Laima Kalėdienė. Kodėl kalbininkai tokie senamadiški?

January 7, 2019, 7:44 am

≫ Next: Vilniaus forumas kviečia į konferenciją „Kaip išsaugoti Europą? Europos Sąjunga jos parlamento rinkimų išvakarėse“

≪ Previous: Kviečiame į V. Radžvilo knygos „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ pristatymą Širvintose

$

0

0

Verslas pageidauja įteisinti nelietuviškus, visų pirma angliškus, juridinių įmonių pavadinimus. Prieš rinkimus politikai tuo ypač susirūpino, todėl Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas pačią pirmą naujųjų 2019 m. metų darbo dieną, sausio 3, iš ankstyvo ryto paskelbė klausymus dėl siūlymų keisti Valstybinės kalbos įstatymo 16 ir Civilinio kodekso 2.40 straipsnius. Tiesa, dalyvavo tik du komiteto nariai, Julius Sabatauskas ir Irena Hasse, bet, tikriausiai, pakanka. Jau nuspręsta. 

Dar 1995 m. priimto Valstybinės kalbos įstatymo 16 straipsnis, apeliuodamas į VLKK nutarimus, numato, kad Lietuvoje registruojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai (šiais laikais turėtų būti juridinių įmonių pavadinimai) sudaromi iš lietuviškų arba iš antikinių kalbų žodžių, taip pat iš į juos panašių dirbtinių darinių. Keblumų kyla dėl tarptautinėje lotyniškoje abėcėlėje esančių „tų trijų raidžių – x, w, q“, kurių nėra lietuviškoje abėcėlėje, ir kitų kalbų, visų pirma, anglų, vartojimo. 

Norint „palengvinti“ problemos sprendimą, ją galima padalinti. Pavyzdžiui, viename įstatyme aptarti lietuviškus pavadinimus, o kitame – nelietuviškus. Ir šuo nesulos dėl tos anglų kalbos. Juk valstybinė kalba lietuvių, tai esą Valstybinės kalbos įstatymas ir turįs reglamentuoti tik lietuvių kalbos vartojimą, o kitų kalbų vartojimą apibrėšią kiti įstatymai. Tiesa, naujoji Valstybinės kalbos įstatymo redakcija jau bus priimta kaip konstitucinio įstatymo, bet juk dabar jis dar ne konstitucinis, todėl pats laikas jį keisti! Esą tai, kad Konstitucinis Teismas dar 1999 m. yra išaiškinęs, kad lietuvių kalba privalo būti vartojama visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, dar nereiškia, kad ir juridinių asmenų pavadinimai turį būti lietuviški ar į juos panašūs – būtent dėl jų KT juk nėra pasisakęs. Antroji problemos sprendimo dalis perkeliama į Civilinį kodeksą – siūloma keisti 2.40 straipsnį taip, kad jame jau būtų galima įteisinti ir nelietuviškus pavadinimus – kuo čia dėtas Valstybinės kalbos įstatymas?! Tiesiog imti ir parašyti, kad juridinių asmenų pavadinimai gali būti tiek lietuviški, tiek ir nelietuviški. Tiesa, tampa neaišku, kaip susieti su Valstybinės kalbos įstatymu, kuriame rašoma apie lietuviškų pavadinimų darybos principus. Bet užtat aišku, kieno vietoje šis įstatymas paliekamas. 

Ir kodėl tie kalbininkai tokie senamadiški? Kaip VLKK Kalbos politikos pakomisės narė tą pačią sausio 3 d. dalyvavau „Žinių radijo“ pokalbyje su Lietuvos verslo konfederacijos prezidentu Valdu Sutkumi. Ką man sakyti, kai konstatuojama, kad „Birštono vandenims“ Omane, o „Žemaitijos pienui“, rodos, Kinijoje kyla nenugalimų sunkumų dėl pavadinimų? Kas esą išmokys visą Kiniją lietuviškai? Persigandau, gal tikrai geriau būtų „Birs Water“ arba „Loanland Milk Production“? O ką tiems startuoliams be anglų kalbos – tik Bezdonyse ir startuoti. Dar buvo pasiūlyta apsidairyti mieste – „Barclays“, „Coca Cola“, „Pepsi“ – tikrai, tik aklas gali tų iškabų nematyti. Nebeatsimenu, ar spėjau pasakyti, kad tai prekių ženklai, kurių kalbos niekas nereglamentuoja. Buvo nupiešta tragiška ateitis - tie, kas nori savo įmones registruoti angliškais pavadinimais, jau dabar tai daro ne Lietuvoje, ir darys vis dažniau, nes daugelyje šalių nėra kalbos ribojimų. Ir tas tris raides įsirašo. Paaiškėjo, kad pavadinimai turi būti tik angliški, kitaip verslas sustos arba emigruos. Maždaug taip. Turėjau pasijusti kaip iškasena, dinozaurų fosilija.   

Mažai spėjau pasakyti savo argumentų, nes daug kas buvo pasakyta ad hoc, todėl man norisi paaiškinti, kodėl tie kalbininkai vis laikosi įsikibę kažko senoviško. Ne visi, bet „tie“, kurie laikosi. Todėl, kad kalba neatsiejama nuo tautinės savimonės, o ketvirtadalis, gal net trečdalis tautos emigravo. Taip, kita emigravimo priežastis yra nepakankamai aukštas pragyvenimo lygis, daug priklausantis nuo verslo. Kita vertus, fiziškai nesant žmonių prastėja ir verslo sąlygos. Štai taip patriotizmas susiejamas su verslu. 

Kaip rodo tiek debatai dėl pavadinimų, tiek ir balsavimas kojomis į anglijas, daug kam gėda būti lietuviais. Vos atgavę nepriklausomybę norėjome būti europiečiais kaip visi, o dabar anglų kalba jau tampa priedanga nuo savo šalies siekiant, kad neatpažintų, neidentifikuotų kaip kokių neišsilavinusių kaimiečių lietuvių. 

Tikriausiai reikės rasti kompromisą ir dėl tų trijų raidžių, ir dėl nelietuviškų pavadinimų. Norėtųsi, kad ne iš gėdos dėl lietuvių kalbos. Ačiū Dievui, kad spėjome priimti gerą Konstituciją.

Kiek kartų lietuviai buvo beprarandą savo kalbą, beveik jau jos netekę. Prieš šimtmetį vos vos pavyko išsilaikyti: lenkų kalba sparčiai plito Lietuvoje taip, kaip dabar anglų – ja kalbėjo išsilavinę, pasiturintys žmonės. Daugelio tautų istorija rodo, kad itin ženklių procesų gali įvykti pasikeitus vos dviem kartoms – sociologijoje tai tėra 40-50 metų.  

---

Vilniaus forumas kviečia į konferenciją „Kaip išsaugoti Europą? Europos Sąjunga jos parlamento rinkimų išvakarėse“

January 7, 2019, 1:21 pm

≫ Next: Sarah Kramer. Ar mokyklose ideologija turėtų būti viršesnė nei biologija?

≪ Previous: Laima Kalėdienė. Kodėl kalbininkai tokie senamadiški?

$

0

0

Sausio 16 dieną (trečiadienį), 17.30 val., Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje (Gedimino pr. 3) Vilniaus forumas organizuoja konferenciją „Kaip išsaugoti Europą?“

Organizatorių teigimu, akademinė ir politinė paskata surengti konferenciją yra būtinybė aptarti Europos Sąjungos padėtį gilėjančios jos krizės fone artėjant Sąjungos politinį veidą neišvengiamai pakeisiantiems ES parlamento rinkimams. 

„Visi, susirūpinę Europos Sąjungos išlikimu ir sekantys joje vykstančius procesus, šiandien supranta, kad artimiausiu laiku spręsis jos ateities klausimas. Europos Komisijos vicepirmininko žodžiais tariant, šiais metais vyks mūšis dėl Europos sielos. Didelių krizių ir istorinių lūžių laikotarpiais bet kuriai valstybei, o ypač tokiai nedidelei kaip Lietuva, gyvybiškai svarbu turėti savarankiškai ir valstybiškai mąstančią bei ryžtingai veikiančią politinę klasę, savo tautai ir šaliai atsidavusį ir intelektualiniu požiūriu stiprų akademinį politikos tyrinėtojų ir analitikų sluoksnį, o taip pat blaiviai ir objektyviai apie laukiančius sunkumus ir iššūkius piliečius informuoti gebančią sąžiningą ir patriotišką žiniasklaidą. Visa tai turėjome prieš trisdešimt metų atkurdami nepriklausomą Lietuvos valstybę. Užslinkus dabartinei krizei nieko panašaus kol kas nėra“, - teigia konferencijos iniciatorius prof. Vytautas Radžvilas. 

Vilniaus forumas įsitikinęs, kad Lietuva lieka visoje ES verdančių diskusijų dėl Sąjungos ateities nuošalėje. Šalies politikai sąmoningai stengiasi neužimti jokios pozicijos ir išlaukti, kokį likimą jai paruoš Europos galingieji, nors turėjo būti seniai suprasta, kad geopolitinių pokyčių ir augančios įtampos tarp ES ir NATO akivaizdoje Lietuva gali išlikti tik tuo atveju, jei pati imsis iniciatyvos spręsti savo likimą, kaip tai prieš tris dešimtmečius padarė Sąjūdis.

„Panaši padėtis susiklostė ir akademinėje sferoje. Vadinamasis „euroskepticizmas“ prasismelkė į plačius ES akademinio ir intelektualinio elito sluoksnius, vyksta rimtos diskusijos ir solidžios mokslinės konferencijos, kuriose stengiamasi realistiškai apmąstyti krizę ir jos keliamus pavojus integracijos projektui ir atskiroms šalims. Tuo tarpu Lietuvoje į ES padėtį ne per rožinius ideologinio „euroentuziazmo“ akinius išdrįsta pažvelgti tik pavieniai autoriai, dažniausiai net nepriklausantys oficialiųjų Europos integracijos tyrinėtojų sluoksniui. Vaizdas visiškai primena regėtąjį 1988 m. rudenį, kai Lietuvoje pakilus Sąjūdžio bangai ir visuomenei pradėjus atvirai ir drąsiai kalbėti apie byrančios TSRS imperijos ydas, to meto sovietinės ,,integracijos“ ideologai arba neturėjo ką pasakyti, arba net toliau iš inercijos mechaniškai kartojo lozungus apie vis tiek ateisiantį šviesų komunizmo rytojų ir Lietuvos laukiantį suklestėjimą ,,atnaujintoje“ lenininėje-gorbačiovinėje TSRS federacijoje. Šiandien net akademinių institucijų studentams panašiai nesidrovima meluoti, kad ES ištikusi neturinti precedento krizė nėra jokia naujovė. Ideologinio apakimo ir baimės skatinamas troškimas išvengti akistatos su realybe toks stiprus, kad nusišnekama esą po tokių sukrėtimų kaip Brexit Sąjunga tik sustiprėsianti. Šitokiame kontekste rengiama konferencija ir jos metu turinti įvykti laisva ir principinė diskusija apie ES skaudulius turi būti vertinama kaip būtinas intelektualinis, o iš dalies ir politinis žingsnis naujo ir atviro žvilgsnio į ES padėtį link, ieškant konstruktyvių išeičių iš visai Europai, ir pirmiausiai Lietuvai, potencialiai pragaištingos krizės“, – būsimojo renginio tikslą ir prasmę komentuoja prof. Vytautas Radžvilas.

Konferencijoje bus aptarti Europos tapatybės, ES ideologinių pagrindų, ES ir suverenių tautų ir valstybių santykio, migracijos keliamo iššūkio, geopolitinių grėsmių, ES žemės ūkio politikos klausimai. 

Pranešimus skaitys filosofai prof. Vytautas Radžvilas, dr. Vytautas Rubavičius, dr. Mindaugas Stoškus, politologai Vytautas Sinica ir Dovilas Petkus, Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus ir Martynas Katelynas. 

Konferencijos metu bus galima leidėjų kainomis įsigyti naujausią „Valstybingumo studijų centro“ išleistą britų analitiko Edo Westo knygą „Įvairovės iliuzija“, kurioje analizuojamos masinės imigracijos ir multikultūralizmo politikos ištakos ir pasekmės Europoje. 

Sarah Kramer. Ar mokyklose ideologija turėtų būti viršesnė nei biologija?

January 7, 2019, 7:02 pm

≫ Next: Antanas Verkelis. Svetimi didvyriai (II)

≪ Previous: Vilniaus forumas kviečia į konferenciją „Kaip išsaugoti Europą? Europos Sąjunga jos parlamento rinkimų išvakarėse“

$

0

0

Alliance Defending Freedom nuotr.

laisvavisuomene.lt

Mokyklos privalo saugoti moksleivių saugumą ir privatumą, tačiau kai kurios iš jų šios pareigos nevykdo. Norite įrodymų?

Nereikia ieškoti toliau nei mokyklų politinės gairės dėl persirengimo kambarių, dušų ir tualetų prieinamumo priešingos lyties studentams. Yra atvejų, kai šios gairės buvo įdiegtos nepranešus moksleiviams ar jų tėvams. Kai kurių mokyklų valdininkai netgi nurodė prie prieš priešingos lyties moksleivių priverstiems persirenginėti mokiniams elgtis natūraliai. Vienu tragišku atveju penkiametė mergaitė mergaičių tualete buvo seksualiai užpulta savo klasės draugo, kuris į mergaičių tualetą buvo įleistas dėl mokyklos politikos.

Vis dėlto Šv. Jono apygardos mokykla Floridoje (JAV) yra kitokia.

Ieškodama protingo šios problemos sprendimo ir tris metus praleidusi kruopščiai vertindama geriausias praktikas lyties tapatybės klausimams spręsti ši mokykla įgyvendino politines gaires, kurios saugo visų jos moksleivių privatumą. Ji pasirinko įrengti privačias, lyčiai neutralias erdves studentams, kurie tapatinasi su priešinga lytimi.

Ši gailestinga ir išmintinga išeitis turėtų būti sutikta aplodismentais, tačiau vietoje to sulaukė ieškinio.

Dabar atsakingas JAV apeliacinis teismas turės galimybę atsakymą į klausimą, ar mokyklos yra laisvos įgyvendinti protingumo principu pagrįstą politiką, kuri saugo jų moksleivių privatumą. Ar vis dėlto jos privalo nusilenkti politinei ideologijai, kuri atmeta mokslinę realybę?

2018 m. gruodžio 27 d. Laisvės gynimo aljansas (angl. ADF International) užpildėamicus brief keturių medicinos daktarų, kurie tokias mokyklų politines gaires kaip parengė Šv. Jono apygardos mokykla palaiko medicininiu ir moksliniu aspektais, vardu. Kiekvienas iš šių medikų turi patirties, susijusios su lyties disforija – psichologiniu sutrikimu, dėl kurio tikima, kad tavo biologinė lytis nesutampa su lyties tapatybe.

Dokumente akcentuojama, kad nėra jokių mokslinių ar medicininių įrodymų, kad ilguoju laikotarpiu lyties disforija gali būti sėkmingai išgydoma patvirtinant vaiko lyties tapatybe, o ne jo ar jos biologinę lytį.

Priešingai, „Įprastoje medicinos ir psichologijos praktikoje jaunuolis, turintis nuolatinį klaidingą įsitikinimą, kuris neatitinka realybės, nėra skatinamas toliau laikytis savo įsitikinimų.“ Pavyzdžiui, vaikas, kuriam diagnozuojama anoreksija, neskatinamas toliau mesti svorį. Tai sukeltų dar didesnę žalą.

Lygiai taip pat, [vert. past. – skirtingą nei biologinę] socialinę lytį skatinančios politinės gairės lyties disforijos sutrikimą turintiems vaikams paprastai labiau kenkia nei padeda.

Amerikos pediatrų kolegija (angl. American College of Pediatricians) neseniai priėjo išvados, kad daugelis lyties disforijos sutrikimą turinčių vaikų bręsdami ima identifikuotis su savo biologine lytimi. Tačiau lyties tapatybės šalininkai priešinasi natūraliai vystymosi eigai, nors„kuo labiau genderizmo ideologija skatinama tarp vaikų, tuo didesnė tikimybė, kad jie priims ir netgi sieks drastiškų medicininių priemonių.“ Šios priemonės – hormonų terapija ir lyties keitimo operacijos – dažnai yra negrįžtamos ir gali baigtis sterilizacija bei kitomis rizikomis sveikatai.

Nors LGBT šalininkai yra linkę tvirtinti, kad naudinga lyties disforijos sutrikimą turinčius vaikus traktuoti kaip esančius priešingos lyties, iš tikrųjų nėra tai pagrindžiančių patikimų mokslinių įrodymų. Tiesą sakant, įrodymai rodo, kad tokių įsitikinimų patvirtinimas yra žalingas.

Kaip rašoma Laisvės gynimo aljanso parengtame dokumente, „[vert. past. – Socialinės] lyties patvirtinimo politinių gairių priėmimas mokykloms yra naujas (ir pavojingas) eksperimentas, nepagrįstas jokiais moksliniais įrodymais… Tai yra blogas ideologija paremtas vaistas, o ne solidžiais moksliniais įrodymais pagrįstas sprendimas.“

Galiausiai, svarbiausia, kad Šv. Jono apygardos mokyklos politika saugo kiekvieno moksleivio, įskaitant ir turinčio lyties disforijos sutrikimą, saugumą ir privatumą. Tai ir yra tai, ką turėtų ginti atsakingas JAV apeliacinis teismas.

Versta pagal 'Should Ideology Trump Biology in Schools?'.

Antanas Verkelis. Svetimi didvyriai (II)

January 7, 2019, 7:03 pm

≫ Next: Buvę Lietuvos pašto vadovai galimai iššvaistė 3,7 mln. eurų

≪ Previous: Sarah Kramer. Ar mokyklose ideologija turėtų būti viršesnė nei biologija?

$

0

0

1944 m. vasario 10 d. Vilnius. Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

voruta.lt

Pirmąją dalį rasite – ČIA.

1944 m. balandžio 14 d. gen. T. Komorovskis informavo vadovybę Londone:

[…] [1944] II. 10 ir 11 [vasario 10 ir 12 – aut. pastaba] Vilniuje 3 vokiečių karininkų pasiuntiniai apygardos komendantui mainais už ginklus ir šaudmenis siūlė bendradarbiauti kovojant su gaujomis [sovietų partizanais – aut. pastaba] ir netrukdyti ūkiams atiduoti prievoles Reichui. Žadėjo negrobti įkaitų ir nepersekioti „lenkų pasipriešinimo judėjimo“, taip pat pašalinti kitas pagalbines formuotes [lietuvių savisaugos batalionus – aut. pastaba], esančias lenkų partizanų dalinių zonose. Buvo atsakyta, kad joks susitarimas negalimas, ir pažadėta, jei nesiliaus policinis teroras, suaktyvinti antivokiškus veiksmus […].32

T. Komorovskis veidmainiauja. Sandėris užsimezgė, nors ir neišsiplėtojo iki atviro bendradarbiavimo. 1944 m. kovo 23 d. policijos ir SD vadas Lietuvai SS oberfiureris ir policijos pulkininkas V. Fuchsas siunčia pranešimą aukščiausiajai SS ir policijos vadovybei Rygoje apie jau įvykusias derybas:

[…] Vokiečių derybų su baltųjų lenkų gaujų vadais pagrindas buvo šie punktai:

[…] b) Prievolės turi būti vykdomos atsižvelgiant į Vermachto aprūpinimo ir civilinio sektoriaus poreikius. Čia ypač svarbi yra valstybinio turto apsauga. (Jei šiuos reikalavimus baltųjų lenkų gaujos įvykdys, Lietuvos SS ir policijos vadai neturės jokių abejonių atitraukdami iš ūkių ten esančias apsaugos komandas.)

1. c) Atskiroms gaujoms nustatyti saugojimo rajonus ir veiksmų teritorijas […]

2. d) Baltųjų lenkų gaujų veiksmai gali būti vykdomi tik iš anksto pranešus apie tai numatytoms tarnyboms.

3. e) Darbo jėgos ėmimas darbo tarnybai Reiche baltųjų lenkų gaujų veiklai priskirtuose rajonuose ir toliau turi būti vykdomas.

Vokiečių, be kita ko, pateiktas siūlymas:

1. a) Įsigalios taika tarp baltųjų lenkų gaujų ir vokiečių Vermachto, taip pat tarp vokiečių ir lietuvių policijos bei valdžios institucijų, dirbančių pagal vokiečių vyriausybės užduotis.

2. b) Dalinis aprūpinimas ginklais, amunicija ir medikamentais, sužeistųjų slaugymas ligoninėse.

Derybose dalyvaujantys baltųjų lenkų gaujų vadovai pareiškė sutinkantys su vokiečių pateiktais derybų punktais. Tačiau pabrėžė, kad galutinis sprendimas priklausys nuo lenkų aukščiausiosios vadovybės Varšuvoje. Iki galutinio sprendimo patvirtinimo lojalumo ženklan kovai su gaujomis [sovietų partizanais – aut. pastaba] Rūdninkų miške į pietus nuo Vilniaus buvo perduota ir panaudota 3-ioji lenkų brigada. Vokiečių junginiai veiksmuose nedalyvavo.

