Quantcast
Channel: Pro Patria
Viewing all 7974 articles
Browse latest View live

Birželio 3 d. – Minėjimas-konferencija „Su Sąjūdžiu už Lietuvą!“

$
0
0
Birželio 3 d. 14 val., Vilniuje, Mokslų akademijos salėje (Gedimino pr. 3), įvyks Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimo konferencija „Su Sąjūdžiu už Lietuvą!“. 

Šis renginys yra ypač svarbi minėjimo programos dalis. Juo siekiama priminti Tautą telktis ir kilti į kovą už Nepriklausomybę įkvėpusią Sąjūdžio įkūrimo dieną istorinėje salėje vyravusią laisvės dvasią. Taip pat bus prisimintos to meto patriotiškos visuomenės keltos ir šiandien vėl tapusios aktualios Lietuvos išlikimo problemos bei puoselėtos dvasinio, moralinio ir politinio šalies atgimimo ir valstybės atkūrimo viltys.

Tačiau visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis minėjimas negali tapti grynai memorialiniu renginiu.

Pagrindinių minėjimo organizatorių – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubo ir Vilniaus Forumo požiūriu, renginys turi tapti naujos sąjūdinės bangos – Tautos Forumo realaus kūrimosi pradžia. Bus skelbiama Deklaracija „Su Sąjūdžiu į Tautos Forumą“.

Dalyvius sveikins LMA prezidentas akademikas Jūras Banys, kalbės Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Iniciatyvinės Grupės klubo pirmininkas Romas Pakalnis, LPS narys ir Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas, sambūrio „Pro patria“ pirmininkas politologas Vytautas Sinica, publicistas Algimantas Rusteika, kalbininkė Sofija Jūratė Laučiūtė, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir kitų regionų besikuriančių forumų atstovai, sąjūdiečiai.

Dainuos Lietuvos mokslų akademijos choras. 

Renginį transliuos Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.


Filmų kūrėjams siūloma LGBTQ personažų kvota

$
0
0

„2017-aisiais didžiųjų studijų produkcijoje reikšmingai smuko LGBT personažų skaičius“, – rašoma LGBT gynėjų grupės GLAAD ataskaitoje. Tai – jau šeštoji kasmetinė ataskaita, kurioje fiksuojami septinių didžiųjų studijų kuriamuose filmuose pasirodantys LGBT personažai.

Ataskaitoje pabrėžiama, kad tokių filmų kaip Black Panther ir Wonder Woman pasiektas pelnas įrodo mažumų atstovavimo svarbą ir perspektyvumą bei tai, jog dėl LGBT asmenų įtraukimo reikia padaryti dar daugiau.

GLAAD vadovė Sarah Kate Ellis teigia, kad „dabar, kai pramogų industrija pagaliau ėmėsi taip reikalingos diskusijos apie įtraukimą, yra pats laikas užtikrinti, kad ji imsis svarbių veiksmų ir įtrauks LGBTQ istorijas ir kūrėjus kaip prioritetą įvairovei užtikrinti“.

Ataskaitoje teigiama, kad praeitais metais LGBTQ personažai pasirodė 12,8 proc. didžiųjų studijų filmų, tuo tarpu 2016 m. jie sudarė 18,4 proc. visų personažų. Taigi, ataskaitos autoriai fiksuoja 5,6 proc. smukimą.

GLAAD didžiuosiuose 2017 m. išleistuose filmuose suskaičiavo tik 28 išreikštus LGBT personažus, tuo tarpu 2016 m. jų buvo 70, o 2015 m. – 47. Tai reiškia, kad 2017 m. filmuose buvo mažiausia LGBT temas apimančių filmų dalis nuo 2012 m., kai buvo pradėtos rengti atitinkamos ataskaitos.

Kitos GLAAD ataskaitos duomenimis, 20 proc. 18-34 metų amžiaus amerikiečių ir 12 proc. 35-51 metų amžiaus amerikiečių priskiria save LGBTQ bendruomenei. Todėl „Jeigu Holivudas nori išlikti reikšmingas šioje auditorijoje, jis turi kurti istorijas, kurios atspindėtų LGBTQ žmonių ir jų artimųjų pasaulį. Tai turi būti daroma didžiuosiuose studijų kūriniuose, kurie rodomi visoje šalyje ir pasaulyje“.

Nei viena iš septynių didžiųjų studijų nebuvo įvertinta puikiai arba gerai. Geriausiu rezultatu pasižymėjo Universal studija, išleidusi 4 LGBT apimančius filmus, ir taip gavusi įvertinimą nepatenkinamai. Blogiausiai buvo įvertintos studijos Sony Pictures ir Disney, išleidusios po vieną LGBT apimantį filmą.

GLAAD ypač atkreipė dėmesį į neseną tendenciją, kai filmams adaptuojant komiksų knygas personažų seksualinė orientacija pakeičiama į tradicinę arba yra iškerpamos scenos, kuriose aiškiai atsiskleidžia jų priklausymas LGBT bendruomenei.

Pastebima, kad geriausiai atstovaujami gėjai: LGBT apimančiuose filmuose 64 proc. personažų yra gėjai. Palyginimui, nei viena didelė studija neišleido filmo, kuriame būtų translytis arba nebinarinės lyties personažas (kadangi Oskarą laimėjęs filmas Fantastic Woman buvo išleistas dukterinės Sony Pictures kompanijos ir todėl nebuvo įskaitytas į ataskaitą).

Vis dėlto GLAAD gyrė padidėjusią LGBT personažų rasinę įvairovę.

GLAAD didžiosioms studijoms siūlo kvotą: iki 2021 m. LGBT personažai turėtų sudaryti penktadalį, o 2024 m. – net pusę visų veikėjų.


Audrys Antanaitis: „Lietuvių kalbos vartojimas labai traukiasi“

$
0
0
Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Dar nėra nė pusmečio, kai Valstybinės lietuvių kalbos komisijai vadovauja lituanisto išsilavinimą turintis žurnalistas Audrys Antanaitis. Svarstant jo kandidatūrą Seime, bene didžiausia kliūtimi laikyta aplinkybė, kad jis neturi mokslinio laipsnio, tačiau pakako kelių mėnesių, kad lituanistikos magistro vadovaujama komisija parengtų ir pateiktų Seimui 2018-2022 metų valstybinės kalbos politikos gaires, kurių apskritai nebuvo ištisą dešimtmetį. (Tuomet komisijai vadovavo mokslų daktarės kalbininkės.)

- Na, ir kaip jums naujoji kėdė? Neduria nė kiek?

- Daug kas galvoja, kad „valdiškos“ kėdės yra minkštos, bet iš tikrųjų jos neturi durti, jeigu žmogus yra tam darbui pasiruošęs. Kalbos politikos vadovo kėdė man tikrai neduria, nes visą sąmoningą gyvenimą su kalbos politikos problema susidurdavau nuolat. Mano pogrindinė veikla sovietiniais metais buvo susijusi su kalba, kai aš lietuviškai rašiau atsišaukimus, mano sprendimas studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą turint disidentinę dėmę, buvo sąmoningas, mano darbas ar Lietuvių literatūros institute ar darbas su užsienio lietuvių (Sibiro, Kazachstano, Rusijos) bendruomenėmis irgi buvo kalbos reikalas; daugybę metų domėjausi Pietryčių Lietuvos švietimo ir kalbos problemomis, - visą gyvenimą augau, gyvenau su kalbos politikos reikalais, dėl to manęs neduria šita kėdė. Dabar kalbos problemų yra išties daug ir aš džiaugiuosi, kad galiu savo įdirbį pritaikyti galvodamas ir veikdamas, kaip reikia lietuvių kalbą plėtoti, puoselėti ir modernizuoti.

- Viena iš tų problemų turbūt būtų pakeista valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino tvarka, leidžianti moksleiviui ignoruoti lietuvių rašytojus apskritai. Tiek Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša, tiek Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis nepritarė tokiam pokyčiui, tačiau kas iš to?

- Taip, šiemet lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą bus galima išlaikyti jau nebeskaičius lietuvių autorių, remiantis vien užsienio autoriais. Bet aš labai tikiuosi, kad iki kitų mokslo metų klaida bus ištaisyta ir žmonės, kuriuos minėjote, padės tai padaryti.

- Kokios dar problemos jūsų akimis yra itin aštrios?

- Pirmoji ir pati didžiausia problema yra anglų kalbos skverbimasis. Lietuva gyvena globaliame pasaulyje ir jeigu anksčiau lietuvis apsiribodavo 20 kilometrų spinduliu apie jo bažnytkaimį, tai dabar lietuvių kalbos santykiai su kitomis kalbomis jau tampa problema. Anksčiau ta problema vadinosi lietuvių - rusų santykiai, bet tuomet buvo lengviau, nes rusų kalba buvo priimama kaip okupantų kalba. Dabar anglų kalba mums yra antra sava kalba, ir čia yra pirmasis pavojus, kad mes nebežinome, kada turime kalbėti lietuviškai, kada angliškai. 

Anglų kalba tampa prestižinė kalba mūsų valstybėje, paverždama prestižą iš lietuvių kalbos. Lietuvių kalba darosi nebeprestižinė. Renginys, kuriame dalyvauja vienas du užsieniečiai, skelbiamas tarptautiniu ir jis vyksta anglų kalba. Lietuvių kalba paniekinama. Pažiūrėkime į viešuosius užrašus Vilniuje - matome daugiausia angliškus, nes galvojame, kad taip yra gražu. Yra net siūlymas, kad anglų kalba taptų antrąja pagalbine valstybine kalba. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad neturime mokytis anglų kalbos, kad neturime mokėti kitų kalbų, bet pirmiausia turime surasti vietą lietuvių kalbai...

- Gerai nugirdau: ar ir valstybinei lietuvių kalbai turime ieškoti vietos?

- Formaliai lietuvių kalba yra valstybinė, bet jos vartojimas labai traukiasi - štai kur bėda. Net moksliniai straipsniai, paskelbti tarptautiniuose žurnaluose ne lietuvių kalba, vertinami daug geriau, negu jie būtų parašyti gimtąja kalba. Net lituanistai studijas išsyk rašo angliškai. Tai reiškia, kad motyvacija vartoti lietuvių kalbą mažėja, ir tai yra faktas, kad lietuvių kalba neranda sau vietos. Įstatymas nustato lietuvių kalbos statusą, bet realiam gyvenime ji traukiasi, užima vis mažesnę vietą. Ir siūlymų, kad ji užimtų vis mažesnę vietą, yra gana daug.

- Šit ir Seime nuaidėjo siūlymas...

- Taip, Tautinių mažumų įstatymo projekte buvo numatyta, jog vietovėse, kuriose yra 30 proc. nelietuviakalbių žmonių, būtų įvesta antroji kalba. Šalčininkų, Vilniaus rajone, galėtų būti lenkų, Visagine - rusų, Klaipėdoje - galbūt irgi rusų. Lietuvių kalbai darosi vis nejaukiau ir nejaukiau, nes, tarkime, lituanistikos veikalai vis mažiau ir mažiau finansuojami, Vilniaus universiteto filologijos fakultete lietuvių kalbos katedros yra sugrūstos į institutus, tarp kurių Lituanistikos instituto nėra. Jau pusę metų svarstomas projektas, kad lituanistinius institutus reikia sujungti į vieną „kolūkį“. Kalbama, kad šitaip siekiama jų veiklą optimizuoti, bet iš tikrųjų reikėtų į lietuvių kalbą investuoti. 

Taip daro Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, užsimojęs atgaivinti prancūzų kalbos prestižą. Jis steigia prancūzų kalbos namus ir skiria jiems 200 mln. eurų. Jis supranta, kad net nesant kalbai didelio pavojaus, reikia į ją investuoti, o mes žiūrime, kaip sutaupyti lietuvių kalbos sąskaita. Pasirodo, kad dešimt metų Lietuvoje nebuvo jokios kalbos politikos programos. 2003-2008 metais veikė kalbos politikos gairės, nuo 2008-ųjų nebėra jokių gairių. Dabartinė komisija jau parengė 2018-2022 metų gaires, tikėdamasi, kad Seimas joms pritars ir mes pagaliau vėl turėsime kalbos politiką. Ją papildysime kalbos politikos priemonių planu, veiksmais ir aš tikiuosi, kad valstybinės kalbos traukimąsi mums pavyks sustabdyti, kaip pavyko išgelbėti ir Terminų banką, kuriam grėsė būti uždarytam. Terminų bankas - Lietuvos nacionalinė vertybė, jame sukaupta dešimtys tūkstančių terminų, kurie yra reikalingi modernizuojant lietuvių kalbą ir išlaikant ją lygiavertę su Europos kalbomis.

- Vadinasi, niauriam lietuvybės kontekste ką tik susikūręs lituanistikos stiprinimo sąjūdis nėra perteklinis?

- Joks visuomeninis sąjūdis, kuris rūpinasi kalba, nėra perteklinis, kadangi lietuvių valstybinės kalbos padėtis iš tikro sudėtinga. Svarbu tik, kad visuomeniniai sąjūdžiai vis dėlto veiktų vieningai, nes kartais jie nuklysta į tarpusavio santykių aiškinimąsi ir ima gęsti. Labai gerai, kad sąjūdžiai kuriasi ir valdžios institucijoms bus parodyta, kad lietuvių kalba rūpi visuomenei, nes iki šiol tebėra gajus mitas, kad ji rūpi tik kalbininkams...

- ...ir tai ne visiems.

- Dabar iš tikrųjų yra kelios ideologijos ir viena iš jų sako, kad lietuvių kalba nereikia rūpintis, kad lietuvių kalba yra pakankamai stipri ir pati savimi pasirūpins; neva taisyklinga kalba yra nesąmonė, lietuvis, kuriam lietuvių kalba yra gimtoji, kalbos klaidų išvis negali padaryti. Jei nereikia ja rūpintis, vadinasi, nereikia jos ir mokytis, vadinasi, nereikia jokių kalbos taisyklių, jokių terminų? Kaip tai reikėtų vertinti? 

Praktiškai tai yra per kalbą vykdoma antivalstybinė veikla. Juk kalba, tauta, valstybė yra triada, vienis, ir jeigu neturėsime bent vieno iš jų, neturėsime nieko. Negali išlikti tauta be kalbos, negali išlikti valstybė be tautos. Ir jeigu kokia nors priešiška valstybė norėtų smarkiai mums pakenkti, pirmiausia paleistų užtaisą „kalbėk bet kaip“...

- Tiesą sakant užuominų, net ne užuominų, jau esama. Šit vienos kalbininkės straipsnyje svajojama, kaip būtų gerai, jei Valstybinės lietuvių kalbos komisija „patrauktų nagus“ nuo vadovėlių ir kad lietuvių kalbos mokytojai galėtų dėstyti ką užsimanę.

- Įsivaizduojate, koks chaosas būtų keliuose, jeigu koks nors ideologas paragintų nesilaikyti eismo taisyklių, nes demokratiniame pasaulyje individas turi laisvę važinėti, kaip jam patinka.... Įsivaizduojate, kokia tai būtų nesąmonė? Beje, buvo tų neaprobuotų vadovėlių ir, žinot, kokių šiurpių mes ten radome? Pavyzdžiui, pasaką, kaip negerą mergaitę pikta moteris sumala mėsmale, o jos motina parduotuvėje pirktame farše aptinka mėlynai dažytus dukters nagus... Manot, tai yra normalu? Šeštokams?!

- Manau, pasaulis tiesiog kvailėja akyse.

- Vadinasi, negalima patraukti nagų nuo vadovėlių. Turime turėti kažką bendra valstybėje, turime vertybes diegti, o ne mergaites „malti mėsmalėje“. Prieš kokius 6-7 metus, jei pamenat, irgi buvo propaguojama vienalytė meilė, net buvo išleistos pasakos, kur karalaitis mylėjo karalaitį, princesė - princesę. Šiandien mes nuėjom kur kas toliau.. Aš nieko prieš homoseksualistus neturiu, bet niekaip negaliu suprasti, kodėl būti homoseksualistu šiandien garbinga, o būti lietuviu - jau nebegarbinga. 

Kodėl, stebimės, žmonės emigruoja, kodėl jie nepatenkinti, nemyli savo valstybės, - jie myli savo valstybę, bet jie ištvirkinti ideologų, kartojančių „tu negalvok apie tautybę“, „būk europietis“. Natūralu, kad jis, būdamas europietis, ir „varo“ į tą Europą, - koks jam skirtumas, ar Lietuva, ar Airija, ar Ispanija, ar Anglija. Nežinau, sąmoningai ar nesąmoningai, bet, mano galva, gėdijimasis būti lietuviu arba skatinimas gėdytis yra antivalstybinis veiksmas, kaip ir raginimas nesirūpinti lietuvių kalba. Dar ir dėl to visuomenei kalba yra vertinga kaip viena iš judėjimo už savo vertybes dalių, nes tik lietuviškai mes pasakysime, kad mums tos vertybės rūpi, tik lietuviškai mes galėsime pasakyti, kad mums rūpi mūsų Tauta, mums rūpi, kad ji nemažėtų, neišsigimtų, kad neišsižudytų, negertų, - tik tokia Tauta ir bus pajėgi sukurti Lietuvos valstybę, apie kurią seniai svajojame.

