![]() |
| propatria.lt nuotrauka |
Lietuvoje pastaraisiais metais išsaugo tiek akademikų, tiek politikų susidomėjimas istorijos politika ir istorinio teisingumo klausimais. Seime priimta Lietuvos laisvės lygos nuopelnus įvertinanti rezoliucija, registruojami projektai, kuriais siekiama Lietuvos komunistų partijos pripažinimo nusikalstama organizacija, Vyčio monumento statybas Lukiškių aikštėje numatantis įstatymas, pademonstruota vieninga pozicija prasidėjus informacinėms atakoms prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ir kitus pokario rezistentus, Vyriausybė parėmė KGB nukankintų prieškario nepriklausomos Lietuvos Lietuvos ministrų atminimo įamžinimą, kurio ilgai ir nesėkmingai ankstesnių Vyriausybių valdymo metais siekė monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Tačiau šiame kontekste jokio žiniasklaidos ir politikų dėmesio nesulaukia vykstantis skandalingas teisminis procesas, neatsiejamas nuo sovietmečio įvertinimo problematikos. Nepriklausomos Lietuvos teismai, turintys vadovautis galiojančia Lietuvos ir tarptautine teise, pakartotinai išteisino partizanų nužudyme ir kitų pokario rezistentų suėmime dalyvavusius KGB darbuotojus, o išteisinamieji nuosprendžiai motyvuojami okupacijos laikotarpiu galiojusiais sovietiniais įstatymais. Apie šiuos sprendimus, juos priimančius teisėjus, sprendimų politines pasekmes ir kitus aspektus kalbamės su šiuos procesus aktyviai sekančiu rezistentu, Kovo 11-osios Akto signataru Algirdu Endriukaičiu.
- Gerbiamas Algirdai, supažindinkite skaitytojus su kontekstu. Kokios šiuo metu vyksta bylos, susijusios su KGB bendradarbių išteisinimu?
- Šiuo metu yra žinomos dvi tokios bylos. Tai Marijono Misiukonio dalyvavimas Nachmano Dušanskio vadovaujamoje operacijoje 1965 metais sulaikant paskutinį Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujalį-Siaubūną ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjų byla. Abi bylos eina ta pačia linkme – priimami sprendimai, paneigiantys rezistentus sulaikiusiųjų ir represavusiųjų kaltę. Priimtomis nutartimis, tiksliau konkrečiais jų teiginiais, yra legitimuojama sovietinė Lietuvos okupacija, KGB veikla ir okupacinės teisės normos.
Įspūdingas pats faktas, kad A. Kraujelio žūties bylą prokuratūra tyrė šešioliką metų. Tai verčia abejoti pačiu ikiteisminiu tyrimu. Mūsų, stebinčiųjų procesą, nustata tokia, kad prokuratūra sąmoningai labai ilgai delsė, narstė, „stumdė“ tyrimą, o teismai priėmė sprendimus, kurių atskiri momentai leidžia teigti, kad yra legalizuojama okupacija, KGB veikla ir sovietinės okupacijos įstatymai.
Paprastas pavyzdys. A. Kraujalio žmona Janina Snukiškytė dėl jo veiklos buvo nuteista ir baudžiama keturiais metais laisvės atėmimo. Vaikas buvo išsiųstas į vaikų namus, grįžusi iš įkalinimo J. Snukiškytė turėjo per teismus susigrąžinti teisę į jo globą. Nepacituosiu tiksliai, tačiau teismas nutartyje komentuoja, kad pavojingų nusikaltėlių slėpimas pagal LTSR baudžiamąjį kodeksą yra nusikaltimas ir ji tuo pagrindu buvo pagrįstai nuteista. Ir pačios kratos darymas A. Kraujaliui buvo teisėtas, nes buvo orderis, patvirtintas aukštų to meto pareigūnų – prokurorų, KGB tardytojų, generalinio prokuroro. Vadinasi, viskas daryta teisėtai. Ir šiuo atveju KGB veikė, kaip įrašyta nutarties tekste, kaip teisėsaugos institucija, pagal tuometinio Lietuvos TSR Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Toks yra nuosekliai demonstruojamas požiūris, kad okupaciniai įstatymai ir jų laikymąsi užtikrinusios okupacinės prievartos struktūros buvo teisėtos ir tokiomis pripažįstamos šiandienos Lietuvoje.
