Quantcast
Channel: Pro Patria
Viewing all 7981 articles
Browse latest View live

Dalius Stancikas. Konstitucinis perversmas

$
0
0
bernardinai.lt, E. Levin nuotr.

Jei kas nežinojo ar pamiršo, kam egzistuoja Lietuvos Konstitucija, labai aiškiai pirmadienį  paaiškino Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas: „Konstitucija ir yra tam, kad ji būtų interpretuojama. Ir interpretuojama ne jūsų, o Konstitucinio Teismo“.

Viskas aišku? O jei neaišku ir, neduokdie, manote kitaip, tai jūsų mintys „susišaukia su tuo, kas kalbama Rusijoje“ (čia dar vienas svarus KT pirmininko argumentas).

Iš čia ir išvada: netikėkite savo akimis, kai Lietuvos Konstitucijos preambulėje skaitote, kad „Lietuvių tauta“ savo Konstituciją priėmė „siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“.

Netikėkite ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1-uoju straipsniu „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą“.

Ir jau jokiu būdu netikėkite 2006 m. kovo 14 d. Konstitucinio Teismo (KT pirmininkas – Egidijus Kūris) nutartimi, kad Lietuvos Konstitucija yra aukščiau ES teisės. Nes dabartinis KT pirmininkas D. Žalimas labai aiškiai pasakė: „nėra jokio konstitucinio pagrindo Konstitucijos nuostatas suprasti kažkaip kitaip, nei ES teisė. Nes kitaip prieitume prie išvados, kad įstojome į Europos Sąjungą su prieštaraujančia narystei Europos Sąjungoje Konstitucija.“

Štai taip šiuo metu ir yra interpretuojama Lietuvos Konstitucija – kaip ES teisė.

Kažkada turėjome tokį KT pirmininką Romualdą Kęstutį Urbaitį, kuris viešai aiškino (priversdamas už galvų griebtis Konstitucijos kūrėjus), kad Konstituciją pildo ne Tauta ar jos atstovybė (Seimas), kaip numatyta Konstitucijoje, bet… Konstitucinis Teismas. Dabar štai turime KT pirmininką D. Žalimą, kuris neraudonuodamas Lietuvos Konstituciją nužemina prieš ES teisės aktus, pamiršdamas 2006 m. KT nutartį ir iki šiol bertus paaiškinimus apie KT doktrinos „tęstinumą, stabilumą, perimamumą“.

Nuo šiol nebegalima Lietuvos Konstitucijos nuostatas suprasti kitaip nei ES teisę. Kitaip tai „susišauks su tuo, kas kalbama Rusijoje“.

Tradicinę lietuvišką, krikščionišką šeimos sampratą, už kurią ir balsavo Tauta 1992 metais, Konstitucinis Teismas paniekino dar 2011 metais, kai išaiškino šeimos sampratą ne pagal Konstituciją, o pagal savo, KT teisėjų pasaulėžiūrą.  Priminsiu, ką tuomet savo atskiroje nuomonėje rašė KT teisėja Ramutė Ruškytė: „Viena vertus, Konstitucinis Teismas pažymi, jog „tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį“ (...). Kita vertus, Konstitucinis Teismas nepaaiškina, iš kokių konkrečių Konstitucijos normų ir principų kyla emocinio prieraišumo ir pan. elementų, kaip šeimą apibūdinančių požymių, būtinumas, neatskleidžia nuo kurio momento ir kas deklaruoja, kad prisiimtos tam tikros teisės ir pareigos, kad tokį darinį jau būtų galima vadinti šeima.“

Paprasčiau tariant, jau 2011 m. KT nutarė, kad šeima yra visai ne tai, ką supranta dauguma piliečių ir kas jų valia apibrėžta Konstitucijoje, o tai, ką interpretuoja KT teisėjai – emocinis prieraišumas. Ši teisėjų interpretacija nuo šiol teisėje ir laikoma konstitucine šeimos sąvoka. Nesvarbu, kad tokių žodžių nėra Konstitucijoje, kad už tokią nuostatą niekada nebalsavo Lietuvos piliečiai, kad tokiu būdu KT grubiai pažeidė Konstitucijos straipsnių nuostatas apie Tautai priklausantį suverenitetą, kad „svarbiausi valstybės ir Tautos klausimai sprendžiami referendumu“, o ne KT nutarimais, kad „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“ – paėmė, išardė 38 Konstitucijos straipsnį apie šeimą ir santuoką – ir taškas. Visi, kas tam prieštarauja – „susišaukia su tuo, kas kalbama Rusijoje“…

Šokiruoja, kai šviežiausiame savo nutarime KT, nesibodamas savo piliečių, skelbia, jog konstitucinė šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu, Šokiruoja, kai KT pirmininkas, komentuodamas šį KT nutarimą, apsimeta, jog toks išaiškinimas susietas ne su gėjų šeimomis. Šokiruoja, nes sako netiesą. Ir tai geriausiai patvirtina šis šio KT nutarimo sakinys: „demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamu pagrindu, remiantis konstituciškai svarbiais tikslais inter alia viešąja tvarka, diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos (...)“.

Supratote? Įsiskaitykite dar kartą: daugumos visuomenės nuomonė negali būti konstituciškai pateisinamu pagrindu!

Daugumos visuomenės nuomonė gali būti ignoruojama, jei taip nuspręs KT. 

Ir dar įsiskaitykite: tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės stereotipai negali būti pagrindu. Supratote? Čia taikoma absoliučios daugumos piliečių nuomonei dėl gėjų šeimų ir santuokų. KT teisėjai atvirai teigia, kad žino daugumos piliečių nuomonę šiuo klausimu, bet jiems – „dzin“. Tai tik „tam tikro laikotarpio stereotipai“.

Štai toks itin gerai apmokamos teisinės mažumos žvilgsnis į mus, į daugumą. Anot jų, į mažaraščius būrus, kuriems nesuteikta teisė interpretuoti savo gyvenimų.

Į tuos, kurie vis dar vertina savo istoriją, protėvių papročius, tradicijas (pagal KT – tam tikro laikotarpio stereotipus).

Kurie vis dar naiviai tiki tuo, kas parašyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje:

„Lietuvių tauta, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją“.


Vaiko gimimas santuokoje – pagrindinis rodiklis, kad pora išliks kartu

$
0
0

Jungtinę Karalystę dalina ne tik klausimas dėl Brexit, bet ir santuokos.

Kalbant apie tendencijas, geriau gyvenantys tuokiasi ir dažniausiai lieka kartu, tuo tarpu mažiau pasiturintys nesituokia ir susiduria su žymiai didesne išsiskyrimo rizika.

Naujausi šalies Nacionalinės statistikos tarnybos duomenys rodo, kad vaikui gimstant dažniausiai tėvai yra pora ir turbūt tikisi tokia išlikti.

85 proc. tėvų, kurie kūdikio susilaukė 2017 metais, vaikui gimstant gyveno kartu. Tačiau atsiranda skirtis tarp tų, kurie susituokia ir kurie – ne.

Didžiausias pajamas gaunančių asmenų grupėje dauguma naujagimio susilaukusių porų yra susituokusios. 3/4 motinų, užimančių vadovaujančias ar kitas profesionalias pareigas, yra ištekėjusios. Šioje pasiturinčiųjų grupėje santuoka yra gyva, sveika ir nėra realaus to pasikeitimo ženklo.

Tai – geros naujienos, nes prieš kelerius metus atlikta analizė rodo, kad buvimas susituokus gimstant vaikui yra pats pagrindinis rodiklis, kad pora išliks kartu, kol vaikas pabaigs mokyklą. Išsiskiria 24 proc. susituokusių porų ir 69 proc. porų, kurios niekada nebuvo susituokusios.

Vis dėlto vidutinių ir žemų pajamų grupėse ištekėjusios buvo mažiau nei pusė jaunesnių nei 35 metų naujų mamų. Šiose grupėse santuokų toliau mažėja: kai kuriose grupėse santuokų dalis per pastaruosius trejus metus sumažėjo 5 procentais.

Nuo 2004 metų, kai buvo įvestos mokesčių lengvos, Jungtinės Karalystės politika skatina šią skirtį. Liūdnai pagarsėjusi vadinamoji sankcija porai (angl. couple penalty) žemesnes pajamas gaunančioms poroms leidžia apsirūpinti tūkstančiais svarų sterlingų per metus daugiau, jeigu jie gyvena – arba apsimeta, kad gyvena – atskirai ir nesituokia.

Prieš kelerius metus buvo išryškintiįrodymai apie šio ydingo papirkimo efektyvumą: šimtai tūkstančių daugiau žmonių reiškė pretenzijas į mokesčių lengvatą vienišiems tėvams nei iš tikrųjų buvo vienišų tėvų.

Kiek dar metų turės praeiti, kad valdžia suprastų, jog jos politika baudžia už santuoką tarp skurdžiausiai gyvenančių, moka už šeimų iširimą ir taip iš pagrindų pamina įsipareigojimus ir stabilumą?


Minimos Krašto apsaugos savanorių pajėgų įkūrimo 28-osios metinės

$
0
0
KASP nuotr.
Sausio 17 d., 12 val. Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) minėdamos 28-ąsias įkūrimo metines rengia iškilmingą rikiuotę, kurios metu bus apdovanota geriausia praėjusių metų KASP kuopa, pagerbti kariuomenės kūrėjai, garbės savanoriai ir karių savanorių darbdaviai, aidės istorinės patrankos šūviai.

Geriausios kuopos išrinkimas iš visų Krašto apsaugos savanorių pajėgų 62-jų kuopų yra visų KASP karių motyvavimas siekti geriausių rezultatų karinio rengimo, kuopos personalo komplektavimo, drausmės, karių pratybų lankomumo, šaudymo ir matomumo visuomenėje kriterijuose.

„Lyderio pozicijas išlaikanti Gargždų kuopa gali didžiuotis savo rezultatais. Šios kuopos pasiekimų paslaptis – karių savanorių asmeninė ir kolektyvinė motyvacija: geriausios kuopos vardą išlaikyti padėjo eiliniai kariai, puikiai atlikdami savo tarnybą“, – sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, praėjusiais metais pereinamąjį apdovanojimą – istorinį atkurtą XIV amžiaus kalaviją, įteikęs kapitono Lino Ambraziūno vadovaujamai Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 302-oji lengvųjų pėstininkų kuopai, įsikūrusiai Gargžduose. Šiemet ši kuopa, jau ketvirtąjį kartą iš eilės iškovojo geriausios kuopos titulą.

Geriausios kuopos rinkimų kriterijų rezultatai yra vieši, kitų kuopų kariai juos mato, lygina su savaisiais ir konkurencija dėl geriausios kuopos vardo KASP yra karšta. Daugelio kuopų rezultatai šiemet vos keliais balais skyrėsi nuo nugalėtojų. Antrąją vietą šiemet užėmė Dainavos apygardos 1-osios rinktinės Štabo aprūpinimo kuopa, o trečiąją – Žemaičių rinktinės 301-oji pėstininkų kuopa.

Šiemet pirmą kartą Lenkijos savanorių pajėgos (Wojska obrony terytorialnej), atstovaujamos vado brg. gen. Wiesław Kukuła, pasirašys bendradarbiavimo susitarimą su Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgomis. Taip pat kaip ir kasmet, minint KASP įkūrimo metines, bus pasirašytas Lietuvos, Latvijos ir Estijos Savanorių pajėgų bendradarbiavimo susitarimas. Šiais metais juos pasirašys Latvijos „Zemessardze“ vadas brg. gen. Ainārs Ozoliņš, Estijos „Kaitseliit“ vadas gen. mjr. Meelis Kiili bei Lietuvos KASP vadas plk. Dainius Pašvenskas. Bendradarbiavimo susitarimuose numatomas karių dalyvavimas karinio rengimo, sporto ir kituose renginiuose.

KASP įkūrimo metinių minėjimo tradicija jau tapo „Diena su uniforma“, kai visoje Lietuvoje kariai savanoriai, įprastai dėvintys uniformą tik pratybų metu, dažniausiai savaitgaliais, atrodo kariškai ir būdami civiliniuose darbuose, mokslo įstaigose ar laisvalaikiu.

Renginių programa:

10.00-11.00 val. Šv. Mišios Lietuvos kariuomenės pagrindinėje ordinariato Šv. Ignoto bažnyčioje (Šv. Ignoto g. 6);

12.00-12.45 val. Iškilminga rikiuotė Nepriklausomybės aikštėje prie LR Seimo rūmų (Gedimino pr. 53);

13.30-14.00 val. Trijų Baltijos šalių Savanorių pajėgų bendradarbiavimo plano pasirašymo ceremonija ir Lenkijos Savanorių pajėgų bendradarbiavimo plano pasirašymo ceremonija Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.

1991-ųjų metų sausio 17 dieną, po Sovietų Sąjungos bandymo ginkluota jėga nuversti teisėtą Lietuvos vyriausybę, Aukščiausioji Taryba priėmė Įstatymą dėl Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) įkūrimo. Remiantis šiuo įstatymu oficialiai pradėjo veikti Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT, 1998 m. reorganizuota į KASP). Įstatymas įteisino ir juridiškai legalizavo jau veikiančias savanorių formuotes, sudarė prielaidas paskirti vadovybę, formuoti dalinius. Įkūrus Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, buvo išspręstas vienas esminis uždavinys – į valstybės gynimą oficialiai buvo įtraukta visuomenė, kuri valstybę jau gynė remdamasi įstatymu.

Šiuo metu Krašto apsaugos savanorių pajėgos rengia karius savanorius Lietuvos Respublikos sausumos teritorijos ginkluotai gynybai. Pajėgose tarnauja apie 4900 karių savanorių – pagal kario savanorio sutartį savanoriškai įsipareigojusių karo prievolininkų, atliekančių nenuolatinę karo tarnybą. Kovinio rengimo pratybos kariams savanoriams vyksta apie 30 dienų per metus, dažniausiai savaitgaliais, todėl savanoriai suderina tarnybą kariuomenėje ir civilinę veiklą – darbą ar studijas. Kariais savanoriais gali tapti LR piliečiai nuo 18 iki 60 metų.

Benas Johnsonas. Nauji tėvai privalo likti namie? Pamokos iš Europos

$
0
0

Neseniai nustebau perskaitęs Wall Street Journal straipsnį, raginantį priversti tėvus keisti savo vaikų auklėjimo būdus. Itin nustebino kai kurių katalikų pasiūlyta mintis jog taip bus išsaugotos „konservatyvios šeimos vertybės“. Turint omeny panašių bandymų nesėkmę Europoje, tokie teiginiai atrodo mažų mažiausiai keistai.

Diskusiją pradėjo Džoana Lipman savo straipsnyje „Norite lygybės? Tegul ką tik iškepti tėčiai pasilieka namuose“. Ji atkreipė dėmesį į tai, […] kad „JAV yra vienintelė išsivysčiusi valstybė, kuri neverčia tėvų imti apmokamų tėvystės atostogų“ – ir kad „itin svarbu šias atostogas paversti „privalomomis“.

Lipman pažymi, kad grįžusios po ilgesnių motinystės atostogų į darbo rinką, moterys uždirba mažiau ir jas rečiau paaukština pareigose. Ji tvirtai laikosi nuomonės, jog vyrai taip pat turėtų būti priversti išeiti ilgesnėms tėvystės atostogoms – taip jų karjeros vienodai nukentėtų ir tokiu būdu būtų pasiekta „lygybė“. […]

Vis dėlto, Europoje jau matoma ženklų, kad tokia politika ne tik kad nepasiekia savo tikslų, bet ir apsunkina šeimų materialines gyvenimo sąlygas, verčia tėvus labiau priklausyti nuo valstybės teikiamų paslaugų bei didina skyrybų riziką.

Privalomosios tėvystės atostogos didina skyrybų tikimybę

Tėvystės atostogų šalininkai šlovina Švediją. Iki 1995-ųjų tėvai šioje šalyje patys spręsdavo, kaip paskirstyti jiems (gausiai atrėžtas) tėvystės atostogas. Realybėje moterys pasiimdavo didžiausią dalį – kaip ir kiekvienoje EBPO šalyje, kurioje joms buvo suteikta pasirinkimo teisė. Po to Švedijos vyriausybė, vardan lyčių lygybės ir tam, kad sustiprėtų ryšys tarp tėvų ir vaikų, griežtai „išrašė“ vieno mėnesio tėvystės atostogas išskirtinai tėčiams. Lūkesčiams sužlugus, 2002-aisiais vyriausybė prailgino tėvų atostogas iki dviejų mėnesių, 2016-aisiais – trijų. Šiuo metu Švedijos politikai siūlo tėčiams skirti ir penkis mėnesius vietoj trijų, kad sulauktų taip trokštamų rezultatų.

Didžiausia tėvystės atostogų problema yra ta, kad jos labiau ardo šeimą, nei ją sustiprina. AmericanEconomic Journal 2018 m. spalio mėnesį paskelbtastyrimas parodė, kad 1995-ais metais įvesta „reforma, paskatino tėvus išeiti tėvystės atostogų, bet taip pat padidino skyrybų tikimybę, lyginant su poromis, kuriose tėčiai neidavo tokių atostogų“. (Pridėtas akcentavimas). Išsiskyrusių tėvų vaikai dviem ir trim kartais labiau linkę užbaigti savo gyvenimą skurde.

Tyrėjai taip pat nustatė, kad dėl tokios politikos „tiek tėvų, tiek motinų pajamos sumažėjo“. Kadangi vyriausybė dalį motinoms skirtų mokamų vaikų priežiūros atostogų „perkėlė“ vyrams, „moterys savo sutrumpėjusias mokamas motinystės atostogas kompensavo nemokamomis ir dėl to šeimos pajamos dar labiau sumažėjo“. Kaip rašė New York Times: „moterys, vienu metu norėjusios, kad jų vyrai labiau padėtų auginti vaikus, vis dažniau apgailestauja, kad per mažai laiko praleidžia namie“.

Kadangi įstatymas kompensuoja 80 procentų tėvų įprastinio atlyginimo ir dažniausiai vyrai uždirba daugiau nei moterys, šeima patiria patiria didesnį ekonominį smūgį, kai ji praranda penktadalį savo pajamų. Tyrėjai įsitikinę, kad dėl mažesnių pajamų didėja skyrybų tikimybė.

Išryškėjo ir kitas eksperimento trūkumas: remiantis 2005 metų tyrimo rezultatais, „kai vaikai suserga tėvai rūpinimąsi jais vis tiek palieka mamoms“. Taigi, net ir išėję tėvystės atostogų, vyrai nebūtinai skirs tiek dėmesio šeimai kaip moterys.

Tėvystės premija

Lipman teisingai pažymi, kad „30 metų trukęs tyrimas, kuriame dalyvavo 12686 žmonių, atskleidė, jog moterų pajamos sumažėjo 4% po pirmojo vaiko gimimo, kai tuo tarpu tėčių pajamos pakilo 6%“. Tapus tėvu vyrų atlyginimai (taip pat ir kiti jų gerovės rodikliai) kyla, ir anot Profesinių sąjungų kongreso, jų pajamos dar labiau šokteli po antrojo vaiko gimimo.

Tačiau jei šiuos faktus aiškinsime vien tik kaip „darbdavių prielankumą vyrams“, kaip tai daro Lipman, esminės priežastys liks užgožtos. „Piu tyrimų centras“ 2013-aisias nustatė, kad tėvai, auginantys nepilnamečius vaikus dirba septyniomis valandomis per savaitę ilgiau nei vyrai, neturintys vaikų. „O moterys praleidžia mažiau laiko darbe, nei pilnu etatu dirbančios neturinčios vaikų moterys – vidutiniškai trimis valandomis per savaitę (ir 13 valandų mažiau nei jų vyrai).“

Mokslininkai nesutaria dėl priežasties. Bet tėvystė ir pasiryžimas uoliai dirbti eina koja kojon. Naujai iškeptos mamos taip pat sunkiai pluša – bet jų rūpesčiai pasiskirsto perpus: darbui ir šeimai. Įvairių apklausų metu, moterys pirmenybę teiktų didesniam lankstumui darbe ir daugiau laisvo laiko vietoj didesnio atlygio. Net ir po Didžiosios recesijos, 40 proc. moterų teigė iškeisiančios aukštesnį atlyginimą į darbo lankstumą, kad geriau galėtų susidėlioti savo įsipareigojimus.

Socialinė inžinerija kenkia moterims, vyrams ir vaikams

Kai kurios moterys galbūt teikia pirmenybę karjerai nei laikui, praleistam namuose su vaikais. Visos diskriminacijos formos, savaime suprantama, turėtų būti pažabotos. Bet moterys taip pat neturėtų būti baudžiamos už tradicinių vertybių laikymąsi ir laiko skyrimą vaikams, o ne karjerai. Tai turėtų spręsti pačios šeimos. Kadangi nėra vienodų šeimų, vyriausybė (arba darbdavys) neturėtų primesti vienodos sistemos visiems, kuri neabejotinai pakenktų vienoms ar kitoms šeimos, atimtų galimybę atitinkamai auklėti vaikus, ir apskritai labiau apsunkintų jų gyvenimus. Švedijos šeimos, jau suprato, kad tėvystės atostogos neatnešė laukiamų rezultatų ir susilpnino šeimas. […]

Tikrųjų šeimos vertybių esmė – vertinti šeimą ir apsaugoti ją nuo socialinės inžinerijos ir pašalinio įsikišimo į intymiausią ir labiausiai vertinamą dalyką – vaikų auklėjimą.