Parengė Danutė Šepetytė.

Boguslavas Gruževskis: „Ekonomika turi tarnauti socialinei raidai, o ne neaiškiems tikslams“

$
0
0
www.bernardinai.lt

Lietuvoje šiuo metu gyvena 2 848 tūkst. gyventojų. Per 25 nepriklausomybės metus emigravo 859 000. Prognozuojama, kad 2030 m. Lietuvoje gyvens tik 2,4 mln. gyventojų. Mažėja vaikų ir jaunimo, auga senų žmonių skaičius, kuris dabar siekia kone penktadalį gyventojų. Nesiliaujanti emigracija grasina finansiniam pensijų tvarumui bei socialinei valstybės gerovei: emigruoja jauni žmonės, o vaikai gimsta užsienyje.

Suvokdama didžiulius demografinius iššūkius Vyriausybė patvirtino ir netrukus pateiks Seimui Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategiją. Šia strategija siekiama spręsti šalies demografinius iššūkius, didinti gimstamumą, mažinti emigraciją, skatinti grįžtamąją migraciją ir gerinti vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę. Apie tai, kaip Lietuvos gyventojams įkvėpti viltį tikėti savo valstybe ir jos ateitimi kalbamės su VU prof. Boguslavu Gruževskiu, Darbo rinkos tyrimų instituto vadovu, Europos komisijos ekspertu.  

- Net 90 procentų 15-19 metų asmenų savo ateitį planuoja už Lietuvos. Ką valstybė turėtų padaryti, kad sustabdytų tokio masto jaunų žmonių emigraciją? Premjero S. Skvernelio  mesta citata gydytojams rezidentams „Tai važiuokite...“ jaunam žmogui kelia klausimą, ar jis reikalingas savo šaliai. Kaip įkvėpti viltį tikėti savo valstybe? 

- Žmogaus santykį su valstybe apsprendžia jo poreikių patenkinimas. Piliečiai poreikius patenkina dviem būdais: iš savo pajamų ir gaudami valstybės paslaugas. Tikėjimas, patriotizmas, šeimos vertybės prasideda jau po to. Pusė Lietuvos gyventojų savo poreikių patenkinti negali: valstybės pastangos fragmentiškos, tad vidutinio piliečio stabilumas nuolat yra pažeidžiamas. Auga nelygybė, nors kitose šalyse – Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje – ji mažėja. Priimami politikų sprendimai nemažina nelygybės ir netenkina vidutinių ir mažesnių pajamų žmonių. Dar viena priežastis, dėl kurios emigruoja jaunimas - korupciniai sprendimai, biurokratijos nepagarba žmogui valstybinėse įstaigose. Į šiuos atėjusius iš praeities socialinius negalavimus jautriai reaguoja jauni žmonės, pasitraukdami iš tokios aplinkos ir dažnai to net neįvardindami.  

Viltį reikia įkvėpti sutvarkant šias pagrindines problemas. 2017 m. didelis dėmesys buvo skiriamas silpniausių žmonių apsaugai: pensininkams, kaimo gyventojams, šeimoms. Skirtus vaiko pinigus daugiau pajuto kaimo, mažų miestelių gyventojai, daugiavaikės šeimos. Gal jais mažiau patenkinti buvo tie, kurie ir anksčiau tais pinigais naudojosi mokesčių lengvatos pagalba, kadangi dabar padaugėjo biurokratijos. Tačiau žmonės, kurių pajamos buvo labai mažos, anksčiau to net nejuto. 

Minimalaus atlyginimo indeksavimas yra vienintelis mechanizmas, per kurį valstybė tiesiogiai gali daryti įtaką darbo užmokesčio augimui. Visa kita Lietuvoje formuojasi pakankamai laisvai. Būtina įvesti paskatas, kurios skatintų užsiimti savarankiška veikla. Žinome, kad yra daugybė piktnaudžiavimų šioje sferoje, kai tuo naudojasi asmenys, kurių pajamos labai aukštos. Didesnės pajamos, didesnės apyvartos turi būti labiau apmokestinamos, joms turi būti taikoma griežtesnė kontrolė. Tačiau valstybė negali skandinti žmonių, turinčių nedidelį verslą, iš kurio išsilaiko visa šeima. Dažnai pasigendama socialinio jautrumo kaip valstybės valdymo principo, nes dabar kerpama pagal vieną liniuotę. 

Valstybė daugiau dėmesio turi skirti korupcinių apraiškų, biurokratinio sustabarėjimo išgyvendinimui. Antai girdime, kad du mėnesius žmogui, pristačiusiam reikalingus dokumentus, neišmokama parama, nes trūksta kažkokios smulkmenos. Jei jis neateitų, tai ir nesužinotų, kad ir trečią mėnesį jis gali negauti tos paramos, kuri jam priklauso! O kodėl jis turi būti prašytojo vaidmenyje? Socialinis skyrius pats turėtų jį susirasti ir informuoti - mūsų pagarba tokiam žmogui turėtų aplenkti jo nesugebėjimą suvokti. Turėtų būti didesnis baudžiamumas už tokias nekokybiškas viešąsias paslaugas, už kurias kažkas gauna atlyginimą. Keldami tarnautojams atlyginimus turėtume reikalauti kokybės. 

Labai svarbų vaidmenį vaidina ugdymo sistema, kuri padeda formuoti įvaizdį kaip vidinę, o ne išorinę (brangus automobilis, aukso grandinė ant kaklo) piliečio būseną. Jau su šiandieniniais penktokais turime kalbėti apie sėkmingą karjerą Lietuvoje. Ir kalbėti ne vien apie didesnį atlyginimą. Pagrindinis ugdymo sistemos tikslas – savirealizacijos formavimas. Baigdamas mokyklą vaikas turi suvokti savo sėkmingo gyvenimo scenarijų, tapatinamą su Lietuva, galimybę pasijusti pilnaverčiu žmogumi. Vaikas turi jaustis reikalingas krepšinio klubui, būreliui, chorui, tokiu būdu suvokdamas, kad jis reikalingas Lietuvai. Pedagogai turi formuoti supratimą, kad didžiausia vertė esi tu pats. Jei pedagogai sako, kad jų misija yra suteikti žinias, tai tokios žinios be motyvacijos yra labai žemos vertės. Turime šimtus ir tūkstančius kalėjimuose, kurie turi žinias, kaip vogti, kaip kurti stiprius kartelius, girdėjome apie Cambridge Analytics

Pasitikėjimą savo valstybe galėtų įkvėpti žiniasklaida, kuri pateiktų sisteminį pozityvų požiūrį, atspindintį didesnę pagarbą žmogui ir Tėvynei. Tačiau tai turėtų kilti iš pačios žiniasklaidos, nepažeidžiant jos laisvės. 

- Jaunos šeimos – visuomenės ateities garantas. Jauniems tenka didžiuliai iššūkiai siekti karjeros ir kurti šeimą. Jaunimas norėtų mažesnių mokesčių, kadangi jie nori dirbti ir užsidirbti. Jiems labai svarbi parama būstui – ši idėja yra tarp trijų svarbiausiųjų idėjų Lietuvai. Kaip valstybė gali padėti jaunoms šeimoms? 

- Efektyvus grand pasiūlymas būtų valstybės paskola šeimai, susilaukusiai vaiko. Ji galėtų būti naudojama šeimai gyvenant ir dirbant Lietuvoje: būstui įsigyti, remontui, verslo pradžiai. Šie pinigai turėtų būti susieti su vaiko gerove. Jei, pavyzdžiui, iki 40 metų žmogus gyvena ir dirbo Lietuvoje, paskola būtų nurašoma. Aišku, galima diskutuoti dėl termino. Išvykimo iš šalies atveju tai taptų kreditu. 

Jauniems verslininkams turėtų būti taikomos įvairios lengvatos, ypač kuriant verslus ir investuojant kaimo vietovėse. Nesėkmė neturėtų būti baudžiama, ją reikia mokytis atskirti nuo piktnaudžiavimo. Trečia kryptis – parama būstui, tačiau ji irgi turėtų būti susieta su ketinimu gyventi ir dirbti Lietuvoje. Į tą paramos programą reikėtų įtraukti ir regionų darbdavius, kad žmonės netaptų socialinės paramos gavėjais. Demografinėje strategijoje, beje, neatsispindi galimybė stabdyti jaunimo emigraciją, skatinant žmones geriau vykti į Vilnių ar į kitus miestus. Jei jie pajudėjo iš savo namų, tai geriau tegul vyksta vidinė, o ne išorinė emigracija. 

Jaunimas kritikuoja aukštus mokesčius, tačiau ne mokesčiai yra problema. Problema yra žemos pajamos. O mokesčiai turėtų būti mokami sąžiningai - visos panašios pajamų grupės turėtų būti panašiai apmokestinamos. Labai svarbus mokesčių panaudojimo efektyvumas ir pajamų bei įdėto darbo santykis. Jei pasisavini 10 ar 20 kartų daugiau, nei įdėto darbo sąnaudos, o tik todėl, kad tau priklauso nuosavybė – apvagi kitą žmogų. Vadovaujantis krikščionišku suvokimu, nuosavybė nesuteikia teisės nesąžiningam turtėjimui. Tai liečia darbdavius, tačiau ir patys žmonės turėtų nebijoti kalbėtis su savo darbdaviais dėl didesnio darbo užmokesčio, o ne vien keikti aukštus mokesčius. 

- Vis dažniau užsimenant apie pensinio amžiaus ilginimą, iškyla klausimas apie vyresnio amžiaus asmenų išsilaikymą darbo rinkoje. Tačiau ne paslaptis, kad 50-mečiai – o netgi ir jaunesni - ieškantys darbo gali išgirsti tokią fazę, kad „numirėlių nereikia...“ O vyresniųjų patirtis dažnai neįkainojama ir puikiai dera su jaunimo entuziazmu, greita reakcija, naujųjų technologijų įsisavinimu. Ką čia galėtų nuveikti valstybė? 

- Iki 2026 m. pensinis amžius ilginamas tikrai nebus. Darbo jėgos vis labiau truks, tad vyresnio amžiaus žmonių vertė didės. Reikia didinti darbo konkursų skaidrumą – komisijoje turėtų dalyvauti bent vienas vyresnio amžiaus asmuo, deleguotas kurios nors vyresnio amžiaus žmones vienijančios nevyriausybinės organizacijos. Be abejo, kalbame apie valstybinį sektorių. 

Vyresni žmonės nėra linkę keistis, o pas mus labai silpnai išvystyta profesinio tobulinimo sistema: life-long consulting programa, padedanti konsultuoti vyresnio amžiaus žmones, keičiančius profesiją. Pavyzdžiui, buvusi rusų kalbos mokytoja galėtų persikvalifikuoti į administratorę, vertėją, socialinę darbuotoją. Deja, bet Lietuvoje žmonės darbą suvokia daugiau kaip prievartą, o ne savirealizaciją. Tyrimai rodo, kad didesnė pusė Lietuvos šešiasdešimtmečių ir vyresnių nenorėtų keisti kvalifikacijos, o pageidautų gauti išankstinę pensiją. Norvegijoje 80 procentų dirbančių pensininkų dirba ne dėl ekonominių paskatų, o Lietuvoje tokių tik 16 procentų. 

Trečią žingsnį valstybė galėtų žengti skatindama darbdavius, taip motyvuojant juos įdarbinti vyresnio amžiaus asmenis. Norint paskatinti pensinio amžiaus asmenis kuo ilgiau likti darbo rinkoje, reikėtų mažinti įmokas SODRAI ta dalimi, kuria jie draudžiami pensijai. Savivaldybėse galėtų būti steigiami specialūs verslo inkubatoriai vyresniems žmonėms, o užsiimantiems savo verslu pensininkams galėtų būti taikomos lengvatos. Viešajame sektoriuje dirbantiems pensininkams galėtų būti suteikiamos papildomos atostogos, vidutinio darbo laiko trumpinimas, sveikatos apsaugos ir reabilitacijos paslaugos.  

Reziumuodamas noriu pabrėžti, kad šios strategijos paruošimas vėluoja 15-18 metų. Dabartiniai pokyčiai, fiksuojami strategijoje, atitinka socialinės raidos tendencijas. Situacija, kai senų asmenų skaičius siekia 25 procentus ir daugiau, kelia naujus iššūkius. Turime mokytis gyventi visuomenėje, kurioje vis labiau dominuoja vyresnio amžiaus žmonės, prisitaikyti prie  ribotų darbo išteklių, efektyviau panaudoti savo kompetencijas bei viešuosius išteklius. Ekonomika turi tarnauti socialinei raidai, o ne neaiškiems tikslams.

Parengė Rasa Baškienė.

Bernardinai.lt - Interneto dienraštis

Dar vienam LLRA nariui pareikšti įtarimai lėšų iššvaistymu

$
0
0

Lenkų sąjungos pirmininku perrinkto Seimo nario Michalo Mackevičiaus vieši pareiškimai gali įplieksti rimtą skandalą tarp Varšuvos ir Lietuvos lenkų bendruomenės vadovybės, kuri gauna iš Lenkijos finansinę paramą, rašo ru.delfi.lt

Šaukimas į Lenkijos prokuratūrą ir grubus konfliktas su Lietuvai draugiškos valstybės pasiuntine: tvyrant tokiai atmosferai, Lietuvos lenkų sąjungos, visoje šalyje turinčios maždaug 10 tūkst. narių, pirmininku buvo perrinktas Michalas Mackevičius – Seimo narys, atstovaujantis Lietuvos lenkų rinkimų akcijai ir Krikščioniškų šeimų sąjungai. 

„Joks arogantiškas valdininkėlis iš Varšuvos mums vandens nedrums. Koks valdinininkas? Na, pavyzdžiui, ambasadorė (greičiausiai kalbama apie Lenkijos Respublikos ambasadorę Uršulą Doroševską – red.) ir fondelis (greičiausiai kalbama apie „Paramos lenkams Rytuose“ fondą – red.), vis eina ir eina, jau akis nuo jų skauda – pirmininkas, pirmininkas. Eikit po velnių, jei ne šis, tai bus kitas pirmininkas“. 

„Ji (Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska – red. past.) mano, kad gali mane, Lietuvos Seimo narį, išsikviesti pas save ir pareikšti, kad apriboja mano teises. Kas ji apskritai tokia?“ „Nežinau, ar koks nors komunistinės Lenkijos valdininkas galėjo su manimi pasielgti taip, kaip pasielgė ponia Uršula Doroševska. Nepaisant mano milžiniškos meilės Lenkijai, jaučiuosi apkaltintas, pažemintas ir nematau jokių galimybių toliau bendradarbiauti“. 

Tai yra citatos iš interviu, kuriuos M. Mackevičius davė lenkakalbių gyventojų žiniasklaidos priemonių žurnalistams prieš ir po Lietuvos lenkų sąjungos suvažiavimo, per kurį praėjusį šeštadienį 342 balsams pritarus, o aštuoniems balsams susilaikius, jis eilinį kartą buvo perrinktas šios organizacijos pirmininku. 

Pačios ambasadorės žodžiai nuskambėjo gegužės 26 dieną Lenkijos radijo laidoje „Per patį vidudienį“: „Buvo prieita iki to, kad ponia ambasadorė (Lenkijos pasiuntinė Uršula Doroševska – red. past.) mane išsikviečia ir man sako: „Kaip Lenkijos atstovė jums pranešu, kad jūs negalite kandidatuoti į Lietuvos lenkų sąjungos pirmininko postą“. Kas tai per diplomatija, kas tai per tarptautinės taisyklės! Kas tai apskritai yra! Aš esu kitos šalies Seimo narys, ne Lenkijos, ir man bandoma apriboti teises!!! Aš laikausi Lietuvos Respublikos įstatymų, kaip ji apskritai išdrįso taip pasielgti. Daugiau aš ten nevažiuosiu (į Lenkijos ambasadą – red. past.), jei norėsite man kažką pasakyti, tai būkite malonūs atvykti pas mane! Ji (Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska – red. past.) mano, kad mane, Lietuvos Seimo narį, gali išsikviesti pas save ir pareikšti, kad apriboja mano teises. Kas ji apskritai tokia?“ 

Į žurnalistų klausimą, kaip U. Doroševska argumentavo savo žodžius, ponas Mackevičius atsakė: „Ji pareiškė, kad man yra pareikšti kaltinimai. Prieš savaitę gavau šaukimą iš Lenkijos prokuratūros. Tačiau negi jie nežino įstatymų? Kitos valstybės parlamento nariams šaukimų su nurodymu kažkur atvykti niekas nesiunčia. Jei kaltinimai rimti, tai jie turi kreiptis į Lietuvos generalinį prokurorą, kuris savo ruožtu ir spręs, ką su tuo daryti. Prokuroras gali kreiptis į Seimą, kuris savo ruožtu spręs, panaikinti neliečiamybę, ar ne. O dabar jie elgiasi, tarsi laukinėje Azijoje“. 