1944-03-13 […] Centras Varšuvoje atmetė bendradarbiavimą su vokiečiais […] Tačiau buvo nustatyta, kad Vilniaus apskrityje veikiančios baltųjų lenkų gaujos liko nepatenkintos atmetimu. Konfidencialiai pavyko sužinoti, jog baltųjų lenkų gaujos iš Varšuvos centro gavo nurodymą nuo šiol sustabdyti priešiškus veiksmus prieš bolševikų gaujas, pasipildyti ginkluotę ir būti pasirengusios veiksmams.33

Nors oficialūs vokiečių ir AK santykiai nutrūko, tolesni įvykiai įrodo, kad svarbiausi susitarimų punktai – 1) AK teritorijų kontrolė, 2) prievolės vokiečiams, 3) taika – įsigaliojo. 1954 m. liepos 23 d. komunistinės Lenkijos tribunolui buvęs AK Vilniaus apygardos 6-osios brigados vadas A. Boryčka (slap. Tońko) parodė:

[…] [vokiečiai – aut. pastaba] pažadėjo mums šalia Rūdninkų girios skirti teritoriją, kurioje galėsime laisvai judėti, ir net pasiūlė saugoti jų dvarus, iki tol saugotus vokiečių arba lietuvių. Tik su sąlyga, kad jie rinks prievoles ir verbuos žmones į darbus […].34

Vokiečiai įsipareigojimų laikėsi, nes jiems svarbiausia buvo užtikrinti karo prievoles frontui. 1943 m. Vilniaus apskritis kariniais taktiniais sumetimais buvo priskirta Vermachto armijų grupės „Centras“ Baltarusijoje dispozicijai. Vilniaus apskrities SS ir policija taip pat buvo pavaldi Baltarusijos generalinės srities SS ir policijos vadui. Civiliniame valdyme šie kariniai reorganizavimai nieko nepakeitė.35 1944 m. vasario 26 d. Baltarusijos generalinės srities SS ir policijos vado SS štandartenfiurerio E. Erlingerio telegramoje sakoma:

[…] Lenkams nevalia daryti jokių kliūčių vykdyti prievoles, todėl, savaime suprantama, yra garantija prievolėms, bendrai kovai prieš bolševizmą reikia panaudoti visas jėgas. Bet visų svarbiausia yra Vermachtą išmaitinti ir kitaip stiprinti vokiečių karinį potencialą […].36

Prievolės buvo surenkamos per Vilniaus krašto valstybinius dvarus, kuriuos anksčiau nuo sovietų partizanų saugojo lietuvių savisaugos batalionai. 1944 m. vasario mėn. SS ir policijos vadovybės įsakymu jie buvo išvesti iš dvarų ir nesugrąžinti. Šios Vilniaus krašto dalies administracinį ir ūkinį valdymą vokiečiai perdavė AK. Garsus lenkų rašytojas T. Konvickis, AK dalinyje kovojęs su bolševikais iki 1945 m. pavasario, rašė:

[…] [AK – aut. pastaba] administruodama ištisas apskritis, derėjosi su vokiečiais, dėjosi esanti svarbi, nes vokiečiai buvo laimingi, kad neliečia kelių […].37

Generolo uniformą vilkintis pplk. A. Kšyžanovskis (slap. Wilk) priima Naugarduko apygardos 5-ojo bataliono partizano R. Kiersnovskio (slap. Puhacz) raportą. 1944 m. liepos 1 d. Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

Pplk. A. Kšyžanovskis (slap. Wilk) tapo didžiulių teritorijų faktiniu valdovu (1944 m. birželio mėn. AK Naugarduko ir Vilniaus apygardos buvo sujungtos), pasivadino generolu ir, pasisiuvęs generolo mundurą, opeliu (pilkas „Opel Super-Six“, pagrobtas iš garažo Vilniuje adr. Jogailos g. 11) laisvai važinėjo po kraštą. AK Naugarduko apygardos vadui pplk. J. Šliaskiui (slap. Prawdzic, Borsuk) ypač nepatiko Wilkas dėl šio perdėtos garbėtroškos, paradų ir prakalbų pomėgio. Jis prisimena:

[…] 1944 m. birželio 27 d. […] atvyko „Wilkas“, vilkintis uniforma su generolo skiriamaisiais ženklais, nors buvo tik pplk. […] Savavališkai pasikėlė į generolus. Mėgavosi kalbomis ir bataliono atsakymu į pasveikinimą „Sveiki, pone generole“ […].38

AK Vilniaus apygardos karininkas kpt. E. Banasikovskis (slap. Jeż) rašė:

[…] Kai kurie „Prawdzico“ aplinkos karininkai „Wilką“ kaltino perdėtomis asmeninėmis ambicijomis. Kalbėta, jog jis laikąs save šiaurės rytinių žemių šeimininku ir šios teritorijos politiniu vadovu, nors tam stokojąs profesinių savybių […].39

1944 m. gegužės 19 d. Wilkas raporte vadovybei į Varšuvą giriasi, kad „išvalė“ vokiečius ir lietuvius iš tam tikrų teritorijų:

[…] vietovės trikampyje tarp Vilnius–Ašmenos ir Vilniaus–Lydos geležinkelių visiškai išvalytos nuo vokiečių ir lietuvių būrių. Išimtis tėra geležinkelio linijos ir plentai, tačiau ir juos laisvose vietose pereiname kada panorėję. Į dalinius minimose vietovėse išvažiavau balandžio 30 d., grįžau gegužės 17 d., išvažinėjau teritoriją, gegužės 11 d. buvau susitikęs su Novinų [Naugarduko apygardos – aut. pastaba] vadu „Borsuku“. Prie Lydos ir niekur kitur nesutikau jokio priešo. Toje geležinkelio linijų apibrėžtoje teritorijoje yra tik Viano [Vilniaus apygardos – aut. pastaba] ir Novinų daliniai. Visa administracija yra mūsų rankose, ir visi krašto ištekliai mūsų dispozicijoje. Kadangi mūsų dalinių akcijos visiškai likvidavo arba išstūmė plėšikaujančias sovietų ir žydų gaujas, gyventojai į mūsų dalinius žvelgia tiesiog entuziastingai […]40

Wilkas persistengė girdamasis: teritoriją kontroliavo vokiečių 221-oji saugos divizija. Vokiečiai „tik“ suteikė jam teisę valdyti šias žemes mainais į lojalumą. Ir AK vadas T. Komorovskis, ir Lenkijos vyriausybė puikiai suvokė tikrąją padėtį. 1944 m. birželio 7 d. Londono vadovybei jis siunčia pranešimą Nr. 12:

[…] Mūsiškiai. Vilniaus krašte: po kelerių kautynių su vokiečiais ir jiems tarnaujančiais lietuvių daliniais Vilniaus–Ašmenos–Lydos rajonų teritoriją, išskyrus didesnius miestus ir komunikacijos centrus, užėmė mūsų partizanų daliniai. Vokiečiai laikosi pasyviai, apsiriboja karinių ir komunikacijos objektų saugojimu, taip pat tęsia sėkmingą [lenk. redaktoriaus išnaša: taip štabo egzemplioriuje, turi būti: nesėkmingą. Aut. pastaba] kampaniją, kurios tikslas – palenkti į savo pusę mūsų dalinius ir panaudoti kovai su komunistais bei sov[ietais][…].41

Atkreipia dėmesį šio dokumentų rinkinio redaktoriaus pastangos „pataisyti“ dokumentą: sėkmingą vokiečių bendradarbiavimą su AK jis pakeitė į „nesėkmingą“. Taip redaktorius mėgino pateikti pokariu pasikeitusį požiūrį į okupantus. Niurnbergo procese SD buvo pripažinta nusikaltėlių organizacija. Bet kokia užuomina apie artimesnius ryšius su gestapu galėjo mesti šešėlį Armijos Krajovos Vilnijoje mitui. Kas galėjo pagalvoti, kad kada nors yla išlįs iš maišo ir nemaloni tiesa išaiškės? Atsiras ir SD dokumentai, ir kiti archyviniai dokumentai. Vilniaus Abvero skyriaus viršininko mjr. J. Christianseno sūnus leit. H. B. Christiansenas karo metais tarnavo Brandenburgo pulke – Abvero specialiame dalinyje, ne kartą lankė tėvą Vilniuje, 1943 m. vasarą vakarieniavo su AK atstovu daktaru Emilio.42

Vilniaus Abvero skyriaus viršininkas mjr. J. Christiansenas su sūnumi. 1942 m. pavasaris. Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

1955 m. H. B. Christiansenas buvo paleistas iš sovietų nelaisvės. Maždaug po 1960 m. tarp motinos dokumentų jis rado karo metais tėvo rašytus jai laiškus. Be labai asmeniškų dalykų, laiškuose J. Christiansenas aprašė susitikimus su Vilniaus AK vadais. 1944 m. vasario 6 d. jis rašė:

[…] Pokalbį baigėme tikrai draugiška švente mano garbei su apsikabinimais, bučiniais ir pagarbos pareiškimais, kaip įprasta šiose vietose […].43

Į priešų susitikimą nepanašu. Išgertuves vokiečiams Ašmenos apylinkėse surengė AK Vilniaus apygardos 3-iosios brigados vadas Szczerbiecas. Liudininkų netrūko. 1954 m. liepos 23 d. lenkų čekistams A. Boryčka parodė:

[…] Po pasitarimo kpt. surengė vaišes, buvo degtinės ir užkandžių […]. Vaišėse dalyvavo visa mūsų apsauga, išskyrus lauko sargybinius. Išgėręs degtinės, „Szczerbiecas“ bučiavosi su vokiečių majoru [J. Christiansenu – aut. pastaba]. Vokiečiai skelbė tostus už AK partizanus […].44

1944 m. pavasarį 3-iosios AK brigados uniformos ir ginkluotė kardinaliai pasikeitė. M. Korejva (slap. Milimetr) prisimena:

[…] [1944 m. liepos pradžioje – aut. pastaba] visa brigada [3-ioji – aut. pastaba] atvyko į Turgelius. Pėstininkai atvažiavo automobiliais, nes jų tada jau nemažai turėjome. Pasibaigus bažnyčioje iškilmingoms pamaldoms, dalyvavome eisenoje. Ji buvo itin vykusi. Kitų padalinių fone labai išsiskyrė mano Smogiamoji kuopa. Visi kaip vienas vilkėjo vokiškas uniformas. Puikūs ginklai, kiekvienas būrys turėjo po tris kulkosvaidžius, vieną iš jų – juostinį MG tipo. Būrių ir grandžių vadai turėjo automatus, dažniausiai vokiškus pistoletus-kulkosvaidžius, kiti – Mauzerio šautuvus arba 10 šūvių pusiau automatinius šautuvus. Visi užsimovę vokiškus šalmus su dirželiais po smakru, pasiraitoję uniformų rankoves, kiekvienas – su baltai raudonu raiščiu“ […].45

Vokiečių uniformas vilkinti AK 3-ioji brigada 1944 m. vasarą. Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

Apie kokias tarpusavio kovas galima kalbėti? Tikrovėje AK jokių didesnių susidūrimų 1944 m. vasario–birželio mėnesiais su vokiečiais nepasitaikė. Okupacinei valdžiai terūpėjo karo prievolės, kurias užtikrino AK. Savo ruožtu vokiečiai leido AK naudoti krašto išteklius savo reikmėms ir pripažino AK rekvizicinius dokumentus. Vokiečiai akovcams žadėjo:

[…] Aprūpinimas maistu organizuojamas taip: paskiriamos tam tikros teritorijos, iš kurių maisto produktai būtų pasiimami […].46

Pabradės–Lentupio apylinkėse veikiantis AK Vilniaus apygardos 2-osios grupuotės vadas mjr. M. Potockis (slap. Węgielny) rašo:

[…] Iš pradžių savininkai į oficialius kvitus žvelgė labai skeptiškai, ne per daug tikėjo, kad vokiečių valdžia juos pripažins, bet vėliau patys jų reikalavo, nes vokiečių valdžia, iš tikrųjų jais remdamasi, savo rekvizicijas sumažindavo tokiu mastu, kuris atitiko mūsų išduotus pakvitavimus. Paprastai rekvizicijos buvo vykdomos tose vietovėse, kur gyveno lietuviai, nes pagrindinės nekintamų ir nuolatinio maisto produktų tiekimo vietos buvo tiktai lenkiškuose kaimuose […].47

Vokiečiai, užskaitydami rekvizicinius akovcų dokumentus kaip savus, tarsi pripažino, kad yra atsakingi už Armijos Krajovos išlaikymą visame Vilniaus krašte. Tad okupantai leido akovcams „legaliai“ plėšti lietuvių valstiečius. Turint galvoje, jog panašiai maitinosi ir sovietų partizanai, sunku net įsivaizduoti, ką išgyveno Pietryčių Lietuvos kaimas. 1944 m. birželį, be rekvizicinių žygių, AK partizanai neturėjo ką veikti – daliniuose tvyrojo keista ramybė. Akovcai dažnai atostogaudavo, konfliktų su vokiečiais vengė, galiojo savotiškos paliaubos: tu manęs neliesi, aš – tavęs. Jie jau šeimininkavo daugelyje Vilniaus krašto rajonų: Ašmenos, Dieveniškių, Turgelių, Eišiškių, Pabradės, Lentupio apylinkėse. Lenkų istorikas T. Balbusas rašo:

[…] Rekviziciniuose reiduose į vien lietuvių gyvenamas teritorijas Vilniaus AK būriai, taip pat ir „Jurando“, gerokai papildydavo atsargas, kartu lengviau atsikvėpti galėjo ir lenkiškieji kaimai. Brigadai kokioje nors vietovėje ilgėliau įsitvirtinus, partizanai pavieniui […] arba grupėmis (dažniausiai sudarytomis iš kelių karių) traukdavo į aplinkines gyvenvietes apsirūpinti maisto produktais bei būtiniausiais daiktais. Tokie išpuoliai vadinti „bombardavimu“. Pavadinimas perimtas iš vietinių paramos retai sulaukdavusių sovietų partizanų, kurie be atodairos plėšė („bombardavo“) Vilnijos gyventojus – atiminėjo ne tik maistą bei drabužius, bet ir vertingesnius daiktus. Panašūs „Jurando“ būrio rekviziciniai reidai lenkų tautybės gyventojams nebūdavo itin skausmingi. Labiau nukentėdavo lietuvių ir baltarusių gyvenami kaimai. Janušas Gžesikas-Grzenickis „Leszekas“ rašo: „Visų pirma būdavo imamas maistas, bet, progai pasitaikius, neatsisakoma ir tokių daiktų, kurie galėjo bet kada praversti, pavyzdžiui, kailinių, pirštinių ir t. t. Tačiau neprisimenu, kad lenkų kaimuose kas nors būtų atimta „jėga“. Įprasčiau būdavo „prašyti“, ir tuos „prašymus“ kaimiečiai kartais tenkindavo noriai, kartais – nelabai. Žinoma, „bombardavimu“ vadinti reidai į lietuviškus kaimus, kai maisto produktų būdavo atimama daug ir nepaisant savininkų reakcijos.“ […] Prievartinę rekviziciją Vilniaus AK būriai taikydavo lietuviškuose ir baltarusiškuose kaimuose. „Jurando“ būrys į lietuvių ūkius konfiskuoti maisto produktų kartais siųsdavo specialiuosius patrulius, patyrusius partizanus, įgudusius naudotis ginklu, žinančius vietos gyventojų papročius ir nesutrinkančius dėl susiklosčiusių nenumatytų aplinkybių. Tokie, be kitų vyrų, buvo Albinas Višomirskis „Orzeł“, Edvardas Višomirskis „Pistolet“, Vitoldas Stšeminskis „Bohunek“ ir Henrikas Trojanovskis „Hena“. Į prieškario Lietuvos teritorijai gretimas vietoves buvo surengtas ne vienas didelis apsirūpinimo reidas. Vieno tokių išpuolių dalyviai (keliolika partizanų, tarp kurių buvo ir Janušas Gšesikas-Gšenickis „Leszek“ bei Juzefas Kravčukas „Walter“) į būrį parvedė galvijų, kitokių gyvulių, pargabeno statinių su mėsa, rūkytų lašinių. „Viename tokių reidų dalyvavau. Į brigadą tada parvežėme apie 20 vežimų maisto, parsivedėme nemažai galvijų. Brigados gyvąjį turtą išskirstėme po lenkų ūkius, kuriuose buvome apsistoję, ir skersdavome tik tada, kai prireikdavo…“ – pasakoja vyresnysis leitenantas Borisas Štarkas „Ptasznik“ […].48

Izidorius Šimelionis iš Pelesos krašto (dabartinė Gudija) atsiminimuose rašo:

[…] Lietuviški kaimai buvo plėšiami nuolat, kol Armijos Krajovos Naugarduko dalinys 1944 m. rugpjūčio mėnesį nustojo egzistavęs […].49

Su vokiečiais bendradarbiaujančiu AK Naugarduko Šiaurės grupuotės vadu J. Borysevičiumi (slap. Krysia) I. Šimelionis ne kartą buvo susitikęs asmeniškai. Vieną kartą:

[…] Staiga triukšmingai atsidarė priemenės […] durys. Į vidų įsiveržė keli ginkluoti „akovcai“ […] pabėrė keiksmažodžių serijas ir gausybę piktų grūmojimų lietuviams ir Lietuvai […]. Atėjūnai siautėjo ir troboje, ir tvartuose, kluonuose. Net penkiolika ginkluotų ir kailiniuotų vyrų buvo apsupę vienkiemį. Namiškiams atrodė, kad egzekucija jau neišvengiama. Kai visa šeima suklaupusi, po šventųjų paveikslais, raudojo, prašė Viešpaties pasigailėti, čia pat įnirtingiausias pagyvenęs vyriškis automato buože pradėjo mušti iš eilės kiekvieną klūpantįjį. Ir jo bendrai paleido į darbą lazdas, spardė, stumdė kaip įmanydami visus. Nustūmęs į kitą pirkios kampą motiną su Maryte, neprašytas svečias paskelbė, kad AK karo lauko teismas Lenkijos Respublikos vardu nusprendė sušaudyti Šimelionių šeimą […]. Tuojau du atėjūnai nukreipė ginklus į tėvą ir sūnų. Akimirka, kita – ir driokstelės šūviai. Staiga triukšmingai atsidarė durys, ir pirkios viduryje atsirado šio regiono AK vadas „Krysia“. Rankos mostu įsakė baudėjams nuleisti ginklus […]. – Šį kartą mes jums dovanojame, – pabrėždamas kiekvieną žodį, kalbėjo „Krysia“. – Jus išgelbėjo kaimynai. […] Vietos lenkai užtarė Šimelionis, nes visos mūsų šeimos santykiai su jais prieš karą buvo gana geri. Lenkmečiu aš ne tik sugyvenau, bet ir gražiai bendravau ir su kitų kaimų padoriais lenkais […]. „Krysia“, dovanojęs gyvybę, pareikalavo duoklės. Dar tos dienos vakarą jis liepė nunešti […] naujus tėvo kailinius, keturis kilogramus lašinių, keturis litrus naminės ir aštuonis kilogramus žirnių. Reikėjo rasti tiktai krūminės, nes savos neturėjome […].50

Bet Griškoms akovcai nebuvo tokie „gailestingi“:

[…] Tragiška buvo Griškoms kita diena – kovo antroji. Apie vidurnaktį tie patys baudėjai Dainavos kaime apsupo Albino vyresniojo brolio Aleksandro namus. Jį nusivedė iki Žižmos upės netoli Tumasonių kaimo tilto ir nužudytą šūviu į pakaušį šį 35 metų vyrą pakišo po ledu. Namie liko du sūneliai – trejų metukų Mečiukas ir septynerių Leonardas su mamyte. Tą naktį tik šiame Dainavos kaime buvo nušauti net penki lietuvių ūkininkai […].51

AK neapsiribojo rekvizicijomis ir pradėjo lietuvių terorą. Naugarduko apygardos 5-ojo bataliono partizanas R. Kiersnovskis (slap. Puhacz) prisimena:

[…] Gal iš tikrųjų tai buvo būtina, bet mums tada atrodė tiesiog nesuprantama. Rakliškėse Truškovskis liepė sušaudyti kažkokią lietuvę, tariamai šnipę. Nežinau, kokiomis prielaidomis jis grindė tokią išvadą, galbūt jų ir pakako, bet jis apie tai nieko nerašo. Tuo metu dar nebuvo sukurta mūsų žandarmerija, kuri vėliau rūpinosi egzekucijomis, tad imta ieškoti savanorių, ko gero, laužant visas taisykles. Mano būryje niekas nenorėjo vykdyti nuosprendžio, bet atsirado iš kitų, ir vėliau girdėjau jų pasakojimus. Vėlesniais mėnesiais panašūs įvykiai jau taip labai nešokiravo, pratinomės prie karo, bet iš pradžių tai buvo sukrečiantis dalykas […].52

Po karo dauguma AK karininkų pateko į NKGB pinkles. 1945 m. balandžio 21 d. Vilniuje kaltinamasis Poklevskis (mjr. L. Koplevskis-Skarbek – AK Vilniaus įgulos komendantas) tardomas parodė:

[…] Vokiečių kariuomenės okupuotoje Lietuvos teritorijoje, taip pat ir Vilnijoje, AK organizacija prieš vokiečių grobikus nekovojo, jeigu neskaičiuosime keleto neorganizuotų atskirų ginkluotų būrių išpuolių ir tos kovos, kurią kaip savigyną vykdė AK būriai prieš generolo Plechavičiaus lietuvių būrius [Vietinę rinktinę – aut. pastaba]. AK vadovybės ir lenkų vyriausybės emigracijoje Londone direktyvų dėl aktyvių veiksmų prieš vokiečius nebuvo. Buvo nurodymas rengtis ginkluotai kovai ir laukti tinkamo meto bei signalo pradėti karo veiksmus […].53

Iki šiol galutinai neaišku, kodėl vokiečiai apginklavo, leido mobilizuoti ir išmaitinti tūkstantinius AK Naugarduko ir Vilniaus apygardų būrius. Gyvuoja skirtingų versijų, nors, ko gera, nė viena neatspindi tikrųjų priežasčių. Wilkas Vilniaus pogrindžio vadovybei pareiškė, jog, leisdamasis į derybas su vokiečiais, turėjo tikslą palengvinti suimtų lenkų pogrindžio dalyvių padėtį ir išsiaiškinti vokiečių kariuomenės nuotaikas.54

		1944 m. vasario 17 d. vokiečių pranešimas apie įvykusias derybas su Wilku. Nuotr. iš RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 17

Wilkas gudravo, derybose su vokiečiais jis kalbėjo ką kita, net sutiko, kad AK ir Abveras bendradarbiautų:

[…] „Wilkas“ pabrėžė, jog kai tik bus sudarytas susitarimas, aktyvus šnipinėjimo darbas taps nereikalingas. Tačiau jis mano, kad visos iki šiol surinktos žinios buvo skirtos tik Lenkijos vyriausybei Londone. „Wilkas“ sutiko, kad jei būtų sudaryti Lenkijos ir Vokietijos susitarimai, tai ir vokiečių žvalgybos bei kontržvalgybos aparatai sąveikautų, nes tai susiję su kova prieš bolševizmą […] [AK Vilniaus apygardos kontržvalgybos padalinys „Cecylia“ bendradarbiavo su vokiečiais iki pat sovietų atėjimo – aut. pastaba].55

Svarbiausias akovcų derybų tikslas buvo žūtbūt iš vokiečių gauti ginklų, nes kitų būdų nebuvo. SD teigė, kad jų tikslas buvo panaudoti AK kovoje prieš sovietų partizanus.