Y-News

Rasa Čepaitienė: „Konstitucinis Teismas jaučiasi esąs aukščiau Konstitucijos“

$
0
0
propatria.lt nuotr.

17 pilietinių organizacijų kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kad šis neišaiškintų, jog Baltarusijos pilietis turi teisę gyventi Lietuvoje vien dėl to, kad Danijoje susituokė su Lietuvos piliečiu. Tačiau Konstitucinis Teismas, kaip ir buvo galima tikėtis, visuomenės balsą ignoravo, tarp pasirašiusių buvo ir apie 100 iškilių Lietuvos piliečių. Viena jų - istorikė prof. Rasa Čepaitienė - įspėja: dabar bus tik blogiau.

„Iš esmės Konstitucinio Teismo išaiškinimas atveria kelią įvairioms šeimos ir santuokos sąvokos interpratacijoms, įskaitant ir poligamiją, kas jau atsirado Vokietijoje. Ten Konstitucinis Teismas išaiškino, kad poligamija neprieštarauja šalies Konstitucijai, nes ją propaguoja Vokietijoje gyvenantys musulmonai. Taip pat sumažinti ir amžiaus apribojimai, jau ir su vaikais galima susituokti ir tai neprieštarauja Vokietijos Konstitucijai. Todėl kyla pavojus, kad ir Lietuvoje gali būti kitaip išaiškinta šeimos bei santuokos samprata“, - sakė R.Čepaitienė.

- Konstitucinis Teismas sako, kad reikia vadovautis vienu ES Teisingumo Teismo sprendimu vieno Rumunijos piliečio byloje. Pastarojo atžvilgiu priimtas palankus sprendimas, jam leidžiant gyventi kartu su tos pačios lyties sutuoktiniu. Ar nėra keista, kad Liuksemburge reziduojančio teismo sprendimai turi įtakos mūsų Konstitucijai?

- Iš esmės taip. Kyla grėsmė Lietuvos suverenumui, nes jau abejojama, ar mūsų Konstitucija yra aukštesnė už ES teisę. Kita vertus, mane stebina argumentas, kad galima padaryti išimtį Baltarusijos piliečiui, susituokusiam su Lietuvos piliečiui, ir duoti jam leidimą gyventi pas mus, nesuteikiant kitų pilietinių teisių. Tai irgi keistai skamba.

- Labai primena situaciją, kai homoseksualai iš pradžių norėjo tik eitynių ir dievagojosi, kad nieko daugiau nereikalaus, bet po to ėmė reikalauti santuokų, net įsivaikinimo teisės...

- Taip, Overtono langas (Overtono langas - politinė teorija, apibūdinanti, kaip viešoji nuomonė gali būti pakeista taip, kad idėjos, kurios anksčiau buvo laikomos beprotiškomis, gali būti priimtos ilguoju laikotarpiu, - aut. past.). Galima prieiti iki absurdų. Man lygiai taip pat užkliuvo, kai mūsų aukščiausi šalies vadovai, tarp jų ir prezidentė, palaikė JT Migracijos paktą. Specialiai pasižiūrėjau Lietuvos prezidento priesaikos tekstą, o jame pažadama rūpintis Lietuvos žemių vientisumu, stiprinti Lietuvos Nepriklausomybę. Iš esmės pritarimas paktui prieštarauja tam, tai kaip tada yra su prezidento priesaika? Taip pat ir kitų, kurie viešai duoda priesaikas Seime? Tai - labai plati ir rimta problema.

- Neaiškus Konstitucinio Teismo vaidmuo. Jis remiasi europinių teismų praktika. Tai gal tada ir reikia formuluoti: jis aiškina ne tai, ar konkretus teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, o tai, ar neprieštarauja ES teismų sprendimams?

- Taip, yra toks paradoksas, kad lyg ir turėtume gyventi pagal Konstituciją, kuri priimta Lietuvos piliečių daugumos balsavimu, tačiau... Konstitucija turėtų būtų pagrindinis šalies dokumentas, kuris remiasi sveiku protu, tradicijomis, mūsų šalyje nusistovėjusia kultūra ir piliečių daugumos sutarimu. Tačiau kažkas kitas, apeinant visuotinį sveiką protą, bendrą susitarimą, gali išaiškinti bet ką. Turiu mintyje Konstitucinį Teismą, kuris pasitaria su kažkokiomis dvasiomis ir nusprendžia, kad žino daug geriau, nei visi kiti piliečiai. Taip yra ne kartą buvę. Konstitucija yra aukščiau nei teisinis dokumentas, nes tai yra visų piliečių susitarimo pagrindas. Tačiau Konstitucinis Teismas jaučiasi esantis aukščiau Konstitucijos.

- Lietuvoje nepripažįstama tos pačios lyties santuoka, todėl du homoseksualai susituokė Danijoje ir dabar reikalauja leisti gyventi Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje jų santuoka yra neteisėta. Ar tai ne tas pats, kaip nusipirkti narkotikų Olandijoje, kur jie įteisinti, ir, atsivežus į Lietuvą, reikalauti leisti juos vartoti?

- Labai taiklus palyginimas. Kita vertus, žinau, kad labai didelių problemų dėl leidimo apsigyventi Lietuvoje turi ir heteroseksualios poros, kurių abi pusės yra skirtingų tautybių. Todėl šiuo atveju galima kelti ir klausimą, kodėl homoseksualūs asmenys yra aukščiau kitų susituokusių porų.

- Manote, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimuose yra priklausomas nuo elito, nors turėtų būti nepriklausomas?

- Bijau, kad taip. Mūsų elitas apskritai yra orientuotas į vadinamąsias europietiškas vertybes ir mūsų nacionaliniai interesai netenka jokios galios. Galios centras yra kitur. Nors manau, kad žmonės, prieš beveik 30 metų rašę Konstituciją, net neįsivaizdavo, kad po kurio laiko nežinosime, kas yra santuoka, kas yra šeima. Turime reikalą su fundamentaliu, žmogaus tapatumo perkonstravimo projektu. Minėta byla yra tik viena iš formų. O dabar jau kalbame ir apie Stambulo konvenciją, apie 57 lytis, ar kiek ten jų yra. Apklausos rodo, kad visuomenė laikosi tradicinių vertybių, tačiau elitas į tai nekreipia dėmesio.

- Kalbama, kad bendros kompetencijos teismuose reikėtų tarėjų. Galbūt panašiai galėtų būti ir Konstituciniame Teisme: kai jis bando išaiškinti vieną ar kitą Konstitucijos straipsnį, gal tegul pasikviečia vieną iš jos kūrėjų ir paklausia, kas buvo turėta mintyje? Gal tada nekiltų abejonių ir dėl to, ar vyras+vyras yra šeima, ar ne?

- Būtų labai gražu, bet vargu ar galima to tikėtis, nes dauguma iš Konstitucijos kūrėjų yra opozicija to, kas dabar vyksta. Todėl Konstituciniam Teismui neprasminga būtų juos kviestis konsultacijoms.

Vytautas Sinica. Europa ir naujasis marksizmas

$
0
0
D. Pipo (DELFI) nuotr.
Sekite autorių Facebook

Lietuvoje vis dar neįprasta kalbėti apie naująjį marksizmą ir daug kas stebisi apie tai girdėdami. Juo labiau žmonės stebisi, kai marksizmas siejamas ne su Rusija, o su Vakarais ir Europos Sąjungos projektu. Pirminė pokario Europos vienijimo iniciatyva buvo krikščioniška ir radikaliai antimarksistinė. Ši iniciatyva faktiškai žlugo 1954 metais, o galutinai jos atsisakyta aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Krikščioniška vieningos Europos vizija buvo pakeista iš pradžių funkcionalistine ir iš esmės liberalia, o vėliau ir atvirai marksistine filosofija. Šiandieninė Europos Sąjungą grindžianti doktrina yra jų abiejų samplaikos rezultatas, todėl tikslu ir teisinga, nors kol kas ir neįprasta ją vadinti liberalkomunizmu. 

Šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje Europos Bendrijos politinėje darbotvarkėje įsivyravo diplomato ir konjako prekeivio Jeano Monnet vizija. Pagal ją, būsimoji Europa turi būti sukurta iš naujo ir iki šiol apskritai neegzistavo. Būsimosios Europos kūrimas numatytas per laisvą prekybą, bendrus interesus ir nuolatinį krizių įveikimą. Bent pirmieji du – iš esmės liberalūs principai.  Tačiau Monnet vizija jau remiasi ir negatyvios dialektikos principais – viena pamatinių naujojo marksizmo idėjų. 

Europos vienijimo projektą grindžia socialinis konstruktyvizmas. Tai tikėjimas, kad visi pokyčiai visų pirma vyksta žmonių sąmonėse ir visa socialinė tikrovė, kiekvienas jos aspektas, yra dirbtinai sukurtas žmonių ir žmonių gali būti perkurtas. Toks požiūris neįmanomas be negatyvios dialektikos. Ji teigia, kad tikrovė priklauso nuo to, kaip ji yra suvokiama, ir kad pokyčiai plėtojasi nuolatinio to, kas buvo, neigimo keliu. Europos vienijimo projekte kaip tik tai ir vyksta: istorinės ir socialinės aplinkybės (pirmiausiai karo patirtis) steigia naująjį Europos subjektą (būsimąjį europietį), tačiau šis įsisąmonina, kad politinę tikrovę reikia ne pažinti, o kurti ją anapus patirties nubrėžtų rėmų. J. Monnet mintis, kad Europa iki šiol neegzistavo ir turi būti sukurta, yra neomarksizmo negatyvios dialektikos išraiška. 

Europos integracija galima tik per nepaliaujamas krizes, kurios visada turi būti išsprendžiamos ne keičiant pačią situaciją (tai yra, ne sprendžiant problemą), o keičiant suvokimo būdą. Monnet sako, kad būsimas situacijas pralenkia ir de facto sukuria jų įsivaizdavimas sąmonėje, taigi tikrovę keičia tam tikra reguliatyvinė idėja, tarsi tai, kokius akinius pasirinksime žiūrėjimui į pasaulį. Neofunkcionalistinėje Europos vienijimo vizijoje tokia reguliatyvinė idėja yra rinkos idėja, tad ES legitimuojama principu, kad viskas daroma vardan geresnio rinkos funkcionavimo, esą laiduosiančio ES šalių klestėjimą. Neatsitiktinai kritinė teorija (naujasis marksizmas) ir jos priešybių įveikinėjimo logika tampa ES integracijos logikos dalimi. Nuostata keisti mąstymą (perinterpretuoti realybę) krizės akivaizdoje yra būtina vykstančio integracijos projekto sąlyga. Dabartinė ES integracijos kryptis yra nuosekliausias negatyviosios dialektikos taikymo politikoje atvejis. 

Pusę amžiaus plėtojamas Europos vienybės projektas neatsiejamas ir nuo kitų pamatinių naująjį marksizmą apibrėžiančių teorijų. Tarp jų itin ryškios dvi – Erico Hobsbawmo išrastõs tradicijos ir Herberto Marcuse`s represyvios valstybės bei mažumų emancipacijos idėjos. XXI amžiuje Europos Sąjungos lyderiams tapo įprasta viešai teigti, kad moderni suvereni nacionalinė valstybė, Europos šalių tautinis homogeniškumas ir apibrėžtas jų teritoriškumas yra ne tik istoriškai atsitiktinis, tačiau ir žalingas reiškinys [1]. Iškiliausi šiandieniniai Europos projekto kritikai „Paryžiaus manifeste“ nurodo, kad „Europa puikuojasi beprecedenčiu įsipareigojimu žmogaus laisvei, tačiau ši laisvė yra labai vienpusiška. Ji pateikiama kaip laisvė nuo suvaržymų: seksualinė laisvė, saviraiškos laisvė, laisvė „būti savimi“. 68-ųjų karta laiko šias laisves brangiomis pergalėmis prieš kadaise visagalį ir represinį kultūrinį režimą.“ [2]   

Iš tiesų neofunkcinis-marksistinis – arba kaip nuo šiol vadinsime – liberalkomunistinis Europos vienijimo projektas perėmė ir pritaikė minėtas neomarksistų idėjas. Taũtos, kaip galutinis politinių pasirinkimų legitimacijos pagrindas, traktuojamos kaip atgyvenęs ir keistinas XIX-XX a. tariamos socialinės inžinerijos, visų pirma tautinių simbolių ir mitų kūrimo produktas [3]. Pagal šią marksistinę logiką, lietuvių tauta atsirado, o čia gyvenantys žmonės susiprato esą lietuviais, nes jiems šią nepagrįstą mintį kaip propagandą įpiršo Basanavičius, Kudirka ir kita to meto nacionalistinė inteligentija. Tuo pačiu metu europinį tapatumą mėginama kurti formuojant naujas „europines tradicijas“ ir rašant naują europinę istoriją [4]. Iškalbinga, kad Europos istorija visada rašoma kaip individo išsivadavimo iš bet kokių suvaržymų istorija. Šios pastangos sukurti Europos istoriją pasmerktos prieštaravimams, nes neįmanoma kurti tapatumo, jo neapibrėžiant, tačiau pasirinktas kelias kaip tik neleidžia apsibrėžimo. Kuriamoji Europa privalo būti atvira visam pasauliui, Kitą mylėti ir priimti labiau nei savą, o kartu apsimesti, kad tarp jų nemato jokio skirtumo.

G. Delanty teigimu, Europai būtina rasti europinę tapatybę, kuri būtų pakankamai tvirta telkti savo narius, bet ir pakankamai plati, kad juos įtrauktų, o ne atstumtų [5]. G. Delanty nurodo, jog marksistų taip trokštamą universalistinį principą (pagal kurį tautos neturi reikšmės, nes visi esame tik viena žmonija) įgyvendinti, taigi ir Europos tautų vienybę užtikrinti, įmanoma tik panaikinus ribotus kolektyvinius tapatumus, kurie dalija Europos šalių visuomenes [6]. Pokariu ir ypač po SSRS prievartinio režimo nesėkmės tam pasirinktas subtilus metodas – sąmoninga ir tikslinga skirtybių ir įvairovės gamyba, vadinamoji tapatybių politika [7]. Tapatumą laiduojantys kolektyviniai bruožai (lytis, orientacija, tautybė, rasė, religija ir taip toliau) yra išryškinami viešojoje erdvėje, pabrėžiamos vis naujos ir vis kitokios žmonių grupės ir jų išskirtinumo egzistavimas, o tada įtvirtinama nuostata, kad teisiškai šis tapatumas neturi jokios reikšmės. Tai pavadinama nediskriminavimu. Tam pasitarnauja H. Marcuse`s „represyvios tolerancijos“ teorija – nuostata, jog politinė valdžia turi aktyviai prisidėti prie mažumų emancipacijos ir dominuojančių tapatumų ar nuostatų slopinimo [8]. Tolerancija visais laikais reiškė pakantumą tam, ką laikai esant klaida ar blogiu, o nediskriminavimas – skirtingus dalykus traktuoti skirtingai, o vienodus vienodai. Naujojo marksizmo pasaulyje abi sąvokos apsiverčia aukštyn kojomis. Tolerancija nuo šiol reiškia apskritai atsisakyti, kas yra moraliai gera arba bloga. Nediskriminavimas – skirtingus dalykus traktuoti kaip vienodus. 

Taip, viena vertus, konstruojamos ir laisvinamos įvairios mažumos ir kartu unifikuojama paneuropinė visuomenė – būsimas, Nyčės žodžiais, gerasis europietis turi gebėti matyti ir ignoruoti tapatumus, nes šie esą neturi jokios reikšmės ir neturi būti kolektyvinio apsibrėžimo pagrindu. Taip neutralizuojant kolektyvinius tapatumus prarandama ir juos lemiančių bruožų ar elgesio vertinimo galimybė. Žmonių ar jų elgesio skirtumus naujasis marksizmas leidžia pastebėti ir aprašyti, bet jokiu būdu ne vertinti. 

Prancūzų filosofas Pierre`as Manent tiksliai apibūdina, kaip visa tai reiškiasi dabartinėje Europos Sąjungoje: „Bet koks didelis kolektyvinis skirtumas kelia pavojų žmonijos vienybei, todėl reikia, kad bet koks skirtumas būtų mažas. [...] Vienintelis tikrai blogas dalykas [tapo] galvoti ar veikti manant, kad viena gyvenimo forma blogesnė ar geresnė už kitą“ [9]. Tačiau kai jokia elgesio forma, kaip sako P. Manent, negali būti vertinama gerumo atžvilgiu, jokių normų apskritai nelieka. Nė vienas istoriškai susiformavęs gyvenimo būdas, nė vienos tautos nuostatos nebegali būti vertintinos kaip turinčios savaiminę arba moralinę vertę, todėl gali ir turi būti laisvai keičiamos europeizacijos proceso metu visuomenėse įtvirtinant šalyse narėse naujas, joms svetimas ir Europos mastu vienodas viešojo elgesio normas bei tapatumų ignoravimą, kaip svarbiausią normą ir pačios europiečių tapatybės pamatinį principą. Šis individų emancipacijos iš represyvios valstybės ir jos primestų normų procesas tampa Europos vienijimo įrankiu.

Neseniai turėjome porą tobulų pavyzdžių, kaip Europoje – ne žemyne, o pseudopolitinėje teisinėje sistemoje, - praktikoje skleidžiasi neomarksistinė ideologija. Vienas jų buvo 2018 metų birželio 5 dieną, kai Europos Teisingumo Teismas byloje Comanas prieš Rumuniją išaiškino, jog visos ES valstybės narės privalo pripažinti kitose ES šalyse sudarytas vienalytes „santuokas“, leisdamos vienos lyties „sutuoktiniams“ gyventi šalyje net jei vienas jų nėra ES pilietis. Tai reiškia, kad šalys įpareigotos ne pačios įteisinti vienalytes „santuokas“, bet pripažinti jų galiojimą šalyje. Juk vienintelis gyvenimo šalyje teisės pagrindas šiuo atveju – kitoje šalyje ne ES piliečio su ES piliečiu sudaryta vienalytė „santuoka“. Visai neseniai Lietuvos Konstitucinis Teismas aklai perkėlė šią europinės teisėkūros nuostatą į Lietuvą, pripažindamas vienos lyties „sutuoktiniams“ teisę gyventi Lietuvoje jų „santuokos“ pagrindu. Taip pat su komjaunuolišku įkarščiu nuo savęs pridėjo iš mūsų šalies Konstitucijos teksto niekaip nekylančią ir pačių teisėjų išsigalvotą nuostatą, kad „šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu“. Netrūksta mūsų Konstitucijos autorių, kurie gali aiškiai paliudyti, kad rengiant Konstituciją šeimos samprata buvo radikaliai priešinga. Tačiau dekonstruoti prigimtinę šeimos tarp vyro ir moters sampratą nuo pat 1848 metų „Komunistų partijos manifesto“ yra vienas pagrindinių marksizmo tikslų, pastaraisiais dešimtmečiais tapęs pačiu svarbiausiu naujojo marksizmo dekonstrukcijos programos punktu. 

Antrasis pavyzdys dar naujesnis. Europos Žmogaus Teisių Teismas visiškai neseniai išaiškino, kad valstybės turi teisę atimti vaikus iš tėvų, kurie dėl savo įsitikinimų atsisako leisti juos į valstybines mokyklas ir renkasi mokymą namuose. Tai tapę ypač aktualia problema šalyse, kuriose įteisintas ankstyvas ir seksualizuotas lytinis švietimas, konservatyvių tėvų nuomone, nepriimtinas vaikams ir nesuderinamas su jų doroviniais įsitikinimais. Europoje netrūksta vaikų, kurie buvo atimti atsisakymo leisti į tokias pamokas pagrindu. Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimas galutinai įtvirtina nuostatą, kad valstybė geriau žino, kokių vertybių turi būti auklėjai vaikai, o šeimos laisvė ir pirmenybė auklėti pagal savo įsitikinimus yra radikaliai apribojama. Požiūris, kad valstybė geriau už šeimą žino, kokio turinio ir priemonių turėtų būti vaikų auklėjimas taip pat kyla tiesiogiai iš marksizmo doktrinos, dar daugiau buvo plačiai pritaikyta praktikoje Sovietų Rusijoje po Spalio revoliucijos, kai visoje šalyje kūdikiai buvo paimami iš tėvų ir auginami „gerais komunistais“ tam skirtuose internatuose/komunose. Sovietų eksperimentas žlugo, liberalkomunistinės Europos eksperimentas tebevyksta. 