Atkreipiamas dėmesys, kad Marijonas Misiukonis pats teisme aiškino, kad A. Krajelio sulaikymo operacijos metu jis buvo jaunas, kątik po studijų baigimo, pradėjo dirbti ir galėjo nežinoti, kas tai yra KGB. Lieka klausimas, kaip tą traktuoti, kai jo brolis Bronius buvo stribas ir, kaip ten bebūtų, stribas brolis papasakojo ką veikdavo, nekalbant apie tai, kokia apskritai to meto visuomenėje buvo nuomonė apie partizanus ir KGB veiklą. Tai tokie absurdo „kąsneliai“ susideda į visumą. Kitas pavyzdys – teismas atkreipia dėmesį, kad M. Misiukonis pradėjo dirbti KGB dar nebaigęs universiteto, paskutiniame kurse, ir išėjo dviejų metų diplominio darbo rašymo atostogų. Tai akivaizdus absurdas. LTSR ministrų nutarimu diplominio darbo rašymui duodavo keturis mėnesius. Įsivaizduokite, 40 puslapių apimties darbui duoda rašyti du metus. Tokie akivaizdžiai absurdiški dalykai teisme pristatomi kaip rimti argumentai, jais tikima. Tai rodo stebinantį teisėjų angažuotumą.
- Teisėjų angažuotumą Marijono Misiukonio naudai?
- Taip.
- Tačiau yra daugiau su pačia byla susijusių aplinkybių, verčiančių abejoti M. Misiukonio nekaltumu dėl A. Kraujalio žūties?
- Reikia žiūrėti iš eilės. Tarkime, septynios dienos po A. Kraujalio mirtimi pasibaigusios jo sulaikymo operacijos M. Misiukoniui buvo skirtas apdovanojimas „už iniciatyvą ir ryžtingumą“. KGB dokumentuose neparašyta, kur tiksliai rodyta ta iniciatyva ir ryžtingumas, bet yra įsakymo numeris, data. Galiausiai nesunku suprasti, kad aktyvumas ir ryžtingumas demonstruojami ne pažymas ar straipsnius rašant. Tačiau loginių išvadų daryti net nėra būtina, nes mes radome archyve akivaizdžius dokumentus, rodančius, kad tokiu pačiu apdovanojimu (partinės organizacijos protokole tokiu pačiu numeriu) dar du kito rajono pareigūnai buvo apdovanoti už, cituoju, „Kraujelio operaciją“. Taigi M. Misiukonis apdovanotas už iniciatyvumą ir ryžtingumą A. Kraujalio sulaikymo operacijoje, o nepriklausomos Lietuvos teismui aiškina, kad jis Kraujalio nežinojo, ir nepriklausomos Lietuvos teismas juo tiki.
- Noriu pasitikslinti. M. Misiukonis neneigia savo dalyvavimo A. Kraujalio sulaikymo operacijoje?
- Oi ne, jis neneigia dalyvavimo, bet aiškina, kad nežinojo, kas yra tas A. Kraujalis. Čia svarbu nepamiršti, kad M. Misiukonis buvo KGB operatyvinis įgaliotinis Anykščių rajone. Operatyvinio įgaliotinio funkcijos būtent ir yra visų pirma sekimas priskirtoje teritorijoje. Bet ir čia nereikia loginių išvadų, nes yra tiesioginiai įrodymai. Partinės organizacijos susirinkime M. Misiukonis užfiksuotas sakantis, citata net yra partiniuose dokumentuose, kad A. Kraujalis buvo jų paieškos pirminės svarbos subjektas. Bylos teisėjai tam neteikia reikšmės. Vietoje to jie sureikšmina M. Misiukonio teiginius, kad jam iš vakaro nebuvo pasakyta, kad reikės vykti į tokią operaciją. Tai absoliučiai nieko nekeičia. Koks skirtumas, pasakė ar nepasakė, kokia bus rytoj operacija? M. Misiukonio veikla tuo metu buvo aktyvi ir neabejotina, o A. Kraujalio persekiojimas ir sulaikymas neabejotinai buvo vienas jų prioritetų.