Anksčiau, dar prieš suvažiavimą, Michailas Mackevičius per interviu žurnalistui iš Lenkijos radijo kalbėjo: „Reikia atsikratyti įvairių provokatorių, tai intervencija iš Lenkijos, kurie norėtų mums pastatyti savus pirmininkus, o mes nepriklausoma organizacija, visuomeninė, dirbame kliaudamiesi demokratiniais principais ir sąlygomis; joks arogantiškas valdininkėlis iš Varšuvos mums vandens nedrums. Koks valdinininkas? Na, pavyzdžiui, ambasadorė (greičiausiai kalbama apie Lenkijos Respublikos ambasadorę Uršulę Doroševską – red.) ir fondelis (greičiausiai kalbama apie „Paramos lenkams Rytuose“ fondą – red.), vis eina ir eina, jau akis nuo jų skauda – pirmininkas, pirmininkas. Eikit po velnių, jei ne šis, tai bus kitas pirmininkas“. 

Kol kas Lietuvos Respublikos ambasada Lenkijoje į visa tai nesureagavo. 

Sprendžiant pagal atsakymus, kuriuos žurnalistams pateikė M. Mackevičius, galima daryti šias išvadas: 

1) Varšuva turi rimtų įtarimų, jog finansinė parama, kuri buvo skiriama bendruomenės palaikymui Lietuvoje, buvo skirstoma ne pagal paskirtį; 

2) Įtarimų būta tokių rimtų, jog Varšuvoje situacija susidomėjo Lenkijos prokuratūra, žengusi gana rimtą žingsnį – ji į Varšuvą pasikvietė Seimo deputatą paaiškinti situaciją; 

3) Lenkijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska asmeninio susitikimo metu, kaip teigia pats M. Mackevičius, pareikalavo, kad jis atsiimtų savo kandidatūrą: kitaip tariant, jos elgesys greičiausiai atspindi Varšuvos poziciją, nes būtų sunku patikėti, jog tai asmeninė diplomatės nuomonė ir iniciatyva; 

4) Maža to, M. Mackevičius atsisako taip pasielgti, kelia savo kandidatūrą ir, gavęs tvirtą palaikymą (tiek Lietuvos lenkų sąjungos, tiek Lietuvos lenkų rinkimų akcijos– Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderio Valdemaro Tomaševskio), laimi; 

5) M. Mackevičius tvirtina, kad U. Doroševska, kaip ten bebūtų, tik valdininkė, tad ji turėtų pas jį atvažiuoti, o ne atvirkščiai. Kitaip tariant, jis ir jo kolegos provokuoja atvirą konfliktą tiek su ambasadore, tiek su Varšuva; 

6) Varšuvos įtaka lenkų organizacijoms Lietuvoje, nepaisant dosnaus finansavimo, pasirodo yra nepakankama. Jei Varšuva nedaro įtakos, tuomet kas daro? 

7) Panašu, kad artimiausiu metu galima sulaukti tikrų sensacingų pareiškimų – aišku, jei tik Varšuva nenuspręs konflikto numarinti, paisydama principo, jog „nereikia nešti viešai skalbti apatinių baltinių“; 

8) Kyla klausimas, ar po šio konflikto lenkų organizacijos Lietuvoje ir toliau galės džiaugtis tokiu dosniu finansavimu; 

9) Situacija vienu sakiniu: Lietuvos Seimo narys tiesioginiame Lenkijos radijo eteryje programoje „Per patį vidudienį“ grubiai kalbėjo apie Lenkijos ambasadorę ir kelis kitus aukšto rango Lenkijos valdininkus.

ru.DELFI.lt

Pavojinga „racionalios savižudybės“ ideologija

$
0
0
www.y-news.lt

Mėnesio pradžioje šimto ketverių australų mokslininkas sausakimšoje auditorijoje Šveicarijoje surengė spaudos konferenciją pasaulio žiniasklaidai. Sėdėdamas ratukuose, apsuptas eutanazijos šalininkų, dr. Davidas Goodallas pareiškė: „Kiekvienas vyresnis nei vidutinio amžiaus žmogus privalo turėti teisę niekieno netrukdomas baigti gyvenimą kada panorėjęs.“

Kitą dieną jis mirė.

Žymus ekologas daktaras Goodallas nebuvo mirtinas ligonis. Jis tik pavargo gyventi. Jis buvo nusilpęs, prastai matė, prastai girdėjo, tačiau buvo šviesaus proto, jo nekamavo skausmai.

Taigi ilgametis Philipo Nitschke’ės organizacijos Exit International narys dr. Goodallas tapo reklamos veidu, stengiantis legalizuoti vadinamąją „racionaliąją savižudybę“ tiek Australijoje, tiek kitur. Dr. Nitschkeʼės organizuota kampanija „Paremk mane“ surinko pakankamai pinigų, kad būtų apmokėtas lėktuvo bilietas verslo klase į Bazelį. Ten Goodallas ir mirė, padedamas keistai pavadinto fondo („Gyvenimo rato/amžinosios DVASIOS fondas“) atšakos – organizacijos Dignitas.

Iš Anglijos kilęs dr. Goodallas 1941-aisiais Londono universitete gavo mokslų daktaro diplomą, 1953-iaisiais pelnė mokslo laipsnį Melburno universitete. 1979-aisiais jis baigė dėstytojo karjerą, bet pradėtų tyrimų neatsisakė. Išėjęs į pensiją jis net redagavo 30 tomų seriją „Pasaulio ekosistemos“. Edith Cowan universiteto pastangos atimti iš šimto dvejų metų amžiaus mokslininko kabinetą aiškinant, kad jis nebegali gyventi studentų miestelyje, žlugo, kilus tarptautiniam skandalui. Buvo manoma, kad jis – seniausias dirbantis Australijos mokslininkas.

„Labai apgailestauju, kad sulaukiau tokio amžiaus“, – pasakė jis per 104-tąjį gimtadienį. – „Nesu laimingas. Noriu mirti. Ir dėl to man visai neliūdna. Liūdna, kad žmogui neleidžiama. Man atrodo, kad toks senas žmogus kaip aš privalėtų turėti visas piliečio teises, įskaitant ir teisę į racionalią savižudybę.“

Goodallas jau ne vienerius metus ieškojo būdų iškeliauti anksčiau, nei jam skirta; kartą jis jau mėgino nusižudyti.

Atėjus metui Goodallas persikėlė į viešai neskelbiamą vietą Bazelyje kartu su Amžinosios DVASIOS fondo gydytoju, dr. Nitschkeʼe ir šeimos nariais, atkeliavusiais iš JAV ir Jungtinės Karalystės. Dr. Nitschkeʼė, dar vadinamas „mirties dirigentu“ ar „racionalios savižudybės“ P. T. Barnumu, jam įjungė Beethoveno „Odės džiaugsmui“ įrašą. Goodallas mirė sulig paskutinėmis choro eilutėmis. Dr. Nitschkeʼė triumfavo. „Davidas Goodallas yra iš tų, kuriais mūsų organizacija didžiuojasi ir dėl kurių gyvuoja“, – teigė jis pranešime spaudai.

Šis liūdnas epizodas mus turėtų išmokyti kelių pamokų.

1. Proeutanaziškos organizacijos mielai naudojasi vyresnių žmonių vienatve ir atskirtimi. Dr. Nitschkeʼė buvo svarbiausias asmuo, organizuojantis Goodallo kelionę iš Australijos. Lengvatikė žiniasklaida, rodos, nė nenori matyti, kas slepiasi už smagių pranešimo spaudai paistalų. Tokios antraštės kaip „Šimtas ketverių daktaras Davidas Goodallas nusprendžia kuo gražiausiai praleisti paskutinę dieną šiame pasaulyje“ yra seklaus mąstymo ir aklo Dr. Nitschkeʼės eutanazijos reklamos vaikymosi pavyzdys.

2. Vieniši ir socialinę atskirtį patiriantys žmonės yra pažeidžiami. Nors dr. Goodallas buvo palyginti sveikas, turint omenyje jo amžių, kasdieniame gyvenime jis nesulaukė daug paramos. Kartą jis nugriuvo savame vieno miegamojo bute, ir šis nutikimas buvo svarbus posūkis jo gyvenime. Nors kaulų nesusilaužė, jis niekaip negalėjo atsistoti ir išgulėjo ant grindų dvi dienas. Ir dvi dienas pas jį niekas neužėjo, net giminės?.. Kažkas negerai. Nors daugybėje žurnalistų darytų nuotraukų matome, kaip po svarbaus sprendimo jis oro uoste glebesčiuojasi su anūkais, Goodallo šeimyninis gyvenimas turėjo būti mažiau nei patenkinamas. Jis buvo vedęs tris kartus. Kelionėje į Šveicariją jo nelydėjo nė vienas iš keturių vaikų ir dvylikos anūkų. Jo kelionės draugas buvo Exit organizacijos koordinatorius iš Vakarų Australijos.

3. Proeutanaziškos organizacijos nori eiti trumpiausiu keliu. Šveicarų organizacija, patenkinusi prašymą įvykdyti eutanaziją, tvirtina, jog turi labai griežtus kriterijus, pagal kuriuos įvertina, ar organizacijos paslaugos gali būti suteiktos. Tačiau trečiadienį Goodallo psichinius gebėjimus vertinę du gydytojai nė nebuvo su juo susitikę. Jeigu jie nėra angliakalbiai, kaip jie galėjo nuspręsti, kad jo nekamuoja depresija? Tereikia prisiminti, kokiu netvirtu balsu jis kalbėjo…

4. Proeutanaziškų organizacijų tikslas – visuotinė teisė į savižudybę, ne mažiau. Labiausiai eutanaziją, ar vadinamąją racionaliąją savižudybę, viešai palaiko tie žmonės, kurie mano, kad niekam neturi būti leista numirti ilgai kankinantis. Tačiau Goodallas ir jo patarėjas Nitschkeʼė propagavo visai ką kita – valstybės remiamą teisę numirti esant bet kokio amžiaus, dėl bet kokių priežasčių.

5. Vadinamoji racionali savižudybė– aukščiausio laipsnio egoizmo apraiška. Kaip teigiama Nitschkeʼės pranešime spaudai, Goodallas primygtinai tvirtino, jog nenori „jokių laidotuvių, jokių pamaldų ar kitokių ceremonijų“. Kodėl? „Davidas netikėjo pomirtiniu gyvenimu.“ Bet juk ne vien dėl šios priežasties dauguma žmonių rengia laidotuves – laidotuvėse dalyvaujama ir tam, kad būtų galima gedėti ir sulaukti paguodos. Mus visus sieja meilė, dėkingumas, esame pavyzdžiai tiems, kurie šalia. Vadinamoji racionali savižudybė– tai pareiškimas, jog niekas neturi jokios teisės mums sukliudyti, jeigu vienašališkai nuspręsime, kad gyvenimas nevertas gyventi. Tokia filosofija pavojinga.

Vladimiras Solovjovas. Trumpas pasakojimas apie Antikristą (III)

$
0
0
Antrąją teksto dalį rasite čia

***

Sėkmingai išsprendus politines ir socialines problemas iškilo religinis klausimas. Jį iškėlė pats imperatorius ir visų pirma krikščionybės kontekste. Tuo metu krikščionybė buvo tokioje padėtyje: žymiai sumažėjo krikščionių skaičius (jų buvo ne daugiau kaip keturiasdešimt penki milijonai), tačiau krikščionybė buvo padariusi reikšmingą moralinę pažangą, taigi kokybės prasme laimėjusi tai, ką prarado kiekybiškai. Žmonės, kurie jokiais dvasiniais ryšiais nebuvo susiję su krikščionybe, krikščionimis nebebuvo laikomi. Tolygiai sumažėjo visų krikščioniškų denominacijų išpažinėjų, todėl išsilaikė daugmaž ta pati kiekybinė jų proporcija. Kalbant apie tarpusavio santykius, tai nors nesantaikos nepakeitė visiškas susitaikymas, bet ji žymiai sušvelnėjo ir prieštaravimai prarado buvusį aštrumą. Popiežius buvo jau seniai išvarytas iš Romos ir po ilgų klajonių prieglobstį rado Sankt Peterburge su sąlyga, kad susilaikys nuo propagandos ten ir šalies viduje. 

Rusijoje popiežiaus valdžia tapo gerokai paprastesnė. Nekeisdama esmiškai būtinos savo kolegijų ir oficijų sudėties, ji buvo priversta jų veiklai suteikti karštesnę dvasią ir iki minimumo sumažinti įmantrius ritualus bei ceremonijas. Nors ir neuždrausta, bet savaime nustota praktikuoti kai kuriuos keistus ir įspūdingus papročius.

Visose kitose šalyse, ypač Šiaurės Amerikoje, katalikų hierarchija dar turėjo daug tvirtos valios nenuilstamos energijos atstovų, esančių nepriklausomose pozicijose, kurie surišo Katalikų Bažnyčią glaudesne vienybe nei kada nors anksčiau ir išlaikė jos tarptautinę reikšmę. Kalbant apie protestantizmą, kurio priešakyje vis dar buvo Vokietija, tai, ypač po didžiosios Anglikonų bažnyčios dalies susijungimo su katalikais, jie apsivalė nuo kraštutinių neigiamų tendencijų, kurių šalininkai atvirai perėjo prie religinio abejingumo ir netikėjimo. Evangelikų bažnyčioje liko tik nuoširdūs tikintieji, kurių priešakyje stovėjo žmonės, pasižymintys dideliu mokytumu, giliu religingumu ir nuolat stiprėjančiu troškimu atgaivinti savo asmenyje gyvą tikros senosios krikščionybės atvaizdą. Rusų stačiatikiai po to, kai politiniai įvykiai pakeitė oficialią bažnyčios situaciją, neteko milijonų menamų, nominalių narių, bet patyrė susijungimo džiaugsmą su geriausia sentikių dalimi ir net su daugeliu teigiamo nusistatymo sektų. Tokia atnaujinta bažnyčia nedidėjo skaičiumi, bet augo savo dvasia, kuri ypač atsiskleidė kovoje su visuomenėje įsišaknijusiomis kraštutinėmis sektomis, kurioms nebuvo svetimas ir demoniškas bei satanistinis elementai.

Per pirmus dvejus naujo valdymo metus visi prieš tai vykusių revoliucijų ir karų įbauginti krikščionys žiūrėjo į naują valdovą ir jo taikias reformas iš dalies su geranoriškais lūkesčiais, iš dalies su nuoširdžiu pritarimu ir net karštu susižavėjimu. Bet trečiaisiais metais pasirodžius didžiajam magui daugeliui stačiatikių, katalikų ir protestantų kilo rimtų nuogąstavimų, būgštavimų ir antipatijų. Dėmesingiau pradėti skaityti Evangelijos ir apaštalų tekstai, kalbantys apie šio pasaulio kunigaikštį ir Antikristą, sukėlė gyvybingus komentarus. 

Pagal kai kuriuos požymius imperatorius nuspėjo artėjančią grėsmę ir nusprendė neatidėliojant reikalą išsiaiškinti. Ketvirtųjų valdymo metų pradžioje jis išleido manifestą visiems tikriems krikščionims, nedarydamas skirtumo tarp išpažįstamo tikėjimo, pakviesdamas išrinkti ar paskirti įgaliotus atstovus į jo pirmininkaujamą visuotinį susirinkimą. Tuo metu imperatoriaus rezidencija iš Romos buvo perkelta į Jeruzalę. Palestina buvo iš esmės žydų apgyvendinta ir valdoma autonominė sritis. Jeruzalė buvo laisvas ir tuomet jau imperatoriškas miestas. Krikščioniškos šventovės liko nepaliestos, bet visoje erdvioje Haram-eš-Šerifo platformoje – nuo Birket-Israin ir dabartinių kareivinių iš vienos pusės ir iki El-Aksa mečetės ir „Saliamono arklidžių“ iš kitos, buvo pastatytas didžiulis pastatas, kuriame, be dviejų senų nedidelių mečečių, tilpo erdvi „imperinė“ šventykla visų kultų susivienijimui bei du prabangūs imperatoriški rūmai su bibliotekomis, muziejais ir ypatingomis patalpomis magiškiems eksperimentams ir pratyboms. Šioje pusiau šventykloje, pusiau rūmuose rugsėjo 14 dieną turėjo prasidėti visuotinis susirinkimas. 

Kadangi protestantizmas neturi kunigų tikrąja prasme, katalikų ir stačiatikių hierarchai, atliepdami imperatoriaus valią, sutarė, kad tam, jog skirtingos krikščionybės šakos būtų reprezentuojamos vienodai, į susirinkimą reikia įtraukti tam tikrą skaičių pasauliečių, žinomų dėl savo pamaldumo ir ištikimybės Bažnyčios interesams; o kadangi buvo įleisti pasauliečiai, nebebuvo galima atsakyti ir žemesniesiems, juodiesiems ir baltiesiems šventikams. Tokiu būdu bendras susirinkime dalyvaujančių žmonių kiekis viršijo tris tūkstančius, o Jeruzalę ir visą Palestiną užtvindė apie pusė milijono piligrimų. 