1944 m. kovo 23 d. V. Fuchso pranešime sakoma:

[…] 1944-ųjų sausio pradžioje įvairūs baltųjų lenkų gaujų vadai mėgino užmegzti ryšį su vokiečių tarnybomis ir derėtis dėl bendros kovos prieš bolševikines gaujas. Vokiečiai grindė tuo motyvu, kad, trūkstant nuosavų pajėgų, šiuo metu baltųjų lenkų gaujos yra vienintelė jėga, galinti Vilniaus krašte sulaikyti bolševikines gaujas. Į baltųjų lenkų gaujų vadų siūlymą derėtis buvo atsakyta teigiamai, ir derybų partneris iš pradžių buvo Vermachtas, o vėliau iš jo šią funkciją perėmė SS (saugumo policija ir SD)[…].56

1944 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos komisaras H. Vulfas savo pranešime pritarė, kad AK būtų panaudota prieš sovietų partizanus:

[…] Ponas majoras Christiansenas paaiškino, kad tam tikrų žinių apie derybas yra pasklidę tarp vietos lenkų gyventojų, taip pat ir miestiečių, todėl apie jas gali būti žinoma ir lietuviškuose sluoksniuose, tad nedelsdamas noriu pabrėžti […]:

1. Aukštesnioji vadovybė turėtų nedelsdama priimti sprendimą, ar mūsų esminės nuostatos ir politinė linija leidžia pradėti derybas su lenkų gaujomis, savaime suprantama, neturėtų būti ignoruojamas ir nuosavų žmonių tausojimo klausimas, jei, pavyzdžiui, 800 baltųjų lenkų banditų nudėtų 600 bolševikinių banditų […].57

Bet su SD nuolat konkuruojančio ir konfliktuojančio Abvero pozicija skyrėsi. J. Christiansenas teigė, kad AK panaudojimas prieš sovietus jo nedomino. H. Vulfo pranešime sakoma:

[…] Ponas majoras Christiansenas ypač pabrėžia, kad jam OKW [vyriausiosios Vermachto vadovybės – aut. pastaba] iškelta užduotis tik išsiaiškinti, kokius kanalus į Londoną ir Maskvą naudoja lenkų gaujos, skirtingai traktuojančios lenkų karinius kadrus, teroristines grupes ar ypatingus inteligentijos ratelius. Todėl jam rūpėjo sužinoti smulkmenas ir patekti į tas grupeles, kad, pasinaudojus užsimezgusiais ryšiais, galima būtų sužinoti konfidencialesnės informacijos. Kova su gaujomis ar baltųjų lenkų gaujų panaudojimas prieš bolševikines gaujas jo – majoro Christianseno – visiškai nedomino […].58

J. Christianseno laiškai rodo, kiek daug dėmesio OKW skyrė bendradarbiavimui su AK. Dabar galime tik spėlioti, ar tai buvo vien informacijos rinkimas, ar vokiečių siekis įtraukti lenkus į kovą prieš sovietus plačiu mastu, ar ketinimas diskredituoti lenkus sąjungininkų akyse. Žmonai jis rašė:

[1944 m. vasario 11 d.]

[…] Šiuo metu esu gavęs ypatingą užduotį, kuriai skiriu visą laiką. Bet ji man miela ir labai patinka. Jei apie ją tau papasakočiau, nedelsdama pasakytum: „Jis meluoja!“ Bet pasekmes pajusime jau po kelių savaičių. Antra vertus, tada tapsiu uždaras ir turėsiu išvykti. Man pasiūlė labai aukštą postą […].

[1944 m. vasario 14 d.]

[…] Visa tai taip neįtikima, tu tikriausiai nepatikėsi. Rytoj turiu išvykti su pranešimu ir viliuosi, kad netrukus jį teks perskaityti taip pat ir OKW… Žinoma, dar nesu dėl to tikras. Bet reikalas nepaprastai svarbus, turiu gauti atitinkamus įgaliojimus […].

[1944 m. vasario 22 d.]

[…] Šis reikalas visur sukelia sprogusios bombos efektą. Mane siunčia skaityti pranešimo nuo vieno generolo pas kitą. O darbas dar tik prasideda… Aš aprūpintas visomis reikalingomis darbo priemonėmis, įskaitant lėktuvą. O siūlomos kitos užduotys taip pat ne šiaip sau […].

[1944 m. vasario 28 d.]

[…] Rytoj išskrendu į kelionę, skaitysiu pranešimus dideliems viršininkams štabuose ir lauksiu įgaliojimų. Manau, kad kelionė truks aštuonias dienas. Tada prasidės antra projekto dalis, labai paini ir svarbi… Jei viskas pasiseks, tai gali būti įrašyta į istoriją… […]

[1944 m. kovo 3 d.]

[…] Viskas žlugo. Siaubinga, kokias galimybes prarandame… Graužia šioks toks kartėlis. Jautiesi sukrėstas, kai stovi priešais savo darbo griuvėsius […].59

Po žlugusių derybų J. Christiansenas iš Vilniaus buvo atšauktas ir perkeltas į Voluinę.

____________________________________

32 Armia Krajowa w dokumentach 1939–1945, t. 3, London: Studium Polski podziemnej w Londynie, 1976, p. 405.

33 RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 50–51.

34 Krzysztof A. Tochman, Adam Boryczka: Z dziejów WiN-u, t. 1., Obywatelskie Stowarzyszenie „Ostoja“, Zwierzyniec–Rzeszów, 1999, p. 85.

35 „Lietuvos generalinės srities karo komendanto gen. mjr. Emilio Justo 1946 m. parodymai sovietų tardymo organams“, in: Laisvės kovų archyvas, t. 10, Kaunas, 1994, p. 181.

36 RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 29.

37 Tadeusz Konwicki, „Rojsty“, in: Zdzisław A. Siemaszko, Rozmowy z Wehrmachtem w Wilnie. Luty 1944, Paryż: Zeszyty Historyczne, 1984, p. 50.

38 Janusz Prawdzic-Szlaski, Nowogródczyzna w walce 1940–1945, London, 1976, p. 217.

39 Edmund Banasikowski, Na zew Ziemi Wileńskiej, Warszawa–Paryż: Editions Spotkania, 1990, p. 176.

40 LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 227–228.

41 Armia Krajowa w dokumentach 1939–1945, t. 3, London: Studium Polski podziemnej w Londynie, 1976, p. 472–473.

42 Hinrich-Boy Christianseno archyvas.

43 Ibid. 1944 m. vasario 6 d. J. Christianseno laiškas.

44 Krzysztof A. Tochman, Adam Boryczka, Z dziejów WiN-u, t. 1, Obywatelskie Stowarzyszenie „Ostoja“, Zwierzyniec–Rzeszów, 1999, p. 85–86.

45 Marian Korejwo, Moje ścieżki partyzanckie, Towarszystwo Miłośników Wilna i Ziemi Wileńskiej, Oddział w Bydgoszczy, 1995, p. 140–141.

46 RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 29.

47 Mieczysław Potocki, Między Dzwiną a Wilią, Warszawa: Wydawnictwo PROHIBITA, 2008, p. 88.

48 Tomasz Balbus, „Jurandowcy“ powstańcy wileńscy, 1944, Wrocław: Oddział Instytutu Pamięci Narodowej – Komisji Ścigania Zbrodni przeciwko Narodowi Polskiemu we Wrocławiu, 2008, p. 248–249.

49 Izidorius Šimelionis, Vilnija šimtmečio verpetuose, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 208.

50 Ibid., p. 211–212

51 Ibid., p. 214.

52 Ryszard Kiersnowski, Tam i wtedy, Warszawa: Wydawnictwo Instytutu Historii PAN, 2007, p. 90–91.

53 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 22490/3, t. 1, l. 277.

54 Zdzisław A. Siemaszko, „Rozmowy z Wehrmachtem w Wilnie. Luty 1944“, in: Zeszyty Historyczne, Paryż, 1984.

55 RVKA, f. 504, ap. 1, b. 14, l. 20.

56 Ibid., l. 50.

57 NARA, T-454, Roll 19, EAP 99/44, in: LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 27, vnt. 139, l. 9.

58 Ibid.

59 Hinrich-Boy Christianseno archyvas, op. cit.

Bus daugiau

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 12 (854), 2018 m. gruodžio 22 d., p. 10–11.

Buvę Lietuvos pašto vadovai galimai iššvaistė 3,7 mln. eurų

January 8, 2019, 3:19 am

≫ Next: Vilniuje – okupacijų ir laisvės kovų muziejaus paroda „Vanagas su vanagėliais“

≪ Previous: Antanas Verkelis. Svetimi didvyriai (II)

$

0

0

sumin.lt nuotr.

Po bendro Susisiekimo ministerijos ir AB Lietuvos pašto kreipimosi, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl įtariamos didelės turtinės žalos ir galimai nusikalstamų buvusių bendrovės vadovų veiksmų.

Abejotinais tikslais įsteigę dukterinę įmonę, skolinę bendrovės lėšas ir sukūrę schemą išvengti bendrovės valdybos kontrolės sudarant sandorius, buvę AB Lietuvos pašto vadovai 2012–2016 m. galimai iššvaistė apie 3,7 mln. eurų bendrovės lėšų.

„Susisiekimo sektoriuje korupcijos prevencijai pastaruosius dvejus metus skiriamas ypatingas dėmesys – sukurta sistema, kurios tikslas ne tik išsiaiškinti praeities problemas įmonėse, bet ir užtikrinti, kad piktnaudžiavimui būtų užkirstas kelias ateityje. Lietuvos pašte aptikti galimai itin įžūlios pasipelnymo iš valstybės schemos pėdsakai. Glaudžiai ir aktyviai bendradarbiaudami su teisėsauga tikimės, kad bus atsakyta į visuomenei rūpimus klausimus“, – sakė susiekimo ministras Rokas Masiulis.

Įnašui – tik AB Lietuvos paštas pinigai

Įtarimų sukėlusi buvusių AB Lietuvos pašto vadovų veikla prasideda 2012 m. spalio 5 d., kai bendrovė Lietuvos paštas įsteigė dukterinę įmonę UAB „LP Mokėjimų sprendimai“. AB Lietuvos paštas buvo vienintelis naujosios bendrovės akcininkas, o jos vadovu tapo tas pats AB Lietuvos paštui vadovavęs asmuo. Naujosios UAB „LP Mokėjimų sprendimai“ steigimo adresas – tas pats, kuriuo registruota AB Lietuvos paštas. Įstatinis kapitalas: 10 000 Lt (2 896 Eur). Savo turto ar nuosavo kapitalo bendrovė neturi. Įstatuose numatyta veikla – prekybos, gamybos, paslaugų teikimo ir kita veikla – nerodo jokio apibrėžto bendrovės įsteigimo tikslo.

Vos kelios dienos po naujosios įmonės įsteigimo AB Lietuvos paštas ir UAB „LP Mokėjimų sprendimai“ kartu su dar penkiomis įmonėmis ir įstaigomis sudaro Klasterio partnerių jungtinės veiklos sutartį, vėliau 2014 m. ir 2016 m. šios sutarties pagrindu pasirašo naujas jungtinės veiklos sutartis dėl mažmeninių ir finansinių paslaugų platformos, susidedančios iš atskirų modulių, sukūrimo ir licencijavimo klientams. Atsakingu partneriu paslaugų platformai kurti pasirenkama viena iš Klasterio sutarties bendrovių.

Veiklai pagal minėtas jungtinės veiklos sutartis vykdyti atsakingajam partneriui dalimis pervedami piniginiai partnerių įnašai, kurių bendra suma siekia beveik 3,7 mln. eurų. Tačiau iš septynių kartu veikiančių partnerių finansinius įnašus daro tik dvi bendrovės – AB Lietuvos paštas (iš viso 1,9 mln. eurų) ir UAB „LP Mokėjimų sprendimai“ (iš viso 1,8 mln. eurų), tuo tarpu kitų partnerių įnašai į bendrą veiklą yra tik nepiniginiai.

Pažymėtina, kad įsteigimo metu UAB „LP Mokėjimų sprendimai“ neturėjo savo turto ar nuosavo kapitalo, nevykdė ir neplanavo vykdyti jokios kitos ūkinės finansinės veiklos, todėl pagal minėtas jungtinės veiklos sutartis veikė įnešdama tik AB Lietuvos paštas jai paskolintas lėšas – beveik 1,8 mln. eurų. AB Lietuvos paštas šiai bendrovei suteiktos paskolos iki šiol nėra grąžintos.

Lėšos išleistos, nauda mokėtojams abejotina

Nors visa minėta finansinių paslaugų platformos kūrimo veikla iš esmės finansuota tik AB Lietuvos pašto lėšomis, Lietuvos paštas nebus pagrindinis sukurto produkto naudos gavėjas. Pagal jungtinės veiklos sutartis 51 proc. bendrų turtinių teisių į atskirus platformos modulius ir galimų pajamų  įgyja jokių lėšų neįnešęs atsakingasis partneris. Įnašų mokėtojams AB Lietuvos paštui ir UAB „LP Mokėjimų sprendimai“ tektų tik po 15 proc. minėtų turtinių teisių.

Paslaugų platforma ir atskirų jos modulių kūrimo darbai iki šiol nėra baigti. AB Lietuvos paštas šia paslaugų platforma savo veikloje iš dalies naudojasi. Bendrovės duomenimis, UAB „LP Mokėjimų sprendimai“ sukurtais platformos moduliais savo veikloje nesinaudoja ir iš sudarytos jungtinės veiklos sutarties negavo jokio pelno, pajamų ar naudos.

Kodėl reikėjo naujos įmonės?

AB Lietuvos pašto vadovų galimybes savarankiškai priimti didelės vertės finansinius sprendimus riboja bendrovės įstatai. Juose numatyta, kad sprendimus dėl veiksmų, kurių vertė viršija 1/20 dalį bendrovės įstatinio kapitalo, priima bendrovės valdyba. Akivaizdu, kad veikdama tik savo vardu, bendrovė Lietuvos paštas be valdybos sutikimo nebūtų galėjusi priimti tokios apimties finansinių sprendimų.

Visos minėtos aplinkybės, siejant jas tarpusavyje, rodo, kad UAB „LP Mokėjimų sprendimai“ buvo įsteigta ir mokėjimai per ją buvo vykdomi siekiant vienintelio tikslo – sudaryti sandorius, išvengiant AB Lietuvos pašto valdybos kontrolės dėl jų tikslingumo ir sudarymo. Visi minėti sandoriai – jungtinės veiklos sutarčių sudarymas, tokio dydžio finansiniai įnašai, kuriamos paslaugų platformos įsigijimas nebūtų buvę galimi be AB Lietuvos pašto valdybos pritarimo, jei bendrovė šiuos sandorius būtų norėjusi atlikti savarankiškai.

Konstatuojama turtinė žala

AB Lietuvos pašto ir jos dukterinės įmonės UAB „LP Mokėjimų sprendimai“ atsakingų asmenų veiksmais, sudarant AB Lietuvos paštui nenaudingus sandorius ir AB Lietuvos pašto lėšomis apmokant bendrovei „LP Mokėjimų sprendimai“ iš esmės nevertingą ir nenaudojamą produktą, AB Lietuvos paštui buvo padaryta didelė turtinė žala. Be to, susidariusi situacija leidžia manyti, kad AB Lietuvos pašto atsakingi asmenys naująją bendrovę įsteigė dirbtinai, siekdami palengvinti nenaudingų sandorių sudarymą ir išvengti AB Lietuvos pašto valdybos kontrolės sudarant sandorius, kurie savo pobūdžiu galėjo padaryti ir padarė turtinę žalą AB Lietuvos paštui.

Sukurta korupcijos prevencijos sistema

2016 m. gruodžio – 2018 m. gruodžio mėn. susiekimo sektoriuje atlikti 143 auditai. Jie tapo pagrindu sektoriaus korupcijos prevencijos sistemai. Šios sistemos veikimui užtikrinti nuo 2017 m. spalio mėn. visose Susisiekimo ministerijai pavaldžiose įmonėse ir įstaigose dirba specialistai, atsakingi už korupcijos prevenciją ir veiklos skaidrumo didinimą. Ministerija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, glaudžiai bendradarbiauja su Valstybės saugumo departamentu. Susisiekimo ministro R. Masiulio teigimu, nepriklausomai nuo to, kokia bus politinė valdžia, ši sistema bus garantas ateičiai, kad tai, kas neskaidraus susisiekimo sektoriuje vyko anksčiau, jau būtų nebeįmanoma.

Vilniuje – okupacijų ir laisvės kovų muziejaus paroda „Vanagas su vanagėliais“

January 8, 2019, 11:59 am

≫ Next: Kviečiame į eiseną Vilniuje Sausio 13-osios aukoms atminti

≪ Previous: Buvę Lietuvos pašto vadovai galimai iššvaistė 3,7 mln. eurų

$

0

0

www.voruta.lt

Nuo š. m. sausio 7 dienos Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje pradedama eksponuoti Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus paroda „Vanagas su vanagėliais“. Parodoje pristatomos nuotraukos darytos 1947 m. liepos pradžioje Bingelių kaimo, esančio keli kilometrai nuo Merkinės, apylinkėse. Fotografijų autorė yra Gražina Pigagaitė-Vilbik, tarpukariu Merkinėje fotoateljė įsteigusio ir Dzūkijoje pagarsėjusio fotografo Luko Pigagos duktė.

Parodoje eksponuojamos fotografijos darytos 1947 m. liepos pradžioje Bingelių kaimo, esančio keli kilometrai nuo Merkinės, apylinkėse. Fotografijų autorė yra Gražina Pigagaitė-Vilbik, tarpukariu Merkinėje fotoateljė įsteigusio ir Dzūkijoje pagarsėjusio fotografo Luko Pigagos duktė. Tėvas ją išmokė fotografuoti, sunkiomis pokario nepriteklių sąlygomis pačiai pasidaryti ryškalus, ryškinti negatyvus ir kontaktiniu būdu spausti nuotraukas. Būtent taip padarytos ir šios nuotraukos. Anot fotografijų autorės, ji buvo gavusi iš partizanų kelias užduotis, kurias įvykdžiusi nusipelnė jų pasitikėjimo. Nuo tada Dainavos apygardos partizanai pradėjo pas ją fotografuotis. Konspiracijos sumetimais ji niekada nesidomėjo, kas tie partizanai, kokios jų pavardės ir pareigos. Žinojo tik Bevardžio ir Genio slapyvardžius. Ir tik daug vėliau, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę partizanų nuotraukos tapo matomos, ji suprato, kad tada, 1947-ųjų vasarą, prieš jos, devyniolikmetės merginos, objektyvą stovėjo vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų.

Fotografijose įamžinti tuometinis Dainavos apygardos Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas. Laisvės kovotojai fotografavosi su plėšriųjų paukščių jaunikliais. Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus specialistai, atidžiai ištyrę šias nuotraukas, nustatė, kad tai paukštvanagių (lot. Accipiter nisus) jaunikliai. Dzūkijoje jie vadinami tiesiog vanagėliais. Tikėtina, kad A. Ramanauskas-Vanagas su vanagėlių jaunikliais nusprendė įsiamžinti dėl paukščių pavadinimo ir jo slapyvardžio atitikmens. Jis savo prisiminimuose yra užsiminęs: „…esu tik toks „vanagėlis“ kaip ir visi kiti.“

Nuotraukos buvo atspaustos po kelis egzempliorius ir kartu su negatyvais perduotos A. Ramanauskui Vanagui. Kelias nuotraukas jis pasiliko, o visą šūsnį kitų kartu su negatyvais, atsišaukimų pavyzdžiais, partizanų spauda ir dokumentais sudėjo į bidoną. Kartu su žmona ir bendražyge Birute Mažeikaite-Ramanauskiene tinkamai sandarintą bidoną su partizanų kovų relikvijomis paslėpė Lankininkų kaime, netoli partizano Vlado Kuzmicko-Ramunėlio gimtosios sodybos. Vietą, kur paslėptas bidonas, žinojo tik Ramanauskai ir partizano Ramunėlio tėvas, kuris prieš mirtį šią paslaptį patikėjo savo sūnui, partizanų ryšininkui Vincui Kuzmickui. Paslaptis buvo išsaugota – 1989 m. B. Mažeikaitė-Ramanauskienė, nuvykusi į Lankininkus, kartu su V. Kuzmicku atkasė partizanų relikvijas. Nuotraukos buvo pažeistos drėgmės, bet išsaugoti jas pavyko. Taigi, 42 metus po žeme slėpti partizanų kovos atspindžiai vėl tapo matomi.

Paroda veiks iki vasario 28 dienos.

Kviečiame į eiseną Vilniuje Sausio 13-osios aukoms atminti

January 8, 2019, 2:08 pm

≫ Next: Vytautas Sinica. Marksizmas, bolševizmas ir šeimos panaikinimas

≪ Previous: Vilniuje – okupacijų ir laisvės kovų muziejaus paroda „Vanagas su vanagėliais“

$

0

0

Sausio 12 d., šeštadienį, 19 val. Vilniuje, nuo Katedros Varpinės bokšto, iki Antakalnio kapinių vyks Eisena Sausio 13-osios aukoms atminti.

Renginio metu įžiebta Laisvės Ugnis lydės eisenos dalyvius iki pat Antakalnio kapinių, kur dalyviai uždegs žvakutes ant Sausio 13-osios naktį žuvusių gynėjų kapų, sugiedos Tautišką giesmę.

Jau vienuoliktus metus iš eilės jaunimas renkasi ir žygiuoja į Antakalnio kapines prisiminti Lietuvą apgynusių ir Laisvės giesmę širdyse į dausas išsinešusių Lietuvos gynėjų. Įsiliepsnojant didiesiems atminimo laužams jaunimas dega mažas liepsneles degluose, kurios susispietusios kartu skaisčiai nušviečia amžino atilsio sutemas ir neša jaunosios kartos padėkas ir džiaugsmą už gimtą kalbą, šalį ir laisvą mintį, bei žodį Sausio 13-osios didvyriams. 