Akivaizdu, kad būtent teismai – visų pirma Europos Sąjungos Teisingumo Teismas – yra tos institucijos, per kurias nežiūrint jokių sutarčių ir beatodairiškai yra plečiama ES valdymo sritis ir siaurinamas šalių suverenumas. Kitos ES institucijos neturi teisės priimti sprendimų kai kuriose srityse kaip švietimas ar šeimos politika. Teisingumo Teismas gali viską, o jo sprendimai laikomi privalomais šalims narėms. Toks šalių suverenumo siaurinimas savaime yra marksistinis nacionalinės valstybės – kaip neva dirbtinio produkto ir neva istorinės atgyvenos – naikinimas. Tačiau žiūrint į europinių teismų sprendimus, akivaizdi tendencija priimti valstybių galias silpninančius, tradicinius tapatumus paminančius, alternatyvas prigimtinei šeimai įteisinančius, kalbinį ir istorinį pliuralizmą įtvirtinančius ir religiją iš viešojo gyvenimo ištremiančius sprendimus. Visa tai yra naujojo marksizmo bruožai. Naujojo marksizmo misija išardyti (arba moksliškiau kalbant, dekonstruoti) tautą, religiją, kalbą, istoriją, šeimą ir viską, kas laiko žmogų pririštą prie jo gimtosios vietos, bendruomenės, papročių ir elgesio normų, yra nuosekliai įgyvendinama Europos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pagalba. Tik visiškai atsisakiusi šios praktikos Europos Sąjunga galės išsivaduoti iš naujojo marksizmo spąstų. 

[1]BBC, „EU should 'undermine national homogeneity' says UN migration chief”, 2012. http://www.bbc.com/news/uk-politics-18519395 ; The Independent, „National borders are 'the worst invention ever', says EC chief Jean-Claude Juncker“, 2016. http://www.independent.co.uk/news/world/europe/national-borders-are-the-worst-invention-ever-says-ec-chief-jean-claude-juncker-a7204006.html ir kt. 

[2]Kolektyvinis manifestas „Europa, kuria galime tikėti“, 2017 https://thetrueeurope.eu/paryziaus-pareiskimas/ 

[3]Eric Hobsbawm, „The Invention of Tradition“, kn. A. Smith, J. Hutchinson, Nationalism Reader. Oxford: Oxford University Press, 1994, p. 77-78.

[4]Liutauras Gudžinskas, „Europos Sąjungos kultūros politika: integracija, dėl kurios nesiderama“. Kn. Istorijos politikos modeliai ir kryptys. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014, 15-62.

[5]Gerard Delanty, „Models of European Identity: Reconciling Universalism and Particularism“, Perspectives on European Politics and Society, 3(3), 2003, 345-359. 

[6]Gerard Delanty, Europos išradimas. Idėja, tapatumas, realybė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, 18. 

[7]Vytautas Radžvilas, „Europos krikščioniškumo klausimu. II dalis“, Vilnius, 2012. http://www. lrytas. lt/sroves/religija/europos-krikscioniskumo-klausimu-ii. htm 

[8]Herbert Marcuse, „Repressive Tolerance“, Kn. Robert Wolff et al., A Critique of Pure Tolerance, Boston: Beacon Press, 1969, p. 95-99.

[9]Pierre Manent, Demokratija be tautų. Apie savivaldos pabaigą Europoje, Vilnius: Versus Aureus, 2008, p. 13

Macronas skelbia „Didžiuosius nacionalinius debatus“

$
0
0
almasdarnews.com nuotr.
Reaguodamas į jau devynias savaites besitęsiančius Geltonųjų liemenių (Gilets Jaunes) masinius protestus, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė inicijuojantis „Didžiuosius nacionalinius debatus“, kurie, kaip tikimąsi, padės sudaryti „naują sutartį su tauta“.

Viešai išplatintame laiške tautai E. Macronas pabrėžė reikiamybę vienytis: „Tam, kad turėtume viltį įveikti savo baimes, būtina ir teisėta, jog didelių mūsų laikų problemų akivaizdoje dirbtume kartu.“ 

Būtent naujai inicijuotus „Didžiuosius nacionalinius debatus“ Prancūzijos prezidentas ir siūlo kaip priemonę, kuri turėtų vesti prie „aiškių idėjų“, leisiančių įveikti šiandien Prancūziją kamuojančias problemas.

Antradienį mažame Normandijos mieste „Didiesiems nacionaliniams debatams“ skirtame renginyje Macronas susitiko su maždaug 600 savivaldos tarybos narių ir patikino, kad įvyksiančių debatų kontekste dabar Prancūziją „drebinantį judėjimą“ mato kaip „galimybę“. Bet tuo pat jis pabrėžė, kad Prancūzijos valdžia netoleruos smurto. „Turime atsisakyti smurto... pyktis niekada neveda į sprendimą“, – aiškino Macronas.

Kaip teigiama, skelbiamuose debatuose numatytos 4 pagrindinės temos – mokesčiai, ekologinė kaita, valstybės struktūra ir viešosios paslaugos. Nors debatuose yra numatyti ir konkretesni, bet vis dar labai abstraktaus pobūdžio 35 klausimai (pavyzdžiui, „Kokių pokyčius norėtumėte įgyvendinti, kad padidėtų žmonių dalyvavimas pilietinėje veikloje?“), į kuriuos piliečiai, kaip tikimąsi, teiksis atsakyti, pats Macronas viešame laiške tautai siekė pabrėžti, kad diskutuoti galima apie bet ką, kas tautai pasirodys esą svarbu. „Nėra jokių tabu“, – teigė jis.

Kaip pranešaLe Figaro, iki kovo 15-osios prancūzai į pateiktus klausimus atsakyti galės savivaldybėse ar internetu. Macrono teigimu, visi rezultatai bus siunčiami valdžiai ir jis savuosius atsakymus į pasiūlymus ir kritiką pateiks balandį.

Parengta remiantis užsienio žiniasklaidos informacija.

Rasa Čepaitienė. Žvilgsnis į 2018-uosius. Tikrumo ilgesys

$
0
0
propatria.lt nuotrauka 
Šiame vis labiau virtualėjančiame pasaulyje tiktai mirtis vis dar lieka tuo, kas tikra. Mirtis, pasak išminčių, yra geriausias mūsų patarėjas – tik pažvelgęs į ją gali suprasti, kuriuo keliu toliau eiti.

Saulio 13-oji, nepaisant eilinės progos pasiginčyti dėl neužmirštuolės (jei simbolis per šiuos metus visuotinai neprigijo, toliau kelia susipriešinimą, gal būtų išmintinga pagaliau jo atsisakyti?) ir neišvengiamo tų dienų tragedijos ir didybės apsinešimo laiko dulkėmis ir ritualo rutina, kaskart atėjusi, mums vėl tai tyliai primena. Primena apie tikrumą. Tikrumą, kylantį iš bendrystės stovint tiesoje ir susikaupime, be baimės, kurį, atgavus Nepriklausomybę, vis labiau keitė nerimas, įtampos, susipriešinimas ir atskirtis. Tikrumą kaip pavyzdį ir siekinį to, kad visų mūsų reikalas yra svarbiau ir aukščiau mano asmeninių reikalų. Šiandien tuo jau sunku net patikėti... Bet tas tikrumo ilgesys nenurimsta, skatina dairytis ne tik aplinkui, bet ir atgal, į praėjusius metus. Ieškant ir klausiant, ko Lietuvos viešojoje erdvėje šiandien daugiau – tikrumo ar regimybių, tiesos ar melo, pastangų telktis, ar noro, į viską numojus, išsivaikščioti?

Atskaitos tašku pasirinkime chronologiją, žyminčią ne tiek kalendorinius metus, kiek simbolinius, vidinius virsmus - nuo vienos Sausio 13-osios iki kitos Sausio 13-osios. Nuo disidentės sesers Nijolės Sadūnaitės iki partizano Jono Kadžionio-Bėdos kalbų Seime, Laisvės premijos įteikimo proga. Pasakytų su panašia vidine jėga, kurios šaltinis - tas pats krikščioniškas tikėjimas, padėjęs šiems laureatams ištverti savo tamsiąsias naktis nepalūžus ir neišdavus. Švelniai, bet tvirtai apeliuojant į susirinkusiųjų ir transliaciją žiūrinčiųjų sąžinę ir moralinį jautrumą. Abu kreipiasi į Prezidentę, prašydami tik vieno - teisingumo. Teisingumo konkrečiam vaikui. Ir teisingumo visai valstybei, niekaip neapsivalančiai nuo sovietinio šleifo. Kurioje teisėsaugos sistema iki šiol lieka desovietizacijos bene labiausiai nepaliesta, uždara ir tik dar labiau konsoliduota, su retomis išimtimis ne teisingumui, o nuogai galiai tarnaujančia grupuote. Išties, atėjo į Seimą bėda ir stojo prieš visą elitą... nėr kur dabar tam dėtis. Atnešė moralinį krachą, negrabiai dangstomą apsimetimo, kad nieko neįvyko, kad jokių prašymų nebuvo. Kaip įprasta, tyliai dedant į krūmus. Juk vis tiek paslaugūs televizininkai sukarpys tas kalbas „kaip reikia“, palikdami mažiausiai aštrius išsireiškimus, o ir pačius kalbų įrašus greit užkiš kur nors toliau nuo akių... ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Grybauskaitės epochos finalas ir vaisiai. Epochos, savo veidmainyste toli perspjovusios vėlyvąjį sovietmetį, su kuriuo turi tiesioginį genetinį ryšį ir giminystę.

Šiuo tiesos ir teisingumo reikalavimu prasidėjo Moderniosios Lietuvos Šimtmečio metai. Ar jis buvo išgirstas? Kol kas ne, bet tokių balsų vis daugiau ir jie stiprėja. Prasidėjo, nors po mūsuose įprasta barokine švenčių pompastika, šurmuliu bei visur plazdančiomis vėliavomis ir buvo labai stengiamasi paslėpti, ką gi iš tiesų švenčiame. O kai kurios iliuminacijos net tyčia klaidino – lyg Lietuvai būtų tik 100 metų. Visgi, bent dalį visuomenės tai paskatino pabandyti suprasti, ant kokio moralinio ir istorinio pamato stovi ši valstybė ir palyginti dabartinę jos būklę bei pavidalą su anuometine, Jono Basanavičiaus kartos kurta vizija, idealais ir programa. Toks sugretinimas buvo labai reikalingas ir veiksmingas, lyg blaivinantis šaltas dušas.

Nuo vasario 16-osios iki lapkričio 23 d. – jubiliejinių metų kulminacijos, atidengus paminklą Jonui Basanavičiui jo gimimo dieną - stebėjome, dalyvavome, gal net patys organizavome daugybę renginių, įrėminusių šį ypatingą laiką. Telkusių ir vienijusių, neįkyriai, bet nuolat primindavusių klausimą: o kur gi yra mūsų šaknys? (šį itin svarbų klausimą mums primins ir rugsėjį apsilankęs popiežius Pranciškus), kas gi šiandien yra tauta ir nepriklausoma nacionalinė valstybė? Sąvokos, nūnai vis labiau išskystančios ir patyliukais stumiamos iš viešosios vartosenos, jau tapusios ne visai korektiškomis ar geriau nevartotinomis. Šiais laikais žodžiai, ypač tariami aukštųjų politikų lūpomis, apskritai turi savybę vis labiau išskysti, atsiskirti nuo veiksmų. Taip jau buvo. Dabartinė viešoji erdvė vis labiau primena L. Brežnevo laikus, kai nei patys valdytojai, nei jų valdomieji jau nebetikėjo tuo, kas buvo oficialiai skelbiama, bet vis tik uoliai vaidino, kad tiki. Nūdien atgimusios sovietinio fasadizmo kūrimo ir palaikymo praktikos – gražūs ir teisingi, patriotizmo kupini žodžiai prieštarauja realiems to paties, juos viešai tariančio politinio isteblišmento sprendimams, kaip, pavyzdžiui, tylus ir ciniškas JT migracijos pakto prastūmimas metų pabaigoje, visuomenei nė nespėjus susiorientuoti, kas gi vyksta. Visapersmelkianti šizofrenija. Kognityvinis disonansas. Tiek prie jos pripratome, kad lyg ir nebepastebime to vidinio skilimo, gyvenimo iškreiptų veidrodžių karalystėje, kai viena galvojama, kita sakoma, trečia daroma, ir tai, kaip ir tuomet, sovietinio sąstingio laikais, vadinama pažangiu ir sektinu dalyku.

LSSR irgi buvo leidžiama šiokia tokia, griežtai apibrėžta ir budriai kontroliuojama tautinių sentimentų raiška, bet tik tol ir tik tiek, kol netapdavo ar nebūdavo režimo palaikyta grėsme ir kliuviniu politiškai nugalinto, nutautinto, kultūriškai suniveliuoto, imperijos tikslams realizuoti visiškai pajungto sovietinio žmogaus kūrimo projektui. Nuo J. Stalino laikų įsigalėjo „socialistiniu turinio“ ir „nacionalinės formos“ kultūra. Šiandien, prie „kapitalistinio turinio“, tai „nacionalinei formai“ leidžiama reikštis šiek tiek daugiau, imituojant Kovo 11-osios Lietuvos tęstinumą. Mat Lietuva vėl lyg ir „buržuazinė nacionalistinė“, ar veikiau (kai kam net labai riebiai) „buržuazinė“. Todėl tarpukario Lietuvos Respublikos ir Sąjūdžio laikų simboliai, atmintis, įvaizdžiai įimami į nūdienį politinį diskursą, tačiau jų turinys ir prasmės po truputį išplaunami, kartais iškraipomi ar apverčiami, arba keičiami kitais, labiau „pažangiais“ ženklais, taip nuosekliai žengiant keliu, kuriame nebelieka skirties tarp laikų, kai „ir tuomet dirbome Lietuvai“ ir šiandienos, nes tų pačių veikėjų toliau uoliai triūsiama „vardan tos“. Todėl galima sakyti, kad neatsitiktinai per visą Šimtmečio šventimo pompastiką ir bruzdesį kažkur toli toli pasimetė ir pats Basanavičius, ir kiti signatarai, kas, kad ant miesto autobusų besivažinėjantys, ir mūsų pačių proseneliai bei pati jų kurta nepriklausoma, laisva, ori ir garbinga tautinė valstybė. Apie ją iš tiesų jubiliejiniais metais sužinojome labai mažai arba beveik nieko.

Taigi, švenčiame valstybę, bet vis mažiau tos vasario 16-osios ir kovo 11-osios dvasios beturime. O ir kaip švenčiame? Neminint miestus ir miestelius gausiai nusėjusių trispalvių ar trumpalaikių blizgučių, iššaudytų fejerverkų ar vienadienių akcijų, jubiliejus nepaliko nieko ilgaamžiškesnio, patvaresnio, įkvepiančio ir telkiančio. Sostinėje buvo atidengti tik keletas 1918 m. Lietuvos atmintį įprasminančių paminklų, ir tuos pačius, matyt, pavyko pastatyti tik todėl, kad buvo išvengta puikiai žinomos „demokratijos karuselės“, pražūtingai dešimtmečiams įsukusios Lukiškių aikštę ir pavertusios ją pačiame miesto centre plytinčia nupolitinta ir nuprasminta dykra, niekuo neįpareigojančia ir nieko gilesnio bei kilnesnio neprimenančia eiline ir pakaitine vartojimo ir pramogavimų vieta.

Pačią svarbiausiąją dieną – Vasario 16-tąją – po Vilnių ir kitus Lietuvos miestus blaškėsi minios, pasibaigus oficioziniams renginiams dar nenorinčios skirstytis, bet jau nebežinančios kaip būti kartu, džiaugtis, kaip iš minios vėl virsti tauta. Tai matant persekiojo keistas, gluminantis jausmas. Sąjūdis, kurio jubiliejų irgi pernai šventėme, ta saujelė inteligentų, stebuklingai sugebėjo per tokį trumpą laiką sutelkti smarkiai sovietizuotų lietuvių mases į tautą ne tik tiesos sakymo, to išsiilgto autentiško žodžio jėga, bet ir dainos galia. Per šiuos metus, deja, atpratome dainuoti, nebemokame. Net kai ir bandome, nebeišeina. Jei turėtume švietimo ministrą valstybininką, jam pirmiausia reikėtų dėti pastangas sugrąžinti į mokyklas dainą - pirmokams, juk maži vaikai natūraliai linkę niūniuoti, spontaniškai kurti daineles, - o paskui ir visiems kitiems. Teko matyti tai Gruzijoje, šalyje, kur dainuoti, viešai ar tiesiog šiaip sau, draugų būrelyje, dar ne gėda. Tai buvo nepamirštama. Dainavimas, pamažu virstantis giedojimu, palengva pakylėjančiu nuo žemės ir susirinkusius perkeliančiu į kažkokią nenusakomą, sakralią bendrystės erdvę, kurioje į neišardomą kartų grandinę su protėvių dvasiomis įsijungia nūnai gyvenančiųjų ir dar tik ateisiančiųjų balsai. Netekę gebėjimo kartu dainuoti, manding, netekome ir to autentiško savo balso, kurio taip reikia šiandien, matant tiek absurdo ir neteisybės. Braliukai latviai dar išsaugojo tokį dainavimą, gal reikėtų pasimokyti iš jų?

Šiandien mūsų valstybė kitokia, mažai ką bendro beturinti su pirmąja Respublika. Paradoksalu, jos darosi vis daugiau. Bet ne tos ir ne ten, kur išties reikėtų. Metų pradžioje, šiek tiek pakilus uždangai, per vadinamąjį „tulpių skandalą“, netikėtai pasimatė iki šiol tik nujaučiami neformalūs, nekonstituciniai, neteisiniai, pasirodo, pakankamai intymūs aukščiausios valdžios ir stambiojo kapitalo santykiai. Trumpam buvo atskleistas šių grupių sisteminis suaugimas, atspindintis ne deklaruojamus demokratinio valdymo principus, bet gilų ir visapersmelkiantį oligarchinio modelio įsišaknijimą. Tačiau, kaip ir ankstesnieji, šis skandalas greit užsimiršo ar veikiau buvo sąmoningai numarintas ir, kaip įprasta, užgožtas kitų vienadienių sensacijų triukšmo, tad blizgantis aukštųjų politikų įvaizdžio fasadas ir reitingai žymiau nenukentėjo. Tačiau visgi aiškiai pamatėme, kad stambiausioms politinėms partijoms, iki šiol sumaniai besidangsčiusioms ideologine ir vertybine įvairove, jau nebepavyksta nuslėpti fakto, kad visos jos tarnauja ne juos išrinkusiųjų, bet stambiojo verslo interesams ir iš esmės išpažįsta vienintelę - neoliberalią – doktriną bei vertybes, tad visas jas galima būtų laikyti savotišku sovietinės „epochos garbės ir sąžinės“ analogu šiandien. 

Ką bendro su socialdemokratija ir dirbančiųjų interesų gynimu turi stambiojo kapitalo statytiniai ir interesų atstovai „kairieji“, arba kraštutinę genderistinę dienotvarkę stumiantys „konservatoriai“? O ir „valstiečiai“, gavę valdžią, nes rinkėjai patikėjo jų pažadais, atspindinčiais dešimtmečiais politinio elito pabrėžtinai ignoruotus visuomenės daugumos siekius bei lūkesčius, argi nesuskubo pasekti mūsų politinės kultūros tradicijomis ir dažniausiai daryti priešingai šiems pažadams? Vietoj gamtosaugos - še jums plynas saugomų teritorijų miškų kirtimas, vietoj žadėto lietuvių kalbos puoselėjimo – jos stūmimas į viešosios vartosenos pakraščius, vietoj kultūros stiprinimo – jos atviras suprekinimas ir suišteklinimas, ką savo biurokratine naujakalbe persmelktoje 2019-2030 m. Kultūros strategijoje paskutinėmis ministeriavimo dienomis paskelbs atleidžiamoji kultūros ministrė.

Tokiu būdu vyksta neolioberaliosios logikos skatinamas tylus pačios „valstybės“ sąvokos išplovimas. Viešosios gėrybės ir paslaugos patyliukais, „iš vidaus“ privatizuojamos, sukuriant mišrius, viešai/privačius darinius medicinoje, švietime, socialinėje rūpyboje ir t.t., tuo tarpu, kai vis labiau krenta „įprastų“ viešųjų paslaugų kokybė ir menksta jų prieinamumas. O valstybės institucijos, atvirai įtraukiamos į šiuos procesus, savo įgaliojimus ir teises pasitelkia ne tam, kad padėtų bėdon pakliuvusiems piliečiams, bet kad juos vis labiau kontroliuotų, baustų ar net persekiotų, ką ryškiausiai atskleidė vadinamoji „vaikų atiminėjimo“ istorija.

Tačiau šiandien jau net elitas pastebėjo ir pradėjo tyliai pripažinti, kokiu mastu Lietuvą nuniokojo čia prasisukęs neoliberalizmo viesulas, ištuštinęs kaimus, miestelius ar net miestus, pavertęs negyvenamais plotais ištisas teritorijas. Tačiau vaistai, jo siūlomi šiai problemai spręsti, aklai neigiant pačios ligos šaknį, panašu, tik dar labiau pablogins ligonio būklę. Turiu omenyje tokį vaistą kaip „optimizacija“, kurio receptą visiems ir viskam puolė išrašinėti dabartinė vyriausybė. Pamiršusi, kad optimizacija, mūsuose iš tiesų reiškianti ne geriausio sprendimo paiešką, o karpymą, kapojimą, naikinimą (nebus ir nebekels rūpesčių...), nuosekliai ir logiškai šiuo keliu einančią valstybę galiausiai turėtų atvesti prie... susilikvidavimo.