- Kaip pateisinti akivaizdų dalyvavimą antisovietinio rezistento nužudyme?
- Išbandyti įvairūs būdai, teismas, atrodo, bandė remtis viskuo, kas gali padėti pagrįsti išteisinimą. Teisėjai teigia, kad partizaninis karas jau buvo pasibaigęs 1953 metais, todėl ir A. Kraujalis nebegalėjo būti partizanas. Vien dėl to, kad KGB vėlavo jį sugauti? Bet jam vis tiek buvo taikomi tie patys straipsniai ir iškelta byla už Tėvynės išdavimą, kaip ir kitiems partizanams.
Toliau teisėjų aiškinime rašoma, kad Misiukoniui buvo pasiųstas kažkoks mįslingas raštelis, kuriame rašoma, kad A. Kraujaliui bus dovanota. To raštelio byloje nėra, niekas nežino, kas tiksliai jame parašyta, ar jis apskritai buvo. Tačiau teismas remiasi rašteliu savo verdikte. Visų pirma, partizanas davęs priesaiką pats atsiskaito už savo darbus, pasidavimą ar ne pasidavimą, ir M. Misiukoniui nėra jokio pagrindo galvoti, kad sulaikymas bus sėkmingas, kad A. Kraujalis pasiduos, o ne verčiau žus. Kitas dalykas, jeigu žmonai skyrė keturis metus kalėjimo už vyro slėpimą, koks dar dovanojimas galėjo laukti partizano, teisiamo už „Tėvynės išdavimą“? Kadangi jį gaudė šešioliką metų, jį turėjo sunaikinti, geriausiu atveju skirti dvidešimt metų tremties ar panašiai. Tačiau teismas tiki esant nematytą raštelį, kuriuo KGB pasako, „kokie mes humaniški, maždaug, jis pats kaltas, kad nepasidavė”.
Keista logika, bet ja vėliau vadovaujasi ir apeliacinis teismas. Prieina išvadą, kad byla pirmoje instancijoje buvo išnagrinėta išsamiai ir nešališkai. Tas išsamumas yra labai akivaizdžiai matomas, minimais pavyzdžiais bandau jums jį parodyti. Pacituosiu ir apeliacinio teismo sprendimą: „kitą vertus, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai neginčijamai patvirtino, kad A. Kraujalį buvo siekiama sulaikyti ne kaip partizaną, t.y. kaip atskiros politinės grupės narį, bet kaip asmenį, padariusį labai sunkius nusikaltimus”. Kas reiškia, kad jis jau buvo ne partizanas, o tiesiog vagis, banditas. Visai kaip teigia sovietinė propaganda, taip teigia ir dabartiniai mūsų teismai. Bet tai ne tik atitinka Kremliaus propagandą, tai ir visiškai nelogiška. Visų pirma, jei A. Kraujalis nėra partizanas, jį gaudytų milicija, bet jei jo suimti eina saugumas, tai labai aiškiai reiškia, kad jo veikla susieta su pasipriešinimu okupacijai. Antra, kokios didelės pajėgos mestos – visai nebūdingos vagies, bandito suėmimui.