„Sausio 13-oji man visada yra bekompromisinio pasipriešinimo ir pergalės diena, už kurią buvo sumokėta patriotų kraujo kaina. Pergalė buvo pasiekta žmonių, kuriems Lietuvos likimas buvo svarbesnis negu jų pačių gerovė. Jie troško teisės tautai kurti savo valstybę. Bekompromisinis pasipriešinimas prieš dažnai skaičiumi, turtu ar jėga didesnį priešą, kartojasi per visą mūsų istoriją. Taip pat ir kartojasi nepalaužiamos dvasios tvirtybės pergalės mūsų tautos istorijoje. Suprasdami tai, turime pareigą kiekvienais metais atiduoti pagarbą žuvusiems Sausio 13-ają”, - sako vienas organizatorių Tomas Skorupskis.

Prisijungti prie eisenos dalyvių galima ir pasižymėjus facebook renginyje: https://www.facebook.com/events/400984447134912/

Vytautas Sinica. Marksizmas, bolševizmas ir šeimos panaikinimas

January 8, 2019, 4:10 pm

≫ Next: 95 proc. Airijos gydytojų atsisako atlikti abortą

≪ Previous: Kviečiame į eiseną Vilniuje Sausio 13-osios aukoms atminti

$

0

0

D. Pipo (DELFI) nuotrauka

Pasisakymas Paulo Kengoro knygos „Išardymas“ (vertė Vilius Bernotas, Vilnius: Valstybingumo studijų centras, 2017 metai) pristatymo renginyje 2018 metų Vilniaus knygų mugės metu. Knygą galima įsigyti šioje nuorodoje: https://goo.gl/kA6sEm

2016 metais, Vilniuje vykstant seksualinių mažumų eitynėms, visuomeninis Vilniaus forumas parašė viešą laišką apie tai, kad seksualinė revoliucija ir nauja šeimos samprata (vietoje grįstos vyro ir moters santuoka šeimos) yra bolševikinės ar marksistinės idėjos. Iš viešų reakcijų į tą viešą laišką ir net iš reakcijų tų, kurie, atrodytų, turėjo iš karto pritarti Vilniaus forumo pareiškimui, buvo labai aišku, kad Lietuvos visuomenėje tai yra visiškai nežinomas ir net atmetamas dalykas. 

Vienas labai konservatyvus vyskupas pasakė, kad tikrai yra prieš naujas šeimos sampratas, bet šiuo atveju persistengta. Persistengta esą teigiant, kad tai, kas šiais laikais vadinama liberalia šeimos samprata, iš tiesų yra ne liberalu, ne vakarietiška, ne progresyvu, ne europietiška, o iš tiesų yra grįžimas į XX amžiaus pradžią, į Sovietų Rusiją ir konkrečiai į Lenino revoliucijos laikus. 

Tačiau būtent taip ir yra, nes seksualinė revoliucija yra Markso teorinė ir Lenino praktikoje įgyvendinta idėja. Didysis paradoksas yra tas, kad visi vyresni žmonės Lietuvoje turėjo gyvenimo sovietmečiu patirties, tačiau tai jau buvo Sovietų Sąjunga, apie kurią dabar madingai yra sakoma, jog „Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso“. Nebuvo kalbėjimo apie tai, nors netrūko laisvos meilės formų, popkultūroje atspindėtų per „vyras komandiruotėje“ istorijas. Šis seksualumą slepiančios SSRS vaizdinys yra toks gyvas, neginčijamas ir net konservatyviausiems žmonėms savaime suprantamas, nes Lietuva sovietinę okupaciją patyrė nuo 1940 metų, t.y. susidūrė su Sovietų Sąjunga, kuri jau buvo pergyvenusi savo seksualinę revoliuciją ir jos atsisakiusi dėl paprastų pragmatinių priežasčių. 

Tai, kas buvo rašoma minėtame Vilniaus forumo laiške 2016 metais, būtent, kad naujoji neva liberali šeimos samprata iš tikrųjų yra marksistinė, ir tai, ką plačiau argumentuoja Paulo Kengoro knyga „Išardymas“, tarytum prieštarauja mūsų sveikam protui ir gyvajai atminčiai apie tai, kas yra sovietmetis ir sovietinio gyvenimo normos. 

Visa tai matant atrodė labai reikalinga pradėti kalbėti apie marksistinės seksualinės revoliucijos šaknis ir pagrįsti, kad jos iš tiesų tokios ir kad Vilniaus forumo laišką pasirašę inteligentai neišprotėjo, kad iš tikrųjų taip buvo, o visuomenė, kuri nieko apie tai nežino, visgi turėtų apie tai žinoti. 

Drįsčiau sakyti, kad leidžiant knygą tikėtasi daugiau neigiamų reakcijų, kartojimo, kad tai melas, kad taip negali būti, jog knyga pateikia fake news, tačiau nutiko priešingai – jokių pasipiktinimo reakcijų po knygos pasirodymo apskritai nebuvo. Bent pačiose JAV taip reaguojama tik į iš tiesų pavojingas viešumoje vyraujančiai ideologijai knygas.

Tai, kad šiandien viešumoje ir politikoje vyksta karas dėl šeimos sampratos, atrodo savaime suprantamas dalykas. Šiandien tikrai daug dažniau nei, tarkime, prieš dešimt metų kažkodėl skaitome apie įvairiausias naujas šeimos formas. Ši tema yra nepalyginamai populiaresnė žiniasklaidoje nei jos iš tiesų yra gyvenime. Reaguoti į tai niekas pernelyg nesiima. Tai yra tema, kurioje palaikant neva liberalią, o iš tiesų marksistinę šeimos sampratą, linkstama kalbėti labai garsiai ir daug, o žiniasklaida tai mielai tiražuoja. Tuo tarpu, jeigu marksistinės šeimos sampratos nepalaikai – ką pagal sociologines apklausas daro absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų – tavęs kažkodėl visai nesigirdi ir apskritai niekas apie tą požiūrį kalbėti, jo pristatinėti nenori. 

Gera to iliustracija – 2016 metais Alfonso Svarinsko atminimo renginyje, Ukmergės rajone esančiame Partizanų parke, buvo nuo scenos pasiūlyta merui padovanoti knygą „Kaip gėjai tampa norma“. Gi meras pradėjo šaukti, kad jam tokios knygos nereikia. Pagal nutylėjimą aišku kodėl – niekas, ypač vyresni vyrai, apskritai nenori turėti jokių reikalų su LGBT tema. Tačiau dalykai tiesiog taip neveikia. Tai, kad dauguma žmonių atsisako turėti reikalų su ir reaguoti į neva liberalią, o iš tiesų marksistinę šeimos sampratą, to karo dėl šeimos sampratos nepanaikina, jis niekur nedingsta ir toliau vyksta. Kol ta sociologiškai akivaizdi pokyčiams nepritarianti dauguma tyli, pokyčiai vykdomi toliau. 

Taigi ir kalbėti apie tai reikia ir yra prasminga, o ypač prasminga paneigti mitą apie vakarietiškumą, pažangumą ir liberalumą to, kas yra aiškiai atėję iš marksizmo raštų ir Sovietų Sąjungos. 

Linas V. Medelis yra vienas iš kokių keturių žmonių, kurie Lietuvoje yra drįsę viešai rašyti publicistiką Lenino bolševikinės seksualinės revoliucijos tema. Pats apie šį reiškinį sužinojau iš L. Medelio teksto ir tik po to ėmiausi paieškų anglakalbiuose šaltiniuose. Prieš pat patekdamas į Seimą šia tema rašė ir Seimo narys Andrius Navickas. 

Arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius šiai knygai yra parašęs gražų atsiliepimą: „Lietuvai tekęs sovietinės okupacijos jungas atėmė ne tik mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Komunizmo ideologija reikalavo atsisakyti mūsų meilės Dievui ir Tėvynei. Ji žadėjo sukurti naują sovietinį žmogų, naują moralę ir tariamą rojų žemėje. Neatsitiktinai Bažnyčia visada kovojo su komunizmo ideologija, o Lietuvoje buvo aktyvi antisovietinio pogrindžio dalis. Šiandien įvairios marksistinės idėjos netikėtai sugrįžta į mūsų gyvenimus ir mes nesugebame jų atpažinti. Ryškiausia tokia idėja – Markso kvietimas panaikinti šeimą –yra įgavusi visai naujas šiuolaikiškas formas. Paulo Kengoro knygos pasakojimas apie marksistinį požiūrį į santuoką ir šeimą, daug ką šokiruos ir privers naujomis akimis pamatyti ne tik Sovietų Sąjungos istoriją, bet ir šiandieninės Lietuvos iššūkius“. 

Kai Sigitas Tamkevičius į prašymą parašyti atsiliepimą reagavo iškart sutikdamas, man kilo natūralus klausimas, iš kur jis žinojo apie šiuos dalykus. Arkivyskupo pasakojimu, gūdžiu sovietmečiu į jo rankas pateko Maskvoje leista knyga apie tarybinę šeimą. Joje buvo atvirai išdėstytas bolševikinis požiūris į šeimą, jos santykius, monogamiją ir visą kitą. Jis sakė, kad naudojosi šia knyga rengdamas pamokslus, juose sakydamas, kad komunistinis požiūris į šeimą yra visiškai priešingas nei Bažnyčios požiūris. Tada jį kvietėsi ir tardė saugumo struktūros, kaltino, kad jis juodina komunizmą, o jis atsakydavo, kad viso labo cituoja knygą, kurią leido išleisti sovietinė cenzūra. „Nieko naujo neišgalvoju ir nesakau“. Kada nors reikėtų atskiro renginio apie visas tragiškas ir juokingas antisovietinio katalikiško pogrindžio istorijas. 

Leiskite pacituoti vieną knygos išnašą – Amerikiečių žurnalo The Atlantic 1926 metų numerio straipsnį apie bolševininkę seksualinę revoliuciją: „Kai kurie vyrai turi dvidešimt žmonių, su viena gyvena savaitę, su kita mėnesį, - pareiškė pasipiktinusi atstovė Centro komiteto posėdžio metu.  – Jie su visomis žmonomis susilaukia vaikų, o tie vaikai išmetami į gatvę, nes trūksta finansinės paramos ir stabilumo. Turbūt labiausiai nuo šios lytinių santykių revoliucijos nukentėjo kaimuose gyvenantys valstiečiai. Šalies rajonuose praūžė tikra santuokų ir skyrybų epidemija. Valstiečiai, išgyvenę santuokoje po keturiasdešimt metų, nusprendė mesti savo žmonas ir tuoktis antrą kartą. Valstiečių jaunuoliai į santuoką žvelgė kaip į jaudinantį žaidimą ir žmonas kurį laiką keitė tiesiog kartu su metų laikais. Tapo įprasta, kad dvidešimtmetis jaunuolis būtų trečią kartą išsiskyręs, o tokio pat amžiaus mergina patyrusi kelis abortus“. Tai vaizdinga iliustracija ankstyvosios Sovietų Rusijos situacijos po Lenino dekreto dėl šeimos panaikinimo priėmimo. 

Šios idėjos gimsta Karlo Markso „Komunistų partijos manifeste“, kur jis pasako, kad sunaikinti šeimą yra vienas komunizmo tikslų. Sovietų Rusija mėgino tai įgyvendinti. Pokariu šios idėjos persikėlė į Vakarus kartu su naująjį marksizmą pagimdžiusia Frankfurto mokykla ir taip tapo neva vakarietiškomis. Naujasis marksizmas matė, kad ortodoksinio marksizmo idėja, jog darbininkai sukels revoliucijas ir pakeis pasaulį be tautų ir sienų, nepasiteisino Sovietų Rusijoje. Kadangi dauguma šios srovės kūrėjų buvo žydai, jiems teko prieškariu bėgti iš Vokietijos. Dauguma jų įsikūrė universitetuose, ypatingai Kolumbijos, ir ėmėsi formuoti naująjį marksizmą ir populiarinti jį studentams. Nebe proletariatas turi daryti pasaulinę revoliuciją ir reikia ne jį išlaisvinti, o sukurti kuo didesnę įvairovę visuomenėje ir taip iš prievartos išlaisvinti visas įmanomas mažumas. Tam reikia rasti kuo daugiau skirtumų visuomenėje, juos išryškinti iškeliant į viešumą ir pabrėžti, kad valstybės akyse tie skirtumai nieko nereiškia. 

Viskas, kas iki šiol aptarta, nebuvo tiesiogiai susiję su vienalytėmis poromis, o tik su laisva ir nelaisva meile – ar reikalinga santuoka ir monogamija, ar galima keisti partnerius ir t.t. Meilės „išlaisvinimas“ buvo pirmasis žingsnis, kurį taikė dar Leninas. Net JAV prireikė labai daug laiko, kad ryžtųsi „išlaisvinti“ ne tik vyro ir moters, bet ir bet kokią meilę. Obama buvo pirmasis nusprendęs tai palaikyti JAV prezidentas ir „teisingame“ politiniame klimate labai greitai buvo įteisintos vienalytės „santuokos“. 

Tačiau kodėl vadiname tai marksizmu? Šiuos įteisinimus, kurie atrodo tarsi nešantys žmonėms didesnę laisvę ir pasirinkimą, kaip jie nori gyventi ir mylėti, lydi mažesnė laisvė – apribojimas visuomenei, ką ji gali galvoti ir kalbėti tuo pačiu klausimu. Visur, kur yra įteisinama ta neva liberali šeimos samprata, yra priiminėjami ir įstatymai (o kol ne įstatymai, tai bent visuomeninis spaudimas) nekalbėti „homofobiškai“. Kas paprastai reiškia tiesiog „nepasisakyti prieš tą neva liberalią šeimos sampratą“. Čia ir susiduriama su esme: jeigu pažiūros privalomai turi būti liberalios, tą nustatantis režimas nėra liberalus. 

---

95 proc. Airijos gydytojų atsisako atlikti abortą

January 8, 2019, 11:40 pm

≫ Next: Saulius Arlauskas: „Šeimos instituto ateitis turi būti sprendžiama referendumu“

≪ Previous: Vytautas Sinica. Marksizmas, bolševizmas ir šeimos panaikinimas

$

0

0

Nors abortai nuo šių metų sausio 1-osios Airijoje legalūs, bet 95 procentai gydytojų atsisako juos atlikti, – praneša Southern Star.

Nors už abortų įteisinimą kovoję aktyvistai dėl susidariusios situacijos kaltina už dar negimusiojo vaiko gyvybės apsaugą (angl. pro-life) pasisakančiųjų protestus, vis tik labiau tikėtina, kad dauguma gydytojų taip elgiasi, nes nemano, kad abortas – dar negimusiojo vaiko intencionalus nužudymas – turėtų būti mediko profesijos dalimi.

Pagrindiniai Airijos medikų susivienijimai taip pat pabrėžė, kad abortus įteisinantis įstatymas buvo priimtas neadekvačiai skubant, taip sukuriant „nepriimtiną ir nesaugią“ aplinką Airijos moterims.

Airijos Sveikatos departamento teigimu, 179 praktikuojantys gydytojai pasirašė sutikimus atlikti abortus, bet apie 30 iš jų pareikalavo, kad jų vardai nebūtų skelbiami valdžios sprendimu sudarytuose abortų „karštosios linijos“ (angl. hotline) sąrašuose.

Offaly Express duomenimis bent 4 Airijos administracinės grafystės – Ofalio (angl. Offaly), Leitrimo (angl. Leitrim), Karlou (angl. Carlow) ir Slaigo (angl. Sligo) – neturi nė vieno gydytojo, sutikusio atlikti abortus.

Naujasis Airijos abortų įstatymas, kurį ypatingos skubėdamas gruodį priėmė parlamentas, iki 12-osios nėštumo savaitės leidžia atlikti abortus dėl bet kokios priežasties, o iki 6-ų mėnesių abortai leidžiami atsižvelgiant į daugelį teisinį pateisinimą suteikiančių aplinkybių. Naujasis įstatymas taip pat verčia mokesčių mokėtojus kompensuoti atliekamų abortų paslaugas ir katalikiškoms ligoninėms įsako sudaryti sąlygas abortams atlikti.

Pirmieji abortai dar negimusiems vaikams Airijoje turėtų būti atlikti jau šią savaitę.

Nacionalinė bendrosios praktikos gydytojų asociacija (angl. The National Association of General Practitioners), didžiausia Airijos bendrosios praktikos gydytojų asociacija, teigė, kad gydytojai dabar yra labai susirūpinę, nes nesama abortams atlikti reikiamos įrangos ir aiškių klinikinių gairių, – teigiaEuro News.

„Nacionalinė bendrosios praktikos gydytojų asociacija tiki, kad pagreitinta tvarka, kaip būdas, kuriuo steigiamos nėštumo nutraukimo paslaugos, yra nepriimtinas ir nesaugus“, – gruodį teigė asociacija.

Gydytojų teigimu, Sveikatos apsaugos ministras Simonas Harrisas abortus įteisino dėl politiškai motyvuotų priežasčių.

„Airijos moterys niekada neatleis sveikatos sistemai, jei joms dėl politinės naudos bus primestos nesaugios paslaugos“, – viešame pareiškime aiškino asociacija.

Gydytojai taip pat griežtai sukritikavo naujo valdžios įstatymo dalį, leidžiančią vaiko besilaukiančioms 15-os metų ir jaunesnėms merginoms atlikti abortą be tėvų žinios ar sutikimo.

Tuo tarpu už dar negimusio vaiko gyvybės apsaugą pasisakantieji pradėjo rengti taikius protestus prie vietų, kuriose nuo šiol gali būti atliekami dar negimusiųjų vaikų abortai. Kaip pranešathe Evening Echo Pirmadienį oponuojantys naujajam įstatymui protestavo Droedoje (angl. Drogheda), šalia Lurdo Dievo Motinos ligoninės. Taikaus protesto dalyviai ragino moteris rinktis ne abortą, o savo dar negimusių vaikų gyvybę. 

„Man labai ir giliai rūpi, kad teisę gyvybę turėtų kiekvienas žmogus“, – teigė proteste dalyvavęs Charlesas Byrne' as. – „Mes čia, nes tikime, kad ligoninės turi būti gailestingumu pagrįsto rūpinimosi vieta.“

Vis tik tokio pobūdžio protestai greitai gali būti uždrausti: už abortų įteisinimą kovojantys aktyvistai jau reikalauja, kad valdžia panaikintų tokių protestų rengimo galimybę aplink vietas, kur atliekami abortai, įsteigiant buferines zonas.

Parengta pagal '95% of Doctors in Ireland are Refusing to Kill Babies in Abortions'.

Saulius Arlauskas: „Šeimos instituto ateitis turi būti sprendžiama referendumu“

January 9, 2019, 6:56 am

≫ Next: Arkivysk. S. Tamkevičiui ir M. Šaknienei – Stasio Lozoraičio premijos

≪ Previous: 95 proc. Airijos gydytojų atsisako atlikti abortą

$

0

0

pozicija.org

Sausio 3 d. Konstitucinis Teismas (KT) nagrinėjo bylą dėl leidimo išdavimo užsieniečiui gyventi Lietuvoje, kuris kitoje valstybėje susituokė su tos pačios lyties Lietuvos piliečiu, bet pats nėra Lietuvos pilietis.

Vyriausiasis Administracinis Teismas, kaip pareiškėjas, klausė KT, ar mūsų Konstitucija, imperatyviai drausdama tos pačios lyties asmenims tuoktis, vis dėlto pripažįsta tos pačios lyties asmenų užsienyje sudarytą santuoką arba registruotą partnerystę šeima?

KT sprendimą turėtų paskelbti per mėnesį. Kalbama, kad Konstituciniam Teismui nusprendus pripažinti šeima užsienyje tos pačios lyties asmenų sudarytą santuoką arba registruotą partnerystę, tai gali tapti juridiniu pagrindu seksualinėms mažumoms Lietuvoje reikalauti, kad Lietuvos valstybė pripažintų ir jų teisę kurti šeimas sudarant registruotos partnerystės sutartis ar net santuokas. Šiuo klausimu „Pozicijos“ redakcija kalbina teisės filosofijos profesorių Saulių Arlauską.

– Gerb. profesoriau, grupė visuomeninių organizacijų ir piliečių dėl šios bylos aktualumo valstybės šeimos politikai kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Jūs buvote vienas iš šio kreipimosi bendraautorių. Kreipimesi nurodyta, kad tokį svarbų konstitucinio reguliavimo klausimą, kaip tos pačios lyties asmenų santuokos ir, ar tokia santuoka yra laikytina šeima, turėtų spręsti šalies piliečiai referendume. Minėtą dokumentą pasirašė grupė nevyriausybinių organizacijų ir per šimtą inteligentijos atstovų. Leisti pasisakyti kreipimosi autoriams KT teismo posėdyje prašė Seimo atstovas Valerij Simulik. Tačiau Teismas tai daryti atsisakė. Ar nenuvylė toks Konstitucinio Teismo elgesys? O gal į dokumente išdėstytas mintis Konstitucinis Teismas vis dėlto to atsižvelgs?

– Iš pradžių dėl nuvylė-nenuvylė. KT posėdyje V. Simulik dalyvavo kaip Seimo atstovas suinteresuoto asmens teisėmis. Kreipimosi į KT iniciatoriai laiške Seimo Pirmininkui V. Pranskiečiui paprašė, kad Seimas atstovautų ir minėtą kreipimąsi į KT pasirašiusių nuomonę. Teisme V. Simulik buvo įgaliotas pateikti bendrą Seimo nuomonę, kuri nebūtinai turėjo atitikti grupės piliečių nuomonę.

Manyčiau, kad V. Simulik teisėjams įteikė visuomeninių organizacijų kreipimosi tekstą, kaip atskirą nuomonę, kurią manė esant tikslinga pateikti. Ir tam turėjo teisinį pagrindą.