Neoliberalioje valstybėje, kurios pamatine ideologija tampa žūtbūtinis ir nieko nebojantis pinigų kaupimo siekis, nenuostabu, kad anksčiau ar vėliau parduoti tinkamais ištekliais taps tai, kas tūkstantmečiais laikyta esant anapus komercinės sferos. Todėl, palietus šiuos pamatinius, instinktų lygmenyje jaučiamus dalykus – teisę į saugią, sveiką ir ekologiškai įvairią gamtinę aplinką, teisę į šeimos privatumą, teisę į kokybišką mokymą ir kultūrą – visuomenė pagaliau sukilo. 2018-ieji metai pasižymėjo išaugusiu spontaniškų socialinių protestų skaičiumi. Jie, nors ir kol kas negausūs, oficiozinės žiniasklaidos ignoruojami ar atvirai šmeižiami, pravardžiuojant „isteriniais judėjimais“, daug kam leido ne tik pagaliau pradėti telktis į būtinosios ginties bendruomenes, bet ir atvėrė akis, kokiame dezinformacijos ir atvirų manipuliacijų liūne murkdosi mūsų informacinė erdvė. 

Tačiau pamačius, kad šių balsų įprastinėmis priemonėmis nuslopinti jau nebepavyks, buvo griebtasi kitų metodų – protestų perėmimo. Tokiu bandymu galima laikyti propagandisto A. Tapino organizuotas akcijas valstiečiams versti, prisidengus politinio skaidrumo siekiu ar streikuojančių mokytojų teisėtų reikalavimų palaikymu, kuris patyrė fiasko, ir, jam pačiam netikėtai, visgi daugumai padėjo pradėti skirti pelus nuo grūdų, o pilietinį pasipriešinimą - nuo bandymo pasinaudoti augančiu nepasitenkinimu protestuotojus gudriai įveliant į vienadienes politines intrigas ir žaidimus. Išties, stebint tai, kas kasdien vyksta Seime, kartais išties sunku atsikratyti įspūdžio, kad mums transliuoja vaizdą iš tautos atstovybės, o ne iš smėlio dėžės, kurioje kepurnėjasi ir viens kitą kastuvėliais tvatina peraugę kostiumuoti darželinukai...

Belieka tikėtis, kad nūnai bundantis visuomenės politinis sąmoningumas padės jai toliau siekti realių sociopolitinių permainų kaupiant ir tobulinant protesto kultūros įgūdžius ir atmetant tas nepasitenkinimo raiškos formas, kurios nepasiteisino, buvo neefektyvios arba valdančiųjų grupių sumaniai neutralizuotos. Tai bus labai svarbu šiais net keleto reikšmingų rinkimų metais. Kai atsiveria reta proga atmesti per pastarąjį dešimtmetį susiformavusios pokolonijinės, imperinio „centro“ statytinių servilistinius papročius bei tradicijas atgaivinusios neonomenklatūrinės „Grybauskaitės epochos“ politinę kultūrą, mus apgailėtinai nubloškusią atgal į kvasisovietinę sistemą. Sugrįžti prie nerealizuotų Kovo 11-osios vertybių bei siekių.



Tautos Forumo Pareiškimas dėl mokytojų streiko ir švietimo sistemos ateities

$
0
0

J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
LR Vyriausybės Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui
LR Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkui Eugenijui Jovaišai
Švietimo, mokslo ir sporto ministrui Algirdui Monkevičiui
Lietuvos Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkui Andriui Navickui 
Lietuvos Švietimo profesinės sąjungos pirmininkui Audriui Jurgelevičiui


Tautos Forumo Pareiškimas dėl mokytojų streiko ir švietimo sistemos ateities


Praėjusių metų pabaigą žymėjo pusantro mėnesio trukęs mokytojų streikas. Tai buvo turbūt ilgiausia ir atkakliausia pilietinė protesto akcija nepriklausomoje Lietuvoje. Jos dalimi ir kulminacija tapo gruodžio 9 d. organizuotas mitingas prie LR Vyriausybės ir Seimo, išreiškęs paramą šalies pedagogams. Gausiai susirinkę mokytojai ir su jais solidarizuojantys piliečiai parodė, kad nebesitaikstys su valdžios sprendimais, kurie priimami ignoruojant žmonių valią ir lūkesčius. Visuomenės nuotaikų pokyčiai liudija, kad 2018-ieji žymi lūžio pradžią.  Vienas po kito nuvilniję mitingai ir protesto demonstracijos neabejotinai rodo, kad visuomenė bunda ir jau viešai išdrįsta reikšti savo siekius. 

Tačiau taip pat tenka apgailestauti, kad dažnėjančios ir stiprėjančios protesto akcijos kol kas netampa sutelkta kolektyvine piliečių politine valia ir realia jėga, galinčia priversti valdžią vykdyti esmines tautai ir valstybei būtinas  permainas. Piktindamiesi konkrečiais valdžios sprendimais, kuriais  manipuliuojama  visuomene ir toliau skaldomi bei priešinami tarpusavyje įvairios visuomenės grupės bei profesinės bendruomenės, reaguojame į juos keldami emocingus, tačiau politiškai neįprasmintus reikalavimus. 

Taip nutiko ir su skandalingu  etatinio apmokėjimo įvedimu šalies pedagogams, kai buvo įsivelta į beprasmišką ginčą dėl „teisingos“ etato apskaitos metodikos, o pagrindiniu streiko tikslu ir šūkiu tapo apskritai teisingas, bet nepakankamas reikalavimas padidinti darbo užmokestį.    

Mokytojų akciją „Paskutinis skambutis“ pirmiausia buvo pasistengta sumenkinti, pačius mokytojus tarpusavyje supriešinti, streikuojančius marginalizuoti, vadinant juos tinginiais ir akiplėšomis, nematančiais nieko daugiau, o tik skaičius algalapyje. Turėjusi prisiimti politinę atsakomybę už švietimo sritį buvusi švietimo ir mokslo ministrė nesibodėjo atvirai šantažuoti mokytojų, šitaip dar labiau smukdydama jau seniai sumenkintą pedagogų autoritetą ir profesinį prestižą.  
Šia aplinkybe puikiai pasinaudojo parlamentinė opozicija, visokeriopai rėmusi ir faktiškai organizavusi vadinamąją visuomenės iniciatyvą mokytojams remti.  Gruodžio 9 d. mitingas, galėjęs tapti nacionaline protesto akcija prieš valstybę ir tautą naikinančią švietimo  sistemą, tapo dviejų besigrumiančių klanų, vadovaujamų Ramūno Karbauskio ir Gabrieliaus Landsbergio,  kovos arena, o mitingo dalyviai – šios kovos įkaitais. Kalbose netrūko teisingos kritikos šalies vadovams, rodomiems dideliame ekrane, teisingų plakatų, kad mokymas nėra tik paslauga, o tuo tarpu tarp dalyvių šalia „protestavo“ ir  švietimo reformos, pavertusios mokytojus „paslaugų“ tiekėjais, ideologai ir organizatoriai su Seimo nariais – teisiamu buvusiu švietimo ministru Gintaru Steponavičiumi ir Mantu Adomėnu priešakyje. Nepaisant visų „valstiečių“ programų ir pažadų, Sauliaus Skvernelio vyriausybė tęsia ir gilina Andriaus Kubiliaus vyriausybės inicijuotą ir vykdytą bei prezidentės Dalios Grybauskaitės visokeriopai remtą  neoliberalią švietimo politiką. Skirtingas politines grupuotes priešina tik valdžios troškulys, jų švietimo tikslų sampratos ir požiūris į mokytojo padėtį iš esmės sutampa.

Sukvietusi protestui „opozicija“ tikrai nesiekė ir negalėjo siekti, kad būtų iškelti sisteminiai reikalavimai: kurti mokyklą, kuri dorovinėmis nuostatomis, atsakomybe už savo tautos ir valstybės ateitį ugdytų patriotišką jaunąją kartą. Tokie reikalavimai reikštų, kad mokyklos pastangomis ir mokytojo autoritetu kuriama vertė negali būti matuojama tik ekonominiais atsiperkamumo ir pelningumo kriterijais. Šiuo metu preke paverstas švietimas skiepija komercines gyvenimo nuostatas, kurios korumpuoja mokyklas ir naikina mokytojų bendruomenę.   Mokymo valandų kaip paslaugų  ir krepšelių kaip poreikio skaičiuoklės įkūnija ir tęsia neoliberalią švietimo politiką, besiremiančią mokinio gaunamos naudos ir mokytojo suteiktos paslaugos kiekybiniu vertinimu. Perėjimas nuo mokinio krepšelio prie mokyklos krepšelio ir su tuo siejama mokytojų atlyginimų reforma įvedant vadinamąjį etatinį apmokėjimą sistemos nekeičia. Visų įmanomų pedagoginių veiklų buhalterija tik iš pirmo žvilgsnio sukuria galimo teisingo atlygio įspūdį. Pasiduodant iliuzijai, kad „viskas“ bus apmokėta, neriama į karštligišką valandų, veiklų, etato dalių ir atlygio eurų skaičiavimą, dalijimą ir perdalijimą, kas supriešina tarpusavyje mokytojus, kolektyvus, mokyklas ir pedagogus visoje šalyje.  Pseudo-konkurencija demoralizuoja ir menkina mokytojo asmens orumą. Tokiomis sąlygomis ugdymo tikslai yra nustelbti kovos už būvį, autoritetu paremtas mokymas tampa sunkiai įmanomas, o mokykla praranda savo tapatybę. Tačiau tokia politika yra gerai apgalvota ir turi savo tikslus:  pavertus mokytoją x-etato žmogiškuoju ištekliumi, siekiama manipuliuoti, supriešinti, įgąsdinti  ir paralyžiuoti bendrą  valią tam, kad būtų vykdomas ideologinis liberalmarksistinio švietimo tikslas – ugdyti radikaliai individualistinėmis nuostatomis besivadovaujančią, vartotojišką,  ištautintą ir išvalstybintą jaunąją kartą, pritaikytą tik globalios darbo rinkos poreikiams. 

„Paskutinio skambučio“ akciją ryškia persvara laimėjo politikai,  streikuojantiems mokytojams numetę kaulą – pažadą tobulinti etatinio apmokėjimo tvarką.  Streikas baigėsi ramiai ir tyliai, visuomenėje nepalikęs aiškios pajautos, kad kažkas Lietuvoje  pasikeitė: valdžia neįsipareigojo jokioms permainoms, o mokytojams pažadėta tai, ko prašė. Pažadėta tobulinti tai, kas netobulintina – nėra metodikos, leidžiančios konvertuoti išmokimo ir asmenybės ugdymo rezultatus į tikslias pinigines išraiškas. Be pagrindinių darbo valandų, dar yra esminis kokybinis parametras – neapskaičiuojamas mokytojo indėlis į jauno žmogaus asmenybės tapsmą ir net jo karjerą. Pedagogo profesija yra vertinama kreditan, t. y. ji privalo remtis pasitikėjimu, o ne „visų“ atliktų veiksmų registracija. Ši griauna pasitikėjimą juo pačiu ir  mokytojo prestižą, nes demotyvuoja daryti tai, ko nėra etato apskaitoje. Atsidavusio savo misijai Mokytojo darbas niekada nėra pasveriamas tik atlygiu.  Reikalaudami „teisingo“ atlyginimo pagal primestas žaidimo taisykles, mokytojai pakliuvo į spąstus, ką ir patvirtina šio daug žadėjusio streiko baigtis. Ji galėjo būti visai kitokia, jei būtų pasipriešinta pedagogų bendruomenę žeminančiai ir ją iš vidaus ardančiai neoliberaliai švietimo reformai ir jos įgyvendinimui, nes finansavimo sistema yra sudėtinė šios politikos dalis.

Norint sugrąžinti švietimo pamatines vertybes ir prigimtinę jo paskirtį  bei užtikrinti orų mokytojo statusą visuomenėje, reikia ne tobulinti ydingą sistemą, o ją iš esmės keisti. 

Tai bus įmanoma tik tada, kai šalia teisėtų ekonominių reikalavimų bus keliami ir politiniai reikalavimai įgyvendinti esmines valstybės, pirmiausia jos vykdomos ekonominės ir socialinės politikos, pertvarkas:

Atsisakyti visu atkurtosios valstybės gyvavimo laikotarpiu vykdomos neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos, kuri yra pagrindinė menko švietimo ir kultūros sričių finansavimo bei šių sričių darbuotojų menko atlyginimo ir jų žmogiškąjį bei profesinį orumą žlugdančio skurdo priežastis;

Įgyvendinti teisingą ir visos visuomenės gerovei tarnaujančią bei jos piliečių solidarumą ir sanglaudą stiprinančią mokesčių reformą atsisakant regresinio mokesčių modelio, įgalinančio stambiojo verslo interesus aptarnaujančią valstybę surinkti didžiąją mokesčių dalį iš mažiau uždirbančių piliečių;

Padidinti viešajam sektoriui skiriamą valstybės biudžeto dalį bent jau iki ES šalių vidurkio;

Taip pat būtini ryžtingi politiniai sprendimai, leidžiantys produktyviai švietimo ir kultūros reikmėms panaudoti didžiulius jau esamus, bet iki šiol nusikalstamai išgrobstomus arba neatsakingai iššvaistomus finansinius ir materialinius išteklius. Švietimo sferos komercializacija  ir korupcija  pagimdė daugybę parazitinių struktūrų ir programų, kurios išsiurbia švietimui skirtus, bet ne mokytojų atlyginimams tenkančius milijonus eurų: 


Susidarė milžiniškas švietimo paslaugas teikiančių biudžetinių ir viešųjų įstaigų tinklas nuo savivaldybių lygmens, tiesiogiai Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžių institucijų iki išskirtinį statusą ir galias įgijusio ir nenaudingas pseudo-ekspertines akademines veiklas vykdančio  Mokslo ir studijų stebėsenos centro (MOSTA) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 

Bendrojo lavinimo lygmenyje Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų „įsisavinimu“ ypač pasižymi Ugdymo plėtotės centras (UPC), įgyvendinantis globalaus švietimo projektus, kurių pagrindu yra tobulinama mokytojų kompetencija ir atnaujinamas   bendrojo ugdymo turinys. Pažymėtina, kad 80 darbuotojų turintis UPC kaip biudžetinė įstaiga atlieka tik organizacinį ir metodinio aprūpinimo vaidmenį, pasitelkdamas ekspertus, kurie ir legitimuoja projekte numatytas ideologines veiklas. Panašaus užmojo persidengiančiomis veiklomis ir dubliuojančiais projektais užsiima Švietimo aprūpinimo centras (ŠAC), Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra (NMVA) ir kitos ŠMM pavaldžios įstaigos. 

Taip pat egzistuoja visas tinklas aukštąjį mokslą „aprūpinančių“ ir jo ,,stebėseną“ vykdančių parazitinių institucijų, dubliuojančių ŠMM ir kitų valstybinių priežiūros ir kontrolės struktūrų darbą. Tokių įstaigų kaip MOSTA darbuotojai išsilavinimu ir kompetencija nė iš tolo neprilygsta jų ,,kuruojamų“ aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų dėstytojų ir tyrėjų kvalifikacijai, bet, kaip ir sovietmečiu, teikia brangias ir mokesčių mokėtojų pinigais dosniai apmokamas‚ „išmintingo ideologino vadovavimo“ paslaugas.

Milžiniškos valstybės biudžeto lėšos iššvaistomos finansuoti tokioms ideologizuotoms ,,privačioms“, tačiau įgudusioms ,,įsisavinti“ mokesčių mokėtojų lėšas ,,mokslinių“ tyrimų įstaigoms kaip VŠĮ ,,Viešosios politikos ir vadybos institutas“, VŠĮ ,,Europos inovacijų projektai“, VŠĮ ,,Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ ir kt., kurios yra tapusios pseudo-akademinėmis pinigų plovyklomis, už valstybės pinigus skleidžiančiomis valstybę griaunančią neoliberalizmo ideologiją.


Dar viena masinio lėšų grobstymo ir švaistymo sritimi tapo per Lietuvos mokslo tarybą (LMT) finansuojami nuo visuomenės ir valstybės poreikių atsaistyti, teoriškai ir praktiškai beverčiai ir net žalingi ,,pinigams įsisavinti“ skirti ,,tyrimų“ projektai, kurių atrankos bei rezultatų vertinimo proceso nekontroliuoja visuomenė ir akademinė bendruomenė. Šių ,,vienintele teisinga“ liberalkomunistine ideologija grindžiamų ir jos sklaidai skirtų projektų ,,atranką“ ir ,,stebėseną“ vykdo  tariamai ,,nepriklausomų ekspertų“ vaidmenį uzurpavusios ir faktiškai į ,,akademinės mafijos“ klanus susibūrusios tokiu pinigų plovimu užsiimančios uždaros ideologinių bendraminčių grupuotės. 
Nemažai valstybės lėšų suryja ir šalies aukštosiose mokyklose vykdomos ideologizuotos pseudo-akademinės studijų programos (Naujoji viešoji vadyba, genderizmo, ,,kritinės teorijos“ studijos ir kt.).

Kilus skandalui dėl viešųjų pirkimų pažeidimų UPC, buvusi ministrė pažadėjo atlikti auditą dėl pirkimų ir su jais susijusiomis veiklomis. Laikinasis ministras Rokas Masiulis savo įsakymu pavedė atlikti auditą Švietimo ir mokslo ministerijoje bei 17-oje jos reguliavimo srities įstaigų. Akivaizdu, kad reikalingas ne tik finansinis, bet visos šių struktūrų veiklos auditas. Daugybę funkcijų, kurios yra reikalingos, gali atlikti pati ministerija,  Kitos veiklos, kurios yra dubliuojamos keliose įstaigose, yra beprasmės arba kenksmingos valstybės švietimo politikai, turi būti vertinamos kaip korupcija ir pinigų plovimas. Vertinant politiniu požiūriu, tokios veiklos ir jas vykdančios įstaigos yra parazitinės, todėl turi būti nedelsiant likviduojamos. 

Lietuva turi visas galimybes tinkamai rūpintis švietimu. Ieškant rezervų šalies švietimo ir mokslo sritims finansuoti, būtina nedelsiant imtis šių priemonių:

Atlikti išsamų švietimo ir mokslo srities administravimą, priežiūrą ir kontrolę vykdančių struktūrų veiklos auditą siekiant likviduoti funkcijas dubliuojančias ir nereikalingas bei mokesčių mokėtojų sąskaita parazituojančias institucijas;

Atlikti visapusišką para-akademine veikla užsiimančių tyrimų įstaigų mokslinės ir finansinės veiklos auditą siekiant išsiaiškinti ir likviduoti valstybei nenaudingas arba žalingas tokio pobūdžio įstaigas;

Atlikti LMT finansuojamų mokslinių tyrimų projektų auditą remiantis ekspertiniu kokybiniu jų vertinimu siekiant nutraukti akademiniu požiūriu beverčių, praktiškai nenaudingų ir tautai bei valstybei žalingų ideologizuotų pseudo-mokslinių projektų finansavimą;

Atlikti aukštosios mokyklose ir mokslo tyrimų įstaigose vykdomų studijų programų ir atliekamų tyrimų turinio kokybinį ekspertinį vertinimą siekiant eliminuoti ideologizuotas pseudo-mokslines studijų programas ir tyrimus.

Lietuvos švietimo sistema išgyvena ir permanentinę ugdymo turinio krizę, kuriai įveikti būtina suformuluoti nuoseklią ir aiškią valstybinę švietimo filosofiją, tiksliai apibrėžiančią jaunosios kartos ugdymo tikslus ir uždavinius – Lietuvos švietimo sistema siekia ugdyti išsilavinusius, plataus kultūrinio akiračio, dorus ir patriotiškus valstybės piliečius.


Tautos forumo Steigėjai:

Vilniaus Forumas
Kauno Forumas
Klaipėdos Forumas
Trakų Forumas
Šiaulių Forumas

Angelė Nelsienė: „D. Trumpas stiprina JAV, nors jam trukdoma visais būdais“

$
0
0
Angelė Nelsienė su monsinjoru A. Svarinsku
ir prezidentu R. Reaganu 1989 metais
Lietuvos žiniasklaidoje vis dar vyraujant požiūriui, kad Donaldas Trumpas yra Lietuvai neparankus ir patiems amerikiečiams nepriimtinas, nekompetentingas prezidentas, retai šia tema klausiama pačių lietuvių išeivių vertinimų. JAV lietuvių bendruomenės veikėja Angelė Nelsienė D. Trumpo vertinimu turi visiškai kitą nuomonę. 1949 metais į JAV atvykusi moteris nuo 1971 metų yra aktyvi JAV lietuvių visuomenės veikėja, nuo 1985 metų – Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo narė, atstovaujanti JAV lietuvių bendruomenę. Per savo ilgametę veiklą ji yra pasiekusi, kad Kalifornijos gimnazijose būtų dėstomas istorijos kursas apie Baltijos šalyse SSRS vykdytą genocidą (1985 metai), taip pat 1990 SSRS Lietuvai paskelbus ekonominę blokadą per Jungtinių Amerikos Valstijų senatorius W. L. Armstrongą ir D. P. Moynihaną išrūpino 10 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių humanitarinės pagalbos Lietuvai įstatymą, organizavo Baltijos šalių atstovų vizitą pas prezidentą G. H. W. Bushą (prieš jo susitikimą Maltoje su SSRS prezidentu M. Gorbačiovu), daugelį susitikimų su aukštais Jungtinių Amerikos Valstijų pareigūnais. 2003 metais apdovanota Gedimino ordino karininko kryžiumi. Apie D. Trumpą ir JAV politinę padėtį A. Nelsienę kalbino Lidija Veličkaitė. 
- Jūs rėmėte prezidento Donaldo Trumpo rinkiminę kampaniją? Ar po jo išrinkimo nepakeitėte nuomonės?