Toliau apeliacinio teismo išvadoje irgi rašoma, kad, pavyzdžiui, „teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra byloje jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 1965 metais Lietuvos saugumo komiteto vienas iš esminių tikslų buvo fiziškai sunaikinti organizuoto ginkluoto Lietuvos nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui narius Lietuvos partizanus”. Kaip tai pakomentuoti? Čia elementarus KGB veiklos neigimas. Mes net byloje pateikiame aštuonis pavyzdžius, kai žmonės buvo sušaudyti kaip partizanai jau po 1953 metų, tai yra, pagal teismo išvadas, po oficialios partizaninės rezistencijos pabaigos.
Dar viena konkreti citata iš apeliacinio teismo nutarties: „negalima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad A. Kraujalis buvo persekiojamas ne kaip kriminalinis, bet kaip valstybinis nusikaltėlis”. Teismas negali sutikti, bet straipsniai A. Kraujaliui buvo pateikti tokie: 52 straipsnis, „Tėvynės išdavimas”, 64 straipsnis, „teroristinis aktas”, 70 straipsnis, „organizacinė veikla, kuria siekiama padaryti pavojingus valstybinius nusikaltimus, taip pat dalyvavimas antitarybinėje organizacijoje”. Sovietinių prokurorų kaltinimai aiškiai surašyti, tik po jų dar pridedami plėšimai ir panašūs. Taigi A. Kraujalis, pagal nepriklausomos Lietuvos apeliacinį teismą, buvo suimtas ne kaip partizanas, bet kaip asmuo, kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus.
- Tačiau nutartyse yra skandalingesnė dalis, kur teigiama, kad KGB veiksmus pateisina tuo metu galioję įstatymai?
- M. Misiukonio bylą svarstę teisėjai teigia, kad KGB krata A. Kraujelio namuose buvo atlikta teisėtai, kad KGB organizacija veikė kaip teisėsaugos institucija. Cituoju: „Nukentėjusieji nepagrįstai teigia, kad 1965 m. atlikta krata buvo neteisėta”. Toliau, [M. Misiukonis] „neatliko jokių veiksmų, prisidėjusių prie A. Kraujalio žūties”. Svarbi aplinkybė, kad pats M. Misiukonis prisipažino, kad buvo lengvai kontūzytas. Logiškai kontūzijimas galimas ausiai esant arti šūvio. Vadinasi, galimas dalykas, kad jis buvo arti A. Kraujalio, kuris galimai ir atsišaudė.
Dabar apeliacinis teismas, o ir Aukščiausiasis teismas tvirtina, kad „vien tai, kad kaltininkas organizuoja, vadovauja ar dalyvauja naikinant žmones, priklausančius sovietinio baudžiamojo kodekso 94 straipsnyje nurodytoms grupėms, savaime nereiškia, kad jo veika laikytina genocidu”. Tarkime, bet yra ir šimtasis straipsnis – žmonių prievartavimas. Šito teismai iš vis nelietė. Pagal juos, M. Misiukonis nežinojo, dėl kokių nusikaltimų A. Kraujaliui iškelta baudžiamoji byla. M. Misiukonis A. Kraujalio nebuvo matęs ir nebuvo susipažinęs su dokumentais, su surinkta KGB operatyvine medžiaga.
Nėra duomenų, kad Misiukonis kada nors butų buvęs įvykio vietoje, kai buvo nužudytas ar susižeidęs dar bent vienas Lietuvos partizanas. Visa tai dėsto teismas. Paskutinioji pastaba išvis nesuprantama. Teismas vyksta dėl vieno konkretaus epizodo, pasibaigusio A. Kraujalio mirtimi. Niekas nei įrodinėja, nei kaltina, kad M. Misiukonis dalyvavo kituose rezistentų nužudymuose.
- Šituos sprendimus priemė trys skirtingos teisėjų kolegijos? Galite išvardinti?