Seimas atstovauja Lietuvos Respublikos piliečiams. Grupė piliečių oficialiai laišku paprašė Seimo atstovauti jų nuomonei. Seimas negalėjo į piliečių nuomonę neatsižvelgti. Taigi tuo būdu atsižvelgė. Ar atsižvelgs Konstitucinis Teismas, minėtą kreipimąsi atmetęs, grąžinęs jį Seimo atstovui ir neišklausęs kreipimosi autorių, klausimas atviras. Faktas tas, kad šio dokumento byloje nėra.

Kita vertus, piliečių kreipimąsi visi Konstitucinio Teismo teisėjai perskaitė. Teisėjams kreipimosi autorių paaiškinimai posėdyje pasirodė nebūtini – jei nėra dokumento, tai nėra ir dėl ko pasisakyti.

Po Teismo posėdžio duodamas interviu žiniasklaidai Teismo pirmininkas Dainius Žalimas pabrėžė nenorintis „spekuliuoti šia tema iki galutinio sprendimo“. Šiuose žodžiuose įžvelgiu mintį, kad iš esmės yra galimas KT siūlymas Seimui keisti Konstitucijoje šeimos teisinio statuso apibrėžimą Seimo iniciatyva, pvz., organizuojant referendumą.

Kaip bus iš tikrųjų, parodys KT galutinis sprendimas ir atitinkami Seimo veiksmai.

– Ar Jums neatrodo keista, kad užsienyje susituokus tos pačios lyties porai dėl vieno asmens teisės gyventi Lietuvoje pripažinimo gali tekti surengti referendumą?

– Jūs labai supaprastinate iškilusią teisinę problemą. Pirmiausia pasidomėkime, ko Vyriausiasis Administracinis Teismas paklausė Konstitucinio Teismo?

Apibendrintai tariant, jis klausė, ar tos pačios lyties asmenų šeima, sukurta užsienyje, pagal mūsų Konstituciją laikytina šeima ir Lietuvoje?

Neturėdamas atsakymo į tokį klausimą, Vyriausiasis Administracinis Teismas negalėjo nuspręsti, privalo, ar neprivalo Migracijos Departamentas leisti užsieniečiui, susituokusiam su tos pačios lyties Lietuvos piliečiu, gyventi Lietuvoje. Taigi vieno asmens teisės gyventi Lietuvoje pripažinimo klausimas virto sudėtinga konstitucine šeimos teisinio apibrėžimo problema.

Suprantama, jei Lietuvos Konstitucija tos pačios lyties asmenų bendrą gyvenimą laiko šeima, tai visiems Lietuvos piliečiams, siekiantiems sukurti tos pačios lyties asmenų šeimas, neturėtų būti jokių teisinių kliūčių.

– Seimo atstovas V. Simulik Konstituciniame Teisme aiškino, kad kitos šalies piliečiui šeimos nariui leidimo gyventi Lietuvoje išdavimas neįpareigoja keisti Konstitucijos, kad konstitucinės santuokos ir šeimos sampratos Seimas nelinkęs keisti. O kilusi teisinė problema yra tik užsieniečio, susituokusio su tos pačios lyties asmeniu, teisės nuolat gyventi Lietuvoje pripažinimo problema. Todėl Seimas tai pajėgus išspręsti ir be Konstitucijos keitimo, pvz., pakeisdamas tik įstatymus.

– O kokiu teisiniu pagrindu toks leidimas gali būti išduotas, jei mūsų Konstitucija nenustato galimybės tos pačios lyties asmenims kurti šeimas? Gal vadovaujantis vien Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu?

Lyg ir būtų logiška. Tačiau kam tuomet reikalinga mūsų Konstitucija, kurioje apibrėžiama, kas yra šeima ir kokia teisine forma ji sukuriama.

Vienaip ar kitaip KT dabar įpareigotas nuspręsti, ar mūsų Konstitucija pripažįsta tos pačios lyties asmenų šeimas, ir jei pripažįsta, tuomet, kaip jos gali būti kuriamos.

Byla pradėta ir nėra abejonės, kad ji bus baigta. Jei tos pačios lyties asmenims Konstitucija draudžia tuoktis, tai gal Konstitucija nedraudžia sudaryti registruotos partnerystės sutartis? O jeigu ir tai draudžia, tai kokia dar visuotinai pripažinta teisine forma gali būti pripažintas vienos lyties asmenų bendras gyvenimas šeima?

Tai svarbūs praktiniai klausimai. Jei užsienietis susituokė su tos pačios lyties Lietuvos piliečiu ar sudarė registruotos partnerystės sutartį ir jam išduodamas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, tai mano nuomone, Lietuva kartu privalo užtikrinti ir jo, kaip sutuoktinio ar šeimos partnerio, visas civilines teises. Pvz., turto paveldėjimo teisę mirus sutuoktiniui, teisę būti vaiko tėvu ar mama, globėju ir pan. Neįsivaizduoju, kad Lietuva leistų užsieniečiui, šeimos nariui nuolat gyventi Lietuvoje, bet nesuteiktų šeimos nario Civiliniame Kodekse apibrėžtų teisių.

– Kokį Konstitucinio Teismo sprendimą prognozuotumėte?

– Manau, KT nebus lengva padaryti išvadą, kad tos pačios lyties asmenų bendras gyvenimas pagal mūsų konstitucinę šeimos sampratą yra šeima. 2011 m. rugsėjo mėn. nutarime KT išaiškino, kad pagal konstitucinį reguliavimą šeimos ir santuokos institutai skiriasi. KT taip pat apibrėžė, kas laikytina šeima. Teismas nustatė, kad pagal Konstituciją, cituoju „inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas“.

Privatinės teisės specialistas profesorius Vytautas Mizaras pastebėjo, kad tokia šeimos definicija gali būti praplėsta, įtraukiant ir tos pačios lyties poras.

Straipsnyje portale Delfi „Šeimos santykių turinys viršesnis už formą“, profesorius taikliai pastebėjo, kad KT šeimos apibrėžime žodeliu „inter allia“ atskyrė „santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą“ šeimos formą nuo kitų galimų šeimos formų.

Inter allia yra lotyniška reikšmė, o lietuviškai reiškia „be viso kito“ (tarp kitų) Taigi V. Mizaro nuomone, cituoju jo žodžius: „KT nutarime vartojama formuluotė „inter alia“ reiškia, kad teismas pripažįsta, jog visuomenėje gali būti įvairios bendro gyvenimo formos, akceptuojant realiuose visuomeniniuose santykiuose bendrai gyvenančius asmenis“.

Manau, kad toks KT teiginio interpretavimas, kokį pastebi V. Mizaras, būtų logiškas, bet tik substantyvia (turinio) prasme. Dviejų tos pačios lyties asmenų bendrą gyvenimą lydi emociniai, prieraišumo ryšiai. Tačiau tam, kad dviejų tos pačios lyties asmenų emocinius, prieraišumo ryšius čia Lietuvoje teisiškai galėtume apibūdinti šeimos sąvoka, būtina remtis Konstitucija.

Pirmas svarbiausias dalykas, kurį turėtų laiduoti Konstitucija – tos pačios lyties asmenims teisę sukurti šeimą.

Konstitucijoje tikrai paminėta prioritetinė šeimos sukūrimo teisinė forma – santuoka. Bet tik tarp priešingos lyties asmenų. Registruota partnerystė taip pat yra šeimos kūrimo teisinė forma. Pagal kitų šalių praktiką ji yra alternatyva santuokai. Registruota partneryste kuriant šeimą gali pasinaudoti tos pačios lyties asmenys. Bet apie registruotą partnerystę mūsų šalies Konstitucija nieko nesako.

Pagal teisinę formą šeima gali būti laikomas vienišos motinos bendras gyvenimas su vaiku. Mūsų Konstitucija saugo ir globoja šeimą, motinystę ir vaikystę. Valstybė registruodama vaiko gimimą, nurodo vaiko teisinį ryšį su mama ar tėčiu. Tačiau kokia teisine forma Konstitucija gali būti laiduoti teisę tos pačios lyties asmenims kurti šeimas? Šį galvosūkį Konstituciniam Teismui teks išspręsti.

– Konstitucijos tekste nėra registruotos partnerystės instituto. Gal Konstitucinis Teismas galėtų išaiškinti, kad registruota partnerystė Lietuvoje yra teisėta šeimos sukūrimo forma ir kartu aprėpia tos pačios lyties asmenų poras?

– Manau, Konstituciniam Teismui tai sudėtinga tema. Konstitucijos 38 str. 4 dalis nustato tik valstybinę santuokos registraciją. Valstybinė registracija nėra, kaip kai kas įsivaizduoja, tik antspaudas pase. Tai konstitucinė vertybė. Registruodama santuoką valstybė įsipareigoja sutuoktinių šeimai, o sutuoktiniai įsipareigoja valstybei ir visuomenei, ir, žinoma, įgyja atitinkamas teises. Partnerystės, juolab tos pačios lyties asmenų poros, valstybinė registracija Konstitucijoje nenumatyta. Bet, manau, kiti Konstitucijos straipsniai leidžia galvoti apie platesnį Konstitucijai neprieštaraujantį šeimos formų registravimo spektrą.

Logiška manyti, jog susilaukę vaikų bendrai gyvenantys vyras ir moteris gali sudaryti registruotos partnerystės sutartį. Tokiu atveju veikia Konstitucijos 38 str. antra dalis: „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.

Šioje Konstitucijos normoje aiškus biologinio ryšio tarp tėvų ir vaikų akcentas, bei valstybės pareigos globoti vaikystę, motinystę ir tėvystę. Kitaip yra su sugyventinių ar tos pačios lyties partnerių teisiniu statusu. Jų nesieja biologinis ryšys.

Biologiškai nesusiję sugyventiniai vyras ir moteris, kol nesusilaukė vaikų, manau, pagal Konstituciją negalėtų sudaryti registruotos partnerystės sutarties. Juolab pagal šį Konstitucijos straipsnį negalėtų registruoti šeimos tos pačios lyties pora.

Konstitucijos 38 str. 2 dalis (būtent šia dalimi KT privalės grįsti savo sprendimą) sistemiškai, ir neiškraipant terminų prasmės lietuvių kalba, leidžia daryti išvadą, kad šeima sietina su motinyste ir tėvyste, t. y. dar ir su lyčių skirtimi. Taigi, manau, kad pagal šį Konstitucijos straipsnį substantyvūs emociniai, prieraišumo ryšiai tarp vienos lyties asmenų yra nepakankami patvirtinti jog tai yra šeima.

Konstitucija šeimos prasme pripažįsta tik substantyvų ryšį tarp skirtingų lyčių, tarp vyro ir moters. Vadinasi, tos pačios lyties asmenų partnerystės registracija tiek šeimos sukūrimo formos, tiek ir turinio prasme, nekalbant apie įvaikinimo teisę, mūsų Konstitucijoje nenumatyta. Tad manau, jog yra konstitucinis pagrindas kalbėti apie šeimos sukūrimą registruotos partnerystės būdu, tačiau su išlygomis, kad tai nelies sugyventinių, kol jie nesusilaukė vaikų, taip pat tos pačios lyties asmenų bendro gyvenimo.

Kad sugyventiniai ar tos pačios lyties asmenų pora galėtų sukurti šeimą registruotos partnerystės būdu, mano įsitikinimu, būtina atitinkamai papildyti Konstituciją. Pvz., 3 dalį ją performuluojant: „Santuoka ar registruota partnerystė sudaroma laisvu vyro ir moters ar partnerių sutarimu“. Taip pat papildyti ir 4 dalį ją suformuluojant: „Valstybė registruoja santuoką, partnerystę, gyvybę ir mirtį“.

– O gal šioje byloje pakaktų vien to, kad Konstitucinis Teismas konstatuotų, jog tos pačios lyties asmenų pora Lietuvoje teisėtai gali būti laikoma šeima. Tokios išvados pakaktų pripažinti, kad užsienietis, sudaręs su Lietuvos piliečiu tos pačios lyties santuoką ar registruotą partnerystę turi teisę nuolat gyventi Lietuvoje?

– O kokia yra tos pačios lyties asmenų šeimos sudarymo teisinė forma?

Ne santuoka, ir ne registruota partnerystė, nors jie teisėtu būdu užsienyje yra sudarę santuoką arba registruotą partnerystę?

Akivaizdžiai trūksta logikos. Kiek žinau, užsienio valstybėse yra praktikuojamos tik dvi tos pačios lyties asmenų šeimos sukūrimo teisinės formos: santuoka arba registruota partnerystė. Nemanau, kad KT siektų išrasti dar vieną šeimos sukūrimo teisinę formą.

Be to jau klausiau: o kas nutiktų su užsienio piliečio, kaip šeimos nario, teisių apsauga Lietuvoje?

Manau, kad KT ieškotų atsakymo į šį klausimą ir, vargu, ar paliktų šeimos narį be šeimos nario teisių.

– Tad kaip įvykdyti Europos Teisingumo teismo sprendimą, kuris imperatyviai nustato valstybės pareigą leisti užsieniečiui, sudariusiam santuoką ar registruotą partnerystę, gyventi Lietuvoje?

– Manau, dangus nenugriūtų, jei leidimą Migracijos departamentas gyventi Lietuvoje išduotų, tiesiog pasirėmęs ETT sprendimu. Bet tai dvelkia teisiniu chaosu valstybės administravime. Valstybės tarnautojai pirmiausia privalo vadovautis jų tiesioginę kompetenciją apibrėžiančiu įstatymu. Jiems neleidžiama adaptuoti tarptautinę teisę į nacionalinę teisę ir dar individualių teisės aktų lygmeniu. ETT sprendimą nacionaliniu lygiu privalo implementuoti Seimas.

Taip nutiko, kad į ginčą įveltas ir Konstitucinis Teismas. Kita vertus po Migracijos departamento teigiamo sprendimo anksčiau ar vėliau Lietuvos teismuose tikrai susidurtume su užsieniečio bylinėjimusi dėl jo, kaip šeimos nario teisių. Anksčiau ar vėliau tektų spręsti ir Konstitucijos keitimo klausimą dėl alternatyvių santuokai šeimos sukūrimo formų. Dabar yra kaip yra. Jau dabar turime konstitucinį ginčą. Ir jis turi būti tinkamai išspręstas.

– Kalbėkime atvirai ir paprastesne kalba. Šiuo konstituciniu ginču siekiama išprovokuoti teisinį sprendimą, kuris įpareigotų Konstitucinį Teismą pripažinti tos pačios lyties asmenų registruotą partnerystę ar net santuoką?

– Palikime sąmokslo teorijas. Turime konkretų konstitucinį ginčą dėl žmogaus teisių. Ir šis ginčas nėra atsitiktinis – ne mes pirmi, ir ne paskutiniai. Europoje ir pasaulyje vyksta skirtingų moralinių kodų susikirtimas. Apibūdindamas ginčą moralinių kodų konfliktu, termino moralinis kodas ir ginčo esmės neišgalvoju. Tai Europos žmogaus teisių teismo panaudotas terminas, aiškinant kodėl vienose šalyse pripažįstamos tos pačios lyties asmenų santuokos, kitose nepripažįstamos, kodėl vienur leidžiamas nėštumo nutraukimas ar eutanazija, kitur neleidžiamas.

ES teisė žmogaus teisių srityje leidžia šeimos santykius reguliuoti pagal nacionalinę teisę, leidžia vadovautis moraliniu kodu nacionalinėje teisėje. Jokių bendrų moralinių direktyvų nenumato. Turime labiau kultūrinę problemą. Dalis Lietuvos žmonių nori būti labiau provakarietiški, kitaip žiūrėti į šeimą nei propaguoja nacionalinės tradicijos. Kita dalis Lietuvos gyventojų linkę nenutolti nuo tradicijų.

Manau, kad požiūrių į šeimą visuomenėje išsiskyrimas yra svarbiausias argumentas, kodėl dėl šeimos instituto ateities privalome rengti referendumą. Moralinių kodų konfliktas teisėtai ir sąžiningai gali būti išspręstas tik referendumu.

Kreipimesi į KT nurodėme, jog tai yra vienas svarbiausių tautos ir valstybės gyvenimo klausimų.

Airiai surengė tokį referendumą. Laimėjo proeuropietiškas sparnas ir dabar tyla. Tegul tauta pasirenka savo ateitį. Konstituciniam Teismui manau tai yra per didelė našta ir atsakomybė.

– Iš tiesų, situacija gana paini. Viena vertus nacionalinės valstybės yra savarankiškos spręsti šeimos klausimus, kita vertus EŽTT, ETT įpareigoja jas vykdyti sprendimus, kurie prieštarauja tų valstybių teisei.

– Europos Sąjungos institucijos negali mus priversti kenkti sau patiems. Yra procedūros, kurios numato mūsų tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje tvarką. Vienas iš tos tvarkos elementų, ko gero pagrindinis elementas – tautos nuomonė.

Neįsivaizduoju, ar kas Europoje drįstu kritikuoti Seimo sprendimą, siekiant suteikti užsieniečiui teisę šeimos susijungimo pagrindu su tos pačios lyties asmeniu pradžioje atsižvelgti į tautos valią, atsiklausti žmonių nuomonės apie šeimos instituto konstitucinį statusą, nes tokios procedūros reikalauja valstybės Konstitucija.

Nemanau, kad dėl tokių veiksmų galėtume būti nubausti ar net išmesti iš ES.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Vytautas Budnikas.

pozicija.org

Arkivysk. S. Tamkevičiui ir M. Šaknienei – Stasio Lozoraičio premijos

January 9, 2019, 12:06 pm

≫ Next: Vytautas Radžvilas. Lietuvos jaunimo mankurtinimas

≪ Previous: Saulius Arlauskas: „Šeimos instituto ateitis turi būti sprendžiama referendumu“

$

0

0

Lietuvos žurnalistų draugija tradiciškai per Trijų Karalių šventę paskelbė, kam atiteks aukščiausias jos apdovanojimas už žurnalistinę veiklą – Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą 2018“. 

Pirmą kartą per premijos dviejų dešimtmečių istoriją kandidatų vertinimo komisija nutarė apdovanoti  du  laureatus – sovietų okupacijos laikais leistos pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorių, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto įkūrėją, Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių ir ilgametę LŽD narę, laikraščio Gudijos lietuviams „Lietuvių godos“ vyriausiąją redaktorę Marijoną Šaknienę (Žarkauskaitę).

Premija bus  iškilmingai įteikta 2019 m. sausio 10 dieną Istorinėje Lietuvos Respublikos prezidentūroje Kaune (Vilniaus g. 33).

S. Lozoraičio premija arkivyskupui emeritui S. Tamkevičiui – veikiau ne įvertinimas, bet pagarba ir padėka už drąsų pasiryžimą tironijos sąlygomis leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, už išmintį ir apdairumą telkiant bendradarbius, už skrupulingą įsipareigojimą net ir nuolat jaučiant sovietų teismų, kalėjimų grėsmę skelbti vien tikrus faktus, už atsakomybės ir pilietiškumo pamokas. Dvasininkas, politinis kalinys S. Tamkevičius priespaudos laikais gynė laisvą, o dabar – atsakingą žodį. Ši premija tai – LŽD padėka už viešąją S. Tamkevičiaus raišką, įkvepiančią pagarbą žmogaus orumui, pavyzdinės žurnalistikos gaires. Arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius viešomis kalbomis, pamokslais svarbiausių valstybės minėjimų ar Bažnyčios švenčių progomis, laikaščiuose, interneto portaluose, socialiniuose tinkluose iškart ir aiškiai išsako savo nuostatas  visuomenės skaudulių, šeimos, pagarbos žmogaus gyvybei klausimais, o jo veikla TTGKK ir pamatinių žmogaus teisių gynimas yra neatsiejami nuo pilietiškos žiniasklaidos.

M. Šaknienės redaguojamas laikraštis „Lietuvių godos“ leidžiamas jau 25- erius metus, išlaikomas iš aukų, nemokamai platinamas Baltarusijoje gyvenantiems lietuviams per Gervėčių, Pelesos bažnyčias, lietuviškas Rimdžiūnų, Pelesos vidurines mokyklas ir sekmadienines Gardino, Lydos, Usonių mokyklas. M. Šaknienė laikraštį maketuoja ir paruošia spaustuvei savo bute,  informaciją straipsniams renka asmeninėmis ryšio priemonėmis. Labai reikalingas, lietuvybės židinėliams istorijos audrų nuo valstybės kamieno  atplėštose lietuviškose salelėse  neleidžiantis užgesti laikraštis pasirodo tik dėl didžiulio laureatės, negalvojančios apie pelną, entuziazmo. Mūsų kuklioji kolegė visada ėjo ir būna ten, kur skambaus vardo neužsidirbsi, pasakoja apie žmones, nelabai lepinamus žiniasklaidos dėmesio. 

1998-aisiais Lietuvos žurnalistų draugija įsteigė premiją, kuri pagerbiant diplomato bei politiko Stasio Lozoraičio (1924–1994) atminimą buvo pavadinta „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“. Pirmoji premijos  laureatė – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos žurnalistė, TV laidų ciklo „Mūsų miesteliai“ kūrėja Nijolė Baužytė. Praėjusiais metais premija apdovanotas kaunietis žurnalistas, politologas, istorijos tyrinėtojas, atradęs  1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą profesorius  Liudas Mažylis. Premijos ilgamečiai mecenatai – ūkininko, teisininko, Seimo nario Kazio Starkevičiaus šeima.

