Budnikas
Piliečių gynimo paramos fondas   Aurelija Kuzmaitė
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija   Romualdas Povilaitis
Sambūris „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“   Krescencijus Stoškus

Vilniuje bus minimos Birželio sukilimo 78-osios metinės

$
0
0
2019-06-23 (sekmadienį) Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje (šalia LR Seimo rūmų), vyks Birželio sukilimo 78-ųjų metinių minėjimas. Renginio pradžia – 12:00 val. 

Šis, daugelį metų visomis priemonėmis tiek raudonojo okupanto, tiek jiems pataikaujančių prisitaikėlių, gramzdintas į užmarštį, mūsų tautai nepaprastai svarbus istorinis įvykis kasmet tampa populiaresnis ir savo iškilminga dvasia nenusileidžia Gedulo ir Vilties, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios bei Lietuvos Kariuomenės dienos minėjimams.

Sukilimas, apėmęs visą Lietuvą ir ant Nepriklausomybės aukuro sudėjęs daugiau, nei 2000, per septynias jo dienas žuvusių jaunuolių auką. Pamąstykime – jeigu likimas būtų lėmęs gyventi tuo laikotarpiu, ar žuvusiųjų tarpe nebūtų minimi mūsų vaikų ar mūsų pačių vardai?!. Gyvendami laisvoje bei nepriklausomoje valstybėje ir nejausdami didesnių nepriteklių, prisiminkime Sibiro platybėse sušalusius, nužudytus ir mirusius iš bado. Jų tarpe, neabejotinai yra ir kiekvienos mūsų šeimos ar giminės atstovų. Ir, dėkui Dievui, ne mūsų vaikų ar mūsų pačių... Po metus (1940-1941) trukusios pačios žiauriausios bolševikinės okupacijos, mūsų tautos sūnūs ir dukros, pasikliaudami tik savo narsa ir jėgomis, sugebėjo išvyti nekenčiamą okupantą ir nors trumpam (1941.06.22-28) atstatyti Lietuvos valstybingumą bei dėl savų politikų ir aukščiausių kariuomenės vadų kaltės prarastą nepriklausomybę.

Atkartodami 1941-06-23 įvykių seką, 12:00 val., aidint Karinių pajėgų orkestro atliekamam himnui, Nepriklausomybės aikštėje, kartu su kariuomenės Garbės kuopos kariais pakelsime vėliavas ir pagerbsime 1941m. Birželio sukilimo dalyvius. Išklausysime garbių svečių šiai sukakčiai skirtus pasisakymus, trumpą karių orkestro ir Antakalnio progimnazijos moksleivių koncertą. Visiems minėjimo dalyviams bus įteikti padėkos raštai ir vienetiniai kolekciniai vokai su renginiui skirta simbolika bei kiti suvenyrai. Vaišinsimės kareiviška koše, arbata ir saldumynais.

Renginio tema – 1941m. Vilniaus universitetas ir narsioji jo profesūra.
 
Lauksime Jūsų!

Jurga Lago. Kas „atgyvenę“ ir kaip „neatsilikti“

$
0
0
propatria.lt nuotrauka 
Visi žinojo, kad teta Janė slepia lobį, todėl jai mirus, sesers dukros iškėlė trobos grindis, praardė sienas, išnešė iš namo visus daiktus ir juos išardė, perkratė, knygas vanojo į namo sieną. 

Janės knygos buvo visos aplenktos, o kelios itin senos - jų puslapiai pabiro po kiemą. Merginos viską degino sode: du medinius dvaro angelus ir medinį kryžių - pirmiausia, knygos ėjo prakuroms, vyro drožinėtus šuniukus, suolus ir masyvias senovines kėdes. Senas smuikas degdamas dainavo.

Mano tėvas rinko antikvarą ir senos daiktų istorijos lydėjo mane visą vaikystę. Kiek kartų girdėjau, kaip vaikai išmesdavo seną tėvų „chlamą”, kiek kartų vykau su tėvu po kaimus į aistringas senovinių daiktų medžiokles: radom altorių, ant kurio senis kapojo vištoms galvas, ąžuolo stirną-komodą, kur pijokas laikė samagoną, radom rudens lietaus skalbiamus barokinius sostus, atiduotus vištoms kiaušiniams dėti. Aukso ikoną, pakabintą tvarte. 

Ir dar, ir dar! Prisimenu degančias tėvo akis, išsižiojusius dažnai girtus kaimo vyrus, įtarias moteris. Dažniausiai jie norėdavo senus daiktus pakeisti naujais: veždavome jiems savo geltonu žiguliu naujas taburetes. Bet Janės sesers dukros nieko nesutiko atiduoti, iškeisti, parduoti - visas „atgyvenęs buožių chlamas” lėkė į liepsnas. Nesiklausė „aristokratinių pasakų”, nesileido įtikinamos. Moterys mintyse statė naują, modernų rytojų.

Tik prieš gerus penkis metus tėvas man pasakė, kad jos sudegino vieną ranka iliustruotą bažnytinę XIX a. knygą, kuri kainavo, kaip visas kaimas, o smuikas, matyt, buvo gera Stradivarijaus kopija, nes giliai viduriuose švietė mįslingi užrašai. Ar galėjo būti originalas? Tėvas trūkteli petį... Janė jį išgelbėjo, kai kolūkiečiai siaubė dvarą, bet nieko nepadarysi prieš vaikų tamsumą - amžinąjį troškimą naujų, madingų, modernių daiktų ir tradicijų.

Niekada nepamiršiu šitų pamokų - mačiau, kaip iš dvasios ubago tampama tikru ubagu. Kaip turtas akyse virto dūmais. 

Ir šiandien, kai kertami seni medžiai, dygsta stiklainiai, ardomos šeimos, aš žinau, kad riba tarp buvimo turtingu ir „moderniu” dažnai itin plona, atidengia papuasišką norą pritapti, norą „neatsilikti”, chronišką lietuvio norą „eiti į vakarus”. 

Kuo toliau, tuo labiau baltai pavydžiu Lenkijai. Nes pati stebiu „vakarų” nukvakimą: genderizmą mokyklose, juokdariais pavirtusius paraduose žmones, „ginančius teises”ir čia pat - draskomas šeimas, nuo vaikų atplėštą mamą, valstybę, užsiiminėjančią teisiniu sadizmu prieš... tėvus ir ginančią komunistinesnew-wave raudonas „laisvos meilės” idėjas. Iš tamsumo - mažai kas žino, kad grįžta „mažumų teisėse” išmirkytas ir labai prastai užsimaskavęs neomarksizmas, iš beviltiškai užsuktos dvasinės ubagystės, iš tingėjimo domėtis, iš baimės nepritapti, nes ... kultūrai reikia kultūros.

Žinote, ką manau? Apie stuburą turinčių Rytų Europos šalių ateitį pasikalbėsim ateityje. Jų skaudi patirtis neleis joms ištižti, apsileisti, paskęsti. Ir neleis iškeisti vertingų dalykų į vienadienius.

Durnas todėl, kad biednas, o biednas todėl, kad durnas”, - sakydavo mano babytė ir spaudė savo vaikus prie mokslo. Nes ištižęs, neišsilavinęs žmogus pats neužsidirbs, o ir savo vaikus pasmerks ubagystei, praras netyčia įgytą turtą, o savo šalį pasmerks būti antrarūšiu, kopijuojančiu, euroremontiniu backoffice’u stipresnėms tautoms.


Viewing all 7981 articles
Browse latest View live


Latest Images

<script src="https://jsc.adskeeper.com/r/s/rssing.com.1596347.js" async> </script>