- Trys teisėjų kolegijos, kiekviena po tris teisėjus. Nuosprendžius dėl Kronikos leidėjų persekiotojų išteisinimo (tiksliau tyrimo nepradėjimo) priėmė prokurorai Edvinas Vaivada, Eugenijus Papučka, teisėjai Valdas Bugelevičius, Aiva Survilienė. Nuosprendžius dėl M. Misiukonio išteisinimo priėmė Panevėžio apygardos teismo teisėjai Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas ir Sigitas Bagdonavičius, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai Violeta Ražinskaitė, Vladimiras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjai Artūras Pažarskis, Olegas Fedosiukas, Armanas Abramavičius. Visi šie asmenys, byloms neabejingų rezistentų vertinimu, dangsto sovietinių represinių struktūrų darbuotojų veiksmus ir taip, sesės Sadūnaitės žodžiais tariant, trukdo pastarųjų atgailai.
Jokia teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti A. Kraujalio partizaniška veikla ir jos reikšmingumu Lietuvos valstybingumui. A. Kraujalį nužudė, o jis, M. Misiukonis, surašė kūno atpažinimo aktą. Būtent už tai, kad jis surašė tą aktą, už tai, kad lindo pirmas į tą ugnį, už tai ir gavo tą apdovanojimą. Buvo net materialus atlygis, berods, laikrodis ar kažkas panašaus.
- Rašytiniuose dokumentuose apeliuojate į teismų doktriną.
- Dar egzistuoja prejudicinė teisė, kurios principas, kad jei aukštesnieji teismai priima kokį sprendimą analogišku atveju, žemesnieji teismai turi juo vadovautis. Tai nuosekliai taikoma, bet tik ne šioje byloje. Pavyzdžiui, Adolfo Ramanausko-Vanago byloje buvo agentas Drelinkas, kuris stebėjo tą bylą, pabrėžiu, viso labo turėjo funkciją stebėti kas įeina ir išeina iš sekamų objektų, nei prisilietė prie Vanago, nei ką gaudė ar žudė. Aukščiausiojo teismo 17 teisėjų kolegija pripažino, kad tai buvo genocidinis Drelinko veiksmas, nes jis buvo platesnio represinio veiksmo dalyvis. Kyla klausimas, kodėl netaikomas prejudicinis principas ir šiuo, M. Misiukonio, atveju. Manau, teisėjai sąmoningai visa tai padarė.
- Kas konkrečiai šiuo metu yra daroma dėl šių teismų sprendimų?
- Šiuo metu esame apskundę teisėjus teisėjų tarybai. Taip pat pareikalavome prokurorų atnaujinti bylą. Juk situacija skandalinga. Aš jau nekalbu apie tarptautinės teisės nesilaikymą. Jei nacionalinėje teisėje nėra straipsnio, kuris yra tarptautinėje teisėje, tokie straipsniai galioja ir dargi gali būti taikomi praeities nusikaltimams. Mes apylinkės teismui apskundėme prokuroro atsisakymą nagrinėti tuos sprendimą priėmusius teisėjus, pabrėžiu, ne pačią bylą, o teisėjus, pažeidusius 172 straipsnį, kur minimas tarptautinių nusikaltimų neigimas, ir 228 straipsnį, kur nurodytas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, kuris šiuo atveju reiškiasi nusikaltėlio dangstymu. Jeigu skundą atmes apylinkės teismas, yra apeliacinis teismas ir taip toliau. Viena žinau, mes neatsitrauksime. Reikalaujame, kad tyrimą dėl represijų prieš Kronikos leidėjus atliktų ne beviltiškai šališka Vilniaus apygardos prokuratūra, o Generalinė prokuratūra.
Tuo tarpu teisėjus, priėmusius sprendimus M. Misiukonio byloje, prašome teisti dėl Baudžiamojo kodekso 1702 straipsnio 1 dalies (viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams) ir 228 straipsnio 1 dalies (piktnaudžiavimas) pažeidimo. 1702 straipsnis numato okupacijų neigima ir pritarimą nusikaltimams viešu būdu, o teismų verdiktai kaip tik ir yra ne tik viešas, bet ir oficialus, valstybės autoriteto vardu skelbiamas nusikaltimų teisinimas. Mums siūloma patikėti, kad raštingi ir patyrę teisėjai bei prokuroras „nesugebėjo“ apeliacijos ir kasacijos aplinkybėmis įvertinti kolaboranto veikos, atmesdami keturioliką kasatorės nuorodų prašyme (ir Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje prokuroro prašymą) įvertinti partizaną kaip reikšmingą nacionalinės-etninės grupės narį, lėmusį kolaboranto išteisinimą. Niekaip kitaip negalime to paaiškinti, tik kaip išankstiniu sąmoningu siekiu išteisinti kolaborantą, galimai nusikalstamai piktnaudžiaujant pareigų suteikta galia.