LŽD informacija

Vytautas Radžvilas. Lietuvos jaunimo mankurtinimas

January 9, 2019, 12:22 pm

≫ Next: Romas Lazutka. Pensijų skaičiuotė: vienas, du, trys... ir lieki kvailys

≪ Previous: Arkivysk. S. Tamkevičiui ir M. Šaknienei – Stasio Lozoraičio premijos

$

0

0

propatria.lt nuotrauka

Kalba 2017 metų gegužės 27 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vykusioje konferencijoje „Mokykla be patriotizmo – jaunimas be vertybių – Lietuva be ateities?“

Mūsų valstybės ateities perspektyva, be abejo, priklausys nuo to, kaip mes sugebėsime blaiviai, realistiškai vertinti Lietuvoje susiklosčiusią situaciją jaunosios kartos tautinio, valstybinio ir patriotinio ugdymo srityje. Tai padaryti būtina. Turbūt nereikia niekam įrodinėti, kad mūsų geopolitinė situacija per pastarąjį dešimtmetį iš esmės pasikeitė. Faktiškai pirmą kartą nuo to laiko, kai atsikovojome nepriklausomybę, yra pagrindo būgštauti, kad su ta nepriklausomybe gali tekti atsisveikinti. Tokia išvada grindžiama labai paprasta įžvalga: kad ir kaip tai atrodytų grėsminga Lietuvai, mes privalome žiūrėti tiesai į akis ir matyti, kad, pirma, Vakarai silpsta, antra, vyksta Europos Sąjungos dezintegracija, kurios padariniai yra nenuspėjami. Kad tokie procesai prasidės, buvo galima suprasti po Rusijos – Gruzijos karo, kai Europa iš esmės nieko nepadarė Gruzijai padėti. Dabartinėje situacijoje Lietuva vis dar kliaujasi pasenusia strategija, kuri gal buvo pateisinama prieš keletą metų: mes kliaujamės tuo, kad iškilus reikalui, kažkas mus gelbės ir mums padės. Aišku, tai yra labai svarbu. Bet iš tiesų brandi tauta ir valstybė turėtų vadovautis nuostata – pirmiausia pasirūpinkime savimi patys, o tada, jeigu bus pagalbininkų – juo geriau. 

Tai reiškia, kad turi būti daroma visa, kas būtina, siekiant konsoliduoti tautą, spręsti ekonomines, socialines ir kitas problemas, ir, žinoma, ugdyti piliečių patriotines nuostatas. Tačiau kokia yra reali padėtis, parodė Žmogaus studijų centro skelbti apklausų mokyklose rezultatai: 90% mūsų 15-19 metų amžiaus mokinių pasiruošę pirma proga emigruoti. Tai reiškia, kad Lietuvos, ir ypač jaunosios kartos, ištautinimas ir išvalstybinimas faktiškai pasiekė katastrofinį mastą stadiją. Labai svarbu suprasti, kodėl tai įvyko. 

Joks sveiko proto žmogus neabejoja, kad Lietuvos integracija į Vakarų struktūras – į ES ir NATO – buvo gyvybiškai svarbi. Tačiau šito siekiant nebuvo net mėginta rimtai apmąstyti ir įvertinti – o kas vis dėlto vyksta ten, Vakaruose, ir pirmiausia toje pačioje Europos Sąjungoje? Mes kažkodėl ir šiandien nesuprantame, kad po 1992 metų ES raida pasuko kita linkme, kai pasirašius Mastrichto sutartį pradėta judėti politinės sąjungos link. Ir šitos politinės sąjungos esmė, jos tikslai ir pobūdis yra labai aiškiai įvardijami aukščiausių ES pareigūnų – nuo Rompuy iki Junckerio – visiškai atviruose pasisakymuose. Pasak jų, Europos tautos, valstybės yra atgyvena. Tai reiškia, kad ES pasirinktas integracijos modelis de facto, patinka tai mums ar nepatinka, savo esminiais bruožais primena sovietinį modelį. Jo esmė yra likviduoti tautas ir nacionalinių valstybių suverenumą. 

Šitų intencijų laiku neįvertinome. Dar Sąjūdžio laikais, kai tekdavo susitikti su vakariečiais politikais, vis išgirsdavome tą patį įtarų klausimą: ar jūs – ne nacionalistai? Šitas klausimas kiek trikdė, nes jis atrodė visiškai nenatūralus, bet tada nesupratome tikrosios jo potekstės ir svarbos. Stebėdamiesi šiuo įtarumu neįžvelgėme, o ir negalėjome įžvelgti, kad vakariečiai mūsų tautines valstybines aspiracijos vertino iš esmės tik instrumentiškai – kaip priemonę sudoroti Sovietų Sąjungą. Ir vėliau, verždamiesi į Europos Sąjungą, dar nesugebėjome perprasti, kad tuo metu jau pasirinktas naujas integracijos modelis iš esmės skyrėsi nuo tos suvienytos Europos, apie kurią svajojo didieji vieningos Europos tėvai kūrėjai – krikščionys demokratai Schumanas, De Gasperis, Adenaueris. Jų projektą, kuris Europą numatė tapsiant demokratiška tautų ir laisvų valstybių konfederacija, pakeitė vadinamoji neofunkcinė Jeano Monnet strategija, siekianti sukurti multikultūrinę Europą, kurioje tautas pakeistų vadinamosios multikultūrinės pilietinės visuomenės, o valstybes – ribotą savivaldą turintys teritoriniai dariniai. 

Štai šitos slinktys labai esmingai veikė ir mūsų patriotinį ugdymą.  Kad ir kokia graži buvo tautinės mokyklos idėja, turime suprasti, kad vos atkūrus Nepriklausomybę pradėjo veikti galingos globalios jėgos, kurioms tautinę valstybinę savimonę turintis pilietis yra nepageidautinas. O kodėl nepageidautinos – paaiškina kad ir šis paprastas pavyzdys. Antai Prancūzijoje, Amjene buvo nutarta nuo 2018 m. birželio uždaryti koncerno "Whirlpool" gamyklą ir perkelti ją į Lenkiją – tik tam, kad būtų galima 10% sumažinti gamybos išlaidas. Tai tas pats motyvas, apie kurį JAV išdrįso atvirai prabilti Europoje demonizuojamas prezidentas Trumpas, atkreipęs dėmesį į gerai žinomą, bet iki tol nutylimą faktą: besivaikančios kuo didesnių pelnų korporacijos deindustrializavo ir susilpnino šalį paversdamos anksčiau klestėjusias ištisas pramonines sritis „rūdžių juosta“ iškeldamos gamybą į tokias pasaulio vietas, kur darbuotojams galima mokėti daug menkesnį ar net elgetišką atlyginimą. Ir kaip neiškels, jeigu (atmintyje iškyla apytikriai, be proporcijas iš esmės tiksliai atspindintys skaičiai) 2000-aisiais metais tekstilės pramonėje žmogui už valandą kur nors trečiojo pasaulio šalyje, kaip kad Bangladeše, buvo galima mokėti 50 ct, Meksikoje – berods tarp 2,5-4 USD, JAV – reikėjo mokėti apie 12 USD. Visa tai reiškia, kad globalistinis tautų naikinimo projektas turi savitą ekonominę logiką. Susiformavo transnacionalinis globalus elitas, kuris dėl savo pelnų tiesiogine šio žodžio prasme siaubia ištisas šalis. Taip, lenkams gamyklos perkėlimas į jų šalį būtų sėkmė. Bet tie “Whirlpool“ darbuotojai, kurie Amjeno gamykloj dirbo keliasdešimt metų, faktiškai paliekami likimo valiai. Ir tokių atvejų daugybė. (Tiesa, Amjenui pasisekė tapti išimtimi, nes uždaroma gamykla atsidūrė pagrindinių pretendentų į Prancūzijos prezidento postą Makrono ir „ekonominio patriotizmo“ idėją kėlusios Le Pen rinkiminės kovos židinyje: kažkaip atsirado galimybė gamyklą įsigyti vietinei verslo grupei, kuri  pažadėjo išsaugoti daugumą darbo vietų). 

Apie tą patį iš esmės ir kalba Trumpas amerikiečiams. Minėta ekonominė logika leidžia suprasti, kodėl XX a. paskutinio ketvirčio socialiniuose moksluose įsivyravo vadinamasis radikalus liberalistinis individualizmas, neigiantis tautą. Todėl, kad tautos neigimas ir grovimas yra būdas sutraukyti žmonių socialinius ryšius ir atomizuoti visuomenę, ją paversti tik šia diena gyvenančių ir tik savo interesais besirūpinančių individų mechanine sankaupa. 

Globalus elitas, kuris investuoja, kur jam naudingiau, naudodamasis pripažinta kapitalo ir darbo jėgos judėjimo laisve, yra suinteresuotas sukurti ir valdyti tartum klajoklių visuomenę, neprisirišusią prie savo šalies, nejaučiančią įsipareigojimų tautai, negalvojančią apie savo valstybę. Todėl mums negali būti vis vien, kaip mes suprantame ir vykdome švietimo misiją: ar mokome pradinuką suvokdami, kad nuo mokyklos suolo ugdome būsimąjį Lietuvos pilietį, ar turime tikslą vien suteikti jam tam tikrą paketą žinių, net nesukant galvos, ar tas žinias jis panaudos Lenkijoj, Prancūzijoj, Amerikoj ar dar kažkur labai toli nuo Lietuvos. Bet atrodo, ir daug požymių liudija, kad visiškai sąmoningai vykdoma švietimo sistemos išbalansavimo programa; dėl tos priežasties tautinės mokyklos koncepcija, kuri numatė iš tikrųjų tautinį valstybinį patriotinį ugdymą, buvo tyliai nukišta į tolimiausius stalčius. Joje numatytą sąmoningo ir patriotiško piliečio-valstybininko formavimą pakeitė vadinamoji pilietinio ugdymo koncepcija. Pilietinis ugdymas ypatingas tuo, kad jis atsaisto žmogų nuo jo tautos ir valstybės, piliečiu gali būti tiek milžiniškoje imperijoje, tiek bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Turbūt galima pasakyti, kad paskutinis Lietuvos švietimo ministras, kuris mėgino gelbėti tautinio ir valstybinio ugdymo koncepciją, buvo akademikas Zigmas Zinkevičius. Tiesą sakant, būtent todėl jis buvo eliminuotas iš politinio gyvenimo. 

Vykstant tokioms transformacijoms, apyvarton įėjo sąvoka – Lietuvos tauta. Lietuvos tauta ir lietuvių tauta anaiptol nėra tas pats. Lietuvos tauta – tai viso labo politinė teisinė kategorija, kuri apima vienodas juridines teises turinčius individus, ar tai bus lietuviai, ar rytoj čia atvyksiantys žmonės, tarkime iš Sirijos, Afrikos ir kitų kraštų. Mokykloje formuojama ir peršama būtent tokios ištautintos ir išvalstybintos „multikultūrinės“ visuomenės samprata. Tai vyksta gana paprastai ir nesulaukiant rimtesnio pasipriešinimo. Kuo, pavyzdžiui, buvo pakeista A. Šapokos istorija, kuri – reikia sutikti – buvo iš dalies pasenusi, nes rašyta prieš daugelį dešimtmečių? O gi iš pradžių – verstiniais užsieniečių parašytais istorijos vadovėliais, vėliau juos rašė vadinamąją „lituanocentrine“ istorijos samprata atvirai besibjaurintys tariamai „eurocentrinės“ orientacijos autoriai. Rezultatas – faktiškai Lietuvos istorijos mokykloje neliko, ji „integruota“ į pasaulio istoriją taip, kad dabar mokinys apie savo tautos istoriją išmoksta turbūt  mažiau, negu sovietmečiu. O ką jau kalbėti apie tai, koks yra pats knygose pateikiamas istorinis pasakojimas. Koks jis dar gali būti, jeigu istorijos programų kūrimui ir viešojoje erdvėje įtvirtintos lietuviškojo istorinio pasakojimo formavimui ir sklaidai idėjiškai daugybę metų vadovavo asmuo, galėjęs tiesiai ir atvirai pasakyti: aš nedalyvavau  Sąjūdyje, nes „smetoniškoj“ Lietuvoje puoselėta ir išeivijos saugota lietuviškumo samprata, kuria vadovavosi ir Sąjūdis, man buvo svetima… O kokia galėjo būti alternatyva šitai lietuviškumo sampratai, jeigu ne komunistinė burokevičinė? Visa tai reiškia, kad ir atkurtoje valstybėje istorijos mokslui diktuoja bei istorinį pasakojimą kontroliuoja žmonės, kurie anuomet, sąjūdinio atgimimo laikais, tiesiog turėjo apdairumo ir gudrumo patylėti ir slėpti savo antitautines, antivalstybines nuostatas. Tą patį matome ir visose kitose lituanistikos bei kultūrinio gyvenimo srityse.

Verta užsiminti ir apie vadinamąją atvirumo ir uždarumo dialektiką: beveik svarbiausiu Lietuvos mokyklos tikslu paskelbta kova su tariamu tautos ir visuomenės uždarumu, vykdoma tos pačios „atviros pilietinės visuomenės“ vardan. Bet pasiaiškinus, kokia to visaip smerkiamo uždarumo samprata, išryškėja pagrindinis kovą su juo grindžiantis teiginys: Basanavičiaus ir jo bendražygių iškeltas ir įgyvendintas modernios lietuvių tautos sukūrimo projektas ir jo pagrindu pasaulio politiniame žemėlapyje atsiradusi 1918 m. Lietuvos Respublika yra istorinė klaida, pasenę ir išmestini dalykai. Šios nuostatos yra visokeriopai palaikomos, įtvirtintos mokymosi programose ir faktiškai paverstos valstybine ugdymo politika. Tokia politika lemia, kad tamsiausiais okupacijos metais tautos istorinę atmintį palaikiusi ir perdavinėjama iš rankų į ranka A. Šapokos istorija buvo ne sumoderninta ir atnaujinta atsižvelgiant į istorijos žinijoje įvykusius pokyčius, kaip kad derėjo padaryti tautiniu ir valstybiniu jaunosios kartos ugdymu besirūpinančioje šalyje, bet tyliai ir slapčia vėl „ištremta“ į viešojo gyvenimo paribius.

Norint nutraukti mokykloje vykdomą jaunosios kartos mankurtinimą – istorinės atminties, tautinės ir valstybinės sąmonės naikinimą – turi rastis plati apie Lietuvos ateitį mąstančios visuomenės santalka. Tik tokia santalka galėtų  valingai pareikalauti keisti Lietuvos švietimo politiką taip, kad būtų padarytas galas jaunosios kartos ištautinimui, išvalstybinimui, ir kad Lietuvos mokykloje būtų ugdomi ne lengvai prisitaikantys „pasaulio piliečiai“ (aš ne už uždarumą, gink Dieve – keliaukim!), bet žmonės, kurie suvokia, kad šita šalis yra jų gimtoji žemė, kad jų pareiga yra ją ginti ir puoselėti. Būtent tokį švietimo ir patriotinio ugdymo idealą kėlė Sąjūdis, bet tai yra visiškai pamiršta. 

Tokia iniciatyva yra labai reikalinga ir būtų ypač savalaikė, nes tai, kas šiandien vyksta jaunimo ugdymo srityje, galima vadinti ramiu ir tyliu Lietuvos ruošimu naujai okupacijai ir aneksijai, dangstomu skambia antirusiška retorika. Viena vertus, šaukiama apie Putino grėsmę (jos jokiu būdu nedera nuvertinti), bet tuo pat metu faktiškai naikinama tautinė ir patriotinė sąmonė. Kitaip sakant, dvasiškai ir moraliai naikinami žmones, kurie prireikus Lietuvą gintų nuo to paties Putino, nes jie verčiami susvetimėjusiais savo tautai ir valstybei mankurtais. Būtina aiškiai įsisąmoninti ir tiesiai įvardyti tokio mankurtinimo padarinius. Jeigu 90% moksleivių gali ramiai pasakyti, kad jų svajonė  – pirma pasitaikiusia proga išvykti iš šalies, būtų naivoka tikėtis, kad jie puls ginti Lietuvą, yra naivu.

Vis dėlto patriotizmo dorybės neturintys vartotojai nėra pirmieji, kurie stoja ginti savo šalies, tautos ir valstybės. Iš tiesų kitaip vargu ar gali būti. Jeigu mokinukui skiepijama „globalios Lietuvos“ idėja ir jis nuoširdžiai patikėti, kad Lietuva yra „visur pasaulyje“, kokia prasmė ją ginant paguldyti galvą kur nors Vilniaus kalneliuose? Jeigu tas pats mokinukas nuolatos raginamas „mąstyti plačiai“ ir įtikinamas, kad jo tėvynė yra ne kažkoks „Lietuva“ vadinamas pasaulio kampelis, o „visas pasaulis“, kad jis turįs laikyti save pirmiausia „pasaulio piliečiu“, būtų be galo keista, jeigu jis savęs nepaklaustų: ar esanti didžiojo pasaulio kiemo mažuoju pereinamuoju kiemu Lietuva iš tiesų yra kuo nors ypatinga ir privilegijuota to pasaulio vietą? Tėvynė, dėl kurios būtų prasminga sudėti prireikus net gyvybės auką?

[Į repliką iš auditorijos apie europinių ir tautinių vertybių darną:]

Galima atsakyti paprastai: demokratija, atvirumas ir t. t. yra tipiškos modernios sąvokos, o tai reiškia –  abstrakčios, sunkiai apibrėžiamos dažnai realaus turinio apskritai neturinčios sąvokos. Ir net tokie judėjimai, kaip Sąjūdis, buvo Vakaruose remiami pirmiausia todėl, kad jie buvo suvokiami kaip įrankis griauti  Sovietų Sąjungai. Tai mums buvo naudinga, ir būtų buvę kvaila tuo nepasinaudoti. Bet kai kalbame apie Europos Sąjungos dabartinį pavidalą, vis labiau ryškėjusį po Mastrichto sutarties ir galutinai išsiskleidusį po Lisabonos sutarties, kyla klausimas: kokiais ideologiniais postulatais grindžiama ES?  Dabartinė ES yra grindžiama vokiškojo marksizmo varianto, kurį sukūrė vadinamoji Frankfurto mokykla, ir liberalizmo samplaika. Ir nėra joks atsitiktinumas, kad, pvz., dar neseniai buvęs Europos Sąjungos Komisijos vadovas Barrosas, kuris dabar tarnauja banke, buvo Portugalijos komunistas, ir net ne sovietinio tipo, o komunistas-maoistas. Ponia Mogherini, kuri yra – trumpai pavadinkime ją ES užsienio reikalų minister – buvo Italijos komunistinio jaunimo lygos, kitaip tariant, Italijos komjaunimo lyderė. Šiandieninis mūsų užsienio reikalų ministras yra buvęs VLKJS Centro Komiteto darbuotojas. 

Dabartinės kosmopolitinės, antitautinės nuostatos Europos Sąjungoje įsitvirtino labai pamažu, realiai tai įvyko 1955-1960 m. laikotarpiu. Palaipsniui Alcido De Gasperio, Schumano ir Adenauerio Europos kaip tautų sąjungos projektą pakeitė būtent šitos naujos idėjos ir jas atspindinti simbolika. Ir štai kas: kuomet ponia Merkel buvo nuvykusi vizito į Italiją, ji su Italijos ministru pirmininku aplankė ne Alcido De Gasperio, bet Altiero Spinellio kapą. Kas buvo tas Spinellis? Jis kartu su bendraminčiu Ernestu Rossiu 1941 m. paskelbė vadinamąjį „Ventotenės manifestą“. Jie buvo komunistai, svajoję apie komunistinę suvienytą Europą. 

Kai sakoma „Europa“, „Europos vertybės“ ir t. t., esminis klausimas yra, kokiaideologija grindžiamos tos vertybės. Šiandien Europoje viešpataujančioje liberalkomunistinėje ideologijoje tautai, suvereniai nacionalinei valstybei nėra vietos. Štai kodėl tokia skausminga ir pikta reakcija į tai, ką nusprendžia lenkai ar vengrai. Ką jie daro, kad jų vykdoma politika Europai nepatinka? Labai paprasta: lenkai ir vengrai apmokestino šalyje veikiančius bankus ir pradėjo gerinti žmonių gyvenimą. Kitaip tariant, jie pradėjo ginti nacionalinį interesą.  Suprasdami, kad mes privalome stengtis išlikti Vakarų struktūrose, turėtume gerai įsidėmėti vieną dalyką: taip, mus šimtmečiais „virškino“ iš Rytų – tai darė pirmiausia rusai. Bet vokiečiai suvirškino Mažąją Lietuvą daug efektyviau ir greičiau. Taigi narystė Europos Sąjungoje, Vakarų struktūrose savaime nelaiduoja tautos išlikimo.

Ji galbūt laiduoja – ypač, duok Dieve, jei išliks NATO, – kad mūsų negalės vėl prisijungti Rusija, bet tai nereiškia, kad būdami tose struktūrose mes negalime būti suvirškinti greičiau, negu tai įvyktų Sovietų Sąjungoje. Įrodymas – per nepilnus 30 metų yra prarasta beveik milijonas gyventojų. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, anuomet gyventojų nuostoliai buvo mažesni, tauta nyko lėčiau. O dabar nykstame taip sparčiai todėl, kad stokojame tautinės ir valstybės sąmonės.

Tai įrodančių pavyzdžių netrūksta.  Štai mes bemat ratifikavome vos pasirašytą laisvos prekybos sutartį su Kanada, dėl kurios visoje Europoje brandesnę valstybinę sąmonę turinčiose šalyse vyksta didžiausios diskusijos. Arba ką rodo Lietuvos „pasižymėjimas“ 2004 m., kai Seimas žaibiškai ratifikavo ES šalims bandytą įpiršti vadinamąją Konstituciją Europai? Kuo tokio Seimo narių mąstysena ir politinė nuovoka skiriasi nuo 1940 m „Liaudies Seimo“  pademonstruoto vergiško mentaliteto? Juk toji konstitucija buvo dokumentas, turėjęs lems tautos ir valstybės likimą dešimtmečiams ar net ilgiau. Ir štai mes pirmieji Europoje ją priėmėm - net neskaitę! Olandai, prancūzai tą konstituciją referendumuose atmetė, ir šis projektas žlugo. Tai rodo, kad mes neturime politinės klasės, mokykla jos neugdo, o ji turėtų mokyti jau pirmos klasės pradinuką: taip, mes esame Vakarų civilizacijos dalis, mes turime ten eiti, bet mes negalime eiti su baudžiauninko mentalitetu. Įprotis šliaužioti Maskvos koridoriuose niekur nedingo, tie refleksai išlikę, o tokie „žygdarbiai“ kaip dorai neperskaitytos konstitucijos ratifikavimo yra tik šio įpročio jėgą rodantis jo neblėstantis aidas. 