- Donaldas Trumpas nebuvo mano idealus kandidatas į prezidentus, tačiau jis buvo vienintelis, iš kurio buvo galima tikėtis ir turėti vilties, kad Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) keisis į geresnę pusę, ir tas pagerėjimas ne tik JAV, bet ir pasaulio žmonėms turės teigiamos reikšmės. Stipri JAV yra ir Baltijos valstybių saugumo garantas. Valdant prezidento Baracko Obamos administracijai, ypač Demokratų partijai, buvo sistemiškai silpninama JAV gynyba ir kariuomenė. Nusigyventa iki to, kad reikėjo ardyti lėktuvus ir tomis dalimis taisyti kitus lėktuvus, ir to JAV istorijoje niekada nebuvo girdėta.

Jei ne Donaldas Trumpas, būtų laimėjusi Hillary Clinton, kuri iš tikrųjų buvo sukčiausias žmogus JAV, pridariusi daug nuostolių, kai valstybės departamento paslaptis persisiuntė į savo asmeninį serverį. Taip pat meluodama visai tautai apie teroristų veiklą, neleido išgelbėti JAV ambasadorių Libijoje, ir apie tai niekas nekalba, taip pat kaip ir pagal sudarytą sutartį su Kanada perdavė Rusijai 20 proc. JAV urano. Ir aišku, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ar visą, ar jo dalį perdavė Iranui, kuris pasaulyje yra žinomas kaip didžiausia teroristinė valstybė. V. Putinas palaikė ryšį su Iranu, kuriame yra įvairūs atominiai ginklai ir jų dalis atiduodama teroristams, ir tai pripažįsta ir buvęs JAV ambasadorius Jungtinėms Tautoms Johnas Boltonas, kad visa prezidento B. Obamos surašyta, priimta ir išplėsta  sutartis su Iranu iš tikrųjų yra farsas todėl, kad pagal tą sutartį tarptautiniai inspektoriai negalėjo prieiti prie Irano požemių ir juos patikrinti. Vadovaujant deryboms su Iranu tuometiniam valstybės sekretoriui Johnui Kerry, be kitų jiems padarytų nuolaidų, dar buvo išmokėta 150 milijardų dolerių. Ir žmonės suprato, kad nei buvusi JAV administracija, nei tuometinis Kongresas, kuris buvo kontroliuojamas Respublikonų partijos, savo veiklumu nepasižymėjo ir praktiškai leido B. Obamai priimti įvairių valstybei žalingų įstatymų, ne tik politiniu, bet ir ekonominiu požiūriu. JAV jau buvo pusiau sužlugdyta ir ekonomikos, ir infrastruktūros srityse. Taip pat B. Obamos prastumtas Sveikatos įstatymas buvo jau visiškai sužlugęs, nes daugelis jaunimo ir jaunų šeimų, negalėdami skirti tiek daug pinigų, liko visai be sveikatos draudimo.

D. Trumpas, nepaisant didžiulio pasipriešinimo ne tik iš Demokratų partijos pusės, bet ir iš kai kurių Respublikonų partijos narių, kaip visų garbinamo senatoriaus Johno McCaino, norėjo pakeisti šį katastrofišką B. Obamos Sveikatos įstatymą (2000 puslapių), kuris prieš jį priimant net nebuvo perskaitytas. Nors ir sirgdamas nepagydoma liga J. McCainas specialiai atvyko į Vašingtoną, kad balsuotų prieš šio įstatymo pakeitimą ir jo vieno balso persvara lėmė, kad  įstatymas nebuvo pakeistas.

D. Trumpui demokratai Kongrese visais būdais bando trukdyti paskirti teisėjus į laisvas vietas, kurių yra keli šimtai, vien dėl to, kad jie neatitinka Demokratų partijos liberalių pažiūrų. Reikia tik prisiminti, kas atsitiko su D. Trumpo siūlomu kandidatu į Aukščiausiąjį Teismą teisėju Brettu Kavanaughu. Opozicinės Demokratų partijos tikslas buvo užblokuoti šio kvalifikuoto teisėjo, atitinkančio visus Konstitucijos ir teisėjų asociacijos reikalavimus, kandidatūrą į šį postą.  

Labai daug žalos visai JAV padarė besitęsiantis kažkokio tai D. Trumpo rinkiminio sandėrio su Rusija ieškojimas. Sudaryta lyg ir nepriklausoma JAV specialaus prokuroro Roberto Muellerio vadovaujama dvylikos pasirinktų narių komisija, kurių žmonos Demokratų partijai aukojo po 20–30 tūkstančių  dolerių. Ir ši komisija, apklausinėdama D. Trumpo aplinkos žmones, verčia juos liudyti melagingus faktus, sakyti neteisybę apie neva prezidento sandėrius su Rusija, nes priešingu atveju komisija turinti teisę tuos žmones įkalinti visam gyvenimui. Ir iki šiol jokių sandėrių nerasta, bet tie apklausiami žmonės tiesiog reketuojami, persekiojami ir spaudžiami sakyti netiesą. Dėl savigynos tie asmenys praranda ne tik savo finansinius išteklius, bet ir nuosavus namus. Jau ne vienas apklaustųjų ir kalėjimu grasintų  asmenų pasidavė spaudimui liudyti netiesą, kad išgelbėtų save ir šeimą. Ilgametis prezidento  D. Trumpo draugas, 20–ties knygų autorius, dr. Jerome`as Corsis atsisakė meluoti ir liudyti netiesą, nes tai daryti neleidžia jo sąžinė ir tikėjimas. Jis dažnai pasisako televizijos laidose, kad  jam grasinama kalėjimu iki gyvos galvos (jam dabar 72 m.).  Prezidentas D. Trumpas jau atsakė į visus jam pareikštus raštiškus paklausimus. Tikimasi, kad atėjo laikas užbaigti šiuos įtarinėjimus ir leisti prezidentui daugiau susitelkti į tai, kas svarbu valstybei ir taikai pasaulyje.     

- Ar pastebėjote teigiamus poslinkius JAV gyvenime išrinkus D. Trumpą?

- Svarbiausia, kad D. Trumpas mėgina įvykdyti tai, ką žadėjo rinkėjams. Tačiau Demokratų partija aiškiai ir viešai pasakė, kad jie stabdys visus teikiamus prezidento įstatymus, nesvarbu, kad jie naudingi JAV ir jos žmonėms. Todėl D. Trumpui pasidarė beveik neįmanoma greičiau įvykdyti savo pažadus. Nors labai daug priešiškumo, pavyko sumažinti mokesčius ir palengvinti biurokratinę naštą, todėl gana daug kompanijų, kurios buvo palikę JAV dėl finansinių išskaičiavimų ir savo gamybą perkėlę į Kiniją, Meksiką, ar dar kitur, staiga pakeitė savo nuomonę ir pareiškė (tarp jų ir didžiulės vaistų kompanijos), kad jos ketina statyti gamyklas JAV. Dar niekada JAV istorijoje nebuvo tokia didžiulė juodaodžių ir meksikiečių bedarbystė, tačiau dabar, atsiradus tūkstantinėms darbo vietoms, jau net trūksta darbininkų. B. Obamos ir prieš jį buvusių prezidentų valdymo metu buvo sudaromos tokios prekybos sutartys, kad tik viena šalis, į kurią perkelta gamyba, gautų didžiulį pelną, o JAV visiškai mažą. Buvo vieša paslaptis, kad kiniečiai vogdavo autorystės teises ir vaikščiodavo po JAV gamyklas šnipinėti apie gaminamų produktų sudėtį. Tokie nelygiaverčiai sandėriai JAV buvo labai žalingi, nes per daugelį metų išaugino įsiskolinimą Kinijai (ir kitoms šalims). JAV  žmonės pasipiktinę tokiais valdžios veiksmais, nes vis didėjančios skolos neabejotinai guls ant jų vaikų, gal ir anūkų pečių.

Kaip žadėjo savo rinkiminėje programoje, D. Trumpas atstatė JAV karines pajėgas: gynybai skyrė daug pinigų, padidino kariuomenės sistemoje tarnaujantiems algas, sutvarkė veteranų ligonines, kuriose dėl įsigalėjusios korupcijos kariai daugelį mėnesių laukdavo operacijų ar kitų paslaugų. Žadėta pastatyti JAV ir Meksikos siena, vykstant kovai Kongrese, vis nesulaukia finansavimo, nors prieš kelerius metus demokratai balsavo skirti 15 milijardų dolerių sienai pastatyti, o dabar nesutinka patvirtinti 5 milijardų. Ką galėjo D. Trumpas, tai padidino pasieniečių skaičių ir jų atlyginimus, aprūpino modernesne sekimo įranga, skyrė nemažai pinigų prie pasienio zonos naujoms technologijoms įgyvendinti. Daugybė emigrantų iš vidurio ir pietų Amerikos žygiuoja JAV link, sąmoningai pastatydami priekyje moteris ir vaikus, toliau karavane eina labai jauni stiprūs vyrai, kurie mosuoja paliktų kraštų vėliavomis, skanduoja savo šalies šūkius, himnus ir giesmes. Tai  reiškia, kad jie didžiuojasi savo kraštu, iš kurio kažkieno užsakymu bėga. Naujausiais duomenimis, jau nustatyta, kad karavane yra daugiau kaip 600 kriminalinių nusikaltėlių, tarp jų ir MS–13 gaujos narių (tikrasis pavadinimas – Mara Salvatrucha, kurį jos nariai dažnai tatuiruojasi ant savo kūnų), kurių dalis jau buvo deportuoti iš JAV. Šios MS–13 gaujos nariai užsiima narkotikų, ginklų prekyba ir be jokios priežasties žudo žmones ir dar į savo gretas įtraukia mažamečius vaikus. D.Trumpas pažadėjo suardyti šią lotynų amerikiečių grupuotę, kuri pasaulio globalistų naudojama sunaikinti JAV.

D. Trumpas niekad nesakė, kad nenori emigrantų. Jis tiktai sakė, kad emigrantai į JAV turi būti priimti laikantis anksčiau numatyto Imigracijos įstatymo ir patikrinti jų asmeniški duomenys. Politiniai pabėgėliai turi prašyti prieglobsčio pačioje pirmoje valstybėje, kurią pasiekia. Šiuo atveju tai yra Meksika, ir ji pasiryžusi daug  pabėgėlių priimti, bet jie nenori ten likti, o JAV negali priimti tūkstančių tūkstančius kažkokių nežinomų emigrantų.        

- Kaip jums atrodo, kodėl Europos žiniasklaida taip neigiamai kalba apie D. Trumpą?

- Per II pasaulinį karą JAV nuo nacių išgelbėjo milijonus europiečių. Kai  Prancūzijoje amerikiečių kariai iš tankų persėdo į laivus, jie buvo šaudomi kaip medžioklėje paukščiai. 44 tūkstančiai sūnų, vyrų, brolių paaukojo savo gyvybes, kad išgelbėtų Europą. Tačiau šiandien Europos žiniasklaida su tokiu įtūžimu puola JAV, lyg jos būtų didžiausia jų priešė ar naikintoja. Yra perduodamos netikros žinios ir tų, kurie nekenčia prezidento, nuomonės. Jos peršamos visuomenei, kaip faktai, kurių tikrai nėra. D. Trumpas niekinamas už nereikšmingus dalykus, ar kaip jis apsirengęs, ar susišukavęs. Pasaulyje yra ir kitų valstybių vadovų, kurie vaikšto su sijonais, plačiomis kelnėmis, ar riestais batais. Svarbiausia yra tai, ką tas vadovas daro, kad šalies žmonės jaustųsi saugūs ir geriau gyventų. Prieš tapdamas prezidentu D. Trumpas bendravo su politikais, matė, kiek daug yra neteisybės ir korupcijos. JAV žmonės rinko prezidentu D. Trumpą, nes jis žadėjo išdraskyti neteisingą korumpuotą, jau į liūną pavirstančią sistemą. Tačiau demokratai ir dalis respublikonų nėra patenkinti D. Trumpo daromais pertvarkymais, nes jie ir patys buvo tos suraizgytos sistemos dalis ir nenori jos ardyti.  

Mus JAV priėmė, kai mes dėl II pasaulinio karo padarinių pabėgę nuo komunistų, buvome benamiai ir neturėjome kur eiti. Buvo pradėta gyventi nuo nulio su 125 dolerių skola Amerikos katalikų šalpos organizacijai už kelionę iš Eliso salos Niujorke į Virdžinijos valstiją. Mūsų šeima niekada nesinaudojo JAV geraširdiškumu, užteko, kad ji suteikė galimybę užsidirbti.  Mano tėvai dėjo centą prie cento, kad kuo greičiau tą skolą grąžintų ir tik po to galėtų nusipirkti skanesnio maisto ar geresnių drabužių. Tėvai mane išmokė taupyti, kad nereikėtų gyventi iš kažkieno išmaldos. Pirmoji pokario emigrantų karta labai sunkiai dirbo ir kukliai gyveno. Jau antroji ir po jų trečioji karta vis geriau gyvena, nes turi galimybę mokytis, gauti geriau apmokamus darbus ir kažką palikti savo vaikams. Ir mes su vyru Romu Nelsu iš pradžių sunkiai, bet pamažu prasigyvenom. Daug sutaupytų pinigų investavome laisvoje Lietuvoje, galvodami, kad suteiksime žmonėms galimybę užsidirbti, ir jie galės padoriai gyventi ir išlaikyti savo šeimas. Tik labai gaila matant, kad per nepriklausomos Lietuvos 28 m. tos galimybės blogėja, nes kaimyniniai kraštai labai dažnai Lietuvą politiškai spaudžia ir tiesiog išnaudoja. Liūdniausia, kad tiek daug lietuvių išvyksta iš Lietuvos, ir tai gresia tautos išlikimui.

Blogai yra tai, kad  visur valdžios žmonės sugalvoja visokių būdų, kaip apiplėšti žmones, kurie dirba ir iš tikrųjų kuria ekonominę gerovę. Pamatę, kad kiekviena karta sukaupia vis daugiau pinigų ar turto, JAV demokratai sutaupytą ir paliktą vaikams ar anūkams turtą nutarė iš naujo apmokestinti (JAV vadinamu „mirties mokesčiu“), nors tėvai ar seneliai jau vieną kartą už jį mokesčius yra sumokėję. Norisi, kad D. Trumpui pavyktų sumažinti ir šiuos mokesčius. Gyvendami JAV nematome, kad kas nors žalinga daroma žmonėms. Atvirkščiai, nedarbas mažėja, ekonomika kyla, nors prezidentui absoliučiai trukdoma.

- Kaip  pakomentuotumėte Lietuvos žiniasklaidos požiūrį į prezidentą D. Trumpą?

- Manau, kad Lietuvai tikrai nenaudinga tyčiotis iš JAV prezidento, nes tai yra kraštas, be kurio Lietuva nesidžiaugtų ta laisve, kurią turi. Lietuva turi ieškoti būdų, kaip daugiau ryšių palaikyti su JAV prezidentu, jo vyriausybe ir politikais. Gyvendami JAV, visą laiką ieškojome įvairių būdų tuos ryšius palaikyti. Aš visą savo gyvenimą paaukojau eidama ir ieškodama tų ryšių ir ne vienam amerikiečių laikraštyje pasakiau, kad mėginu statyti tiltus tarp JAV ir Baltijos valstybių. Pirmas bendravimas užsimezgė, kai buvo pasirašytas JAV ir Baltijos valstybių sandoris. Ir mes tuo labai rėmėmės parodydami, kad nenorime JAV išnaudoti, tik atkurti tuos ryšius ir abipusę pagarbą, kuri prieš sovietų okupaciją vyravo daug metų. JAV buvo ta valstybė, kuri niekad nepripažino Lietuvos aneksijos. Tad vien iš pagarbos tokios geradarės ir draugės nereikėtų padaryti pajuokos ir pažeminimo  objektu.   

- Kodėl JAV žiniasklaida ir prieš prezidento rinkimus ir po jų labai neigiamai vertina prezidentą D. Trumpą? 

- JAV žiniasklaida pasidavė ne informacijos sektoriui, bet melo propagandai.  Gyvendami JAV, akivaizdžiai tą matėme susitikimuose su būsimu prezidentu D. Trumpu, kad žiniasklaida skleidė neapykantą jam, kaip asmeniui, ir tai pasidarė tarsi liga, o gal tikslas jį sunaikinti. Demokratinėje valstybėje tu gali kritikuoti bet kurį valdžios žmogų, įskaitant ir prezidentą, bet tai iki tam tikro laipsnio. Dar niekad nebuvo JAV istorijoje, kad stambios žiniasklaidos atstovas, kalbėdamas per televiziją, laikytų nukirstą prezidento galvą, ar propaguotų, kad jį reikia nužudyti. Pagrindinė žiniasklaidos paskirtis yra informuoti ir pateikti žmonėms informaciją faktais, o žmonės patys susidarys savo nuomonę. CNN yra viena didžiausių žiniasklaidos pažeidėjų, kontroliuojama kairiųjų ir kraštutinių kairiųjų, ir tai nėra žinių portalas, o nuomonių. Ir tos šlykščios, neteisingos, išsigalvotos nuomonės veikia prieš prezidentą D. Trumpą, kad tik jis neįvykdytų savo rinkiminių pažadų ir ateinančiuose rinkimuose žmonės už jį nebalsuotų. Prieš tapdamas prezidentu, D. Trumpas televizijoje turėjo savo programą, kurioje buvo kalbama apie verslininkus, verslo kūrimą, tad labai gerai pažinojo visus užkulisius ir kaip ta žiniasklaida veikia. Tapęs prezidentu ir matydamas, kaip ta pati žiniasklaida yra nusiteikusi prieš jį ir norėdamas pareikšti savo nuomonę, jis pradėjo naudotis Tviteriu.

Prezidentas D. Trumpas kritikavo gubernatorių ir demokratus už sukeltus didžiulius gaisrus Kalifornijoje, nes jie įvyko dėl to, kad jie neleido valyti miškų, sudeginti visokių krūmų ir taip per kelių metų sausrą išdžiūvo virš milijono  medžių, ir tai sukėlė  šią katastrofą.    

Prezidento Billo Clintono administracijos laikotarpiu buvo daug skandalų. Šiandien prez. D. Trumpas kaltinamas, kad kalbėjosi su Rusijos ambasadoriumi. Tik kodėl niekas nepasidomi, kaip į Klintonų fondą atplaukė 150 milijonų dolerių Rusijos pinigų (gal dėl urano perdavimo Rusijai) ir kodėl prezidentas B. Clintonas gavo apie 600 tūkstančių dolerių už savo kalbą Rusijoje. Ir šie pinigai atėjo į jų asmeninį fondą. Klintonų dukra Čelsi (Chelsea), Klintonų fondo pirmininkė, gyvena 10–ties milijonų dolerių vertės bute ir žiniasklaida net nepaklausia, iš kur ji gauna tiek pinigų. Tačiau į D. Trumpą žiūri pro mikroskopą, kaip jis rengiasi, ar kaip jis savo žmoną veda iš lėktuvo. Ir tokius asmeninius menkniekius išpučia iki juokingo lygio, lyg nebūtų didesnių problemų. Aišku, menkindami prezidentą ir jo šeimą, jie uždirba didelius pinigus. D. Trumpas atėjo į prezidentus, užsidirbęs 4,5 milijardus dolerių, keturis milijonus skyrė savo rinkiminei kampanijai ir neišleido žmonių pinigų, išskyrus tuos, kuriuos žmonės patys jam aukojo. Žiniasklaida pateikia, kad pinigus prezidentas paveldėjo iš verslininkų tėvų. Bet iš tikrųjų, tėvams mirus, D. Trumpas paveldėjo tik 1 mln. dolerių ir savo sumanumu pasiekė tokių rezultatų.