Susirinkime ypatingai išsiskyrė trys. Visų pirma – popiežius Petras II, teisėtai stovintis Katalikų Bažnyčios priekyje. Jo pirmtakas mirė pakeliui į susirinkimą, ir Damaske įvyko konklava, vienbalsiai išrinkusi kardinolą Simone‘ą Barioninį, pasivadinusį Petru. Jis buvo kilęs iš liaudies, iš Neapolio srities ir tapo žinomas kaip karmelitų ordino pamokslininkas, ypač nusipelnęs kovojant su Sankt Peterburge ir jo apylinkėse sustiprėjusia satanistų sekta, kuri tvirkino ne tik stačiatikius, bet ir katalikus. Tapęs Mogiliovo arkivyskupu, o po to ir kardinolu, jis jau iš anksto buvo numatytas tiarai. Jis buvo maždaug penkiasdešimties metų, vidutinio ūgio ir tvirto kūno sudėjimo žmogus raudonu veidu, kuprota nosimi ir tankiais antakiais. Tai buvo karštas ir ryžtingas žmogus, kalbėjęs su užsidegimu, mosuodamas rankomis ir daugiau patraukdavęs žmones, nei juos įtikindavęs. Naujasis popiežius buvo nepalankus pasaulio valdovui ir jautė nepasitikėjimą juo, ypač po to, kai ankstesnis popiežius, pasiduodamas imperatoriaus spaudimui, paskyrė kardinolu imperijos kanclerį didįjį pasaulio magą, egzotiškąjį vyskupą Apolonijų, kurį Petras laikė abejotinu kataliku ir neabejotinu apgaviku. 

Tikruoju, nors neoficialiu stačiatikių lyderiu buvo gerai rusų tautoje žinomas tėvas Jonas. Nors oficialiai jis buvo laikomas vyskupu emeritu, tačiau negyveno jokiame vienuolyne ir nuolat keliavo įvairiausiomis kryptimis. Apie jį sklido visokios legendos. Kai kurie tvirtino, kad tai prisikėlęs Fiodoras Kuzmičius, tai yra prieš tris amžius gimęs imperatorius Aleksandras Pirmasis. Kiti nuėjo dar toliau ir teigė, kad tikrasis tėvas Jonas, tai yra Jonas Auksaburnis, niekada nemirė ir atvirai apsireiškė paskutiniais laikais. Jis pats nieko nesakė nei apie savo kilmę, nei apie savo jaunystę. Tai buvo labai senas, bet žvalus senis geltonuojančia ir net žaliuojančia barzdos garbana, aukštas, liesas, pilnais, šiek tiek rausvais skruostais, gyvomis, spindinčiomis akimis ir jausmingai gera veido išraiška bei kalbos maniera, visada vilkintis balta sutana ir mantija. 

Susirinkime dalyvaujančių evangelikų priekyje stovėjo mokslingiausias vokiečių teologas, profesorius Ernstas Paulis. Tai buvo sudžiūvęs nedidelio ūgio senutėlis aukšta kakta ir švariai nuskustu smakru. Jo akys išsiskyrė kažkokiu nuožmiai geranorišku žvilgsniu. Jis kas minutę trynė rankas, lingavo galva, baisiai suraukdavo antakius ir atvėpdavo lūpas; tuo pat metu spindėdamas akimis jis ištardavo pavienius garsus: „So! Nun! Ja! so also!“  Jis buvo apsirengęs iškilmingai – baltu kaklaraiščiu ant ilgo juodo pastoriaus surduto ir ordinų juostelėmis. 

Iš rusų kalbos vertė Arnoldas Stasiulis 

Italijoje siūloma rengti apkaltą prezidentui

$
0
0
Italijos prezidentas Sergio Mattarella vetavo Paolo Savona, kandidato į finansų ministrus, patvirtinimą. 

Toks prezidento veikimas yra itin retas. Paskutinį kartą Italijos prezidentas teise vetuoti ministro paskyrimą buvo pasinaudojęs 1994 m., kai tuometinis Italijos premjeras S. Berlusconi Teisingumo ministru siekė paskirti savo asmeninį teisininką.

Prezidentas teigė negalintis pritarti Paolo Savona kandidatūrai dėl investuotojų išreikšto susirūpinimo kandidato požiūriu į Italijos ateitį euro zonoje.

Šis prezidento sprendimas lėmė, kad Penkių žvaigždžių judėjimo bandymas sudaryti valdančiąją koaliciją kartu su Šiaurės lygos („La Lega“) judėjimu taip ir liko nesėkmingu. 

Koalicijos partnerių sutarimu Italijos ministro pirmininko vietą užimti turėjęs Penkių žvaigždžių judėjimo narys Giuseppe Conte nesutiko pateikti kitos nei Paolo Savona kandidatūros į finansų ministrus ir po prezidento sprendimo atsisakė Italijos ministro pirmininko mandato.

Italija, ketvirta didžiausia euro zonos ekonomika, yra be valdžios nuo pat kovo mėnesį įvykusių rinkimų, nes jokia politinė grupė nepajėgia sudaryti daugumos.

Šiaurės lygos lyderis Matteo Salvini, reaguodamas į prezidento sprendimą, siūlo rengti pirmalaikius rinkimus.

Penkių žvaigždžių judėjimo lyderis Luigi Di Maio tvirtino netoleruosiantis tokio prezidento elgesio. Kaip teigiama, bus siekiama prezidento apkaltos. Remiantis 90-uoju Italijos konstitucijos straipsniu, parlamentas gali pareikalauti prezidento atsistatydinimo, jei su tuo sutinka paprastoji parlamento dauguma.

Jei parlamentas pritaria tokiam sprendimui, Italijos Konstitucinis teismas sprendžia, ar prezidentui taikytina apkalta.

Parengta pagal bbc.com.


Adina Portaru. Vienovė įvairovėje? Testas Europai

$
0
0
Kasmet gegužės 9-ąją švenčiame Europos dieną. Europos Sąjungos devizas Susivienijusi vienovė (angl. United in Diversity) pradėtas vartoti 2000-aisiais ir atspindi, viena vertus, ES harmonizacijos ir integracijos įvairiose srityse siekį, kita vertus, vieni kitų praturtinimą skirtingomis kultūromis, tradicijomis, kalbomis ir religiniais pagrindais.

Dabar ši vienovė įvairovėje susiduria su išbandymu, kadangi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) nagrinėja svarbią bylą (Coman ir kiti), kurios baigtis gali paminti valstybių narių kompetenciją santuokos ir šeimos srityje.

Byloje nagrinėjamas Rumunijos piliečio Adriano Comano ir jo partnerio JAV piliečio Roberto Claibourno Hamiltono atvejis. 2010 m. pora Belgijoje gavo santuokos sertifikatą. Kai paisydama savo nacionalinės teisės Rumunija atsisakė porą juridiškai traktuoti kaip sutuoktinius, A. Comanas ir R. Claibournas iškėlė vyriausybei ieškinį teigdami, kad pažeidžiama jų laisvo judėjimo ES teisė. Rumunijos Konstitucinis Teismas 2016 m. klausimo interpretavimą perdavė ESTT. (LVI daugiau apie šią bylą rašė čia.)

Už šių klausimų slypi viena: ar priimanti valstybė narė yra įpareigota pripažinti teisinį statusą partnerių, kurie pagal kitos ES valstybės narės teisę yra traktuojami kaip sutuoktiniai ir šeimos nariai? Dar svarbiau, ar taip gali būti esant tiesioginiam prieštaravimui priimančios šalies įstatymams? Byla Coman ir kiti turi potencialo arba išlaikyti įvairovę ir nacionalinį suverenumą, arba paminti nusistovėjusią valstybių narių kompetenciją santuokiniais klausimais.

Esminės šeimos teisės sąvokos – sutuoktinis, šeimos narys ir santuoka– priklauso valstybių narių kompetencijai. Tai patvirtinta ES direktyvos šiuo klausimu ir yra konsoliduota ESTT jurisprudencijoje. Jeigu ESTT nuspręs, kad laisvas judėjimas reikalauja vienoms valstybėms narėms pripažinti kitų valstybių narių sąvokos sutuoktiniai supratimą, nacionalinė kompetencija šiuo klausimu bus visiškai sunaikinta. Tai reikalaus pakeisti šeimos kodeksus, civilinę teisę ir civilines procedūras, susijusias su santuokiniais ryšiais, įsivaikinimu, kraujo ryšiu, įdarbinimu, socialinėmis išmokomis ir kita. Įpareigodamas valstybes nares pripažinti jų nacionalinei teisei svetimą sutuoktinių traktavimą, ESTT rizikuoja paminti pusės ES valstybių narių teisę ir sukurti teisinį chaosą.

Teisiniai padariniai neabejotinai peržengtų klausimą, ar sutuoktiniai turi būti priešingų lyčių. Pavyzdžiui, gali nutikti taip, kad viena valstybė narė nuspręs leisti ir reguliuoti nepilnamečių santuokas. Jeigu nepilnamečiai sutuoktiniai nuspręstų persikelti į ES šalį, kuri santuokas leidžia tik nuo 18 metų, iškiltų teisės normų konfliktas. Radikalus laisvo judėjimo principo supratimas, kuris stumiamasComan byla, verstų valstybes nares pripažinti užsienyje sudarytas nepilnamečių santuokas, prieštaraujant vietiniam santuokų reguliavimui. Toks laisvo judėjimo principo traktavimas tiesiogiai pažeistų Sutartyse nustatytas valstybėms narėms priskirtas kompetencijas.

Tai, kad ieškinys iškeltas Rumunijoje yra įdomu, atsižvelgiant į toje pačioje šalyje iškeltą piliečių iniciatyvą Konstitucijoje įtvirtinti santuoką kaip vieno vyro ir vienos moters sąjungą. Iniciatyvai, kuriai vienbalsiai pritarė Konstitucinis Teismas, buvo surinkta 3 mln. parašų – tai yra didžiausia parama tokio pobūdžio peticijai Rumunijos istorijoje.

Šiame kontekste versti valstybę narę taisyti savo nacionalinę teisę tam, kad įteisinti tos pačios lyties asmenų santykių pripažinimą reikštų sąmoningą nacionalinio demokratinio proceso žlugdymą.

Jeigu ESTT nuspręs pakeisti santuokos ir šeimos sampratą [ir primesti ją visoms valstybėms narėms], ES svetimėjant tai galėtų pagilinti jos skirtis. Teismas neturėtų aukoti pagarbos nacionalinei kompetencijai ir kultūrinei įvairovei pasakydamas valstybėms narėms, jog jų nacionalinė teisinė tvarka nesvarbi. Daug Europos šalių savo įstatymuose ir konstitucijose pripažįsta ir saugo santuoką kaip vyro ir moters sąjungą, jos turi tokią teisę. Valstybė narė turėtų išlikti laisva savo įstatymuose pripažinti, kad abu – motina ir tėvas – yra labai svarbūs vaiko gyvenime. Europos Sąjunga turėtų išlikti laisva ir įvairovei atvira erdve.

Der Tagesspiegel: A. Merkel partija pateikė ultimatumą V. Orbano partijai

$
0
0
Remiantis vokiečių laikraščio Der Tagesspiegel informacija, Angelos Merkel valdoma CDU partija pateikė ultimatumą Viktoro Orbano vadovaujamai Fidesz partijai.

Šis ultimatumas suformuluotas po Bundestage vykusių diskusijų apie „neliberalias tendencijas Vengrijoje“.

Iškeltos dvi sąlygos, kurias Fidesz, kaip teigiama, turi atitikti, jei nori likti įvairių Europos valstybių partijas jungiančioje Europos Liaudies Partijos (ELP, angl. European People's Party) sąjungoje.

Remiantis Andreas Nicku, Vokietijos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje vadovu, Vengrijos valdantiesiems keliami šie reikalavimai:

1) privalo padaryti viską, kad Vidurio Europos Universitetas (CEU) liktų Budapešte ir pasirašyti dabar derinamą sutartį su Niujorko valstija;

2) prieš priimdami „Stop Soros“ įstatymų paketą privalo sulaukti Venecijos komisijos nuomonės ir įvykdyti Venecijos komisijos reikalavimus.

Tagesspiegel.de informacija.

Irena Andrukaitienė. Sąjūdžio tridešimtmečio misija

$
0
0
Birželio trečioji – Sąjūdžio įkūrimo diena. 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje vykusiame intelektualų susirinkime buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kuri ir paskelbė žinią Lietuvai – pokyčiai prasideda. Sąjūdžio steigimosi banga nusirito per Lietuvą nešdama kitokio gyvenimo viltį. Tą permainų laukimo laikmetį įprasmino paprasti, aiškūs žodžiai: „Su Sąjūdžiu – už Lietuvą!“ 

Nuo tos viltingos pradžios praėjo trisdešimt metų. Ar šis valstybės kūrimo laikotarpis atnešė tuomet puoselėtų vilčių išsipildymą? Dažnai girdimas retorinis klausimas „Ar už tokią Lietuvą kovojome?“ jau yra ir pats atsakymas – ne, ne už tokią. Perfrazuojant V. Šekspyro „Hamlete“ pasakytus žodžius, su nuoskauda tenka ištarti - „kažkas negerai mūsų karalystėje.“ Prieita riba, kai nebegalima ramiai iš šalies žiūrėti į tai, kas vyksta su mumis. 

Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimas, kuris vyks šį sekmadienį, 2018 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje, vėl turėtų tapti išeities tašku naujam judėjimui, kurio radimosi laukiama seniai. Nebeužtenka pavienių kalbėjimų. Jie yra pasmerkti likti siauresniame ar platesniame bendraminčių rate, jų įžvalgos apie tikrąją šalies būklę nepasiekia tų, nuo kurių priklauso sprendimai valstybėje, o jei ir būna išgirstos, tai į jas tiesiog nekreipiama dėmesio.

Šalies likimu susirūpinusi visuomenės dalis – pilietiškai aktyvūs kultūros, mokslo, verslo atstovai - didžiuosiuose miestuose jau yra susitelkę. Pastaraisiais metais įkurti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos forumai. 

Forumas – tai sambūris, pilietinė iniciatyva, kurios tikslas – gaivinti valstybinę savimonę, ugdyti politinę lietuvių tautą, priminti, koks yra tautos vaidmuo iškilusių valstybės išlikimo iššūkių akivaizdoje. 

Forumai yra paskelbę savo Deklaracijas, kuriose pateiktas kritiškas valstybės būklės vertinimas, įvardinti geopolitiniai pavojai, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui. 

Pavojai yra ne tik išoriniai. Vilniaus forumo Deklaracija atkreipia dėmesį į tai, kad viena iš didžiausių vidinių grėsmių – visuomenės intelektualinis ir moralinis sąstingis. Kas atsitiko, kad, atkūrę valstybės nepriklausomybę, nesugebėjome jos išlaikyti, kad Lietuva ėmė dvasiškai ir fiziškai nykti? Kas buvo pražiūrėta?

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pasakyta – „Lietuvos valstybę kuria Tauta.“ Deja, tauta, kuri ir yra tikrasis suverenas, jau seniai savo konstitucinę misiją yra perleidusi valdžiai. Ar ne per ilgai Tauta lyg podukra tūno nuošalyje, nustumta ir nevertinama gūžiasi valdžios šešėlyje? Laikas pasikeisti vaidmenimis ir susigrąžinti savo konstitucinį statusą. Atėjo metas tautos, o per ją – ir valstybės atsinaujinimui. 

Atėjo metas pasakyti tiesą apie pražūtingą, sveiku protu nesuvokiamą  Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“, deklaruojančią „globalią“ – pasauliui „atvirą“, išsivaikščiojančią „atvirų durų“ Lietuvą, Europai dosniai dalijančią savo protus ir darbo rankas. Iš esmės tai yra išvalstybinimo strategija, kurią privalu kuo greičiau stabdyti. 

Atėjo metas kurti tokią Lietuvos ateities viziją, kuri užtikrintų tautos ir valstybės išlikimą. Valstybės, kuri išdrįstų aiškiai įvardinti savo vietą Europoje. Ir valstybės, kuri pagaliau atsigręžtų į savo žmogų, kurioje žmogus būtų nelygstama vertybė, o ne valdžiai po kojomis besipainiojantis kliuvinys. 

Todėl Sąjūdžio trisdešimtmečio paminėjimas, kurį organizuoja Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubas ir Vilniaus Forumas, turi tapti nauju postūmiu telktis, būti naujo tautos judėjimo – Tautos Forumo kūrimosi pradžia, pažymėta viltingų žodžių: „Su Sąjūdžio idėjomis už Lietuvą.“ Judėjimo, kuris grąžintų Tautai jos prarastąją misiją – valstybės kūrimo pareigą.

Latvijoje atidengta atminimo lenta trims Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarams

$
0
0
Atminimo lenta signatarams Liepojoje | Ģirts Gertsons nuotr.