Taip, gražu, kad būrelio pasišventusių entuziastų dėka apsilankoma mokyklose, kad jaunimui pasakojama apie partizanus, stengiamasi ugdyti tautinę ir valstybinę būsimųjų šalies piliečių ir gynėjų sąmonę. Bet nejaugi rimtai galime manyti, kad įmanoma daug nuveikti, kai tokiam ugdymui abejinga ar net priešiška didžioji žiniasklaida, jam nepalanki visa informacinė aplinka? Dieną naktį sukama propagandos mašina, kad lietuviškumas yra savaime kažkas provincialu, atgyvenę, kad turime greičiau tapti vakariečiais ir europiečiais, be šito esame tamsuolių ir atsilikėlių tauta. Bet juk tai ta pati „išmintis“, kurią kalė į galvas okupantų propaganda. Skirtumas tik tas, kad tada taikinys buvo visa, kas susiję su vadinamąja „smetonine“ Lietuva, dabar stengiamasi naikinti  lietuviškumo likučius net tokiais nešvariais būdais kaip kompromituojant iškilius tautos dvasinę gyvastį mėginusius gelbėti žmones. Jiems dosniai dalijamos menkinamos etiketės ir kuriamas homo sovieticusįvaizdis.

Ryškiausias ir geriausiai žinomas pavyzdys – Justino Marcinkevičiaus puolimas, kuriuo itin uoliai užsiėmusi doc. Nerija Putinaitė.  Juk visiškai akivaizdu, kad tokie žmonės kaip Justinas Marcinkevičius stengėsi išsaugoti bent jau tautinės ir valstybinės sąmonės likučius, kurie buvo labai svarbūs randantis Sąjūdžiui. O juos aršiausiai puola vėlyvojo sovietmečio komjaunimo karta. Įdomu, kad ta iš tikrųjų labiausiai susovietinta – nes okupantų propagandos ir vykdyto smegenų plovimo spėta giliausiai paveikti ir labiausiai pagal komunistinės ideologijos kurpalių perauklėta – būsimųjų komunizmo kūrėjų karta, laikams staiga pasikeitus, labai greitai susivokė, ką jai reikia daryti:  ji suprato, kad galima ir naudinga tęsti ideologinį tautos mankurtinimo darbą tarnaujant naujiems šeimininkams. Tam pakako atsisakyti vos keleto ankstesnio ideologinio žodyno sąvokų ir „įsisąvinti“ keletą naujų terminų. Todėl Lietuvoje daug kas susiklostė visai kitaip, negu tikėtasi skelbiant Kovo 11-osios Aktą.

Romas Lazutka. Pensijų skaičiuotė: vienas, du, trys... ir lieki kvailys

January 9, 2019, 11:23 pm

≫ Next: Indijoje siekiama uždrausti „žaibiškas“ islamiškas skyrybas

≪ Previous: Vytautas Radžvilas. Lietuvos jaunimo mankurtinimas

$

0

0

delfi.lt

Apie pensininkų skurdą kasdien girdintiems ir „o jums bus dar blogiau“ prigąsdintiems tautiečiams valdžia metė neva gelbėjimosi ratą – II pakopos pensijų fondų jau serijinės reformos reklamas. O paslėptomis reklamomis jai antrina papildomų klientų ir jų pinigų ištroškę fondų valdytojai. Stebėtinas susiklausymas ir darna. Žadama saugi senatvė ir žmonės raginami rinktis atsakingai.

Tačiau pasirinkimų meniu labai originalus, jame vien tik kainos – mokėti visus tris procentus įmokų iš karto, pradėti nuo mažiau ar visai nemokėti. O kokie patiekalai – ką gausi už tas kainas? Patiekalų svorių reklamuojamame meniu nėra, nes „II pakopos“ idėja būtent tokia – žinoma tik kaina, bet ne nauda. Todėl ir „pensijų“ tą pakopą vadinti galima tik labai sąlygiškai. Tai tėra taupymas ateičiai be jokių garantijų kiek pasiseks sutaupyti, o saugi senatvė gali likti vien prisiminimuose apie reklamas.

Lėšų kaupimo senatvei sėkmė ar nesėkmė priklausys nuo to, kas kelių dešimtmečių laikotarpyje vyks kapitalų rinkose. Negimė orakulas, kuris tai žinotų. Ką ten dešimtmečių, girdime vos metines ekonominių reiškinių (infliacijos, augimo) prognozes ir jų tikslinimą metams vos įpusėjus. Siekiant žmones apsaugoti nuo pagundos prognozuoti norimą naudą iš investicijų, kapitalo rinkas prižiūrinčios institucijos perspėja - „nėra garantijų, kad investicijų vertė padidės“, „praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų“.

Paradoksas, bet tos pačios institucijos ir jų prižiūrimi privatūs investicijų valdytojai - LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, „Sodros“, Lietuvos banko, Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos bei Pensijų fondų dalyvių asociacijos ekspertai - skelbia bendrą kūrinį - pensijų skaičiuoklę. O joje kaip tik tie dalykai, kurių vengti perspėjami klientai – investicijų verčių didėjimai, pagrįsti žiniomis apie praeities rezultatus. Užsuktoje reformoje pasimetusiems žmonėms siūloma susiskaičiuoti po keliasdešimties metų neva būsiančią pensiją euro tikslumu. 

Paradoksai tuo nesibaigia. Skaičiuoklę pristato su perspėjimu: „Senatvės pensija ir išmokos gali būti ir didesnės, ir mažesnės ir priklauso nuo susiklosčiusių ekonominių, demografinių ar teisinių aplinkybių”. Taigi, žmogus gauna valdžios ir privataus paslaugos teikėjo bendrą skaičiuoklę, kurios pagalba jis gali susiskaičiuoti būsimą pensiją ir kartu jam sakoma, kad jo pensija gali būti... ir didesnė, ir mažesnė už suskaičiuotąją! Tai kurių galų siūlyti skaičiuoti, jei rezultatas gali būti bet koks ir ne toks, kokį žmogus susiskaičiavo? Ar nepakanka pasakyti, kad niekas nežino ir nesiūlyti jokių iliuzorinių skaičiavimų?

Kas per triguba veidmainystė: a) perspėjimas neprognozuoti ateities, remiantis žiniomis apie praeitį; b) siūlymas naudotis skaičiuokle, kuri kaip tik remiasi ta pačia nepatikima praeitimi; c) o kai susiskaičiuojate – perspėjimas netikėti rezultatais. Sakoma, kad tai vis šis tas, vis geriau nei nieko. Ne, ne geriau. Geriau žinoti, kad nežinai, nei gundytis klaidingu „žinojimu“. Panašias skaičiuokles privačios finansų institucijos naudoja marketingo tikslams. Tačiau kodėl marketingu užsiima valdžios institucijos? Jeigu jau politikai turi tikėjimą, kad tokio tipo privačios pensijos - puiku, turėtų imtis atsakomybės kaupimą daryti privalomu, nežaidžiant marketingo žaidimų ir nepermetant visos atsakomybės patiems žmonėms rinktis, kai racionalaus pasirinkimo kriterijų nėra. 

Tiesa yra tokia - jūs negalite racionaliai pasirinkti ar jums verta kaupti II pakopoje ar ne, jei jūs: 

a) nežinote savo asmeninės ateities, kiek jums bus svarbūs pinigai, kurių dešimtmečiams atsisakote prisiimdami valdžios siūlymą kaupti; 

b) nežinote kapitalų rinkų ateities, iš kurių tikitės atsiimti pinigus savo pensijoms po kelių dešimtmečių. 

Niekas nėra tikras nei dėl a), nei dėl b). Todėl racionaliai pasirinkti negalite.

Bent susigėsti turėtų tie, kas jus ragina „rinktis atsakingai“ patys tos atsakomybės vengdami. O štai iracionaliam pasirinkimui stipresnio veiksnio už baimę nėra. Todėl ir esate gąsdinami, kad nebus dirbančių žmonių, kad Sodros pensijos sumažės pusiau. Esate masinami pasakomis, kad nelikus darbingų lietuvių, jums pensiją uždirbs kokie nors vokiečiai, amerikiečiai ar rumunai, žiūrint kur bus investuoti jūsų taupomi pinigai.

Baimės ir viltys yra iracionalios, bet jos neigiamai veikia realybę. Gąsdinama būsimu valstybės nepajėgumu ateityje mokėti adekvačių pensijų dėl didelės darbingų žmonių emigracijos. Vietoje dabartinių pensininkų gelbėjimo iš skurdo, milijardai per privačius pensijų fondus išvežami iš šalies. Dėl to yra mažesnis vartojimas, o kai mažesnė visuminė paklausa prekėms, tai mažesnė paklausa ir darbo jėgai. Dėl to didesnė emigracija ir, pagaliau, blogesnės valstybės perspektyvos spręsti skurdo senatvėje problemą ateityje. Giriamasi, kad dabartinės pensijos ir taip didinamos pusaštunto procento. Tačiau algos auga – pusdešimto. O tai reiškia, kad senų žmonių padėtis dar labiau atsilieka nuo dirbančiųjų gerovės augimo. 

Vardan ko tas absurdo ratas? Vardan dešimtmilijoninių komisinių fondų valdytojams ir vardan jų lipšniam tapšnojimui per politikų petį? Baimių kurstymas ir vilionės pelningi pensijų fondų valdytojams, tačiau kodėl aktyviais gąsdintojais į šią kampaniją įsitraukia valstybės institucijos? Institucijos, kurių priedermė kaip tik kompensuoti rinkų neapibrėžtumą, teikti apsaugą nuo jų svyravimų.

Pats socialinės apsaugos pavadinimas reiškia apsaugą ne nuo vilkų ar žemės drebėjimų, bet nuo socialinių reiškinių, pirmiausia nuo nesėkmingo dalyvavimo rinkose – tiek darbo, tiek kapitalo. Tačiau paradoksas, akivaizdžiai matant, kad socialinė apsauga senatvėje Lietuvoje per silpna, abejingumas jai su kaupu kompensuojamas aistra stumti žmones į kapitalo rinkų audras apginklavus skaičiuokle, kuri pasakys, kad jūsų pensija gali būti... ir mažesnė, ir didesnė. Vienas, du, trys... vienas, du, trys...

Indijoje siekiama uždrausti „žaibiškas“ islamiškas skyrybas

January 10, 2019, 1:09 am

≫ Next: Oksfordo studentai dėl „homofobijos“ reikalauja atleisti pasaulinio lygio profesorių

≪ Previous: Romas Lazutka. Pensijų skaičiuotė: vienas, du, trys... ir lieki kvailys

$

0

0

vaticannews.va

2017 metais Indijos konstitucinis teismas pritarė musulmonių moterų argumentams, pažymėjo, jog žaibiškos ir vienpusės skyrybos yra „nekonstitucinė“ praktika ir nurodė parlamentui priimti atitinkamus įstatymus. Nuo 2017 metų pradžios užregistruota beveik 500 žaibiškų skyrybų atvejų, tačiau gali būti, kad ne apie visus žinoma, atsižvelgiant į šalies dydį, menką žmonių raštingumą ir bendro registro trūkumą.

2018 m. gruodžio 27 d. Indijos parlamento žemieji rūmai uždraudė vieną islamiškų skyrybų praktiką, kuri vadinama „trigubu talaqu“. Žodį „talaq“ galima išversti „išsiskiriu“, „išsižadu“ arba „atleidžiu“. Įstatymo projektas taip pat numato įkalinimo ir pinigines bausmes pažeidėjams. Įstatymo projektą turi patvirtinti Indijos parlamento aukštieji rūmai.

Indijoje, etniškai ir religiškai labai margoje šalyje, neretai toleruojami istoriniai bendruomenių papročiai ar normos. Kita vertus, nėra reti atvejai, kai juos sunku suderinti su šalies demokratine konstitucija ir joje užtikrintomis teisėmis. „Trigubo talaqo“ atvejis yra vienas tokių. Tai viena iš islamo teisėje pripažįstamų ir praktikuojamų, nors ir ne visuotinai, skyrybų formų, kai sutuoktiniui pakanka savo žmonai tris kartus pareikšti „talaq“ ir jų santuoka yra nutraukiama tą pat akimirką. Tai galima padaryti žodžiu, laišku, per pasiuntinį arba giminaitį. Pasitaikė atvejų, kai tai buvo padaryta elektroniniu laišku ar  telefono žinute.

Pažymėtina, kad iniciatyva uždrausti šią skyrybų formą kilo tarp pačių moterų musulmonių, kurios 2007 metais susibūrė į „Indijos musulmonių moterų judėjimą – BMMA“. Jam šiuo metu priklauso per trisdešimt tūkstančių narių. Pasak judėjimo, žaibiškų skyrybų praktika diskriminuoja moteris. Sutuoktiniai paprasčiausiai atsikrato žmonomis ir vaikais. Be darbo ar be tėvų pagalbos jų laukia tik skurdas. Kartais skyrybas lemia paprasčiausias pykčio priepuolis.  Ši skyrybų praktika yra vienpusė: paskelbti apie žaibiškas skyrybas gali sutuoktinis, o sutuoktinė tokios teisės neturi.

Islamo teisė tokiais atvejais nurodo, jog moteris turi gauti išmoką, jai turi būti sugrąžintas kraitis, duodama dalis turto arba užtikrinamas išlaikymas. Tačiau surinkti duomenys rodo, jog didžiuma atvejų buvusi žmona ir vaikai tiesiog paliekami likimo valiai, sunkiai išsireikalauja kas jiems priklauso, neturi pakankamai išsilavinimo ar galimybių išsireikalauti teisingų sąlygų. 

Oksfordo studentai dėl „homofobijos“ reikalauja atleisti pasaulinio lygio profesorių

January 10, 2019, 3:39 am

≫ Next: J. Petersonas: „Mokyklos vaikų lytinį švietimą turėtų palikti šeimoms“

≪ Previous: Indijoje siekiama uždrausti „žaibiškas“ islamiškas skyrybas

$

0

0

Oksfordo universiteto studentai iniciavo kampaniją, kurios tikslas – iš universiteto pašalinti vieną žymiausių XX-XXI amžiaus pasaulio teisės filosofų – Johną Finnisą. Nuo 1989 metų profesoriaus teisėmis Oksforde dirbti pradėjęs ir dabar emeritu statusu ten pat vis dar dirbantis J. Finnisas kaltinamas dėl „nepalankioje padėtyje esančias (angl. disadvantaged) grupes itin diskriminuojančių pažiūrų“ ir dėl buvimo „ypač homofobišku ir transfobišku“. Be to, profesorius kaltinamas rasizmu ir ksenofobija.

Studentų sukurtoje peticijoje, kurioje reikalauja J. Finnisą atleisti iš universiteto, cituojamas profesoriaus „diskriminuojantis elgesys“. Joje patalpintas „neapykantos kupinų teiginių“ sąrašas, susijęs su J. Finniso 1992-2011 metais homoseksualumo tematika viešai išsakytais teiginiais.

Studentų peticijoje teigiama, kad Oksfordo universitete J. Finniso dėstomi privalomi bakalauro ir magistro studijų dalykai yra „nepriimtini“, nes „tai itin šališką žmogų pastato į atsakingą ir autoritetingą poziciją“.

„Tai verčia žmones, kurie paliesti jo diskriminacijos, net klausti, ar jie turėtų lankyti tuos seminarus“, – aiškinama peticijoje. – „Universitetas yra vieta, kur galima susitelkti į mokymą, nebūti verčiamam agituoti prieš ar būti mokomam profesorių, kurie skatino neapykantą prieš studentus, kuriuos jie moko.“

J. Finnisas – pasaulio mastu vienas pagrindinių prigimtinės teisės koncepcijos proponentų – remdamasis išsamiais teoriniais tyrimais jis atvirai teigė homoseksualių santykių amoralumą. 

Peticijos autoriai taip pat pabrėžia, kad profesorius J. Finnisas prieštarauja vienalyčių porų įsivaikinimui ir palaiko reparacinę homoseksualių asmenų terapiją.

Pabrėždamas tai, kad „Johnas Finnisas visą savo karjerą išvystė remdamasis demonizacija“, peticijos bendraautorius Alexas Bennas teigė: „Jo pozicija Oksforde ignoruoja jo dešimtmečius trunkantį diskriminacijos rėmimą ir, kalbant konkrečiai, jo aktyvų vaidmenį bloginant LGBTQ+ žmonių gyvenimus.“

Savo ruožtu profesorius J. Finnisas sako, kad peticija iškreipia jo pažiūras: „Peticija parodijuoja mano poziciją ir mano liudijimą Amerikos konstitucinio ginčo metu. Kiekvienas, kuris infomacijos ieško teisės fakulteto tinklalapyje ir seka peticijos nuorodas, gali pamatyti daugelį peticijos klaidų.“

„Aš neatsisakau nė vieno iš savo tekstų“, – tęsė Finnisas. – „Juose nėra nė vieno „fobiško“ sakinio. 1994-ųjų metų esė palaiko klasikinę ir griežtai filosofinę moralinę nesantuokinių seksualinių aktų kritiką ir buvo perspausdinta daugelį kartų, paskutinį kartą Oksfordo universiteto leidyklos, trečiajame mano rinktinių esė tome.“

Versta pagal 'Oxford students demand university fire famed philosophy prof for ‘homophobia’'.

---

J. Petersonas: „Mokyklos vaikų lytinį švietimą turėtų palikti šeimoms“

January 10, 2019, 7:17 am

≫ Next: KT skelbs, ar Lietuva turi pripažinti vienalytes „santuokas“

≪ Previous: Oksfordo studentai dėl „homofobijos“ reikalauja atleisti pasaulinio lygio profesorių

$

0

0

laisvavisuomene.lt

Praeitų metų pabaigoje dr. Jordanas Petersonas dalyvavo plataus masto diskusijoje apie Vakaruose siaučiančius kultūrų karus.

Žurnalistui iškėlus už žmogaus gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties (pro-life) pasisakančių grupių cenzūros Europoje klausimą, J. Petersonas atsakė nedviprasmiškai: „Kalbant tiek apie poziciją už gyvybę, tiek – už pasirinkimą [vert. past. – idėja, kad abortas yra moters teisė], man tai atrodo tiesiog neįtikėtina. Jeigu manote, kad debatuose dėl aborto už gyvybę pasisakančiųjų balsai turėtų būti nutildyti, kažkas su jumis yra rimtai negerai […] Abi pusės turi, ką pasakyti, todėl šių debatų nutraukimas yra totalitarinio leftizmo, kurį laikau smerktinu ir pavojingu, dalis.“

Man įdomiausi pasirodė J. Petersono komentarai apie šiuo metu Kanadoje ir kitur Vakaruose vykstančius debatus dėl lytinio švietimo. Tai, kad nebeturime kultūrinio sutarimo dėl lytiškumo, yra viena iš priežasčių, kodėl šie debatai taip įsikarščiavo ir kodėl faktiškai nėra būdo įdiegti valstybės nustatyto lytinio švietimo neužgaunant kelių grupių, kurios jam stipriai nepritars. LGBT aktyvistai lytiškumo klausimu paprasčiausiai niekada nepritars krikščionims, sikhams, žydų ortodoksams ar musulmonams, ir kai jie įgis teisę savo ideologijos mokyti kitų žmonių vaikus, priešiška reakcija yra neišvengiama.

„Manau, priartėjome prie situacijos, kai valstybė turėtų nebesikišti į vaikų lytinį švietimą, nes nėra jokio kultūrinio sutarimo, koks jis turėtų būti. Todėl šis klausimas turėtų grįžti į šeimą“, – pastebi J. Petersonas. Dėl akivaizdžių priežasčių manau, kad vienintelė perspektyvi išeitis iš šios kultūrinės bedugnės, kuri išsaugotų tėvų teises ir tikėjimo laisvę, yra būtent tokia, kokią įvardino J. Petersonas.

Kadangi J. Petersonas kelerius metus buvo vienas garsiausių LGBT judėjimo taikinių, jis gerai žino, kad kadaise turėto bendro kultūrinio pagrindo nebėra. Jis atkreipia dėmesį, kad visiškas lytiškumo klausimo pašalinimas iš mokyklų nebūtų „tobula išeitis, tačiau valstybės nustatytas lytinis švietimas taip pat nebuvo tobulas, nes buvo užterštas ideologija. Manau, kad mokyklos tiesiog turėtų palikti šią temą ramybėje. Jeigu jūsų vaikus moko ideologai, turėtumėte juos pasiimti iš klasių, nes tam nėra pasiteisinimų.“

Tai – įžūlus pareiškimas, ypač atsižvelgiant į tikimybę, kad jeigu jūsų vaikai lanko valstybinę mokyklą, jie yra mokomi ideologų. J. Petersonas ypač atkreipia dėmesį, kad neseniai tarp elito paplitusi genderizmo ideologija yra pavojinga ir greitai plintanti. „Mintis, kad per pastaruosius penkerius metus atradome, kas iš tikrųjų yra lytis (gender), yra absurdo viršūnė. Manau, kad pagrindinė to pasekmė bus ta, kad tai labiau suklaidins, o ne padės vaikams.“

Mane nuolat motyvuoja tai, kad žmogus, kuris skatina tėvus pasiimti vaikus iš mokyklų tam, kad apsaugotų juos nuo pavojingų lytiškumo ideologijų mokymosi, taip greitai išpopuliarėjo. Tai – požymis, kad nepaisant to, kokia beprotiška atrodo mūsų kultūra, ir kaip nuoširdžiai šią pavojingą kvailystę priėmė elitai, daugybė žmonių nepasidavė progresyviai radikalaus apsisprendimo ir seksualinės indoktrinacijos politinei darbotvarkei.

Parengė Jonathonas Van Marenas.

Versta pagal 'Dr. Jordan Peterson says the government should get out of sex education altogether'.

KT skelbs, ar Lietuva turi pripažinti vienalytes „santuokas“

January 9, 2019, 10:36 pm

≫ Next: Susitarta dėl vienų bendrų Vasario 16-osios eitynių Vilniuje

≪ Previous: J. Petersonas: „Mokyklos vaikų lytinį švietimą turėtų palikti šeimoms“

$

0

0

lrkt.lt nuotr.

alkas.lt

Sausio 11 d., penktadienį, 12 val. Konstitucinis Teismas Skelbs nutarimą byloje dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo užsieniečiui, kitoje valstybėje „susituokusiam“ su tos pačios lyties Lietuvos Respublikos piliečiu, teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai.