Dar nebuvo girdėta, kad kada nors JAV prezidento šeima ar vaikai būtų taip puolami, taip begėdiškai kritikuojami ir išjuokiami, kaip tai daroma su jų jauniausiu sūnumi Beronu. Tai jis ne taip stovi, tai jo batai netinkami, tai gal jis nesveikas. Kai prezidento George`o Busho jaunesniojo dukra kažkur pasilinksmino vakarėlyje, visi amerikiečiai labai pasipiktino, kai žiniasklaida paviešino jos nuotraukas. Prezidento B. Obamos dukros taip pat buvo neliečiamos, apie jas negalima buvo nė pusės žodžio pasakyti. Mat JAV yra tokia nuostata, kad nors tu kritikuoji politiką, palik ramybėje jo šeimą, nes čia yra privatus reikalas ir niekas neturi teisės brautis į jo asmeninį gyvenimą, juo labiau liesti vaikų. Žiniasklaidos atstovams užkliūva prezidento žmonos Melanijos prabangi rankinė, tačiau jie nerašo, kad ji yra labai išsilavinusi, inteligentiška, moka daug kalbų, kad ji savo sūnų pati vežioja į mokyklą, kad ir dabartinis prezidentas eidavo į tėvų ir mokytojų susirinkimus, įsisprausdavo į mažą sūnaus suoliuką ir klausydavosi mokytojų pastabų. Jie atsivežė Melanijos tėvus iš Slovėnijos, kad sūnus išmoktų kalbėti senelių kalba ir žinotų apie savo mamos kraštą. Nors D. Trumpas turėjo daug žmonų, bet visi jo vaikai glaudžiasi prie tėvo ir labai gražiai bendrauja, kartu švenčia šventes. Jie pasakoja, kad tėvas buvo gana griežtas, veždavosi juos į  statybas, pratino bendrauti su darbininkais, žiūrėti, kaip tie žmonės dirba ir kaip jiems už atliktus darbus atlyginama. Viena iš  D. Trumpo darbuotojų (našlė) buvo paėmusi paskolą namui, bet gaisras sunaikino namus. Tai sužinojęs, D. Trumpas pasirūpino, kad būtų išmokėta visa skola, jai pastatytas namas ir apie tai plačiai nebūtų kalbama. D. Trumpas yra paaukojęs šalpai daugiausia  pinigų nei bet kuris JAV prezidentas, bet apie tai nutylima.          

- Kokia jūsų nuomonė dėl dvigubos pilietybės?

- Mano nuomonė yra labai atsargi. Kai buvo rašoma Lietuvos Konstitucija, šis klausimas buvo labai dėmesingai ir atskirai aptartas, svarstomas ir galutinai surašytas atsižvelgus į Lietuvai gresiančius pavojus dėl buvusios 50 metų sovietų okupacijos. Jos laikotarpiu čia gimė daug okupantų palikuonių ir jeigu jiems būtų suteikta Lietuvos ir Rusijos pilietybė, mane gąsdina tas faktas, kad neatsitiktų kaip Gruzijoje, Ukrainoje ar kitur, kai įvykus suorganizuotam kokiam nors protestui, eitynėms ar nepasitenkinimui, V. Putinas galėtų eiti gelbėti savo piliečių. Visiems aišku, kuria kryptimi suka Rusijos prezidentas ir kaip jis pajėgė apraizgyti visą pasaulį, apipinti savo šnipais, savo įtaka ir dezinformacija.

Suprantu žmonių norą gauti dvigubą pilietybę ir jokiu būdu to nekritikuoju. Bet šis klausimas nebuvo ganėtinai išsamiai diskutuotas, nes Lietuvos Konstitucijos keitimas yra labai rimtas reikalas. Kas myli Lietuvą, jos ilgisi, taip kaip ir mes, kiek tai įmanoma norime būti arčiau jos, kaip Motinos, širdies. Nuo 1990 m., kai pradėjau atvažiuoti į Lietuvą, visas dėmesys buvo, kaip padėti Lietuvai. Tą darėme ir anksčiau. Kraustėme vienas kito kišenes, kurios kartais būdavo gana kiauros, bet vis tiek darėme, ką galėjome, nes tai buvo šventas dalykas padėti Lietuvai. Nesakau, kad niekam negalima turėti dvigubos pilietybės, čia kiekvieno žmogaus apsisprendimas, bet kokios tai gali būti pasekmės. Kalbant apie dvigubą pilietybę, taip pat reikia kalbėti ir apie piliečių atsakomybę ir įsipareigojimus valstybei. Ar jie yra pasiruošę kurti čia savo verslus, mokėti mokesčius ar kitaip padėti Lietuvai? Jeigu jie nieko Lietuvai neduoda nei darbu, nei pinigais, tik atvyksta atostogų, tą jie gali daryti ir neturėdami  dvigubos pilietybės.

Daug jaunų vyrų, palikę savo šeimas Lietuvoje, išvyko į užsienius ir metai po metų ten gyvena, tai negali būti teigiamas dalykas tautai. Dėl to tauta, jos kultūra, kalba, moralė yra skurdinama ir naikinama. Lietuvoje labai daug neteisybės savo piliečiams, jų gyvenimas yra apsunkintas. Lietuvos vadovai turi sudaryti tokias sąlygas žmonėms, kad jie nebėgtų į kitus kraštus ieškoti sotesnio kąsnio, bet keltų ekonominį lygį Lietuvoje, čia augintų savo vaikus ir didžiuotųsi savo Tėvyne.


Nevyriausybinės organizacijos reikalauja atšaukti Nacionalinę premiją M. Ivaškevičiui

$
0
0
Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, atstovai išplatino pareiškimą, kuriame reikalaujama atšaukti 2018 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo komisijos nutarimą premiją skirti rašytojui Mariui Ivaškevičiui.

Pabrėžiama, kad M. Ivaškevičius knyga „Žali“ yra įteisinanti partizanų niekinimą valstybiniu lygmeniu. Nevyriausybinių organizacijų teigimu, M. Ivaškevičių apdovanojimas atskleidė premiją skyrusios Komisijos politinį nebrandumą. Intensyvėjančio Rusijos propagandinio karo prieš Lietuvą akivaizdoje Nacionalinės premijos įteikimas M. Ivaškevičiui funkcionuoja kaip politinė žinia, kad partizanų istorijos niekinimas yra skatintinas ir – kadangi Komisijos sudarytoja yra LR Kultūros ministerija – laikytinas Lietuvos valdžios oficialios politikos dalimi.

Nevyriausybinių organizacijų atstovai primena, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo komisijos sprendimas skirti premijas yra valstybinio masto.

Reikalaujama, kad, atsižvelgiant į M. Ivaškevičiaus vykdytą mirusiųjų atminimo niekinimą (BK, str. 313), Kultūros ministerijos Nacionalinių literatūros ir meno premijų komisija atšauktų savo sprendimą skirti Nacionalinę kultūros ir meno premiją M. Ivaškevičiui ir iš naujo svarstytų premijos skyrimą.



Kaip KGB atsilygindavo savo agentams

$
0
0
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras savo interneto svetainėje kgbveikla.lt pateikia 70 Lietuvos ypatingajame archyve esančių dokumentų, atskleidžiančių mažai žinomą LSSR KGB santykio su dirbančia agentūra aspektą – gerai dirbančių slaptųjų bendradarbių (agentų, patikimų asmenų ir konspiracinių butų laikytojų) materialinį skatinimą.

Pagal LSSR KGB sudarytą ypatingų išlaidų sąmatą, 1966 m. agentų tinklui išlaikyti buvo skirta 117 800 rublių. Didžioji dalis šių pinigų buvo skirta 3 590 vienkartinių išmokų slaptiems bendradarbiams, vidutiniškai po 25 rublius. Tuo metu Lietuvoje veikė apie 4 tūkst. agentų, bet išmokos buvo skiriamos ne kiekvienam agentui. Vieni gaudavo po keletą išmokų per metus, kiti negaudavo nieko, priklausydavo, kaip KGB pareigūnai įvertindavo jų teikiamos informacijos svarbą. 

Agentams buvo atsilyginama ne tik pinigais, bet ir brangiomis dovanomis. Tai būdavo laikrodžiai, odiniai portfeliai, auksiniai papuošalai – žiedai, auskarai, grandinėlės, taip pat kvepalai „Krasnaja Moskva“, užrašų knygelių rinkiniai, albumai ir kt. Kartais būdavo skiriamos lėšos agentų vaišėms. Iš tų pačių ypatingų išlaidų buvo išlaikomi 4 agentai-smogikai, jiems buvo mokama kas mėnesį po 140 rublių. KGB požiūriu, ypač vertingą informaciją teikiantiems 5 agentams buvo mokamas kasmėnesinis atlyginimas, vidutiniškai 150 rublių per mėnesį. Taip pat 1966 m. LSSR KGB mokėjo pensijas trims agentams ir trims žuvusių agentų-smogikų žmonoms. Be to, 1965 m. KGB žinioje buvo 513 slaptų butų, kurių laikytojams per metus skirta išmokėti 87 700 rublius.

1975 m. Lietuvoje veikė 4 632 agentai, 9 rezidentai (agentai, palaikantys ryšį su dar keliais agentais, paskui bendras žinias perduodantys KGB) ir 535 slaptų butų laikytojai. Didžiausios agentų grupės buvo sutelktos LSSR KGB centrinio aparato operatyviniuose ir didžiųjų miestų padaliniuose. Pavyzdžiui, 1970–1980 m. KGB Kauno m. skyriui priklausė apie 700, Šiaulių m. skyriui – apie 270 agentų. Lietuvos rajonų KGB skyriuose bendradarbiavo vidutiniškai po 50 (nuo keliolikos iki maždaug 100, priklausomai nuo rajono dydžio) KGB agentų. Mažiau žinoma apie KGB agentūros dalį – patikimus asmenis. Jie informaciją teikdavo ne nuolat, kaip agentai, bet tik esant kokiam nors reikalui, konkrečiais atvejais. Jie informaciją KGB pareigūnams perduodavo ne raštu, kaip agentai, bet žodžiu, o KGB darbuotojas pats užrašydavo. 1971 m. Lietuvoje buvo 7491 patikimas asmuo, kiekviename rajone ar mieste jų buvo nuo 60 iki 300. 

Vėlesniu laikotarpiu agentams, patikimiems asmenims ir slaptų butų laikytojams skiriamos lėšos didėjo. Pavyzdžiui, 1982 m. visoje Lietuvoje už vertingą informaciją skirta 3 tūkst. vienkartinių išmokų (vidutiniškai po 40–50 rublių) rezidentams, agentams ir patikimiems asmenims, iš viso 137 tūkst. rublių. 1982 m. mėnesinis atlyginimas (po 80–100 rublių) buvo mokamas 14 agentų, tam buvo skirta 15 tūkst. rublių. Daugėjo slaptų butų, 1981 m. tokių butų Lietuvoje buvo 645, juose vykdavo KGB operatyvinių darbuotojų ir agentų susitikimai. 1982 m. slaptų butų laikytojams buvo skirta išmokėti 126 500 rublių. 1970–1990 m. kiekvienas Lietuvoje veikiantis KGB agentas kasmet pateikdavo maždaug po 3–4 agentūrinius pranešimus, o kiekvienas užsienyje veikiantis LSSR KGB agentas – po 10–11 pranešimų.

Atgimimo laikotarpiu 1988–1990 m. LSSR KGB 1-asis (žvalgybos) skyrius, vykdęs agentūrinį, operatyvinį ir propagandinį darbą prieš Lietuvos išeiviją, šioms ypatingoms išlaidoms skyrė vis didesnes sumas. Pavyzdžiui, 1988 m. šio skyriaus agentams buvo išmokėta 31 tūkst. rublių, 1989 m. numatyta išmokėti 32 tūkst. rublių, o 1990 m. planuota šioms išlaidoms skirti 33 tūkst. rublių.

LSSR KGB minėto laikotarpio planuose nurodoma, kad išlaidos agentams bus kasmet didinamos, nes būtina didinti agentų skaičių. Taip pat buvo didinamos ir šio skyriaus išlaidos slaptų butų laikytojams – 1988 m. buvo išmokėti 12 tūkst. rublių, o 1990 m. numatyta išmokėti 13 tūkst. rublių. Be to, dalį LSSR KGB 1-ojo skyriaus operatyvinių išlaidų sudarė išlaidos užsienio valiuta, 1989 m. šis skyrius gavo 3700 valiutinius rublius (1 JAV doleris buvo prilygintas 0,6 valiutiniam rubliui). Iš šios sumos 1500 valiutiniai rubliai buvo skirti išmokoms agentūrai. Tais pačiais 1989 m. LSSR KGB 1-asis skyrius prašo papildomai skirti 3590 valiutinius rublius, nes turimas lėšas jau išnaudojo. Iš šių lėšų KGB numatė agentui „Kliugeris“ sumokėti 2 tūkst. JAV dolerių, agentui „Sekretorius“ – 1 tūkst. VFR markių ir kt. 1990 m. buvo suplanuota KGB 1-ojo skyriaus užsienio agentams sumokėti 5 500 valiutinius rublius. Kai kuriais atvejais agentams ženklios sumos buvo skiriamos atskirais pavedimais. Pavyzdžiui, 1991 m. liepos 30 d. SSRS KGB pervedė KGB pareigūnams Lietuvoje 1 tūkst. JAV dolerių, skirtus agentui „Ivanauskas“.

Kaip buvo atsilyginama agentams, matyti iš grifu „Visiškai slaptai“ pažymėtų agentų atlyginimų registracijos žiniaraščių: juose nurodyta už kokiose sekimo bylose teikiamą informaciją buvo mokamas atlyginimas. Pavyzdžiui, agentui „Kraštotyrininkas“ per 1984–1989 m. buvo atsilyginta 35 kartus, iš viso išmokėta 4410 rublių.

KGB pareigūnai stengėsi išlaikyti ryšius su savo agentūra ir po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1989 m. LSSR KGB Molėtų r. skyrius skyrė išmokas 10 agentų ir 6 slaptų butų laikytojams, 1990 m. lapkričio–gruodžio mėn. išmokos šiame rajone buvo skirtos 3 agentams, 3 slaptų butų laikytojams ir vienam patikimam asmeniui, o 1991 m. balandžio–birželio mėn. – 4 agentams ir 3 slaptų butų laikytojams. 1991 m. sausio–kovo mėn. KGB Rokiškio r. skyrius skyrė išmokas 6 agentams, 3 patikimiems asmenims ir 7 slaptų butų laikytojams.

Reikėtų pažymėti, kad agentams skirti pinigai ne visada jiems atitekdavo. Būdavo atvejų, kai pinigai likdavę pas operatyvinį darbuotoją, nors agentas ir pasirašydavęs, kad gavęs tam tikrą sumą pinigų. Tai ypač būdinga paskutiniais sovietinio režimo metais.

1991 m. rudenį, galutinai nutrūkus KGB Lietuvos padalinio veiklai, Lietuvoje liko apie 4 tūkst. tuo metu veikiančių ir apie 30 tūkst. archyvinių KGB agentų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Vytautas Rubavičius. Naujoji skirtis: ar yra vietos tautinei valstybei naujojoje Europoje?

$
0
0
propatria.lt nuotr.
Pranešimas, perskaitytas sausio 16 dieną Vilniaus forumo organizuotoje konferencijoje „Kaip išsaugoti Europą?“.

Kalbėsiu apie skirtį, kuri įvairiai skaido Europos Sąjungą, kaip tam tikrą politinį ekonominį darinį, visas šio darinio saistomas valstybes ir jų visuomenes. Ta skirtis vienaip ar kitaip reiškiasi ir žmonių sąmonėje, kurioje dažnai sulimpa šiaip jau priešingos sąvokos, nesiaiškinant, kokiu pagrindu jos siejamos. Skirtis ideologinė ir politinė, o sykiu ir kultūrinė, nes pats kultūros suvokimas ima priklausyti nuo tos skirties. Skirtį sunku aiškiai apibrėžti, tačiau įmanoma nusakyti. Vienoje pusėje žmonės, idėjos, valstybės, kurioms svarbu nacionalumas, suverenumas, valstybingumas, kurie yra įsitikinę, kad būtina puoselėti tautos, kaip suvereno, nuovoką bei jauseną, o kitoje – žmonės, tuos dalykus laikantys moderniam žmogui nebūdingomis ir kuo greičiau būtinomis įveikti atgyvenomis, trukdančiomis „atsiverti pasauliui“, „europėti“ ir „globalėti“.

Skirtis tarp dviejų ES raidos vaizdinių – vieni būsimą Europą įsivaizduoja kaip gyvybingą nacionalinių valstybių ir suverenių tautų politinį kultūrinį darinį, kurioje didžiausias turtas ir gyvybingumo šaltinis yra nacionalinės kultūrinės kūrybos energija ir vaisingas tėvynėse įsišaknijusių kultūrų bendravimas, o kiti tą Europą įsivaizduoja kaip federacinę ar unitarinę kosmopolitinę Europą, kuri visokiais būdais kratosi kultūrinio įsišaknijimo, gimtiniškumo, vietoviškumo, skelbdama pasauliui, esą tautos yra tik socialiniai konstruktai, neturintys jokios realios esmės nei prasmės. Kol kas daugelio šalių politiniai elitai, pirmiausia ES politinis biurokratinis elitas, europietiškojo kosmopolitizmo viziją, paremtą gero gyvenimo gundymu, stengiasi įgyvendinti taip, kad daugelio tyrėjų ir politikų aptariamos vadinamosios „demokratijos stokos“ sąlygomis valstybinės tautos net nepajustų, kaip jos iš suverenų virto kultūrinėmis bendruomenėmis bei Europos liaudimi.

Akivaizdu, kad tokios skirties esama visose ES visuomenėse, visuose kolektyvuose, nesvarbu, kaip vieni ir kiti būtų vadinami ar priešinami, pavyzdžiui, liberalai, šiuolaikiniai europiečiai demokratai prieš nacionalistus ir įvairiausius fobus ar europeistai prieš populistus. Pastaruoju metu ta skirtis ima formuoti ES valstybių narių jungtis. Pavyzdys – Vyšegrado valstybės, kurių bendra politika ima oponuoti Vokietijos ir Prancūzijos europinį federalizmą ir tolesnį išvalstybinimą bei išsuvereninimą skatinantiems veiksmams. Esminis šių dienų su nurodyta skirtimi susijęs įvykis, paveiksiantis ES politiką ir jos narių raidą – Breksitas (Brexit). Juk visiškai akivaizdu, kad pagrindinė britų sprendimo trauktis iš ES priežastis – suverenas, suverenitetas ir valstybingumas. Britai įsitikino, kad tolesnė europinė integracija plečiama „virš pagrindinių sutarčių“ įvairiomis valstybinį suverenitetą silpninančiomis direktyvomis, kurias leidžia Europos federalizavimo ir kosmopolitizavimo ideologija savo veiklą grindžiančios eurobiurokratų institucijos.

Mūsų komunistinio elito spartus „sueuropėjimas“ vyko internacionalizmo ideologijos pagrindu, įgaunant galimybę tvarkyti Lietuvai skiriamus europinius finansus. Tai tarsi užmokestis už tinkamą tautiečių ir piliečių europinimą ir globalinimą „Globalios Lietuvos“ politika, kuri tapo ideologine priedanga, nuslepiančia tikrąją didžiulės emigracijos priežastį – didelės dalies visuomenės nuskurdinimą. Klasinį sovietinį internacionalizmą pakeitė demokratinis kosmopolitinis, pasaulinį finansinį kapitalą aptarnaujantis internacionalizmas, suvienijęs kairiuosius ir dešiniuosius politinius elitus. Kairiojo europiniu tapusio politinio elito persikeitimas aptarnauti pasaulinį finansinį kapitalą išryškėjo subrendus vadinamajai revoliucinei 1968-jų kartai. Juk ir mūsų šalyje greičiausiai europiniais globalistais ir kosmopolitais, atvirai niekinančiais lietuviškąjį patriotinį nacionalizmą, o su juo ir visą moderniosios lietuvybės istorinį kelią, tapo komunistinės ir komjaunimo nomenklatūros atstovai, kuriems netrukus atsirado vietų ir ES struktūrose.

Esama ir civilizacinės mūsų paryškintos skirties dimensijos. Pastaruoju metu stebimas ryškus civilizacinės vaizduotės stiprėjimas ir raiška, nulemianti didžiųjų valstybių geopolitinius veiksmus. Turkija atsigrįžta į Osmanų imperijos civilizacinį paveldą ir pasitelkia jį naujam turkiškajam tapatumui ugdyti, iš dalies atsiribojant nuo sekuliarios kemalistinės tapatumo politikos. Kinija atvirai didžiuodamasi rodo savo kelių tūkstantmečių civilizacinį paveldą ir juo grindžia dabartinius imperinio pobūdžio politinius veiksmus, taip stiprindama ir legitimuodama savąjį pasaulinės galios vaidmenį.

Šitai vyksta ir Rusijos politikoje – vis labiau stiprinama civilizacinės politinės ir kultūrinės vaizduotės svarba, juolab kad ji grindžiama išplėtota eurazijininkų idėjų tradicija, kurią šiuo metu skleidžia bene įtakingiausias rusų politinis mąstytojas Aleksandras Duginas. Panašių reiškinių apstu ir Lotynų Amerikoje, tačiau mums svarbiausia – kas vyksta europinėje bei apskritai Vakarų civilizacijoje, kurios esminę ją silpninančią bėdą nusakė Samuelis Huntingtonas. Pasak jo, Vakarų pasaulio, o ypač Europos Sąjungos išsikrikščioninimas ir besaikis sekuliarizavimasis yra pati pagrindinė civilizacinio silpnėjimo priežastis, ypač aiškiai regima pastaruoju metu kitų civilizacinių darinių stiprėjimo aplinkoje. Islamo pasaulis europiečiams ir vakariečiams turi būti suvokiamas ir kaip pavyzdys, ir kaip iššūkis – tikėjimas yra esminis civilizacinį tapatumą formuojantis ir palaikantis veiksnys.