- Tai ne vienintelė tokio pobūdžio byla, jūs kalbate ir apie Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjus?
- Taip, dabar lygiai taip pat laidojama istorinė tiesa dėl Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjų represavimo. Vilniaus apylinkės prokuroras Eugenijus Papučka priėmė nutarimą, nutraukiantį ikiteisminį tyrimą dėl garsiajame “bananų baliuje” 1988 metais protestuotojus žiauriai mušusio MVD kapitono Z. Bernoto veiksmų. Juose jis neįžvelgė civilių puldinėjimo sistemingumo, taip pat teigė, kad politinis persekiojimas suprantamas kaip pilietinių teisių, tokių kaip rinkimų teisių varžymas, o to esą nebuvo. Reikia suprasti, kad varžymas dalyvauti fiktyviuose sovietiniuose rinkimuose būtų buvęs laikomas politiniu persekiojimu, o sumušimas už dalyvavimą realioje protesto akcijoje – ne. Ta byla apima ir Kronikos leidėjų persekiojimo bei tardymo klausimus.
Galiausiai jau 2016 metais gindamas savo sprendimą E. Papučka rašo, kad nėra pagrindo jo sprendimo vadinti legitimuojančiu okupacinę teisę, nes „okupaciją įvykdė ne tie patys [kaltinami] asmenys, taip pat ne tie patys asmenys priėmė tuo metu galiojusius teisės aktus. Nusikaltimai ir bausmė, už kuriuos nukentėjusieji šioje byloje buvo persekiojami ir nuteisti, buvo nustatyti įstatyme, visuotinai žinomi“. Žmogus ginasi, kad nepripažįsta sovietinių įstatymų teisėtais ir čia pat vėl pasako, kad tie įstatymai buvo teisėti, o jų vykdytojai teisūs, nes elgėsi pagal galiojančius įstatymus. Sovietinius įstatymus, numatančius represijas okupacinio režimo kritikams! Juk, kaip skaitome, ne tie teisėjai vykdė Lietuvos okupaciją ir ne jie priėmė įstatymus.
Prokuroro E. Papučkos sprendimą nutraukti tyrimą 2018 birželio mėnesį apskundėme Vilniaus miesto apylinkės teismui. Šio teismo teisėjas V. Bugelevičius skundą taip pat atmetė. Motyvai vėl tie patys – galiojusi sovietinė teisė. Cituoju: „tardymo veiksmai patys savaime nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti juos atlikusių pareigūnų atžvilgiu, kadangi procesiniai tyrimo veiksmai buvo numatyti tuo metu galiojusiame Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamojo proceso kodekse“. Taigi, jeigu laikomasi okupacinių tardymo procedūrų, jokio nusikaltimo nėra. Teisėjas taip pat pastebi, kad nebuvo nustatyta, jog „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidėjai ir platintojai būtų nuteisti be nešališko teismo sprendimo ir be gynybos garantijų. Kitaip tariant, teisėjui reikia įrodyti, kad antisovietinius rezistentus okupuotos Lietuvos teismai teisė šališkai ir be gynybos garantijų. Jeigu neįrodyta, vadovaujamasi prielaida, kad tarybiniai teismai teisė nešališkai.