KT išnagrinėjo pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas tiek, kiek jame nenustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, su kuriuo užsieniečio kitoje valstybėje sudaryta „santuoka“ arba registruotos partnerystės sutartis Lietuvos Respublikoje nėra pripažįstama dėl draudimo „tuoktis“ ir sudaryti registruotos partnerystės sutartį tos pačios lyties asmenims, tačiau su kuriuo jis yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą.

LVAT nagrinėjo administracinę bylą, kurioje užsienietis, Danijoje sudaręs „santuoką“ su tos pačios lyties Lietuvos Respublikos piliečiu, skundė Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimą atsisakyti jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimą atsisakyta išduoti, nes „santuoka“ su tos pačios lyties asmeniu pagal nacionalinės teisės aktus negali būti sudaryta, todėl nuspręsta, kad nebuvo šeimos susijungimo kaip pagrindo išduoti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi Lietuvos

KT sprendimas šioje byloje gali padaryti lemtingą pokytį tolimesnėje Lietuvos visuomenės ir valstybės raidoje, nes gali atverti kelią iki šiol Konstitucijoje nenumatytam tos pačios lyties asmenų „santuokų“ pripažinimui. Pripažinus vienalytes „santuokas“ juridiniu pagrindu teisei į leidimą laikinai gyventi  Lietuvoje, bus sudarytos sąlygos tokiems „sutuoktiniams“ kreiptis į ES teismus dėl vienalyčių „santuokų“ juridinio įteisinimo Lietuvoje.

KT Posėdžio tiesioginę transliaciją bus galima stebėti internetu (nuoroda veiks posėdžiui vykstant).

Susitarta dėl vienų bendrų Vasario 16-osios eitynių Vilniuje

January 10, 2019, 2:36 pm

≫ Next: Algimantas Rusteika. Zonos žiobienės, slušniai ir miliūtės prieš Saulių Dambrauską

≪ Previous: KT skelbs, ar Lietuva turi pripažinti vienalytes „santuokas“

$

0

0

Nors gruodį buvo pasirodžiusi informacija apie šių metų vasario 16 dieną vyksiančias dvi patriotinio jaunimo eitynes Vilniuje, abiejų eitynių organizatoriai susitarė dėl bendro renginio ir eitynes minėjimą organizuos kartu. Jaunimo sambūriai „Pro Patria“ ir „Kryptis“, taip pat jiems nepriklausantis, bet prie Nepriklausomybės dienos minėjimo prisidedantis jaunimas susitarė dėl renginio laiko, vietos, eisenos maršruto, kalbėtojų ir visų kitų organizacinių klausimų. 

Abiejų organizacijų vadovai džiaugiasi pasiektu sutarimu ir kviečia visus planavusius dalyvauti atskiruose renginiuose prisijungti prie bendros eisenos su deglais, kuri kaip ir praėjusiais metais prasidės nuo Vilniaus Aušros Vartų.

„Paskelbus apie dvi eitynes pasigirdo daug spekuliacijų ir ginčų tarp artimų pažiūrų ir tėvynę mylinčių žmonių. Norime nuraminti aistras ir pabrėžti, kad eisenos susijungė, o ne prisijungė viena kitą – visi organizatoriai yra lygiaverčiai, o kartu ir vienodai atsakingi už minėjimo sėkmę“, - teigia sambūrio „Pro Patria“ vadovas Vytautas Sinica. 

„Susitarti lengva, nes visi į minėjimą einame su žinia, kad gyvename ir norime gyventi Jono Basanavičiaus sukurtoje nacionalinėje lietuvių tautos valstybėje. Vasario 16-oji buvo lietuvių tautos apsisprendimas pasinaudoti teise turėti ir patiems valdyti savo valstybę. Ši teisė buvo ginčijama ir trypiama, o šiandien neretai ir patys jos atsisakome. Kaip niekada prasminga prisiminti, kiek daug žmonių garbingai padėjo galvas už Lietuvos nepriklausomybę ir tą laisvės idealą bei atiduoti pagarbą šių aukų atminimui“, - eisenos tikslus komentuoja „Krypties“ pirmininkas Tomas Skorupskis. 

Savivaldybės išduotas leidimas renginiui, kuris vasario 16 dieną, 18 valandą startuos nuo Vilniaus Aušros Vartų. Socialiniame tinkle Facebook sukurtas įvykio puslapis, kuriame gali registruoti ir draugus pakviesti planuojantieji dalyvauti šventiniame žygyje.

Eitynėmis siekiama paminėti valstybingumo atkūrimą ir už nepriklausomos Lietuvos valstybės išsaugojimą per šimtą metų sudėtas laisvės kovotojų ir kitų rezistentų aukas.

Algimantas Rusteika. Zonos žiobienės, slušniai ir miliūtės prieš Saulių Dambrauską

January 11, 2019, 7:19 am

≫ Next: Linas V. Medelis. Liudininkė iš skrynios

≪ Previous: Susitarta dėl vienų bendrų Vasario 16-osios eitynių Vilniuje

$

0

0

propatria.lt nuotr.

kaunoforumas.com

Žurnalistai yra gana protingi, guvūs ir landūs dvikojai, visaėdžiai organizmai, mintantys problemomis ir išskiriantys mintis. Krauna lizdus ir veisiasi daugiausia urbanizuotose teritorijose. Jų yra keletas porūšių.

Tikrinis žurnalistas – nekenksmingas, nykstantis, įtrauktas į Raudonąją knygą. Aprašo realybę ir gerbia kitą nuomonę, savąją stengiasi pateikti nešališkai. Nagrinėdamas skaudžius įvykius, vykdydamas tyrimus visada išklauso visas puses, neturi išankstinių įsitikinimų ir išvadas susidaro iš faktų. Žurnalistas ieško tiesos, kurią nori žmonėms pasakyti. Ir labiausiai pasaulyje bijo suklysti ir pasakyti netiesą.

Žurnaliūgos tiesos neieško – jie ją žino iš anksto. Sužino tai dažniausiai redaktoriaus kabinete ar medituodami – susitapatinę su kokia nors didele valdiška galva. Suklysti nebijo ir nežino, kas tai yra, bet labai bijo nepatikti tiems, kuriems reikia patikti. Faktus parenka pagal sau naudingą nuomonę ir tai vadina tyrimu. Paplekšnoti vyresnybės ar gavę kokį ordiną patiria daugybinius orgazmus.

Propagandistams nei tiesos, nei netiesos iš viso nereikia – tai mechanizmai nuomonėms formuoti ir tam tinka viskas. Dažniausiai naudojami imperijos priešininkams naikinti, nuginčijant nesistemines, todėl nelegalias nuomones. Tačiau būna atskirų individų, pasižyminčių ypatingomis galiomis, skirtų neįtikėliams paniekinti ir pažeminti, kurie minta draustinių zonose ir išskiria patyčias. Viena tokių zonų yra LRT, o Tai vadinama R.Miliūte.

Zonoje su bachūrais niekada nesėsk žaisti kortomis – praloši ir tai, ko dar neatėmė, ir užpakalį. Kiek reikšmingų, žinomų ir labai žinomų veikėjų buvo Zonoje padaryti ir išėjo parbukę uodegas! Tačiau laikai keičiasi, veiksmas lygus atoveiksmiui ir ateina metas akmenis ir patyčias susirinkti.

Zonoje dar galvoja, kad nieko neatsitiko. Kad žaidžiant propagandos žaidimus su patyčių profesionalais jų arenoje, pagal jų padiktuotas taisykles, su jų žiūrovais ir teisėjais pralaimėti neįmanoma. Klystate, mielieji, jūs jau pralaimėjote.

Vakar Zonoje stebėjom „Dienos temą“, kur dalyvavo ne tik Tai su uniformine nezabūdke atlape, bet ir specialiosios vaikagrobių pajėgos – nusipelnęs vaikų teisių sporto meistras L.Slušnys. Rimtas dėdė, tas pats, kuris, žinodamas kraupius faktus apie nepilnamečių pardavinėjimą seksualiniams iškrypėliams Švėkšnos ugdymo centre, po krūmu pratupėjo ir niekam nepranešė, kad nepakenktų vaikų interesams.

Visas vargas tam, kad apmėtytų patyčiomis advokatą Saulių Dambrauską, ginantį šeimas, iš kurių pagrobti vaikai. Sisteminiai profesionalai nėrėsi iš kailio, bet pasirodė apgailėtinai. Visas pertraukinėjimas, provokacinių klausimų mėtymas – kad tik nepasakytų ko nereikia – ir Sauliaus ramus, dalykiškas tonas net visiškai į temą neįsigilinusiam žmogui aiškiai parodė, kas yra teisus, o kas vengia tiesos.

Jie aiškiai bijojo – išsigandę, įsitempę, urzgiantys dėl savo bejėgiškumo. Labai jautėsi, kad nebetiki savo teisumu ir neturi jokių argumentų, išskyrus primityvų sarkazmą. Tiems, kurie yra už tiesą, labai lengva – tiesiog sakai, ką galvoji.

Zonos gyvūnams daug sunkiau, nes reikia sugalvoti, ko nėra, užuot ramiai ir nešališkai pasikalbėjus – gintis puolant ir neleidžiant pasisakyti, o juk jie profesionalai ir supranta, kaip tai atrodo žiūrovui. Labiausiai jie bijo viešo, lygiateisio disputo, nes pripratę „diskutuoti“ penkiese prieš vieną, padedant redaktoriaus žirklėms.

Todėl net Seimo Žmogaus teisių komiteto posėdyje, kuriame buvo svarstomos vaikų atminėjimo įstatymo pataisos, mikrofonai „sugedo“ ir garsas pradingo būtent tuo momentu, kai jame žiobienių ir lietuviškojo barneverneto NVO moterėlių pulke kalbėjo Saulius Dambrauskas.

Po to mikrofonai, savaime suprantama, pasitaisė, tačiau žmonės, sekę tiesioginę transliaciją, neišgirdo, ko nereikia, ką ir reikėjo įrodyti. Tokia mat diskusijų kultūra ne tik LRT, bet ir Seimo Zonoje. Sauliaus kalbą pridedu (nuo 16:00 iki 27:43) – argumentuota, logiška, teisinė, patys įsitikinsit.

O kaip pasiuto didžioji kovotoja Dovilė Šakalienė! Cituoju: „jei šitie veikėjai privers visuomenę pasukti atgal, jei 2019 nutrūks išsaugotų gyvybių grandinė, jei vėl bus nužudyti vaikai – juk šitas prakeiktas advokatas ir puidokai su puteikiais kartu su širinskienėm ir karbauskiais neprisiims atsakomybės…“ – Seimo nario verta leksika, ar ne?

Kur jau čia atsiminsi motinas, nusižudžiusias dėl pagal ponios prastumtą įstatymą atimtų vaikų… Jie nebesugeba pulti ir nugalėti, visas šis nemokšiškas cirkas yra tik akla gynyba. Tas aršumas ir neapykanta liudija, kad jie suprato iš esmės pralaimėję ir tai – pabaigos pradžia.

Linas V. Medelis. Liudininkė iš skrynios

January 11, 2019, 8:14 am

≫ Next: Vienalytės „santuokos“ – ne įteisintos, bet pripažintos

≪ Previous: Algimantas Rusteika. Zonos žiobienės, slušniai ir miliūtės prieš Saulių Dambrauską

$

0

0

propatria.lt nuotr.

Ką gali papasakoti septyniasdešimt aštuonerių metų amžiaus knygelė

Nuo senatvės parudusiu viršeliu, didesnę savo gyvavimo dalį praleidusi dar senesnėje skrynioje. Viršelio kampe,  virš autoriaus pavardės, pieštuku brūkštelėta sunkiai beįskaitoma Molėtų kraštui įprasta savininko pavardė D. Bareika. Žemiau: „J. Sakalauskas. Trumpas rusų kalbos vadovėlis ir pasikalbėjimai.  Краткий учебник русского языка и разговоры“.  Viršelio apačioje: „Autoriaus leidinys. Sukrauta „Sakalo“ b-vėje. Kaunas, Kęstučio g. 36“;  išleidimo metai 1940-ieji; 89 puslapiai, aniems laikams nemažas 7000 egzempliorių tiražas, kaina 70 centų. Po visai trumpo rusų kalbos gramatikos įvado pateikiamas tekstas lietuvių kalba, šalia – vertimas į rusų kalbą lietuviškais rašmenimis ir pagaliau – tekstas rusų kalba. Trumpos istorijos mūsų laikų skaitytojui primintų vaikystę  – „Mūsų šeima“, „Puodas katilui ne draugas“, „Ežys ir kurmis“, „Kirvis ir pjūklas“ ir pan. „Pasikalbėjimų“ tekstuose siūlomos  temos apie šeimą, orą, amžių, maistą, drabužius, teatrą, sodą, gėralus, sveikatą…

Žodžiu, nemokančiam rusų kalbos tai standartinė pasikalbėjimų knygelė. Bet kokiu gi tikslu vadovėlis išleistas anais nelemtais 1940-aisiais? Prisiminkim: tada birželio 15 dienos naktį 150 tūkstančių Sovietų sąjungos  raudonarmiečių, peržengė Lietuvos sieną ir pradėjo okupaciją; po dviejų dienų sudaryta marionetinė „Liaudies vyriausybė“, siekiant įteisinti šalies užgrobimą, pradedama naikinti Lietuvos visuomenė, politinės institucijos; liepos 1 d. paleistas Lietuvos Seimas ir paskelbti rinkimai į taip pat marionetinį „Liaudies seimą“…

Rusų kalbos vadovėlis 1940 m. | L.Medelio nuotr.

Pasklaidžius knygutę, galima spėti, kad ji buvo išleista kaip sovietų propagandos kūrinys dar prieš Raudonajai armijai kertant sieną. Žvelgiant iš okupanto pozicijos, toks ėjimas būtų visiškai pagrįstas. Juk okupacijai buvo rengiamasi iš anksto. Apie 1975 metus M.Mažvydo bibliotekoje radau Maskvoje spausdintą 1939 m. žemėlapį, kuriame Lietuva jau pažymėta TSRS sienose. Todėl nestebina, kad tarp keliolikos trumpų buitinių tekstukų netikėtai įsiterpia ryškiai sovietinis stilius ir frazeologija, visiškai svetima to meto lietuviškajam pasauliui. „Pasikalbėjimų“ dalyje aiškiai prosovietinių tekstų tik vienas kitas. Pavyzdžiui, „Mano brolis pionierius, o sesutė komsomolė“ (77 psl.). Jie ryškesni ilgesniuose tekstuose. Štai pora pavyzdžių:

SMOGIAMOJI BRIGADA. Brigada Nr. 3, kurioje dirba ir mano tėvas, yra smogiamoji. Visi šios brigados dalyviai – smogikai. Brigadoje iš viso yra 10 žmonių. Smogiamoji brigada dirba greičiau ir geriau už kitas. Su trečiąja brigada varžosi kitos brigados. Neseniai trečioji brigada yra įrašyta į raudonąją lentą.

RAUDONOJI ARMIJA. Daug garsių pasakojimų žinom apie Raudonosios Armijos žygius. Sunkiais pilietinio karo metais visų TSRS darbininkų dėmesys TSRS buvo nukreiptas į Raudonąją Armiją. Mes privalome pažinti Raudonosios Armijos didvyrius. Galingos Raudonosios Armijos dėka mes atremsim priešų puolimus. Karo tarnyba Darbininkų – Valstiečių Raudonojoje Armijoje  yra garbinga TSRS piliečių prievolė.

Rusų kalbos vadovėlis 1940 m. | L.Medelio nuotr.

Taigi, Raudonoji armija atgabeno ir sąvokas, kurių „kapitalistiniai“ lietuviai nevartojo ir nežinojo jų tikrosios reikšmės. Smogikas ir šiandien mums asocijuojasi su grubia jėga, smurtu, ginkluotų žmonių būriu. Tik pokariu  tarybų valdžia susigriebė ir iš „smogiko“ padarė „spartuolį“. „Raudonoji lenta“ (nepamirškim, raudona spalva simbolizuoja – mažiausiai – proletariato kovą ir TSRS vėliavą) pavadinta paprasčiau – „Garbės lenta“ su smogikų-spartuolių nuotraukomis. Tiek smogiamasis darbas, tiek įrašymas Raudonojoje lentoje to meto Lietuvos proletariatui turėjo būti dar visiškai nesuprantami.

Akylesnis skaitytojas atkreiptų dėmesį, kad buitiniai pasikalbėjimų tekstukai visiškai beprasmiai lietuviškai kalbančiam piliečiui. Argi lietuviškai būtų neįmanoma susikalbėti Kaune, Vilniuje ar visur kitur Lietuvoje?  Ar prireiktų patiekalus restorane ar valgykloje užsisakinėti rusiškai? Gal vadovėlis skiriamas lietuviui, vykstančiam į Rusiją, Sovietų sąjungą? Ten, uždavęs keletą klausimų pasiremdamas „Pasikalbėjimais“ rusų kalba, atvykėlis taptų nelaimėliu ir išspirtas pro duris arba dar blogiau – perduotas į KGB rankas. Jis galėtų nežinoti, kad prieš 11 metų Sovietų sąjungoje buvo nubrėžtas kursas į kolektyvizaciją. 1932 m. natūraliai prasidėjo badas, per metus nuo jo mirė 3-4 milijonai žmonių. Prie tų skaičių pritampa ukrainiečių holodomoras, kai iš bado mirė 7-10 (kitais šaltiniais – 20) milijonų žmonių, gyvenusių vadinamajame carinės Rusijos grūdų aruode. Tik 1935 m. buvo panaikintos maisto kortelės, tačiau net Maskvos parduotuvėse  nuo 1940 m. pradžios vėl ima trūkti duonos (šiuos faktus nesunku rasti internete).

Įsivaizduokim: Kaunas, restoranas (kavinė, valgykla), už staliuko sėdi aukšto laipsnio sovietinis karininkas. Pasikalbėjimų žodynas puikiai pasitarnautų padavėjui.  Ko pageidausite?

- Kokia sriuba tamstai labiau patinka: su ryžiais, su makaronais, barščiai su daržovėmis, su kopūstais, raugintas pienas su bulvėmis?

- Iš mėsiškų pas mus pagaminta kepta kiauliena, veršiena, vištiena, žąsiena, antiena, viščiukai, dešrelės su kopūstais, jaučio liežuvis, kotletai. (49 p.)

Suprantama, tikriausiai ne kiekvienoje maitinimo įstaigoje galėjo būti toks pasirinkimas, tačiau tikriausiai tokios buvo vidutinės galimybės…

Įsivaizduokim parduotuvę, kurioje pirkėjas renkasi prekes sklaidydamas „Pasikalbėjimų“ puslapius:

– Prašau man du kilogramu duonos, keturias bulkutes, vieną plytą šokolado, šimtą gramų saldainių, pusę kilogramo smulkaus cukraus, penkiasdešimt gramų arbatžolių, pusantro kilogramo aukščiausios rūšies miltų.

Pirkėjas sovietų armijos uniforma būtų priblokštas – visko yra, tik nėra eilių:

- Prašau man šešiasdešimt šviežių kiaušinių, ketvirtį kilogramo sviesto, sūrio.

- Ar aš galiu gauti du kilogramu kapotos mėsos; kaulų, arbatinės ar jakninės dešros, lašinių, taukų, rūkytos mėsos, dešrelių?

Ar vis dar tikite, kad tai galėtų vykti Maskvoje? Maža to:

- Įvyniokite visa į vieną poką.

- Supjaustykite gabaliukais.

- Perkirskite šį kaulą… (48 p.)

Taip, ir visa tai – be eilių, nes dar 1938 m. Lietuva pagal maisto produktų (sviesto, bekonų, mėsos produktų) eksporto apimtį buvo trečioje vietoje Europoje ir penkta pasaulyje. Maisto produktų eksportas iš Lietuvos sudarė 52 proc. bendros eksporto apimties.  

Maskvoje taip pat nebuvo eilių, nes jau nuo 1939 m. jas reguliavo vyriausybė – eilės prie parduotuvių buvo uždraustos. Jas vaikė milicija, už nepaklusimą skiriama 100 rublių bauda (palyginkim, vidutinis atlyginimas statybose buvo 363 rub.) arba kalėjimas. Eilės persikėlė į kiemus, arba žmonės tiesiog eidavo „pasivaikščioti“ ties parduotuvės durimis. 1940 m. toliau augo kainos net degtukams, muilui, siūlams, audiniams ir pan., bet deficitas neišnyko. Įsivaizduokime dialogą:

- Mano eilutė pasiūta pagal paskutinę madą.

- Ši skrybėlė labai tamstai tinka.

- Šeimininkė nusipirko naują odinį rankinuką.

- Malonėkite duoti man porą pirštinių, kaklaraištį, skrybėlę plačiais kraštais, dvylika (tuziną) nosinių, šešis lapus laiškinio popieriaus ir vokų, pieštuką, bonkutę rašalo. (43, 44 psl.)

Jei nepriklausote specialiai vartotojų grupei – karininkams, ypatingų pramonės sričių darbininkams, strateginių karinių objektų tarnautojams, NKVD/KGB bendradarbiams ir, be abejo, aukščiausiajam kompartijos aparatui, tokį pasirinkimą Maskvoje  būtų galima tik sapnuoti.

Sudėtingą gyvenimą patvirtina Leningrado VU 25 metų studento įrašas dienoraštyje: „Prasidėjo antras mėnuo kaip kas antrą dieną lakstau po parduotuves ieškodamas manufaktūros arba nors kiek padoresnių kelnių.  Visiška prekinė tuštuma! „Išmes“ 20-30 kostiumų, o eilėje koks 300 žmonių… Pas mus geriausia pasaulyje konstitucija, bet nėra pusbačių ir batų…“

Ir ką gi, lygindamas du pasaulius, galėtų jausti, garsiai norėtų pasakyti tas aukštas sovietų karininkas, 1940 m. birželio 16 d. (tada buvo šeštadienis), užėjęs pavalgyti Kauno kavinėje ir išgirdęs padavėjo pasiūlymus? Kaip mes atėjome, ir jus, lietuvius, „išvadavome“ iš kapitalistų priespaudos?

Gal būt.

Eilinis Raudonosios armijos kareivis „išvaduotojas“  nepasakytų nieko, nes į restoraną jam draudžiama, o ir pasikalbėjimų knygelės jis neturi.