Gegužės 28 dieną Liepojoje, prie Universiteto Gamtos mokslų ir inžinerijos fakulteto (buvusios Liepojos gimnazijos) įvyko atminimo lentos, skiriamos trims Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarams, kurie mokėsi Liepojos gimnazijoje, atidengimas.

Atidengimo iškilmėse susirinkusius svečius pasveikino Lietuvos ambasadorius Latvijoje Artūras Žurauskas, Liepojos Universiteto rektorė prof. Dace Markus, Lietuvos Respublikos Seimo tarpparlamentinių ryšių su Latvija grupės pirmininkas Kęstutis Masiulis, Latvijos Respublikos Saeimos tarpparlamentinių ryšių su Lietuva grupės pirmininkas Romualds Ražuks.

„Faktas, jog Lietuvos ir Latvijos didžiavyriai, dalyvavę mūsų valstybių kūrime, mokėsi kartu Latvijoje, parodo, kiek daug bendro yra tarp Lietuvos ir Latvijos“, – iškilmių  metu  sakė ambasadorius A. Žurauskas.

Po atidengimo iškilmių Universiteto aktų salėje įvyko nuotaikingas Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ koncertas. Koncerto pradžioje choras ir susirinkusieji sugiedojo Latvijos ir Lietuvos himnus, vėliau skambėjo lietuvių kompozitorių ir poetų sukurtos dainos, pabaigoje – visiems Signatarams skirta „Lietuva brangi“.

Renginyje dalyvavo Kovo 11-osios Akto signatarai, Liepojos savivaldybės ir universiteto, Vasario 16-osios klubo ir Signatarų namų Vilniuje, Lietuvos URM, Šiaulių universiteto atstovai, Vilniaus anykštėnų sambūrio delegacija, delegacija iš Užvenčio (kur saugomas J. Smilgevičiaus paveldas), Liepojos lietuvių bendruomenės nariai.

Atminimo lenta skulptoriaus Marijono Šlektavičiaus sukurta Lietuvos ambasados Latvijoje iniciatyva, bendradarbiaujant su Liepojos universitetu ir Liepojos savivaldybe, lėšas lentos sukūrimui skyrė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

Stanislovas Narutavičius baigė Liepojos gimnaziją 1882 metais, Jonas Smilgevičius – 1893 metais, o Aleksandras Stulginskis, 1922-1926 metais buvęs Lietuvos Prezidentu, baigė gimnazijos 5 klases 1904 metais.

Klaipėdoje – piketas: reikalaujama stabdyti Atgimimo aikštės projektą

$
0
0
Gegužės 31 d. 8 val. „Klaipėdos forumas“ kartu su kitomis visuomeninėmis organizacijomis rengia piketą prie Klaipėdos miesto savivaldybės. Piketo dalyviai reikalauja stabdyti Klaipėdos Atgimimo aikštėje numatyto projekto „Dangaus veidrodis"įgyvendinimą ir požeminės automobilių aikštelės statybą. Piketo metu bus renkami parašai dėl šio projekto stabdymo.

Abu šie projektai nederinti su Klaipėdos bendruomene. Atvirkščiai – jie įgyvendinami prieš visuomenės valią. 2015 metais buvo parengta Atgimimo aikštės ir jos gretimybių raidos galimybių studija, pristatanti keturis aikštės projektus. Buvo atlikta visuomenės apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 500 žmonių, 71,8 proc. pasisakė už nuosaikų aikštės raidos variantą – ją sutvarkyti, paliekant neužstatytą, numatant joje žaliąją erdvę, mažosios architektūros elementus, vietą renginiams, šeimoms su vaikais, jaunimui, apsaugant nuo nepalankių orų sąlygų, įrengiant tinkamą apšvietimą, suformuojant rekreacinę, aktyvią ir reprezentacinę zonas.

Šiam variantui vieningai pritarė ir politikai – Klaipėdos miesto tarybos kolegija. Visuomenė taip pat pasisakė prieš požeminės automobilių aikštelės įrengimą. Tam pritarė ir savivaldybė, akcentuodama, kad tokios automobilių aikštelės įrengimas užkirs kelią ateities kartoms aikštėje įgyvendinti naujus projektus.     

Klaipėdos savivaldybė teigia įgyvendinanti darnaus judumo principus. Automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas miesto centre kardinaliai prieštarauja darnaus judumo principams, saugantiems miestų centrus nuo automobilių.

Atgimimo aikštė – tai reprezentacinė Klaipėdos miesto aikštė, kuri sujungia bendruomenę, pažymint svarbiausias šalies ir miesto šventes – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąja, Valstybės dieną. Todėl jos plėtrai ir akcentams turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys ir privaloma diskusija su visuomene dėl jos ateities planų. Atgimimo aikštė turi vienyti klaipėdiečius, o ne skaldyti, turi atspindėti bendruomenės, o ne atskirų verslo ar kitų įtakos grupių interesus. "Dangaus veidrodžio" ir požeminės automobilių aikštelės projektai kelia ir tiesioginę grėsmę kultūros paveldo vertybėms.

Atkreiptinas dėmesys ir į projekto kaštus: jo vertė 3 327 725 Eur. Iš jų: savivaldybės lėšos– 1 988 232 Eur, valstybės biudžeto – 108 607 Eur, ES – 1 230 885 Eur. Griežtai pasisakome prieš tokį lėšų švaistymą, atkreipdami dėmesį, kad pagrindinė šio laikotarpio ES lėšų kryptis – skurdo ir atskirties mažinimas, o ne automobilių aikštelių įrengimas privatiems valdančiosios daugumo draugų viešbučiams.

Seimo komitetas pritarė šeimos kortelės įdiegimui ir valstybės tarnybos pertvarkai

$
0
0

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas (SRDK) pritarė patobulintam šeimos kortelės įstatymo projektui. Juos siekiama reglamentuoti nuolaidų ir lengvatų kortelės įdiegimą, kuri suteiktų teisę gausioms, t. y. tris ir daugiau vaikų auginančioms šeimoms, ir neįgaliuosius prižiūrinčioms šeimoms palankesnėmis sąlygomis naudotis tam tikru prekių ir paslaugų rinkiniu. Šeimos kortelės turėtojams galėtų būti taikomos nuolaidos maisto ir kitoms prekėms, transporto, sporto ir laisvalaikio, vaikų užimtumo ir kt. paslaugoms. Be kita ko, šeimos kortelė būtų viena iš priemonių, prisidedančių prie socialiai atsakingo verslo plėtros.

Gausių šeimų kortelė taikoma kaimyninėse šalyse – Lenkijoje ir Latvijoje, taip pat Estijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Kai kuriose Lietuvos savivaldybėse (Alytaus m., Varėnos r., Rokiškio r.) jau taikoma panaši praktika, tačiau šeimos kortelė nacionaliniu lygmeniu iki šiol nėra reglamentuota.

Siūloma, kad Šeimos kortelės įstatymas įsigaliotų 2019 m. liepos 1 d. Artimiausi metu šis projektas bus svarstomas Seime.

SRDK, kaip papildomas komitetas, po svarstymo taip pat pritarė pagrindiniam Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo projektui. Projektu siekiama, kad valstybės tarnyba būtų patraukli, moderni, depolitizuota ir efektyvi. Projekte siūloma įvesti centralizuotą valstybės tarnautojų atranką, siekiant užtikrinti maksimalų patekimo į valstybės tarnybą proceso skaidrumą ir nešališkumą; numatoma atsisakyti visų priemokų ir priedų, paliekant tik priemoką už pavadavimą ir priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; darbo užmokesčio sistemą numatoma orientuoti į veiklos rezultatus. Įstatymo projekte taip pat numatyta nuotolinio darbo valstybės tarnyboje galimybė bei mentorystės institutas asmenims, sulaukusiems 65 metų amžiaus ir kt.

Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas artimiausiu metu bus svarstomas pagrindiniame Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete.

NSGK patvirtino tyrimo dėl neteisėto poveikio politikams išvadas

$
0
0

Trečiadienį nuo ryto posėdžiavęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) patvirtino pusmetį trukusio parlamentinio tyrimo dėl neteisėto poveikio politikams, valstybės institucijoms išvadas. 

NSGK pirmininkas Vytautas Bakas spaudos konferencijos metu teigė, kad komiteto tyrimo išvados priimtos balsų dauguma, vienas NSGK narys – Juozas Olekas – balsuojant susilaikė. 

Anot jo, tyrimo metu buvo apklausti 27 žmonės, informacija buvo gauta iš Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), Valstybės saugumo departamento (VSD), kitų institucijų. 

V. Bako teigimu, NSGK, atlikdamas tyrimą, konsultavosi su prokurorais, kad nebūtų peržengtos tyrimo ribos. Politikas pažymėjo, kad komitetas nedubliavo teisėsaugos atliekamų tyrimų. „Komitetas iš esmės tyrė politinės korupcijos reiškinius. Mes nagrinėjome schemas, neteisėtus galios centrus, kurie kūrė politiką“, – teigė V. Bakas. 

Pasak NSGK vadovo, komitetas tyrė atvejus, dėl kurių iš esmės žmonės nusivilia gyvenimu Lietuvoje, dėl kurių smulkus, vidutinis verslas negali plėtoti savo veiklos, mat kai kurie verslo sektoriai yra uzurpuoti.

NSGK pirmininko V. Bako teigimu, esminės komiteto išvados yra susijusios su Rusijos atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ ir koncerno „MG Baltic“ įtaka Lietuvoje.

Anot V. Bako, komitetas nustatė neskaidrius „Rosatom“, jai priklausančios įmonės „Nukem“ siekius daryti įtaką, siekiant prisiartinti prie svarbiausių Lietuvos nacionalinių projektų. Šiuose procesuose NSGK įžvelgė koncerno „MG Baltic“ neskaidrius ryšius. Šių interesų grupių taikiniu, anot komiteto, buvo Ignalinos atominės elektrinės projektai.

Seimas praėjusių metų spalį pavedė NSGK atlikti parlamentinį tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams.

Šis žingsnis žengtas po to, kai buvo atliktas tyrimas dėl šiuo metu jau buvusio parlamentaro Mindaugo Basčio sąsajų su Rusijos energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovais.  Tąkart V. Bakas užsiminė, kad tyrimas dėl M. Basčio atskleidė tik galimos politinės korupcijos „ledkalnio viršūnę“. Interesų, verslo grupių įtakos politikams tyrimas inspiravo ir 2017 m. rudenį atlikti teisėsaugos veiksmai, tai yra įtarimų pateikimas Liberalų sąjūdžiui ir Darbo partijai, kurie atsidūrė koncerno „MG Baltic“ politinės korupcijos byloje.

LRT.lt susipažino su NSGK išvadų projektu, kuriame atskleidžiama, kaip verslo ir kitos interesų grupės siekė kišti į valdžios institucijų veiklą, priimamus sprendimus, kaip siekė daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje.

M. Bastį norėjo matyti ministro poste

NSGK, remdamasi anksčiau atliko tyrimo dėl buvusio parlamentaro Mindaugo Basčio duomenimis, aiškinosi Rusijos energetikos korporacijos „Rosatom“ siekius plėsti įtaką Lietuvoje per tam tikrus asmenis.

Komiteto išvadų projekte teigiama, kad 2012 m. įmonių grupės „Arvi“ vadovas, Rusijos garbės konsulas Vidmantas Kučinskas protegavo M. Bastį ir siekė, kad po Seimo rinkimų formuojant naująją vyriausybę šis politikas būtų paskirtas žemės ūkio ministru. Anot NSGK, V. Kučinskas, išnaudodamas savo ryšius su signataru Albinu Januška ir tuometiniu Baltijos agroverslo instituto vadovu Raimundu Lopata, rūpinosi viešosios nuomonės apie M. Bastį, kaip galimą būsimą žemės ūkio ministrą, formavimu.

2012 m. spalį Darbo partijai paskelbus, kad ji nori deleguoti savo atstovą į Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM), koncerno „Arvi“ vadovas nurodė koncerno viceprezidentui Alfonsui Sigitui Tamošiūnui, kad šis įtikintų tuometinį Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininką Algirdą Butkevičių neatiduoti „darbiečiams“ ŽŪM. V. Kučinskas, kaip teigiama NSGK išvadų projekte, siekdamas turėti „savą“ žemės ūkio ministrą, daug nuveikė, kad Seimo rinkimuose Suvalkijoje nugalėtų „Arvi“ remti LSDP kandidatai.

A. Butkevičiaus susitikimas su „Rosatom“ atstovu ir „MG Baltic“ ausys

NSGK išvadų projekte kartojamos ankstesniame parlamentiniame tyrime atskleista „Rosatom“ veikimo schema, kai ši korporacija Lietuvoje siekė įsteigti atstovybę, kuri rūpintųsi „Rosatom“ ir Lietuvos įmonių konsorciumo kūrimu. Anot komiteto,  Lietuvos įmonėms buvo siūloma dalyvauti Baltiskaja AE ir Baltarusijos Astravo AE statybose.

Komitetas turi duomenų, kad 2012 m., vykstant Ignalinos AE uždarymo projektus vykdančios bendrovės „Nukem“, kurios 100 proc. akcijų nuo 2009 m. valdo „Rosatom“, ir statybos darbus vykdančios UAB „Vėtrūna“ deryboms, į tarpininkavimą abiem pusėms įsitraukė „Nukem“ atstovas Kęstutis Puidokas (buvęs KGB pareigūnas), taip pat VSD pažymoje apie M. Bastį minimi Piotras Vojeika (buvęs KGB pareigūnas) ir „Rosatom“ atstovas Jevgenijus Kostinas.

M. Bastys, kaip teigiama NSGK tyrimo projekte, 2012-2013 m. tarpininkavo, organizuojant „Rosatom“ atstovų susitikimus su valdžios pareigūnais. Jis susitikti su Rusijos atominės energetikos korporacijos atstovais bandė įkalbinti ir tuometinį premjerą A. Butkevičių, tačiau pastarasis atsisakė tai daryti. Vis dėlto, 2013 m. vasario 22 d. „Rosatom“ bendrovės „Rusatom Overseas“ viceprezidentui Aleksandrui Mertenui pavyko susitikti su A. Butkevičiumi. Iš anksto neplanuotas, suderintas vietoje, trumpas susitikimas įvyko Ignalinos AE statomų objektų aikštelėje, kur vyko pasitarimas su elektrinės uždarymo darbus vykdančia „Nukem“. Susitikime, pasak NSGK, kalbėta apie Kaliningrado atominės elektrinės statybos perspektyvas, kad Lietuva kažkokia forma prisidėtų prie projekto.

Kaip teigiama komiteto išvadų projekte, „Rosatom“ nepavykus užsitikrinti Lietuvos valdžios pritarimo korporacijos planams, „Rosatom“ toliau siekia išlaikyti įtaką per savo valdomą bendrovę „Nukem“, įgyvendinančią svarbiausius Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo projektus.

NSGK, tirdami „Rosatom“ įtaką Lietuvoje, apčiuopė šios korporacijos valdomos bendrovės „Nukem“ ir koncerno „MG Baltic“ ryšį. Komiteto duomenimis, „Nukem“ interesams atstovaujantis buvęs KGB karininkas K. Puidokas palaiko aktyvius ryšius su „MG Baltic“ atstovais, kurie yra suinteresuoti koncerno valdomos statybų bendrovės „Mitnija“ dalyvavimu Ignalinos AE uždarymo projektuose. Tai, anot NSGK, rodo 2009 m. įvykęs K. Puidoko ir „MG Baltic“ prezidento Dariaus Mockaus susitikimas. Teigiama, kad su „Nukem“ atstovu ryšius palaikio buvęs „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis, nuo 2016 m. su K. Puidoku ryšius palaiko „MG Baltic“ interesams atstovaujantis žurnalistas Tomas Dapkus.

„MG Baltic“ kišimasis į partijų veiklą

NSGK išvadų projekte išdėstyta anksčiau žiniasklaidos išplatinta informacija apie koncerną „MG Baltic“, kurią komitetui perdavė VSD.

Teigiama, kad „MG Baltic“ 2002 m. parengė ilgalaikę veiklos strategiją, kurios tikslai buvo sumažinti valdžios veiksmų įtaką koncerno plėtrai, sukurti palankius ryšius su valdžios institucijomis. Siekiant šių tikslų, anot NSGK, koncernas pasitelkė politikus, valdžios pareigūnus, kurie buvo įtraukiami įvairias neteisėtais būdais – renkant konfidencialią, kompromituojančią informaciją, manipuliuojant ja, siekiant papirkti.

„MG Baltic“, kaip nustatė komitetas, siekė daryti poveikį politinės partijoms. 2005-2006 m. koncernas siekė plėsti savo įtaką Vilniaus miesto savivaldybėje. Tuo metu didžiausius užsakymus Vilniaus miesto projektuose gaudavo su Liberalų ir centro sąjunga (LiCS) susijusi „Rubicon“ įmonių grupė. „MG Baltic“ pasinaudojo savo įtaka daliai LiCS lyderių, gaudavo informaciją apie partijos vidaus sprendimus. Liberalų sąjūdis, kaip ir buvo anksčiau įvardijama paviešintoje VSD pažymoje, vadinamas „MG Baltic“ politiniu projektu, kuriam koncernas galėjo daryti įtaką – su „MG Baltic“ buvo aptariami liberalų kandidatai į postus Seime ir vyriausybėje.