Teisėjo nutartyje taip pat teigiama, kad Lietuvoje veikusios represinės struktūros, taigi ir KGB, tik galbūt vykdė nusikalstamas veikas. Teisėjas taip pat pritaria prokurorui, kad neįrodyta, jog tardytojai „vykdydami okupacinės valdžios ir jos pagrindinės represinės struktūros organų nurodymus, būtų tyčia persekioję nukentėjusiuosius dėl politinių – religinių pažiūrų ar viršiję jiems pavestus įgaliojimus“. Ko gero, situacijos esmę atskleidžia V. Bugelevičiaus teiginys: „Vien ta faktinė aplinkybė, jog nukentėjusieji buvo nuteisti tuo metu veikusių teismų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Baudžiamojo Kodekso 103 straipsnyje. Paminėtina, jog asmenys, okupuotoje Lietuvoje dirbę teismuose, prokuratūroje ar kitose teisėsaugos institucijose, privalėjo laikytis ir vadovautis tuo laikmečiu galiojusių įstatymų reikalavimų, todėl teigti, jog vykdydami procesinius tardymo veiksmus su nukentėjusiais, palaikydami kaltinimus pastarųjų atžvilgiu ar teisdami ir bausdami asmenis kriminalinėmis bausmėmis, numatytomis tuo metu galiojusiame baudžamajame kodekse, jie padarė nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus, nėra jokio teisinio pagrindo.“. Visa, kas pacituota, remiasi vienintele aiškia prielaida – sovietinė teisė ir konkrečiai jos straipsniai, numatę politinį persekiojimą, buvo teisėti. Viską vainikavo tezė, kad „nenustatyta, kad okupaciniai pareigūnai turėjo ar galėjo žinoti, kad pažeidžia žmoniškumą“, o „jokio trėmimo nebuvo, nes jis buvo skiriamas kaip nuteisimo bausmė“.
- Tačiau kokia yra skundo esmė: ar kad Kronikos leidėjai buvo persekiojami ir tardomi, ar kad tai buvo daroma mušant, nuodijant ir panašiai?
- Prokurorai kaip tik akcentuoja, kad Kronikos leidėjai dėl procedūrinių pažeidimų nesiskundė. Parašyta, kad viešuose teismo posėdžiuose jie nesiskundė. Viešuose! Tuo tarpu aš pats atsimenu, kad posėdžiai buvo uždari, niekas negalėjo būti įleidžiami į teismo salę. Ant mano nuosprendžio parašyta „slaptai”, bet formaliai teismo posėdis viešas. Tokie absurdai surašyti ir rimtai vertinami teismuose.
Dabar vieni nukentėję Kronikos leidėjai sako, kad buvo tokie dalykai kaip nuodijimai, o kiti sako, kad nebuvo. Kaip dabar gali Nijolė Sadūnaitė įrodyti, kad ją nuodijo? Taip, iš tiesų buvo N. Sadūnaitės tardymai, bausmės, kratos, konfiskavimai, tremtis. Taigi Sadūnaitė gavo 3 metus kalėjimo ir 3 metus tremties. Bet prokurorai sako, kad teisiškai tremtis vyko tik tada, kai Lietuvos gyventojus trėmė masiškai. Koks skirtumas kada trėmė? Tremtinio statusą ji gavo. Tremtis yra tremtis ir prie Stalino ir prie Brežnevo.
Apskritai, spaudos konferencijoje rugpjūčio mėnesį Nijolė Sadūnaitė labai taiklia pastebėjo, kad pagal dabartinių Lietuvos teismų nutartis tiesos monopolį turi „mūsų broliai KGB“, o visi, kurie buvo tardomi ir vėliau apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinais ir Laisvės premijomis, taigi kaip ir pripažinti ne melagiais, sako ne tiesą. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad prokurorai teigė, jog Kronikos leidėjų KGB net netardė, o tik kultūringai apklausinėjo, tad nepažeidė jokių to meto instrukcijų. Kas elgėsi pagal to meto nuostatas, teismui šiandien yra visiškai teisūs.