Mums nepaprastais svarbūs yra ES ir NATO santykiai. Stodami į ES ir NATO niekaip negalėjome suvokti ES tvirtinamos išvalstybinimo ir išsuvereninimo politikos, taip pat ir sudėtingų ES ir NATO vadovaujančių elitų santykių. Supratimas natūraliai vėluoja. Niekas nenori silpnos ES, tačiau jau šiuo metu aišku, kad ES raidai naujos gyvybės gali suteikti tik sparti europinio vadovaujančio elito ir jo išpažįstamos ideologijos kaita. Būtina naujomis sąlygomis atsigrįžti į pirminį ES kūrėjų ideologinį pagrindą – krikščioniškomis vertybėmis grįstą, aiškiai suvereno ir suvereniteto reikšmę suvokiančių nacionalinių valstybių sąjungą, kurios saugumui svarbiausia yra NATO institucija. Apie 8–9 praeito amžiaus dešimtmetį buvusį ES kūrėjų elitą pakeitė subendrintas neomarksistinis neoliberalistinis, bankinį kapitalą aptarnaujantis elitas. Jis ėmėsi kurti kosmopolitinio pavyzdžio pilietišką europinę multikultūrinę liaudį unitarinės ES vizijos pagrindu.

Nacionaliniai skirtingumai imti vaizduoti kaip laisvam finansinio kapitalo tekėjimui trukdantys ir dėl to naikintini barjerai. ES, taip pat ir daugelio Europos šalių viršūnėse atsidūrė bankų bei finansinių korporacijų statytiniai. Tada ėmė klostytis tam tikra, šiuo metu vis labiau ryškėjanti naujosios ES ir NATO santykių kolizija. ES raida ir plėtra vyko vis daugiau suverenių valstybinių galių perkeliant Briuselin, taip pat į įvairių niekieno nerinktų tarptautinių organizacijų būstines, šitaip vis sparčiau įgyvendinant federalizacijos viziją. Tačiau NATO buvo ir iki šiol yra suverenių valstybių sąjunga. Tad ES plotmėje valstybės išsisuverenina ir išsivalstybina, o NATO plotmėje – išlaiko suverenitetą.

Galima numanyti, kad toks NATO vaidmuo naujojo ES elito buvo suvoktas kaip trukdis numatytam raidos scenarijui įgyvendinti. Todėl buvo išplėtota ES „taikaus nusiginklavimo“ politika, karines išlaidas perkeliant ant JAV pečių, o savąsias skiriant pavyzdiniam multikultūrinės gerovės dariniui kurti, šitaip oponuojant toms pačioms Jungtinėms Valstijoms. Kad ir kaip keistai tai atrodytų, intelektualinis kairuoliškas liberalus Europos politinis ir akademinis elitas,  ėmęsis aptarnauti finansinį kapitalą, išlaikė ir stiprų antiamerikietišką užtaisą. Pavyzdys čia prancūzų akademiniai sluoksniai, kurie didžia dalimi formavo ir naująją europinę multikulti politiką bei nuostatą priešintis amerikietiškajam kultūriniam ir ekonominiam „imperializmui“.

Agresyvūs Rusijos veiksmai jos kaimynių atžvilgiu ir ES politinio elito negebėjimas tinkamai atsakyti į karinius iššūkius privertė naująją JAV administraciją šitą nutylimą konfliktą iškelti viešumon ir pareikalauti deramo sutarto gynybos finansavimo. Valstybių narių suvereniteto klausimo aspektas ryškus ir ES politinio elito vis atsinaujinančiuose svarstymuose apie būtinumą kurti ES ginkluotąsias pajėgas – kuriant tokias pajėgas būtų galima perimti dalį ES narių valstybinio suvereniteto, kuris dabar nepasiekiamas „glūdi“ NATO organizacijoje. Federalizacijos vizijos apakintas europinis politinis elitas pastaruoju metu stengiasi imtis praktinių žingsnių šiai idėjai įgyvendinti, nors ir ne karybos specialistams akivaizdu, kad ES karinių pajėgų kūrimas silpnins NATO ir galimybes kuo greičiau atsakyti į vis naujus karinius iššūkius. Ironiška, kad kaip tik Rusija labiausiai ir palaiko ES ginkluotųjų pajėgų kūrimo idėją.

Kitas svarbus dalykas yra tas, kad JAV ėmėsi savo politiką viešai grįsti suvereniteto supratimu, politinius veiksmus kreipiant suvereniteto stiprinimo linkme. Toks „posūkis“ iškelia dvišalių santykių svarbą ir savaip silpnina įsigalėjusių tarptautinių organizacijų valdžią, kurią ypač jaučia mažosios šalys. Juk ir įsilinguojanti JAV ekonominė kova su Kinija vyksta apeinant Pasaulinę prekybos organizaciją. Todėl ES politiniam elitui teko iškęsti netikėtą JAV akibrokštą –Jungtinėse Valstijose buvo pažemintas ES diplomatinis statusas. ES diplomatinei atstovybei iš tradicijos buvo teikiamas valstybinis rangas, tačiau prieš kurį laiką jis imtas ir prilygintas tarptautinių organizacijų rangui.

O ką apie valstybinį suverenitetą galvoja mūsų politinis bei ekonominis elitas, lietuviškieji oligarchai? Jų mąstymas regimas veiksmuose. Suskubta besąlygiškai pasirašyti JT Migracijos paktą, kuris akivaizdžiai įtvirtina naujas galimybes riboti valstybinį suverenitetą. Kaip tik dėl šios priežasties tą paktą atsisakė pasirašyti Jungtinės Valstijos, detaliai grėsmės suverenitetui požiūriu paaiškindamos tokį savo žingsnį. Lietuvai apie jokius suverenitetus galvoti nereikia, nes jai iškilusi daug svarbesnė užduotis – mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės „pasaulinė“ karjera. O ji ne taip jau menkai priklauso nuo šiuo metu dar tebevaldančio europinio politinio elito, nuo Ž.-K. Junkerio (J.-C. Juncker) ir A. Merkel, kurie yra aršiausi visokių migracijų skatintojai. Tad būtina daryti „namų darbus“, nekreipiant dėmesio į visoje Europoje stiprėjančius judėjimus, palaikomus suvereniteto išsaugojimo ir stiprinimo idėjos, bei įvairių valstybių politinius „atsigrįžimus“ į savąjį suverenitetą. Juk ir dabartinė Lenkijos valdžia labiausiai susirūpinusi savuoju suverenitetu, kaip tik suvereniteto klausimas ir yra pagrindinė jos kolizijų su ES politinių elitu priežastis.

Lenkija suverenitetą stiprina ir plėtodama dvišalius įvairiapusius, ypač karinius, santykius su JAV, prisiimdama JAV forposto ES vaidmenį. Suprantama, padedama pačių Jungtinių Valstijų. Dvišaliams santykiams su Lenkija plėtoti deda pastangas ir Italija, kuri kartu su Lenkija tikisi kartu kurti „naująją Europą“, vokiečių ir prancūzų ašiai priešinant lenkų ir italų. O mūsų Seimo pirmininkas tuo metu virkauja apie būtinumą pasipriešinti kylančiai „nacionalizmo ir vartotojiškumo“ bangai. Toks tad mūsų politinio elito geopolitinio išmąstymo gylis.

Savaip mūsų aptariama skirtis ir su ja susijęs suvereniteto klausimas bei suvereniteto nuovoka ima skirti ir svarbias mūsų institucijas – Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijas. Neseniai nuskambėjo tyrimo apie pasirengimą ginti Tėvynę skaičiai. Apgailėtini skaičiai, kurių neįmanoma įvynioti į jokių išlaisvėjimų vatą. Krašto apsaugos ministerijos atstovų samprotavimuose pasigirdo pageidavimų kurti stiprų istorijos pasakojimą, kuriame būtų iškelta pokario pasipriešinimo svarba. Klausimas – kodėl reikėjo trisdešimties nepriklausomybės metų, kad šitai būtų suvokta, kodėl visus tuos dešimtmečius visaip buvo skatinami ir valstybiniais apdovanojimais dabinami iš pokario pasipriešinimo šaipęsi istorikai ir kitokie kultūrininkai, kurie ir į Vilniaus okupavimą bei prijungimą prie Lenkijos žvelgė kaip į nesusipratusius lietuvius civilizuojantį Lenkijos politinio elito žingsnį, stiprinantį puoselėtiną lietuviškąją lenkybę.

Mūsų vaikams „įmontuojamas“ toks „atviras“ istorijos pasakojimas, kuriame nebeliko atskiros Lietuvos valstybės istorijos. Lietuvos švietimo sistema jau pasirengusi priimti naują centralizuotai kuriamą Europos istoriją, išvengsiančią nacionalinių valstybių istorijų ir jose pagerbiamų nacionalinių didvyrių bei kultūros veikėjų, nes vienaip ar kitaip jie prisidėję prie nacionalizmo blogio. Kadangi kol kas istorija yra ir bus tik vienos ar kitos tautos istorija, kurios užduotis – laiduoti tautinį bei nacionalinį tapatumą ir tautos, kaip istorijos subjekto, valstybingumo teisėtumą, tai kuriamoji nacionalumą ir valstybingumą peržengianti naujoji Europos istorija bus tik vienokių ar kitokių istoriniais vadinamų faktų aprašymas, turėsiantis ugdyti ir naujojo kosmopolitinio darinio liaudies tapatumą, jau nesusijusį su jokia konkrečia tėvyne bei tėviške ir nesuterštą jokiais „žemės ir kraujo“ ar krikščionybės sentimentais. Tai ne istorijos pasakojimas, o socialinės inžinerijos programos dalis, įvilkta į istorinio pasakojimo apvalkalą.

Toje istorijoje neliks jokių nacionalistiniais vadinamų pasipriešinimų. O juk mūsų pokario pasipriešinimas – tai tas pats komunistų aršiai naikintas ir eurofederalistų nuožmiai trinamas iš viešumos lietuvių buržuazinis nacionalizmas. Nejau Krašto apsaugos ministerijai prireikė lietuviškojo nacionalizmo? Manau, joks mūsų drąsiausias pareigūnas nedrįstų to viešai pasakyti. Nors nei vengrams, nei lenkams, nei amerikiečiams šiuo metu nacionalizmas neatrodo esąs visaip naikintinas „užkratas“. Gi Užsienio reikalų ministerija savo vadovo ir atstovų lūpomis kalba kitaip – visaip stengiamasi iškelti ir paskleisti „Globalios Lietuvos“ idėją, o su ja ir įtvirtinti dvigubą pilietybę. O juk ideologinė nuostata, kad Lietuva yra visur, kur tik lietuvio gyvenama, tai pats tikriausias užkratas, silpninantis Tėvynės išskirtinumo, jos šventumo nuovoką. Kodėl žmonės turėtų aukoti savo gyvybes už teritoriją, kurią sudaro kažkieno nuosavybėj esantys žemės sklypai? Juk kilus pavojui daug paprasčiau būti „globaliu šiuolaikišku lietuviu“ ir gyventi kur panorėjus, kur šilta ir gera. Juolab kad, pavyzdžiui, iki Ispanijos ar Vokietijos agresyvūs Rusijos veiksmai neatsiris.

Tad kokia ateitis ES laukia nacionalinių valstybių? Valstybinio suvereniteto ir nacionalinės valstybės atžvilgiu išskyrėme tam tikras ideologines ir politines prieštaras, kurios ryškėja ir ES raidoje, ir geopolitikoje, ir didžiųjų valstybių santykiuose, ir tautų bei visuomenių savimonėje. Trumpai tariant – išsuvereninimo ir atsuvereninimo, išnacionalinimo ir atnacionalinimo tendencijas. Konkrečios valstybės likimas priklausys nuo daugelio aplinkybių, tačiau pirmiausia – nuo jos politinio ir kultūrinio elito savipratos ir įsipareigojimo nacijai ir valstybei. Nuo tos savipratos priklauso ir esminis kiekvienos valstybės dėmuo – švietimo sistemos veiklos pobūdis. Kaip tik švietimo sistemos pirminė užduoti – ugdyti jaunuomenės valstybingumo jauseną, išskirtinį Tėvynės, gimtosios kalbos ir jos pagrindu kuriamos kultūros svarbos suvokimą, padėti kultūrai tvirtinti nacionalinį tapatumą. Tačiau ta užduotis turi tapti esmine valstybės politikos gaire, politikų ir mokytojų bendruomenės suvokiama kaip savaime suprantama ideologija. Kol kas drąsiai ir „atvirai“ išsivalstybiname, o Tėvynės gynybai stiprinti siūlome bunkerį Lukiškių aikštėje, kuriame mūsų valstybės vadovai galės įsirengti ir parodomąją vadavietę.

Matyt, tikimasi, kad šis pasauliui lietuvių modernumą ir atvirumą rodysiantis valstybinis statinys, iškilsiantis visiems pirmiesiems mūsų valstybės politikams tvirtai surėmus pečius, tikrai atgrasys didžiąja mūsų kaimynę, o jaunimo ir visos pažangiosios dvipilietės visuomenės širdyse įžiebs neblėstantį pasididžiavimą „Globalia Lietuva“.

2019-ieji bus pažymimi kaip Vietovardžių metai

$
0
0
lrkm.lt nuotr.
Vyriausybė patvirtino Kultūros ministerijos pateiktą Vietovardžių metų minėjimo 2019 metais planą.

Plane numatytais visoje Lietuvoje vyksiančiais kultūriniais, edukaciniais, įamžinimo renginiais ir veiklomis, mokslinėmis konferencijomis ir seminarais, duomenų kaupimu ir sisteminimu, viešinimu ir leidyba bus pabrėžiama senųjų vietovardžių svarba, gyvenamųjų vietų vardų reikšmė puoselėjant ryšius su protėvių žeme. Taip bus akcentuojama ir senuosiuose kaimų bei vienkiemių pavadinimuose glūdinti etnologinė, lingvistinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis.

„Lietuvos vietovardžiai – tai atminties ir kalbos lobynas, o kartu – mūsų protėvių kūrybingumo išraiška. Praturtinkime savo dabartį, juos įamžindami ir prakalbindami naujai“, – sako naujasis kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

Vykdant Vietovardžių metų minėjimo 2019 metais planą bus sukurti įvairiose šalies vietose išnykusių vietovardžių žemėlapiai, išnykę kaimai bus įamžinti pastatant ženklus, rengiamos vietovardžių rinkimo ir kraštotyros ekspedicijos, įtraukiant į jas ir mokinius bei jaunimą. Vietovardžių metams skirti renginių ciklai, dokumentų ir fotografijų parodos vyks Marijampolės, Klaipėdos, Kretingos, Panevėžio, Pasvalio, Prienų, Šilutės, Širvintų, Varėnos, Vilkaviškio rajonų ir kitose šalies savivaldybėse. Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, ant Vorutos piliakalnio surengus teatralizuotą programą numatoma pažymėti Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje išnykusius vietovardžius.

Lietuvos radijo ir televizijos interneto svetainėje šiais metais vyks gražiausio Lietuvos vietovardžio rinkimai, nacionalinis transliuotojas rengs ir savo televizijos bei radijo programose skelbs siužetus apie gražiausius šalies vietovardžius. Mokslinės konferencijos ir seminarai, skirti Vietovardžių metams, bus surengti Vilniuje, Klaipėdoje, Kretingoje, Švenčionyse.

Šiais metais taip pat numatoma parengti mokslinį tyrimą „Klaipėdos krašto istorinių vietovardžių registras ir aktualizavimas“, iliustruotą elektroninį Kelmės krašto išnykusių kaimų sąvadą, rengti Lietuvos vietovardžių išsaugojimo gaires ir Vietovardžių žodyno IV tomą. Lietuvos Respublikos adresų registro objektų interaktyviame žemėlapyje REGIA numatoma pažymėti išnykusių (istorinių) gyvenamųjų vietovių teritorijų ribas, kurios yra Adresų registro archyviniuose dokumentuose. Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo nuostatas siūloma papildyti rekomendacija suteikiamiems ar keičiamiems pavadinimams parinkti nykstančių ar išnykusių etninių vietovardžių vardus.

Kultūros ministerijos kartu su kitomis institucijomis bei organizacijomis parengtą Vietovardžių metų minėjimo 2019 metais planą įgyvendins daugiau kaip pusšimtis vykdytojų: daugelis šalies savivaldybių, jų kultūros centrai muziejai ir bibliotekos, Lietuvių kalbos institutas, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinė kalbos inspekcija, Etninės kultūros globos taryba, Registrų centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Kultūros, Švietimo, mokslo ir sporto, kitos ministerijos ir institucijos.

Siekiant išsaugoti senųjų vietovardžių atminimą, 2019-ieji Vietovardžių metais yra paskelbti Seimo nutarimu.

VDU profesoriai mokytojus švies lytiškumo ir šeimų įvairovės temomis

$
0
0
Nuotraukoje: M. Ališauskienė, A. Tereškinas, A. Maslauskaitė |VDU
Lietuvos mokyklų mokytojai praneša gaunantys jiems adresuotus laiškus, kuriuose mokytojai informuojami, kad nuo šiol jie į savąsias pamokas „privalo“ integruoti ir lytiškumo bei rengimo šeimai temas ir šia proga yra kviečiami į lytinio švietimo seminarus. Kaip teigia patys seminarus rengiantys Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojai, programa „skirta mokytojams, kurie dirba arba ruošiasi dirbti ir taikyti Švietimo ir mokslo ministerijos programą „Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai“. 

VDU puslapyje pateikiama ir daugiau informacijos apie seminarų tikslą ir turinį. Programos rengėjų teigimu, vienas svarbiausių jos tikslų yra užtikrinti, kad vaikus ir paauglius pasiekianti informacija apie lytiškumą, seksualumą būtų atitinkanti jų amžių, lytį ir socialinę tikrovę, atlieptų laikmetį ir būtų grįsta mokslinėmis žiniomis. Todėl mokytojus ketinama supažindinti su lyčių, seksualumo ir šeimų sampratų įvairove, jos formavimosi pagrindais ir socialinėmis pasekmėmis. 

„Lytiškumo, seksualumo ir šeimų įvairovė yra šiuolaikinės visuomenės tikrovė, kurią būtina aptarti ir pažinti jau mokykloje. Mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad šių temų ignoravimas veda link įvairių visuomenės grupių marginalizavimo, socialinės atskirties didinimo. Ši programa supažindina su lytiškumo, seksualumo ir šeimų įvairovės problematika, kviečia be išankstinių stereotipų pažvelgti į vis dar dažnai tabu Lietuvoje esančias temas, pateikia interaktyvias užduotis ir rekomendacijas, kaip apie tai kalbėtis su moksleiviais“, – paaiškina viena iš programos rengėjų, VDU Sociologijos katedros vedėja prof. Milda Ališauskienė.

VDU puslapyje akcentuojama, kad šią programą Lietuvos mokytojams rekomenduoja Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW) komiteto pirmininkė prof. Dalia Leinartė. 

Žemiau pateikiame mokytojams siunčiamos informacijos kopiją.

Programą iš viso sudaro 80 valandų susitikimų, konsultacijų ir individualaus darbo. Tarp pagrindinių temų, su kuriomis bus supažindinti mokytojai – lyčių biologiniai ir sociologiniai paaiškinimai, seksualumas, seksualinio švietimo svarba, lyčių ir gimstamumo politika Lietuvoje, šeimyninio gyvenimo kaita per pastaruosius šimtmečius, religijų įtaka lyčių ir šeimos supratimui.

„Nuo šiol į savo pamokas turite integruoti lytiškumo ir rengimo šeimai temas. Nežinote, kaip su mokiniais kalbėti apie seksą ir kontracepciją? Nežinote, ką daryti, jei Jūsų klasėje yra homoseksualus vaikas? Ieškote atsakymų, į klausimus apie šeimos istoriją, šeimos pokyčius bei jų priežastis? Ar problemos šeimoje yra tik asmeninių ydų pasekmės? Kaip visuomenė dalyvauja šeimų gyvenime?

Siūlome seminarų ciklą „Lytiškumas ir šeimos šiuolaikiniame pasaulyje: įvairovė ir jos iššūkiai“ (80 akad. val.), kurių metu aptarsime vaikų ir paauglių seksualumo raišką, lytiškumo, seksualumo aspektus, lyčių politikos ir reprodukcinės sveikatos problemas, šeimų kaitą, įvairovę ir visuomenės iššūkius šeimai, religijų požiūrius į lytiškumą, seksualumą ir šeimas.