Kaip nurodoma NSGK medžiagoje, „MG Baltic“ koncernas 2009 m. aktyviai dalyvavo politiniuose procesuose, susijusiuose su Arūno Valinsko vadovautos Tautos prisikėlimo partijos (TTP) frakcijos Seime skilimu. Teigiama, kad TTP nariais buvo aptariami Seimo pirmininko atstatydinimo ir naujo kandidato į Seimo pirmininkus pareigas parinkimo klausimai, taip pat buvo derinami veiksmai, kuriais siekta pritraukti skilusios TTP frakcijos narius į Liberalų sąjūdį.

NSGK išvadų projekte minimas buvęs Seimo narys Aleksandras Sacharukas, kuris po TTP skilimo vadovavo frakcijai „Viena Lietuva“. Anot komiteto, 2010 m. buvęs švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius prašė buvusio „MG Baltic“ viceprezidento R. Kurlianskio pagalbos, kad nebūtų priimtas Seime svarstytas nutarimas kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT). Opozicijos atstovai tada siekė, kad KT išaiškintų, ar pagrindiniam šalies įstatymui neprieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos. Pažymima, kad R. Kurlianskis, per žurnalistą T. Dapkų, bandė paveikti A. Sacharuką, kad jo vadovaujama frakcija nepritartų šiam siūlymui. Už tai esą buvo žadama „sutvarkyti jo paketą“.

Teigiama, kad po to, kai Seimo nutarimas nebuvo priimtas, G. Steponavičius informavo R. Kurlianskį, kad padėkojo A.S acharukui. Pastarajam Seime buvo surengta apkalta už tai, kad jis balsavo už tuomet atostogavusį savo kolegą Liną Karalių. Nors Konstitucinis teismas konstatavo, kad priesaiką sulaužė abu parlamentarai, Seime vykęs slaptas balsavimas A. Sacharukui buvo palankus, tačiau vėliau jis Seimo nario mandato atsisakė savo noru.

Kaip jau minėta ir anksčiau „MG Baltic“ atstovai aktyviai dalyvavo 2017 m. LSDP pirmininko rinkimuose, kuriuose laimėjo Gintautas Paluckas ir partijos skilime. Koncerno atstovai, anot NSGK, siekė daryti įtaką partijos vidinėse diskusijose dėl dalyvavimo valdančiojoje koalicijoje Seime.

„MG Baltic“ sėkmė viešuosiuose pirkimuose

Komitetas projekte analizuoja ir „MG Baltic“ įtaka valstybinei įmonei „Lietuvos geležinkeliai“, siekiant pelningos veiklos koncerno įmonei „Mitnija“. Teigiama, kad 2008 metais susisiekimo ministru tapus Eligijui Masiuliui, „MG Baltic“ atstovai, pasak NSGK, ėmė kurti schemą, kaip laimėti ministerijai pavaldžių įstaigų, ypač įmonės „Lietuvos geležinkeliai“, viešuosius pirkimus. Siekdami sau palankių sprendimų, anot NSGK, „MG Baltic“ per koncernui priklausančias žiniasklaidos priemones ir E. Masiulį darė spaudimą „Lietuvos geležinkelių“ vadovybę dėl blogų rezultatų.

Anot NSGK, per „Lietuvos geležinkelių“ darbuotoją Stanislavą Naimovičių buvo organizuojami tiesioginiai susitikimai su buvusiu įmonės vadovu Stasiu Dailydka, kuriuose būdavo aptariamos dalyvavimo konkursuose detalės. Nuo 2009 m. vasario, kaip nurodoma komiteto tyrime, „MG Baltic“ ir „Lietuvos geležinkelių“ vadovų susitikimai vyko reguliariai kas mėnesį, kartais – ir po kelis kartus. Schemos koordinatoriumi įvardijamas R. Kurlianskis, neoficialių susitarimų eigą esą kontroliavo D. Mockus. Tokiu būdų, pasak NSGK, „MG Baltic“ įmonė „Mitnija“, kurios partnere įvardijama bendrovė „Kauno tiltai“ (su kurios vadovu N. Eidukevičiumi „MG Baltic“ esą palaiko glaudų ryšį) užsitikrino „Lietuvos geležinkelių“ konkursų už maždaug 1 mlrd. litų (beveik 290 mln. eurų). Komiteto išvadų projekte teigiama, kad iki 2009 metų „MG Baltic“ įmonės nebuvo sudariusios nė vienos sutarties su „Lietuvos geležinkeliais“.

Pasibaigus šiems projektams, anot NSGK, „MG Baltic“ susidomėjo dar viena Susisiekimo ministerijos žinioje esančia įstaiga – Lietuvos automobilių kelių direkcija (LAKD) ir jos vykdomais kelių statybos konkursais. Teigiama, kad 2016 m. kovą LAKD viršininko pavaduotoju, galimai „MG Baltic“ ir „Kauno tiltai“ vadovams proteguojant, buvo paskirtas Daivis Zabulionis.

Galimai su Rusija siejama parama – ir konservatoriams

Iš įmonės, susijusios su rusiškos kilmės kapitalo verslo grupe, 2004 metais paramą gavo Andrius Kubilius, Rimantas Dagys ir kiti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos politikai, skelbiama NSGK tyrimo išvadų projekte. Minėtos verslo grupės kapitalo atstovai galimai turėjo sąsajų su tarptautinėmis nusikalstamomis grupėmis bei Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Prieš 2004 metų Seimo rinkimus su „Petrochemical Holding“/„Baltic Holding“ verslo grupe susijusios Lietuvoje registruotos įmonės finansavo Darbo partiją, kitas partijas bei kandidatus, rašoma išvadų projekte.

Šią verslo grupę sudarė stambaus rusiškos kilmės kapitalo atstovai, galimai susiję su tarptautinėmis organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis bei Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Su minėta grupe susijusi UAB „Nemuno bangos grupė“ (reorganizuota į UAB „Neo Group“ bei UAB „NB Europe“) A. Kubiliui, R. Dagiui ir kitiems konservatorių partijos politikams skyrė po 21 tūkst. litų paramos.

Komiteto surinktais duomenimis, Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ tiekiamomis dujomis Lietuvoje prekiaujanti UAB „Dujotekana“ 2004 metais įvairioms politinėms kampanijoms finansuoti išleido 550 tūkst. litų.

Įmonė tiesiogiai ar per savo pagrindinio akcininko valdytą kitą įmonę, kaip teigiama NSGK išvadų projekte, rėmė Lietuvos socialdemokratų partiją, Tėvynės sąjungą, Naująją sąjungą, Lietuvos lenkų rinkimų akciją. Šioms partijoms remti skyrė po 37,5 tūkst. litų. Dar 50 tūkst. litų skirta Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungai

2006–2011 metais UAB „Dujotekana“, kaip teigiama, taip pat rėmė su politikais susijusias viešąsias įstaigas, pavyzdžiui, „Demokratinės politikos institutą“, iki 2013 m. rėmė dienraštį „Lietuvos rytas“, skyrė paramą Vilijai Blinkevičiūtei ir Kazimirai Danutei Prunskienei.

Nuo 2012 m., pakeitus įstatymą, juridiniams asmenims uždrausta aukoti politinėms partijoms ir politinės kampanijos dalyviams, tačiau komitetas teigia turintis duomenų, kaip randama būdų ir toliau tai daryti. NSGK išvadų projekte teigiama, kad verslas ir toliau teikė paramą politikams grynais pinigais arba taikydamas nuolaidą perkamoms paslaugoms, taip pat apmokėdavo sąskaitas, publikavo paslėptą reklamą.

Siekė padėti „VP Market“ išvengti mokesčių?

NSGK išvadų projekte atkreipiamas dėmesys į „MG Baltic“ galimus ryšius Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI). Komiteto tyrimo medžiagoje teigiama, kad 2007-2014 m. koncernas protegavo VMI viršininką Modestą Kaseliauską. Akcentuojama, kad „MG Baltic“ stengėsi apie šį asmenį ir VMI formuoti teigiamą nuomonę, siekiant, kad būtų pratęsta jo kadencija.

NSGK surinka informacija rodo, šiais „MG Baltic“ ryšiais siekė pasinaudoti „VP Market“ (šiuo metu – „Maxima LT“) grupės vadovai, siekiant išvengti mokesčių.  Teigiama, kad 2015 m. į viešumą iškilus tarpusavio ginčams tarp kitos įtakingos verslo grupės „VP Market“ akcininkų ir kilus įtarimams dėl jų mokesčių vengimo, „VP Market“ vadovai siekė užsitikrinti „MG Baltic“ vadovų palaikymą ir galimybe pasinaudoti koncerno įtaka VMI.

Komiteto išvadų projekte rašoma, kad „MG Baltic“ turėjo įtaką ir kitam VMI vadovui Dainorui Bradauskui. R. Kurlianskis su juo 2015 m. rugpjūčio 28 d. aptarė VMI atliekamos „VP Market“ grupės veiklos mokestinės analizės rezultatus.

Anot NSGK, „VP Market“ naudojosi ir „MG Baltic“ valdoma žiniasklaida, kuri skleidė neigiamą informaciją apie tuo laikotarpiu laikinai Generalinei prokuratūrai vadovavusį Darių Raulušaitį. Komiteto išvadų projekte teigiama, kad už šias paslaugas „MG Baltic“ gavo atlygį – buvo suteiktos didelės nuolaidos „MG Baltic“ įmonei „Mineraliniai vandenys“, prekiaujančiai „Maxima“ prekybos centruose. Komitetas išvadų projekte siūlo peržiūrėti VMI mokestinio tyrimo surinktą medžiagą ir iš naujo įvertinti „VP Market" apskaičiuotos mokestinės prievolės pagrįstumą.

Dėl „Leo LT“ siūlo kreiptis į prokuratūrą

NSGK savo tyrime prisiminė ir „Leo LT“ kūrimo peripetijas. Komiteto išvadų projekte tvirtina, kad NSGK gavo specialiųjų tarnybų informaciją apie tai, kad „Leo LT“ buvo įgyvendinamas neskaidriai, o „Vilniaus prekybos“ akcininkai ir vadovai, siekdami įgyvendinti minėtą projektą ir tuo pačių užvaldyti Lietuvos energetikos sektoriaus įmones, sieki kompromituoti, papirkti ar kitokiais būdais paveikti šiam projektui nepritariančius politikus, institucijų vadovus bei visuomenės veikėjus.

Taip pat teigiama, kad pasinaudodama esmine įtaka šalies mažmeninės prekybos bei kituose ūkio sektoriuose „Vilniaus prekyba“ siekė daryti neigiamą poveikį kitoms verslo grupėms, kurioms šis sandoris nebuvo naudingas. Dėl to priežasčių NSGK tyrimo išvadų projekte siūlo, atsižvelgiant į surinktą informaciją, iš naujo įvertinti, ar, kuriant nacionalinio investuotojo bendrovę, nebuvo padaryta nusikalstama veikla ir žala Lietuvos valstybei. Jei taip, siūloma imtis priemonių tai žalai atlyginti. Šiuo klausimą esą tikslinga kreiptis į Generalinę prokuratūrą.

„Komiteto nuomone, tikslinga kreiptis į Lietuvos respublikos Vyriausybę/Seimo Energetikos komisiją prašant įvertinti, kokią žalą Lietuvos valstybė patyrė ar galėjo patirti dėl Nepriklausomo investuotojo sukūrimo įsteigiant LEO LT ir jo išardymo ir imtis priemonių, kad ši žala būtų atlyginta“, – teigiama NSGK išvadų projekte.


Vytautas Budnikas: „Politikai ieško landų įteisinti dvigubą pilietybę“

$
0
0

Dvigubos pilietybės idėjos taip susuko politikams galvą, kad šie imasi keisti įstatymus. Metų pradžioje užsienio reikalų ministras tikino, kad nepavykus referendumui dėl dvigubos pilietybės, jį valdžia pasiruošusi kartoti. Suprask, kol piliečiai nubalsuos tinkamai. O kad daug kartoti nereikėtų, Seime jau pateiktos Referendumo įstatymo pataisos, nuleidžiančios referendumo kartelę. To ėmėsi premjeras Saulius Skvernelis, valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis ir neseniai įsikūrusios socialdemokratų darbo partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas.

Šie trys politikai visiškai rimtai siūlo išskirtinai referendumui dėl dvigubos pilietybės suteikti patogesnes sąlygas nei iki šiol vykusiems referendumams. Dabar Konstitucijoje ir Referendumo įstatyme numatyta, jog norint keisti Konstitucijos pirmąjį skirsnį, kurio 12 straipsnyje kalbama apie Lietuvos pilietybę, reikalinga organizuoti referendumą. Jis laikomas įvykusiu tuo atveju, kai už pakeitimus pasisako daugiau kaip 50 proc. visų rinkimų teisę turinčių piliečių.

Politikai nė neslepia, kad tai sunkiai įsivaizduojama, todėl siūlo nuleisti kartelę. Siūloma, kad tik šį kartą pakaktų, jei dvigubai pilietybei pritartų daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių referendume, bet ne mažiau, kaip trečdalis visų rinkimų teisę turinčių asmenų. Lietuvoje šiuo metu balso teisę turi apie 2,5 mln. žmonių. Vadinasi, užtektų apie 830 tūkst. žmonių balsų, o jeigu kartelė nebus nuleista – reikėtų bent 1,25 mln. pritariančiųjų balsų. Šiuo metu siūloma, kad teisę į dvigubą pilietybę turėtų NATO ir ES valstybėse gyvenantys lietuviai, įgiję tų šalių pilietybes. Svarstoma, kad referendumas galėtų būti organizuojamas kartu su Prezidento rinkimais 2019 m.

R.Karbauskis atvirai prisipažino, kad valdžios tikslas – įvykęs referendumas dėl dvigubos pilietybės: „Tikrai labai sudėtinga būtų pasiekti rezultatą pagal dabartinę normą. Jeigu Seimas priims įstatymą, kad galima pakeisti tą normą, bus gerokai paprasčiau. Žinant, koks yra reikalavimas, be politikų palaikymo tokio rezultato pasiekti praktiškai neįmanoma.“

Paklaustas, kodėl nenori Tautai leisti laisva valia eiti ir išreikšti savo nuomonės, R. Karbauskis sakė manantis, kad nedalyvaujantys rinkimuose piliečiai tiesiog neturi tokios galimybės: „Siūlymas, kad sprendimą nulemtų tie, kurie atėjo. Nes dabar praktiškai nulemia tie, kurie neateina. O jie neateina ne tik dėl to, kad turi kitą nuomonę. Didžiosios dalies jų tiesiog Lietuvoje nėra. Daugelis žmonių yra emigravę.“

Kad dviguba pilietybė sumažins emigraciją, netiki ir pats valstiečių lyderis. Tačiau, jo nuomone, nesuteikdami galimybės turėti dvigubą pilietybę užsienyje gyvenantiems lietuviams, prarandame ryšį su jais. Politikas taip pat pridūrė, kad jeigu siūlymas būtų priimtas, jo autoriai patys kreiptųsi į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar pataisymas neprieštarauja Konstitucijai. Lieka tik spėlioti, kam teikiamas įstatymo projektas, kurio atitikimu Konstitucijai jau dabar abejoja patys jo autoriai.

Apie dvigubą pilietybės ir ruošiamą referendumą kalbėjomės su Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininku Vytautu Budniku. 

– Neatrodo sąžininga, kai politikai visos Tautos vardu prastūminėja referendumą dėl dvigubos pilietybės, keisdami įstatymus

– Kai imamasi įstatymo leidybos, akivaizdu, kad viskas vyksta pagal užsakymą. Šiandien reikia dvigubos pilietybės, kitą dieną gal reikės jau panaikinti dalį dėl nesijungimo į postsovietines erdves. Kiekvienam referendumui taip galima pritaikyti atskiras išlygas. Bet Konstitucija todėl ir yra pagrindinis valstybės teisės aktas, nes užtikrina teisinį stabilumą. Todėl yra numatyti saugikliai, užtikrinantys, kad Konstitucija nebūtų kaitaliojama vos pasitaikius progai. Nes jei taip elgsimės, šis įstatymas tiesiog praras prasmę.

Turime nepamiršti, Konstitucijoje yra numatyta, kad Tauta yra suverenas. Tauta ir turi nuspręsti, kas jai svarbiau. O ne grupė politikų. Tai, kas Tautai yra svarbiausia, Tauta yra įtvirtinusi Konstitucijoje, kurią, beje, priėmė referendumu. Persigalvoti dėl vertybių ar prioritetų Tauta gali, tai referendumu vėl patvirtindama Konstitucijoje. Negali grupė žmonių pakeisti to, už ką pasisakė visa Tauta.