- Minėtoje spaudos konferencijoje rezistentas ir politinis kalinys Jonas Volungevičius teigė, kad pagal dabartinius Lietuvos teismus Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikose aprašyti nusikaltimai, žmonių persekiojimas, iš tiesų nebuvo joks nusikaltimas.
- Iš tiesų taip.
Marijonas Misiukonis neseniai išleido atsiminimų knygą apie darbą nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės Vidaus reikalų ministru. Kaip tokiam žanrui didelio tiražo knyga platinama šalies komerciniuose knygynuose. Savotiškas pasityčiojimas iš jo, kaip KGB tarnautojo, aukų atminties. Taip nemanote?
- Misiukonis labai greitai persiorientavo iš SSRS lojalaus saugumiečio į nepriklausomos Lietuvos politiką. Dar 1989 metais jis vietoje komandiruotėje esančio Visocko pasirašo trėmimo nutarimus, taiga dirba represinėse struktūrose. Tačiau vykstant Sąjūdžiui ir nepriklausomybei tapus akivaizdžiai, KGB ieškojo sau lojalių žmonių, kurie galėtų tapti įtakos agentais naujoje santvarkoje. Taip jis atsidūrė poste, iš kurio po to tarsi natūraliai, dėl turimos didelės institucinės patirties, pateko į pareigas, kontroliuojančias Lietuvos vidaus jėgos struktūras.
KGB turėjo pagrindą Misiukoniu pasitikėti. Jo charakteristikos neeilinės. Brolis buvo stribas, motina nuo 1949 metų buvo komunistų partijos narė, o tėvą nušovė vokiečiai. Stojimo į partiją metai svarbu, nes 1949 metai – pati okupacijos pradžia. Tuo metu dar vyravo pasipriešinimo reakcija, žmonės buvo nusiteikę neiti į partijas, į komjaunimą, į pionierius. Tačiau net ir nežiūrint metų, motina ėjo į partiją, o brolis stribu. KGB Misiukonį priėmė jam dar būnant studentu. Jis jau ten turi praktikos. Po to yra išleidžiamas du metus rašyti diplominio darbo (juokiasi). Žodžiu, greitas ir privilegijuotas kelias į saugumo struktūras.
- Kas šiandien su jumis rūpinasi šių bylų likimu ir teisėjų įvertinimu?
- Tai vis tie patys žmonės – Nijolė Sadūnaitė, Jonas Volungevičius, Semaška, Vytautas Varkala, Petras Musteikis, Petras Plumpa. Kartais jie pasikeičia, vienu reikalu vieni, kitu kiti padeda.
Nebesitikime bylų persvarstymo, todėl reikalaujame teisingumo įvertinant pačius teisėjus. Netgi apskundėmė teisėjų etikos ir drausmės komisijai. Aukščiausiojo teismo teisėją Aurelijų Gutauską atsisakė nagrinėti. Mes nurodėme, kad etikos kodekse yra nuostata apie lojalumą Lietuvos valstybei. Atsisakė vertinti. Mano galva, tai reiškia, kad vienas kitą „dengia”. Teisėjai tapę valstybe valstybėje ir vienas kitą gina. Pagal jų statutą, Etikos komisijos drausmės sprendimai neskundžiami. Taip gimsta absurdai.
Mes apeliuojame į tarptautinės teisės normas, o teisėjai mums atsako, kad „tarptautinės teisės taikymas šiuo atveju nelaikytinas esminiu“. Reikalaujame, kad negali būti nė vieno teismų teiginio, reabilituojančio okupacinio KGB veikimo arba sovietinių įstatymų teisėtumą.
Mes, tai yra rezistentų, tremtinių, laisvės kovotojų organizacijos, esame iš dalies patys kalti. Bijome kalbėti, protestuoti. Ariogaloje, per kasmetinį tremtinių ir politinių kalinių sąskrydį, jiems taip ir pasakiau: „jūs tik šokat, dainuojat, visa tai reikalinga, bet kur politinis judesys?” Jo nėra ir nebandoma sukurti.
Kalbino Vytautas Sinica