Seminarus veda Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai - dėstytojai: prof. dr. Artūras Tereškinas, prof. dr. Aušra Maslauskaitė, prof. dr. Milda Ališauskienė, doc. dr. Kristina Žardeckaitė- Matulaitienė, doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė, atliekantys mokslinius tyrimus apie lytiškumą, seksualumą, šeimas ir religijas šiuolaikiniame pasaulyje.

Pirmojo seminaro data numatyta 2019 m. vasario 12 d. nuo 10:00 iki 17:00 val. Vytauto Didžiojo universitete, V. Putvinskio g. 23, 311 auditorijoje, Kaune. Antrasis seminaras vyks kovo 12 d.

Taip pat seminarų dalyviai susipažins su medžiaga, atliks užduotis ir konsultuosis su dėstytojais nuotoliniu būdu.

Seminarų dalyviams bus įteikiami VDU Edukologijos instituto kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimai.

Pagal poreikį seminarus galima organizuoti kolektyvams jų pasirinktoje erdvėje suderintu laiku. Kaina vienam seminarų ciklo dalyviui - 160 Eur.

Dalyvių registracija į seminarus vyksta internete: https://goo.gl/forms/1RBa0sBF5JWS5YDg2.

Dalyvio mokestį (160 €) reikia pervesti į Vytauto Didžiojo universiteto sąskaitą Nr. LT04 7044 0600 0284 8625. Įmokos paskirtis – seminaras „Lytiškumas ir šeimos“ (būtinai nurodykite įmokos paskirtį). Įmokos pavedimo kopiją prašome atsiųsti elektroniniu paštu (vaida.luksiene@vdu.lt).



Kaune vyks konferencija apie vaiko teisių problemas

$
0
0
Vargu, ar yra Lietuvoje žmogus, kurio nejaudintų paskutinieji įvykiai dėl vaikų ir šeimos.

Ar vaiko teisių apsaugos sistemos reforma išsprendė problemas, ar pati tapo problema? Ar jau ne laikas gelbėti vaikų nuo jų gelbėtojų?

Ar vaiko atėmimas iš tėvų už nežymius „prasižengimus“ biurokratų instrukcijoms apgina jo teises, ar jas dar labiau pažeidžia, sukeldamas kančias ir traumą visam gyvenimui?

Ar totali visų šeimų gyvenimo kontrolė suderinama su šeimos konstitucinėmis teisėmis ir demokratinės valstybės principais?

Stichiškai susibūrė tūkstantinės feisbuko grupės, įsteigta tėvų asociacija, valdžios represinio aparato persekiojamas šeimas gina advokatai. Šie žmonės turi ką pasakyti.

Konferencijoje pranešimus skaitys:

Darius Trečiakauskas (Sąjunga vardan šeimos)
Laimonas Kairiūkštis (Kauno forumas)
Ramunė Jurkuvienė (LSMU)
Dalija Snieškienė (VDU)
Saulius Dambrauskas (Kauno forumas).

Po pranešimų – diskusija. Ateikite, pasikalbėsime.

Vieta ir laikas:

VDU Humanitarinių mokslų fakultetas, Kaunas, Putvinskio g.23, 106 auditorija.

Sausio 22 d., antradienis, 17.30 - 20.00.

Rengėjai:

Kauno forumas
Asociacija „Sąjunga vardan šeimos“

Kviečiame į konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“ sausio 31 dieną Seime

$
0
0
Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas Romualdo Ozolo 80-ąsias gimimo metines, kviečia į konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“. Konferencijos pradžia – sausio 31 dieną, 11 valandą Seimo Kovo 11-osios salėje (Seimo I rūmai). Organizatoriai – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija. 

Konferencijoje pranešimus skaitys Romualdo Ozolo mokslinės ir politinės veiklos bendražygiai – redaktorius ir leidėjas Antanas Rybelis, filosofas prof. Vytautas Radžvilas, rašytojas Romas Gudaitis, istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas, politologas Alvydas Medalinskas. Analitinius pranešimus taip pat pristatys istorikė prof. Rasa Čepaitienė, politologai doc. Algimantas Jankauskas ir dokt. Vytautas Sinica. 

„Ateis diena, kai bus pasakyta tiesa – Romualdas Ozolas faktiškai yra dabartinės Lietuvos Respublikos atkūrimo tikrasis ideologas. Būtina skaityti jo tekstus. Tai žmogus, kuris matė ateitį 15-20 metų į priekį. Jis turėjo pranašo dovaną. O tai, kad mes jo neįvertiname, yra jau ne paties Ozolo nelaimė, o mūsų tautos tragedija“, - apie Romualdą Ozolą teigia Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas.

Konferencijos pirmajai daliai pirmininkaus Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo prezidentas dr. Romas Pakalnis, antrajai daliai – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė ir Pirmosios Vyriausybės klubo prezidentas Albertas Sinevičius.

Pertraukos metu Seimo Vitražų galerijoje bus atidaryta nuotraukų paroda „Romualdas Ozolas – filosofas politikoje“. 

Konferencija yra dalis Romualdo Ozolo 80-ųjų gimimo metinių minėjimo programos, kurioje numatyti leidybos darbai, atminimo lentos Teatro gatvėje (Vilnius) iškabinimas, įvairios meninės programos, parodos ir kita.


Konferencijos pranešėjai ir pranešimų temos:

- Antanas Rybelis „Romualdas Ozolas – leidėjas ir filosofas pavergtoje visuomenėje“;
- doc. Algimantas Jankauskas „Romualdas Ozolas, filosofų klubas ir Sąjūdžio užuomazgos“;
- prof. Vytautas Radžvilas „Sąjūdžio kūrėjas ir nepriklausomybės ideologas“;
- Romas Gudaitis „Romualdo Ozolo veikla Aukščiausioje Taryboje“;
- prof. Arūnas Gumuliauskas „Centrizmo ideologija ir partija“;
- prof. Rasa Čepaitienė „Kultūrologija Romualdo Ozolo akiratyje“;
- Alvydas Medalinskas „Romualdas Ozolas – visuomenininkas“;
- Vytautas Sinica „Ozolo pranašystės Europai“.

Kadangi patekimas į Seimo pastatą galimas tik su leidimais, būtina išankstinė dalyvių registracija iki sausio 29 dienos adresu www.lrs.lt/registracija arba e-paštu istorija@lrs.lt. Telefonai pasiteiravimui: 85 239 6119 ir 85 239 6144.



Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Jėzus ir Marija Galilėjos Kanoje

$
0
0
Popiežius šv. Jonas Paulius II papildė Rožinio kalbėjimą Šviesos slėpiniais ir suteikė galimybę dažniau apmąstyti Jėzaus viešojo gyvenimo svarbiausius įvykius nuo Krikšto iki Eucharistijos įsteigimo. Tarp tų svarbiausių įvykių yra pirmasis Jėzaus stebuklas Galilėjos Kanos vestuvėse. Kuo šis įvykis yra svarbus, kad šv. Jonas Paulius II jį išskyrė iš daugelio kitų?

Mintimis nusikelkime į Galilėjos Kanos kaimelį, kuriame anuomet vyko Evangelijoje aprašytos vestuvės. Vestuvėse, kaip įprasta, buvo daug džiaugsmo, šurmulio ir, kas be ko, netrūko ir vyno. Ties panašu, kad kažkuris iš jaunųjų buvo Jėzaus giminaitis, todėl į vestuves buvo pakviesta Marija ir Jėzus. Tuo metu Jėzus jau turėjo būrį mokinių, kurie vaikščiojo drauge su Mokytoju, todėl ir į vestuves Jėzus atėjo ne vienas, bet su mokiniais. Gal ir dėl to, kad svečių buvo daugiau, nei planuota, vynas pasibaigė per anksti.

Pritrūkus vyno vestuvių šeimininkai pakliuvo į keblią padėtį, kurią pirmutinė pastebėjo Marija. Koks žavus moteriškas pastabumas ir rūpestis! Ką darys Marija, pastebėjusi didelę bėdą? Marija dar nebuvo mačiusi nė vieno Jėzaus padaryto stebuklo, bet jos motiniška nuojauta pakuždėjo, jei šioje keblioje situacijoje gali kas nors surasti išeitį, tai tik Jėzus. Todėl nedvejodama ji ir kreipiasi į sūnų: „Jie nebeturi vyno“.

Jėzaus atsakymas – „O kas man ir tau, moterie. Dar neatėjo mano valanda“ - Mariją turėjo nuliūdinti. Natūraliai lauktume, kad po tokio atsakymo nuliūdus motina pasitrauktų šalin. Tačiau Marija elgiasi visiškai priešingai, tarsi būtų išgirdusi visiškai pozityvų atsakymą. Ji paliepia tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps!“. Koks didelis motinos pasitikėjimas Sūnumi! Per trisdešimt paslėpto gyvenimo Nazarete metų Marija nė karto nepatyrė, kad Jėzus būtų jos nepaklausęs, todėl Ir dabar Marija nesuabejoja, kad nepaisant, ką Jėzus pasakė, jis padarys visa, ką gali.
.
Šiame Galilėjos Kanos vestuvių aprašyme yra du svarbūs momentai. Pirmasis, akivaizdus stebuklas, kuris galutinai mokinius įtikino, kad Jėzus yra Mesijas, kad jis veikia dieviška galia, kuriai paklūsta net gamtos dėsniai ir todėl jie gali ramiai ir užtikrintai surišti savo gyvenimą su Jėzaus misija.

Antrasis svarbus momentas, stebuklas įvyksta tarpininkaujant Marijai. Šis tarpininkavimas skatino ir tebeskatina tikinčiuosius visada su dideliu pasitikėjimu kreiptis pagalbos į Mariją. Šis pasitikėjimas labai gražiai išreikštas šv. Bernardo maldoje į Mariją: „Atsimink, maloningoji Mergele Marija, jog amžiais nėra girdėta, kad apleistum bent vieną, kas bėga prie Tavęs, šaukiasi Tavo pagalbos ir prašosi užtariamas. Šitokio pasitikėjimo kupini, ir mes skubame prie Tavęs, Mergelių Mergele ir Motina! Mes einame pas Tave ir, būdami nusidėjėliai, su gailesčiu puolame prie Tavo kojų. Tu, įsikūnijusio Žodžio Motina, nepaniekink mūsų žodžių, bet maloningai išgirsk ir išklausyk. Amen.“

Taigi stebuklas Galilėjos Kanos vestuvėse turi išskirtinę reikšmę: Jėzus apreiškia savo dievystę ir tarsi paskiria savo Motiną Mariją būti mūsų Užtarėja visuose reikaluose.

Šis stebuklas dar primena, kad Jėzui yra svarbūs visi žmogaus gyvenimo momentai, tame tarpe ir patys džiaugsmingiausieji. Jėzus net stebuklą padaro, kad žmonės nestokotų džiaugsmo.

Evangelijos pasakojimas apie pirmąjį stebuklą Galilėjos Kanoje tesutvirtina mūsų tikėjimą į Jėzų Kristų, kaip pasaulio ir mūsų Gelbėtoją. Tepažadina mumyse dar didesnį pasitikėjimą Jėzaus Motina Švč. Mergele Marija. Teprimena, kad Jėzaus sekėjas negali būti liūdnas, bet atvirkščiai, pilnas džiaugsmo. Liūdni tebūna tik tie, kurie mąsto, kad su mirtimi viskas pasibaigia; mums gi su mirtimi viskas tik prasideda. Ši viltis yra nepalaužiamo džiaugsmo šaltinis.


Kun. Robertas Urbonavičius. Motina visų malonių tarpininkė

$
0
0
Ps 65, 4. Lai visa žemė šlovina tave, Dieve, ir tau gieda; lai gieda psalmes tavajam vardui, Aukščiausiasis.
Ps 65, 1–2. Džiaugsmingai šlovinkite Dievą, visa žeme, giedokite psalmę jo vardui; teikite garbę jo gyriui.
(Introitas)

Pradedame laikotarpį po Epifanijos, kuris tęsis iki Septuagezimos sekmadienio. Seksime paskui Viešpatį, kuris pradėjo savo viešąją veiklą – apsireiškimą pasauliui per mokymą, gydymą ir demonų išvarymus. Būsime kviečiami klausytis ir tikėti, kad taip turėtume amžinąjį gyvenimą, kurio vardas yra Jėzus.

Šio sekmadienio kolekta mums atskleidžia pamatinę tikėjimo tiesą, jog Dievas yra Dangaus ir žemės, visa ko, kas regima ir neregima, kūrėjas. Jam priklauso visa, kas tik yra, tad Motina Bažnyčia ir prašo, kad mus mylintis Tėvas išklausytų savosios Tautos maldavimus ir apdovanotų ją savo ramybe.

Epistolė mums pateikia skaitinį iš laiško Romiečiams, kuriame apaštalas Paulius duoda pamokymus kaip krikščioniškai gyventi kasdienybėje. Visi žinome ir patiriame, kad tai labai sunku įgyvendinti. Lengva tikėti per šventes, bet kaip gyventi tikėjimu kasdienybės verpetuose? Apaštalas pamoko, kad visa ko pagrindas turi būti meilė artimui dėl Kristaus: „Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą. Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais.“

Šventoji Evangelija mums pasakoja apie pirmąjį Viešpaties stebuklą atliktą Galijos Kanos vestuvėse. Jis įvyksta tarpininkaujant Jo Motinai Mergelei Marijai, kuri pirmoji pastebi vyno stygių ir kreipdamasi į Sūnų, siekia apsaugoti jaunuosius nuo viešos gėdos. Dauguma Bažnyčios Tėvų, Šventųjų Mokytojų, popiežių ir mistikų, šiame įvykyje įžvelgė gilią prasmę. Galilėjos Kanos vestuvėse Mergelė Marija pasirodo kaip žmonių Užtarėja ir Tarpininkė, - Jos misija paimti žmonių reikalus ir pristatyti juos Sūnui, kartu pamokant žmones, kaip įvykdyti Sūnaus valią. Viešpats Jėzus išklauso savo Motinos prašymą, o nuo kryžiaus išplečia Jos motinystę – Marijai atiduodamas visą Žmoniją. Ne veltui Bažnyčia vadina Mergelę Mariją VISŲ MALONIŲ TARPININKE, nes visos Dievo mums skirtos malonės pasiekia mus per Marijos motinišką Širdį.

Tad su pasitikėjimu artinkimės prie šio Dievo Šlovės Sosto, kad patirtume pagalbą deramu laiku.

Džiaugsmingai šlovinkite Dievą, visa žeme;
giedokite psalmę jo vardui;
ateikite ir klausykitės visi, kurie bijote Dievo,
ir papasakosiu jums,
kiek padarė Viešpats manajai sielai, aleliuja
(Ofertoriumas)

Samas Guzmanas. Atidumas ir priklausomybė nuo išsiblaškymų

$
0
0

Gyvenimą galima nugyventi dvejopai: atidžiai arba negalvojant. Pirmuoju atveju mes būname dėmesingi. Matome ir pastebime dalykus, kad juos įvertintume. Girdime tam, kad suprastume. Siekiame viską žinoti ne paviršutiniškai, o pilnai. Gyvename dabartinę akimirką ir žvelgiame į pasaulį su nuostaba, įvertindami jo paslaptis.

Antruoju atveju būname išsiblaškę. Matome dalykus, bet jų nepastebime. Girdime, bet nesuprantame. Visą juslinę informaciją priimame su minimaliu dėmesiu. Mūsų gyvenimas yra migla, fragmentuota vos įsisąmonintų juslinių įspūdžių seka.

Pirmasis gyvenimo būdas būdingas viską matančiam ir giliai jaučiančiam poetui. Antrasis būdas labiau būdingas šiuolaikiniam žmogui, ir dėl to nemaža kaltė tenka mus supančioms technologijoms.

Technologijos ir dėmesys

Aš turiu išmanųjį telefoną ir dažnai būnu dėkingas dėl jo teikiamų privalumų. Bet lygiai taip pat dažnai juo ir bjauriuosi. Nes mano telefonas neišvengiamai atitraukia mane nuo dabartinės akimirkos. Trumpas žvilgtelėjimas norint sužinoti atsakymą į konkretų klausimą virsta karštligišku blaškymusi po nesibaigiantį informacijos srautą, nuolatos sklindantį iš šviesaus spalvoto ekrano. Šis prietaisas sukurtas dėl vienos priežasties – patraukti ir kiek įmanoma ilgiau išlaikyti mano dėmesį.

Suprantame tai ar ne, mūsų dėmesys yra perkama ir parduodama prekė. Mes manome, kad nerūpestingai peržiūrinėdami savo „Instagram“ ir „Facebook“ naujienas atsipalaiduojame. Iš tikrųjų reklamuotojai perka mūsų dėmesį, pasinaudodami ne vienerius metus kaupta socialine informacija, kurią mes jiems patys pateikiame, kad jie žinotų, ko mes norime, prieš mums patiems sužinant, jog mes to norime. Ir tai veikia. Atsispirti tam beveik neįmanoma. Tai buvo sukurta, kad taip veiktų.

Dėmesio suskaidymas ir sustiprinimas

Galima būtų teisėtai ginčytis, kad visos technologijos pasižymi neigiamu šalutiniu poveikiu, ir telefonai su prieinamu internetu nėra jokia išimtis. Problema ta, kad skaitmeniniai prietaisai yra sukurti suskaidyti dėmesį, o kitos technologijos – jį sustiprinti. Tinkamas pavyzdys būtų knyga. Iš tiesų knyga yra technologinis išradimas, skirtas dalytis informacija. Išradus spausdinimo mašiną, knygos tapo plačiausiai naudojama žinių keitimosi sistema.

Bet knygų skaitymas yra visiškai skirtingas potyris, palyginti su naršymu „Facebooke“. Skaitymas sutelkia dėmesį ir panardina mus į gilią, pastangų nereikalaujančią susikaupimo būseną. Skaitydamas, per tam tikrus žodžius patenki į idėjų karalystę, o grožinių knygų atveju – į fantazijos ir emocijų sritį. Visa knygos struktūra, nuo šrifto iki žodžių sudėliojimo puslapyje, yra skirta sukaupti ir sustiprinti dėmesį.

Antra vertus, skaitmeniniai prietaisai dėmesį suskaido. Vos įsijungus išmanųjį pasirodo aibė mėgstamų programėlių piktogramų. Kadangi jų pasirinkimas didelis, dėmesys yra iškart patraukiamas į skirtingas puses. Atsidaręs programėlę, susiduri su informacijos srautu – nesvarbu ar tai elektroniniai laiškai, socialinių tinklų įrašai, ar telefono pranešimai.

Kiekviena žinutė reikalauja tavo dėmesio. Ji kviečia susipažinti su ja ir į ją įsigilinti. Jis dirgina mūsų aistras ir moko elgtis impulsyviai. O kadangi visada atsiranda kai kas naujo, smegenys pripranta prie nuolatinio malonaus dirginimo. Naudotis tokiu prietaisu yra kaip laikantis griežtos dietos įeiti į spurgų kavinukę – ryžtas greitai išgaruoja.

Kova dėl sąmoningumo

Mano tikslas nėra menkinti technologijų vertę. Tokie prietaisai kaip išmanieji telefonai iš tiesų davė naudos mūsų gyvenimui. Pats neturėčiau vieno iš jų, jeigu jie būtų nenaudingi. Vis dėlto šie prietaisai tam tikra prasme mus nuskurdino, padarydami mus labiau abejingais aplinkiniam pasauliui. Dažnai mes plaukiame per gyvenimą tarsi migloje, blaškomi nuolatinių dirgiklių, giliau nesusikaupdami ir neapmąstydami pasaulio. Kiek nuostabiausių ir žavingiausių stebuklų nepastebime būdami įkalinti dvimačiuose ekranuose!

Privalome visomis jėgomis priešintis tokiam dvasios lėkštumui. Tikiu, kad turime rimtą pareigą kovoti su išsiblaškymu. Kaip krikščionys, mes esame pašaukti būti poetais – galbūt ne tiesiogine prasme, bet tais, kurie pastebi ir giliai išgyvena pasaulio paslaptis.

Kaip yra pasakęs poetas Gerardas Menlis Hopkinsas (Gerard Manley Hopkins), „Pasaulis yra persmelktas Dievo didybės.“ Tačiau būdami nesąmoningi ir nedėmesingi nepatirsime šios šventos tikrovės. Mes negalime priimti jos kaip dovanos, su džiaugsmu, nuostaba ir dėkingumu, jei nebūsime pakankamai budrūs, kad ją pastebėtume. Ir ne tik pastebėtume – paviršutiniškai, greitomis – bet apmastytume visą jos turtingumą ir grožį.

Mūsų suskaidytas dėmesys atima iš mūsų didelę dalį džiaugsmo. Tad kovokime prieš šį dirbtiną skaitmeninį pasaulį, kuris mus vilioja ir siekia užvaldyti bei suskaidyti mūsų dėmesį. Būkime atidūs, o ne buki. Grįžkime į tikrovę ir priimkime kūrinijos dovaną su pagarba bei dėkingumu ir atsilyginkime už ją garbindami Kūrėją.

Parengta pagal The Catholic Gentleman informaciją.

Viewing all 7981 articles
Browse latest View live


Latest Images

<script src="https://jsc.adskeeper.com/r/s/rssing.com.1596347.js" async> </script>