– Politikai neslepia, kad referendumo kartelė šį kartą mažinama būtent dėl išskaičiavimo, kad net ir atėjus daugiau nei 50 proc. rinkėjų, jie nebūtinai visi pritars dvigubai pilietybei. Tai reiškia, kad jų tikslas – ne išklausyti Tautos, o bet kokia kaina „prastumti“ dvigubą pilietybę?

– Dabartinė iniciatyva tėra politikų užgaida. Tai jau nebėra demokratija. Kai kurie politikai demagogiškai tikina, kad be dvigubos pilietybės prarasime savo piliečius. Galiu tik priminti – mokslininkai nustatė, kad tie, kurie išvažiavo, jau tikrai nebegrįš. Nebent kokie 5-10 proc. Štai mes gyvename Lietuvoje, murkdomės savo varguose, tačiau rinkimuose savo balsą išreikštų ir kiti piliečiai, gyvenantys už jūrų marių, nė nesuprantantys mūsų šalies gyvenimo aktualijų. Gal jie į Lietuvą nebegrįžta dešimtmečiais, bet kažkodėl galėtų dalyvauti renkant mums valdžią.

– Pilietybė jau lieka tik pavadinimu, pamirštant piliečiams priklausančias pareigas?

– Tai nerūpi politikams. Jie tiesiog nori susirinkti daugiau balsų per rinkimus. Štai tikrasis politikų siekis – bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje. Ir visiškai nesvarbūs tampa žmonės.

Aš suprantu, kad labai svarbu išlaikyti ryšį su išvykusiais žmonėmis. Bet pakaktų, jeigu mes jiems suteiktume Lietuvos piliečio pasą, o ne pilietybę su visu jos turiniu. Pilietis turi teisę dalyvauti rinkimuose ir būti renkamas, bet taip pat jam nustatytos pareigos – mokėti mokesčius, ginti šalį. Kitoje šalyje gyvenantys rinkėjai mokesčius moka ten, o karo atveju, tikrai į Lietuvą nevažiuos. Tad jiems lieka tik teisės. Būtų sąžininga, jog tokiam piliečiui, kuris gali atlikti tik ribotą dalį savo pareigų, priklausytų ribota dalis teisių. Pavyzdžiui, grįžęs į Lietuvą jis galėtų studijuoti, naudotis sveikatos sistema, bet jo pasas nesuteiktų teisės dalyvauti rinkimuose ar būti išrenkamam.

– Teisiškai atsiveria galimybė ne tik dviem, bet ir trims, keturioms ir kiek tik norėtum pilietybių.

– Taip, labai teisingai. Reikia kalbėti ne apie dvigubą pilietybę, o apie pilietybių daugetą. Nėra tokio mechanizmo, kuris kontroliuotų, kiek Kanadoje gyvenantis Lietuvos pilietis turi kitų šalių pilietybių. Gal jis turi dar 3 ar daugiau. Kam jam tada Lietuvos pilietybė? Greičiausiai tik dėl naudos, pavyzdžiui, teisės į turtą. Kam toks pilietis reikalingas? Be to, nepasivarginama pagalvoti apie gilesnius dalykus. Pavyzdžiui, lietuvių šeimoje, gyvenančioje Kanadoje, gimus vaikui, jam taip pat būtų suteikiama pilietybė. Nors jis Lietuvoje niekada nebuvo ir lietuvių kalbos nemoka. O jo vaikai taip pat galės paveldėti pilietybę? Taip prasidėtų pilietybės tiražavimas. Pilietybė taip prarastų prasmę ir galiausiai išnyktų, dalinant ją bet kam, kas užsigeidė.

– Jeigu jau dabar pradedama žongliruoti įstatymais, kaip būtų galima tikėtis sąžiningų referendumo rezultatų?

– Matome, kad kalbama ir apie elektroninį balsavimą, kuriuo galima įvairiai manipuliuoti. Manau, to ir trokštama. Mes jau turime patirties. Dar nesurinkus parašų dėl žemės referendumo, jau buvo aiškiai sakoma, kad jis neįvyks. Dabar galima suprasti, kad mums neatėjus į referendumą dėl dvigubos pilietybės, jis vis tiek bus įvykęs, o sprendimas bus toks, kokio reikia.

Jeigu valdžia atmeta demokratinius instrumentus, valstybėje įsigalioja autoritarinis valdymas. Bet Konstitucinis Teismas jau ne kartą pasisakęs, kad dvigubos pilietybės įteisinimas galimas tik referendumu. O Konstitucijos keitimas dėl referendumo „kartelės nuleidimo“, taip pat įmanomas tik referendumu, kuriame ne tik dalyvautų, bet ir formuluotei pritartų daugiau kaip 50 proc. visų rinkėjų. Tad reikėtų rengti referendumą dėl šio straipsnio pakeitimo. Tai praktiškai neįmanoma, todėl politikai ieško landų.

Parengė Justina Gafurova.

Algimantas Rusteika. Ką daryti? II

$
0
0
propatria.lt nuotr.

Tokio įsiutusių širšių lizdo ūžimo seniai, o gal niekada negirdėjom. Nes kalba apie jų egzistavimo esmę – ne apie didvyrių žemę, o apie savo nusipelniusių užpakalių likimą. Teisiųjų čia nėra anei teisėjų – melas, neapykanta ir pikti darbai kaupėsi metų metais. Ir kokia baimė, kad senų bizniukų, iš kurių su vaikais ir anūkais prasigyventa ir prisigyventa, kas aptikęs nepaskelbtų! Tą konkrečiai žinantis, galintis įrodyti ir prasitaręs pociūnu išskristų pro langą per pusvalandį.

Sulaukėme – tai istorinis, retas momentas, kai pritrūkus ėdesio vieni parazitai ima ryti kitus, nes nebeturi kito būdo išlikti. Tik aklas nemato valdžios ir valstybės valdymo stagnacijos. Krizė yra tada, kai politinė sistema ne tik nieko nebegali pakeisti, bet pati gimdo problemas ir nei vienos nesugeba išspręsti. Kada didžiausia grėsme nacionaliniam valstybės saugumui tampa valstybės valdžia. Kada ja nebepasitiki niekas, net ji pati.

Trumpam atsivėrė uždanga, scena nušvito ir pamatėm viską. Metų metais šalis valdoma slaptomis pažymomis, elektroniniais laiškeliais ir išsaugota kompromituojančia specialiųjų tarnybų informacija, kurią pagal įstatymus pasibaigus tyrimui būtina sunaikinti, tačiau niekas nenaikina ir failai gyvena amžinai. Sekami visi ir pasiklausoma visų, ikiteisminio tyrimo duomenys iš valdžios įstaigų ir teisėsaugos trykšta viešumon į visas puses kaip iš kiauro kibiro vos pirmiesiems asmenims panorėjus.

Viskas perkama ir parduodama, verslo grupuotės steigia savo partijas ir tariasi, ką kuo valdžioje paskirti. Nesusitepusių partijų praktiškai nebėra, visi premjerai teigia žinoję ir dešimtmečius narsiai tylėję. Prezidentė, ryto kavos nepradedanti be slaptos pažymos ant stalo, kaltai mirksėdama pabrėžia, kad raštu ji nieko negavusi – tarsi neužtektų kasdien teikiamos informacijos žodžiu.

Konstitucijos garantė nedarė nieko nekonstituciniam valstybės užvaldymui likviduoti, bet darė viską Liberalų sąjūdžio ir šventųjų konservatorių atėjimui į valdžią. Skaidrumo ir atsistatydinimų į visas puses reikalaujančiai valstybės galvai nekilo problemų korupcionierių partijos lyderiui siuntinėjant sveikinimus ir tariantis, asmeniškai prašinėjant ir gaunant iš koncerno partijos rėmėjų finansinę paramą per rinkimus ar davinėjant nurodymus nusikalstamai verslo grupuotei nutildyti neįtikusį žurnalistą.

Visi dar nepabėgę iš beprotnamio klausia – ką daryti? Ir mums paseka seną, mielą pasaką apie labai labai blogą pasaulį, kurį valdo blogi dėdės ir tetos, todėl viskas labai labai blogai. Tam, kad būtų gerai, reikia tuos blogus pašalinti – nubalsuoti, nuversti, išmesti, atstatydinti etc. Tą gali padaryti iš labai gero pasaulio atėję labai geri, šventi žmonės. Ir tada viskas eisis kaip iš pypkės: nuo pirmadienio devintos, kai tik baigsim darbe antrąją kavą kasdieninę, pasidarys labai gerai.

Tai kas, kad tų gerų nėra ir nebus, kaip ir to gerojo pasaulio, iš kurio jie turi ateiti. Šitie, kurie negeri, kadaise atėjo kaip geri, dabar vėl ateis tokie pat negeri – tik kiti. Kiek berinktum, teks rinktis iš to, kas yra, valstybę statyti iš tų plytų, kurios yra ir dirbti su ta visuomene ir žmonėmis, kurie yra. Pasekmės nepakeis priežasčių, o mokytojai turi patys būti išmokyti kitų mokytojų, kurie irgi turi būti išmokyti.

Kalta ne visuomenė, o politinė sistema, maksimaliai atskirta nuo pilietinės kontrolės ir uždaryta nuo žmonių. Partijos, tapę stagnuojančiais grupinių interesų realizavimo įrankiais, perduodamais pagal paveldėjimą. Politikos Lietuvos tikrovėje seniai nebėra, tai tik 3D vizualizacija – nes nėra politinių partijų, kurios vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Deklaratyvios šių imitacinių darinių programos, juolab reali jų veikla niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria – tai UAB „Lietuva“ frakcijos, įgyvendinančios atskirų grupuočių vadų karjeros interesus.

Atstovaujamoji demokratija yra tada, kai yra atstovavimas. Jeigu renkami žmonės, partijoms reikia lyderių – geriausiems, žinomiausiems, įtakingiausiems siūloma tapti partijų nariais. Dėl visuomenės lyderių partijos varžosi, nuolat pasipildo tikruoju elitu, todėl nuolat atsinaujina ir yra gyvos. Ir įdėmiai klausosi tų, kurie jiems valdžią suteikia – žmonių, nes kitaip nelaimėsi rinkimų.

Jeigu renkami sąrašai, partijoms visuomenės lyderių nereikia – jos juos jau turi iki gyvos galvos. Reikalingi gabūs, lojalūs prisitaikėliai juodam darbui, jokio pasipildymo tikruoju elitu – sąrašiniai patys iš savęs kuria elitą. Ir įdėmiai klausosi ne žmonių, o tų, kurie suteikia valdžią – sąrašo lyderių, nes kitaip nebūsi sąraše. Tarpsta partokratinio elito dumblas, turintis vienintelį interesą – išsaugoti esamą padėtį.

Mes renkamės iš to, ką mums jau parinko. Ir kiek kartų bekartotum, rezultatas bus iš visų ekranų švytintys vis tie patys nepakeičami snukiai, mokantys mus gyventi ir mokėti mokesčius, kuriuos pamatę žmonės, apimti nevilties, slepiasi po antklodėmis arba bėga iš cirko palapinės lauk. Niekas čia mūsų neatstovauja – reitinguok nereitingavęs, vis tiek gausi paukštį iš to paties būrio, kurį valdo sąrašo vedlys, o finansuoja nežinia kas.

Reformas gali daryti tik atsakinga ir tvirta vyriausybė, kuri su esama rinkimų sistema praktiškai nesuderinama. Iki horizonto driekiasi koalicijos, kurios keičia viena kitą kaip ciklonai rudenį. Lemia vienas du marginalų balsai ir jokių ryžtingų sprendimų negali iš principo būti, tik vienos kadencijos didvyrių ir pliurpalizmo siautėjimas. Programos? Niekas jų neskaitė ir neskaito, išskyrus kelis politologus ir žurnalistus, gavusius užduotį ką nors apie tai parašyti. Ne itin apie tuos debesis nuraukia ir partijų bosai, nes ko nereikia – vykdyti nereikės: koalicijos partneriai nepritarė, opozicija trukdė, balsų pritrūko. Išrinkit mūsų daugiau, gal nepritrūks.

Kas tinka senutei demokratinei Europai – netinka iš okupacijos išėjusiai ir vėl savųjų okupuotai, grupuočių užvaldytai valstybei. Jokių rinkimų pagal sąrašus – rinkimų sistema keičiama į mažoritarinę, būkit malonūs, ponai, pasitikrinkit savo asmenybių kainą. Palaidokit savo senolius, raskit naujų ir protingų, kurių pilna, tik jūs jų nematot, nes nenorit matyti. Išeikit pas žmones, jiems asmeniškai atsiskaitykit ir atsakykit, kitaip būsit išmesti iš sistemos.

Mažoritariniai rinkimai priverstų mesti tarpusavio rietenas ir „laisvų mandatų“ bėgiojimą po partijas, padidintų deputatų atsakomybę rinkėjams ir partijoms, ir partijų atsakomybę valstybei ir rinkėjams, skatintų mažinti begalinį partinių darinių ir bedančių koalicijų skaičių. Išaugtų tikra politinė konkurencija, greičiau būtų sudaromos ir stabiliau veiktų vyriausybės, padidėtų sprendimų operatyvumas ir galimybė vykdyti tikras, skausmingas reformas.

Partijų finansavimo sistema sugalvota taip, kad jokios naujos jėgos negalėtų ateiti į politiką, o jei ateitų, tai tik vieną koncerną pakeistų kitas su savo milijonais. Valstybė šeria mūsų pinigais tik tas partijas, kurios jau yra Seime ir kuo daugiau valdžios turi, tuo daugiau pinigų gauna. Kiti negauna nieko, nebent 10 minučių patyčių pas jakilaičius prieš rinkimus ir gali už savo skatikus kautis su slibinais, maitinamais valstybiniais milijonais – taip užtikrinamos „lygios galimybės“ rinkimuose. Ir liberalsąjūdiečiai Petrui Auštrevičiui pareikalavus vien už atėjimą į sarašą gali mokėti po 5000 algos ir suteikti automobilį su vairuotoju.

Partijos tapo valstybės sistemos išlaikomomis įtakos dalybų kontoromis, kurios, skirtingai nuo TSKP, nebesirūpina net nario mokesčiais – kam stengtis, vis tiek valstybė duos. Tam, kad pilnai padengtų visas veiklos sąnaudas iš nario mokesčio, net nevertinant gautų įplaukų iš gyventojų pervedamo pajamų mokesčio, partijos turėjo 2017 metais surinkti: valstiečiai po 2,57 euro, konservatoriai – 5,49 euro, socdemai – po 5,31 euro, liberalūs sąjūdistai – po 4,52 euro per mėnesį ir t.t. Tuo tarpu valstiečių sumokėtas vienam partiečiui tenkantis nario mokestis buvo 13 ct per mėnesį, tvarkietis vidutiniškai sumokėjo 4 ct, liberalus sąjūdietis 41 ct, darbietis – pusę cento, konservatorius – 36 ct, socdemas – 1,18 euro.

Jokių naujų finansavimo mechanizmų ir verslo rėmėjų, ponai – partijos save privalo išlaikyti pačios iš nario mokesčio ir pervedamo šalininkų pajamų mokesčio procento, tai visiškai įmanoma. Gautos pajamos turi būti deklaruojamos viešai kas mėnesį, kaip daro kiekvieno kiosko savininkas, samdantis pardavėją. Už bent vieną iš verslo ar kitu neleistinu būdu, tiesiogiai ar per tarpininkus gautą centą, nesugebėjimą pagrįsti dokumentais pajamų ar išlaidų partija išregistruojama ir turi steigtis iš naujo.

Sutaupyti partijų veiklai dabar skiriami biudžetiniai milijonai turi būti skiriami rinkimų lygiateisiškumui užtikrinti. Seimo rinkimuose privalo turėti teisę dalyvauti ne tik partijos, bet ir politinių judėjimų ar save išsikėlę kandidatai. Iš sutaupytų partijų šėrimui skirtų lėšų jie turi gauti vienodą sumą rinkiminei kampanijai ir už panaudojimą privalo atsiskaityti. Už kiekvieną iš šalies ar viršijant limitą išleistą eurą kandidatas turi būti šalinamas iš balsavimo biuletenių, o jei yra išrinktas – iš deputatų, mandatą suteikiant antrą vietą pagal balsų skaičių užėmusiam varžovui, o rinkimams gautą sumą grąžinti. Metas baigti rinkimais pramintus šešėlinių pinigų maišų čempionatus.

Demokratiškiausia pasaulio valstybė sukurta emigrantų, pabėgusių nuo šimtmečiais egzistavusios feodalinės Europos su savo karaliais ir oligarchais – ten žmonės renka visus. Senatorius, kongresmenus ir gubernatorius, merus ir šerifus, prokurorus ir teisėjus. Gaisrininkus, mokesčių rinkėjus ir kitus savivaldos pareigūnus. Gal būtų laikas jau ir mums bent kaimo seniūną išsirinkti?

Bendrąja prasme valstybės organizmas yra maksimaliai savarankiškų savivaldybių visuma, kur centrinė valdžia vykdo tik bendravalstybines funkcijas. Kaimo savivalda Lietuvoje egzistavo nuo LDK laikų. Valsčiai rinkdavo vaitus, caro Rusijos okupuotame krašte – viršaičius, tarpukaryje – valsčių, net sovietiniais laikais – apylinkių tarybas ir valdybas. Visa reali savivalda dabar sunaikinta. Jeigu valdžia neleidžia žmonėms net kaimo seniūno išsirinkti – apie kokią demokratiją ir pasitikėjimą savo valstybe galima kalbėti?

Valdžių atskirumo principas, kada viena valdžia paskiria kitą, vykdomoji – teisminę, yra absurdas. Pirmosios instancijos teisėjai daug kur yra renkami, net prie sovietų buvo renkami. Sakot, blogi buvo rinkimai, šitiek kritikavot – tai reikėjo atėjus demokratijai išsirinkti gerus, tačiau rinkimai buvo panaikinti tam, kad niekas nepasikeistų ir visi blogai išrinkti išrinktieji išliktų. Ir visi bandymai atnaujinti apylinkių teismų teisėjų rinkimus sėkmingai užblokuoti.

Valdžia argumentuoja, kad taip padarius apylinkių teisėjai imtų taikytis prie rinkėjų, o ne prie įstatymo, kas irgi yra absurdas, nes jų darbą prižiūri aukštesnieji teismai ir sprendimai gali būti ginčijami. Pirmojoje instancijoje priimami pagrindiniai sprendimai visose bylose ir labiausiai užtikrinamas teisingumo vykdymas. Ar ne geriau, kad teisėjas paiso įstatymo ir savo apygardos rinkėjų, kurių bylas sprendžia, negu būna valdomas kompromatais, skambučiais ir elektroniniais laiškais?

Apie visuomenės dalyvavimą teismų procese net kalbėti nepatogu – apsigaubęs mantija teisėjas dabar išeina į pasitarimų kambarį vienas, tik neaišku, su kuo ir ką ten tariasi. Daugelyje šalių esančios visuomeninių tarėjų institucijos mūsų valdžia purtosi kaip velnias kryžiaus, visi dalies teisininkų bendruomenės pasiūlymai atsimuša kaip žirniai į sieną. Nors net baisiojoje V. Putino Rusijoje seniausiai egzistuoja prisiekusiųjų teismai.

Dabar numatomi skirti specialieji prokurorai turi tapti savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valdžių institucija. Jos vadovas ne skiriamas, o renkamas tiesiogiai ir skirtų lėšų limito ribose pats suformuoja savo komandą. Privalo turėti teisę išsireikalauti žvalgybinę ir slaptą informaciją iš visų specialiųjų tarnybų, pradėti tyrimus savo nuožiūra ar pagal piliečių pareiškimus.

Ikiteisminio tyrimo duomenų viešinimas žiniasklaidoje – kriminalinis nusikaltimas. Turi būti ištirtas visuotinis piliečių sekimas ir pasiklausymas, jį inspiravę asmenys traukiami atsakomybėn, o duomenys sunaikinti. Vienos politinės jėgos ar nuomonės protegavimas, neužtikrinimas teisės lygiomis sąlygomis atsakyti į kritiką visuomeninio transliuotojo eteryje pripažįstamas politine korupcija ir prekyba poveikiu. Specialieji prokurorai turi turėti teisę į apsaugą ir specialias socialines garantijas.

Lietuvių tauta referendumu priėmė Konstituciją ir yra valstybės suverenas, bet jos pakeisti nebeturi teisės, nes piliečių nerinktas Konstitucinis Teismas pripažino, kad Seimas gali neskelbti piliečių inicijuoto referendumo, jei pasiūlymai keisti Konstituciją prieštarauja Konstitucijai, tarsi būtų įmanomas šiame pasaulyje bent koks esamos tvarkos pakeitimas, neprieštaraujantis tai tvarkai. Tačiau seimūnų, nors ne jie priėmė Konstituciją, pasiūlymai ją referendumu keisti Konstitucijai niekada neprieštarauja.

Konstitucinis teismas tapo patogiu politinių manipuliacijų įrankiu, Pagrindinio valstybės įstatymo „aiškintoju“, nors pagal teisės logiką aiškinti įstatymą gali tik tas, kas jį priėmė. Savo nutarimais kuria “konstitucinę doktriną“ ir pats ja, o nebe Konstitucija, vadovaujasi kituose aiškinimuose. Taip keli teisininkai uzurpavo tautos teisę, tapo dar viena, niekur neskelbiama ir piliečių nerinkta valdžios šaka, uoliai tarnaujančia valstybę žlugdančios politinės sistemos išlaikymui.

Konstitucinio Teismo įstatymas turi būti pataisytas taip, kad ši institucija veiktų pagal Konstituciją, t.y. spręstų klausimus, ar konkretūs įstatymai atitinka Konstituciją, ar ne – ir nieko daugiau. Nes jau prieitas teisinio absurdo taškas – Seimui nusprendus nustatyta tvarka paleisti Konstitucinį Teismą pastarasis pripažintų tą sprendimą negaliojančiu, panašiai veikia kompiuterinis virusas. Turi būti užtikrinta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienam parlamentarui ir piliečiui – už šios galimybės panaikinimą Europos Sąjunga atakuoja V. Orbaną, tai gal kas gerai vengrams, gali būti gerai ir mums?

Prieita riba, už kurios tamsa. Pripažinti krizę, užbaigti tylos, susipriešinimo, baimės epochą ir imti kalbėtis. Nacionalinės santarvės komitetas iš iškiliausių žmonių, mokslinininkų, visuomenininkų, autoritetų. Kasdien diskusija per televiziją geriausiu laiku apie tai, ką ir kaip daryti, kiekvienam suteikiant vienodą laiką, galimybes, jokių jakilaičių ar miliūčių „moderavimų“ ir propagandos. Procesas nukrautų įtampas, atsirastų ir idėjų, ir naujų lyderių, visuomenė imtų sveikti, o politikai būtų priversti veikti.

Gydyti reikia ligą, o ne atskirus jos simptomus. Ne žmonės turi bijoti valdžios ir jos kontrolės, o valdžia turi paisyti visuomenės ir būti realiai jos kontroliuojama. Tik demokratizacija dabar gali padėti, kitų vaistų nebėra – prapjovus susitvenkusį pūlinį valstybė imtų palaipsniui sveikti. Bet šitokios pradžios nebus – akivaizdu, kad valdžia pasirinko savo ir valstybės tolesnį žlugdymą ir vandens patrankas. Gal ir gerai – šio kelio pabaigoje jų laukia pabaiga.

Tūkstančiai vaikų nukreipiami į lyties tapatybės klinikas

$
0
0

Praeitais metais daugiau nei 2 tūkst. vaikų buvo nukreipti į Jungtinės Karalystės NHS lytinės tapatybės klinikas. Tai kelia nerimą dėl to, kad vis daugiau ir daugiau jaunuolių yra skatinami rinktis transseksualizmą.

Nauja statistika iš Tavistocko ir Portmano fondo atskleidė, kad į tos pačios įstaigos Lytinės tapatybės vystymo tarnybą ir toliau yra nukreipiami vaikai nuo ketverių metų. Pernai ten buvo nukreipti beveik 600 šešiolikmečių. Naujausia statistika rodo, kad lyginant su praėjusiais metais į tokio pobūdžio klinikas buvo nukreipta 25 proc. vaikų daugiau, tarp pacientų mergaičių yra daugiau nei dvigubai daugiau nei berniukų.

Tėvų grupės atstovė Stephanie Davies-Arai įspėjo: „Paaugliai patiria internetinės kultūros, kuri medicininį lyties keitimą švenčia kaip kietą, įtaką. Ypač mergaitės yra skatinamos tapatintis su berniukais, jeigu neatitinka stereotipo. Visi debatai yra tildomi kaip transfobiški.”

Iš viso į tarnybą pernai buvo nukreipti 2 356 jaunuoliai iki 18 metų. Didžiausia yra 14-17 metų amžiaus paauglių grupė, taip pat buvo nukreipti 157 jaunesni nei dešimties metų amžiaus vaikai.

Lytinės tapatybės vystymo tarnybos vadovė dr. Polly Carmichael teigia, kad šiam padažnėjimui nėra vieno paaiškinimo. Vis dėlto ji pripažinimo suaktyvėjusią viešąją diskusiją dėl transseksualizmo.

Šiuo metu tam, kad teisiškai būtų pripažinti esantys priešingos lyties, asmenys turi pagyventi besitapatindami su ta lytimi dvejus metus ir turėti medicininę lyties disforijos diagnozę.

JK Vyriausybė šiuo metu svarsto Lyties pripažinimo akto pakeitimus, kurie galėtų apimti ir savarankišką pasiskelbimą (vert. past. – esant tam tikros lyties).

Kiek anksčiau šį mėnesį transseksualūs asmenys pasisakė prieš šią idėją teigdami, kad leidimas keisti lytį tiesiog pasiskelbiant esant kitos lyties išnaikintų skirtį tarp tų, kurie yra pasidarę lyties keitimo operaciją, ir nei neketinančių to daryti. Jie įžvelgia problemą tame, kad vyro kūną turintys asmenys „reikalautų teisių, suteiktų moterims, kaip saugomai lyčiai, įskaitant ir patekimo į jų privačias erdves“.


731 nevyriausybinė organizacija – prieš priverstinį vienalyčių „santuokų“ pripažinimą ES

$
0
0

Š. m. gegužės 30 d. 731 nevyriausybinė organizacija (toliau – NVO) iš 9 Europos Sąjungos šalių kreipėsi į Europos Komisijos pirmininką Jeaną Claude‘ą Junckerį, Europos Parlamento pirmininką Antonio Tajani ir ES Tarybos pirmininką Donaldą Tuską. Kreipimusi išreikštas susirūpinimas dėl birželio 5 d. pasirodysiančio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimo byloje Coman ir kiti.

Manoma, kad ESTT sprendimu bus siekiama nustatyti privalomą kitose ES šalyse sudarytų homoseksualų santuokų pripažinimą. Tokiu atveju visos ES šalys bus priverstos teisiškai pripažinti tos pačios lyties porų santuokas, sudarytas už jų teritorijos ribų. Nevyriausybininkai atkreipė ES institucijų vadovų dėmesį, kad jei valstybės narės bus priverstos pripažinti užsienyje sudarytas tos pačios lyties santuokas, jos nesugebės išlaikyti nacionalinio teisinio santuokos reguliavimo. NVO rašte tai vadinama ideologine kolonizacija.

Vadinamoji Coman byla susijusi su dviejų vyrų – rumuno ir amerikiečio – pora, kuriai Belgijoje buvo išduotas santuokos liudijimas. Pora norėjo, kad šis liudijimas būtų pripažintas ir Rumunijoje. Kai Rumunija, remdamasi savo nacionaline teise, atsisakė homoseksualus laikyti sutuoktiniais, šie kreipėsi į teismą. Galiausiai byla pateko į ESTT, kurio buvo paprašyta apibrėžti sutuoktinių terminą ES laisvo asmenų judėjimo srityje. ESTT savo sprendimą ir įžvalgas turi pateikti birželį.

2018 m. sausio mėnesį pasirodė generalinio advokato Melchioro Watheleto išvada Coman byloje. Joje teigiama, kad ES šalių visuomenėse įvyko visuotinių pokyčių ir laikytis nuomonės, jog santuoka yra dviejų skirtingos lyties asmenų sąjunga, nebegalima. Be to, generalinis advokatas teigia, kad yra visuotinai pripažįstama šeimų įvairovė. Yra pagrįstų signalų, kad būtent šią nuomonę yra mėginama atkartoti ESTT sprendime.

Generalinis advokatas aiškina: „Sąvoka santuoka, pagal valstybių narių bendrai pripažįstamą apibrėžtį nurodanti dviejų skirtingos lyties asmenų sąjungą, dabar man jau atrodo pasenusi […] Šis teisinis homoseksualių asmenų santuokų pripažinimas tiesiog parodo bendrą visuomenės raidą šiuo klausimu. Tai patvirtina statistiniai tyrimai; to pavyzdys taip pat yra Airijoje referendumu suteiktas leidimas tuoktis tos pačios lyties asmenims. Nors šis klausimas vis dar kelia įvairių jautrių aspektų, taip pat ir pačioje Sąjungoje, raida yra bendrų pokyčių dalis. Iš tikrųjų dabar šio pobūdžio santuoka pripažįstama visuose žemynuose. Taigi tai nėra su konkrečia kultūra ar istorija susijęs faktas, o kaip tik rodo universalų šeimų įvairovės pripažinimą“.

Laišką ES institucijų pareigūnams išsiuntė 9 ES šalių atstovai. Lietuvoje šią kampaniją parėmė 61 nevyriausybinė organizacija, iš kurių trys vienija po keliasdešimt kitų organizacijų. Mūsų šalyje šiai kampanijai atstovavo ir parašus rinko Laisvos visuomenės institutas.

Visuomenininkai reikalauja stabdyti Klaipėdos Atgimimo aikštės projektą

$
0
0
Virginijos Samulionytės nuotr.

Ketvirtadienio rytą prie Klaipėdos savivaldybės piketą surengė visuomenininkai, kurių netenkina planuojama Atgimimo aikštės rekonstrukcija įgyvendinant projektą „Dangaus veidrodis“. Piketuotojai sako, kad projektas nederinamas su visuomene ir neatspindi jos nuomonės.

Išvakarėse, trečiadienį, piketo organizatorių išplatintame pranešime spaudai buvo teigiama, kad piketo metu bus reikalaujama stabdyti Atgimimo aikštėje numatyto projekto „Dangaus veidrodis“ įgyvendinimą ir požeminės automobilių aikštelės statybą. Piketo metu šiuo tikslu buvo renkami ir parašai.

„Abu šie projektai nederinti su Klaipėdos bendruomene. Atvirkščiai – jie įgyvendinami prieš visuomenės valią. 2015 metais buvo parengta Atgimimo aikštės ir jos gretimybių raidos galimybių studija, pristatanti keturis aikštės projektus. Buvo atlikta visuomenės apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 500 žmonių, 71,8 proc. pasisakė už nuosaikų aikštės raidos variantą – ją sutvarkyti, paliekant neužstatytą, numatant joje žaliąją erdvę, mažosios architektūros elementus, vietą renginiams, šeimoms su vaikais, jaunimui, apsaugant nuo nepalankių orų sąlygų, įrengiant tinkamą apšvietimą, suformuojant rekreacinę, aktyvią ir reprezentacinę zonas. 

Šiam variantui vieningai pritarė ir politikai – Klaipėdos miesto tarybos kolegija. Visuomenė taip pat pasisakė prieš požeminės automobilių aikštelės įrengimą. Tam pritarė ir Savivaldybė, akcentuodama, kad tokios automobilių aikštelės įrengimas užkirs kelią ateities kartoms aikštėje įgyvendinti naujus projektus“, - teigia organizatoriai.

Visuomenininkų nuomone, Atgimimo aikštės plėtrai ir akcentams turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys ir privaloma diskusija su visuomene dėl jos ateities planų.

„Atgimimo aikštė turi vienyti klaipėdiečius, o ne skaldyti, turi atspindėti bendruomenės, o ne atskirų verslo ar kitų įtakos grupių interesus. „Dangaus veidrodžio“ ir požeminės automobilių aikštelės projektai kelia ir tiesioginę grėsmę kultūros paveldo vertybėms“, - įsitikinę piketuotojai.

Piketo metu visuomenininkai nuolat vaikščiojo per pėsčiųjų perėją – vieni nešiojo veidrodį, kiti ėjo tuščiomis. Dalis piketuotojų dalino skrajutes priverstinai prie perėjos sustabdytų automobilių vairuotojams ir keleiviams.

Vėliau, miesto Tarybos posėdžio pradžioje, keli piketo dalyviai pasisakė iš miestiečių tribūnos. Seniūnaitė Virginija Jurgilevičienė tikino, kad vykdant suplanuotą rekonstrukciją, bus sunaikinta miesto istorija. „Išrausite istoriją, išmesite ją į šiukšlyną“, - rėžė seniūnaitė.

Seniūnaitė Marija Kalendė ragino politikus kreiptis į regioninę architektų tarybą, kad ši įvertintų Atgimimo aikštės projektą.

Seniūnaitis Renaldas Kulikauskas priminė, kad 2015 metais buvo Savivaldybei pristatyti 4 aikštės tvarkymo variantai. Dauguma politikų tada pasirinko variantą, kuris numatė nuosaikius pokyčius.

„Savivaldybė nusprendė nestatyti požeminės aikštelės, tvarkyti tik aikštės viršų“, - kalbėjo R. Kulikauskas ir pridūrė, kad dabar prieštaraujama ankstesniam sprendimui.

Piketuotojų atstovai įteikė merui ir Tarybai surinktus parašus ir reikalavimą stabdyti projekto įgyvendinimą.

ve.lt
Viewing all 7974 articles
Browse latest View live


<script src="https://jsc.adskeeper.com/r/s/rssing.com.1596347.js" async> </script>