Kardinolo Vincento Sladkevičaus (1920-2000) 100-ųjų gimimo metinių proga
Į Kietaviškes per fronto liniją
... Ėjo 1944-ieji. Traukėsi vokiečiai. Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus Matulionio į Kietaviškės parapiją vikaru paskirtas kun. Vincentas Sladkevičius manė, jog vertėtų luktelėti, kol frontas praeis - bus saugesnė kelionė. Bet klebonas kan. Rapolas Juknys atsiuntė laiškelį, kviečiantį atvykti anksčiau. Mat birželio sekmadienį bus Pirmosios komunijos šventė, reikia talkos. „Ką gi, reikia vykti, - suprato kun. Vincentas. - Bet kaip nusigauti į Kietaviškes? Jokio motoro, jokio vežimo. Vokiečiai kaimuose visus arklius išgaudė. Teks kulniuoti pėsčiomis. Kuris kelias trumpesnis, saugesnis, aš nežinojau. Tada mama, Kietaviškės bažnyčioje dažnai būdavusi atlaiduose, pasisiūlė „Vaikeli, aš tau kelią parodysiu”. Išsiruošėme. Pievomis ir pakelėmis vedančiais takeliais pasiekėme didįjį plentą.“
Sekmadienis Kietaviškės Švč. Trejybės bažnyčioje praėjo sklandžiai. O pirmadienio rytą – ūžesys. Šventoriuje, pakelėse – rusų kareiviai. Klebonijon atėjusi moteris pranešė, jog Peliūnų kaime yra sunkus ligonis. Jaunajam vikarui teko pavaduoti garbaus amžiaus kleboną. Pas ligonį taip pat išėjo pėsčiomis. „Kaip visada, ėjau apsivilkęs sutaną. Iki kaimo – 5 km, pakelės grioviuose, matau, ilsisi rusų kareiviai. Nuostabu tai, kad nė vienas neištarė nė vieno žodžio. Kad kuris nors pašieptų, pasijuoktų. Nieko. Pasižiūrėdavo nustebinti žingsniuojančio kunigo, ir viskas. Nekliudė, dokumentų neprašė.“
Iš kaimelio grįžtant, Kietaviškės degė. Vokiečių lėktuvai kelis kartus buvo atskridę. Klebono patartas vikaras nuskubėjo į kalvelę, kur buvo iškasti bunkeriai. Ten abu susitiko. Viskam aprimus, džiaugėsi išvydę karo audros nepaliestą bažnyčią.
Merkinė: susitikimas su A. Ramanausku - Vanagu
Ir Merkinėje, kur praėjus trims mėnesiams kun. V. Sladkevičius buvo paskirtas, karo audra nenušlavė Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios. Bet klebonija buvo sudegusi, todėl parapijos klebonas kun. Jonas Mintaučkis drauge su progimnazijos kapelionu kun. V. Sladkevičiumi vietos sau rado nebaigtame įrengti, lentomis užkaltais langais name. Viename spintos atitvertame kampe, kuriame prisiglaudė kun. Vincentas, buvo priiminėjami tikintieji. Merkinės jaunimas pamėgo kelią į jų širdis atradusį kapelioną ir prie jo glaudėsi. Kun. Vincentas jauniesiems savo bičiuliams buvo dėmesingas, mokėjo juos suprasti. Spinta atitvertame kampe jis su moksleiviais (susirinkdavo 20-30 būrelis) kalbėdavosi ne tik dvasinėmis, krikščioniškų vertybių puoselėjimo temomis, bet kartu su jais žaisdavo šachmatais, mokydavo loginio mąstymo.
1945 m., frontui praūžus, Dzūkijoje pradėjo formuotis partizanų būriai. Kaimuose, dažniausiai kelių kryžkelėse, imta statyti kryžius, kuriuos pašventinti būdavo kviečiamas kun. V. Sladkevičius. Atliekant šventinimo apeigas, ant kalvelės rankose laikydami žiūronus stovėdavo partizanai, nes kiekvieną akimirką galėdavo pasirodyti rusų kariuomenės dalinys.
Merkinėje sklido kalbos, jog partizanai ruošiasi miestą pulti. Kas tikėjo, kas ne, o bažnyčios klebonas ir kapelionas laikėsi ramiai, neįtardami, jog 1945 m. gruodžio 15-ąją bažnyčia taps tikra susirėmimo vieta. Priešpiet klebonui nuėjus į bažnyčios rūsį tvarkyti knygų, vikaras staiga girdi – kulkosvaidžiai kalena, per padangę švystelėjo raketa. Nuo Liškiavos pusės partizanai ėmė atakuoti Merkinę. Tai buvo vienas pirmųjų partizanų ir rusų dalinių susirėmimų. Merkinės puolimui tada vadovavo Adolfas Ramanauskas - Vanagas. Įsiveržę į miestą partizanai užėmė paštą, miliciją, valsčių. Gindamiesi ir ieškodami geresnės įsitvirtinimo vietos, rusai subėgo į atvirą bažnyčią ir jos bokšte įtaisė kulkosvaidžius. Šaudymas, kalenimas, sumaištis truko kelias valandas. Į Merkinę atvykus rusų daliniui, partizanai pradėjo trauktis.
Ir vis dėlto, nepaisant gresiančių pavojų, reikėjo uoliai eiti savo tarnystės pareigas - katekizuoti vaikus, lankyti ligonius, sakyti pamokslus. Į Nedzingėje vykusius atlaidus sakyti pamokslo kun. V. Sladkevičius atvyko iš vakaro. Iš pusės žodžio atvykusiam bičiuliui kun. Zigmas Neciunskas leido suprasti, jog svečiuose - miško broliai. Tarp jų – partizanų vadas Adolfas Ramanauskas- Vanagas. Vos su juo susipažinus, lyg žaibas nukirto žinia: „Skrebai“. Akies mirksniu vyrai pasislėpė.
 |
| Partizanų kapelionas Nedzingės klebonas kun. Zigmas Neciunskas. Kaišiadorių muziejaus nuotr. |
Nedzingės bažnyčia ir klebonija buvo apsupta. „Bandity jest?“ (Banditų yra?) - tarpduryje pasigirdo klausimas. „Yra!“ - išgirdę klebono atsakymą įsiveržėliai iš netikėtumo atsilošė. „Vesk, rodyk,“ - buvo įsakyta. Kunigas įsibrovėlius paklusniai ėmė vesti. Vedė vedė ir atvedė prie spintos. Atvėręs jos dureles ir parodęs ant lentynos pūpsantį degtinės butelį, tarė: „Štai banditai“. Staiga visi prapliupo juoktis.
„Kun. Zigmas buvo sumanus, Dievui ir tėvynei atsidavęs žmogus, - pasakojo Jo Eminencija. - Tą vakarą jis akimoju sumetė, kaip atitraukti „skrebų“ dėmesį. Jis sėdo prie pianino ir linksmino neprašytus svečius, kad šie pamirštų, ko ieškoję. Džiugus ir jaunatviškas žmogus buvo kun. Zigmas, tikras Dievo meilės laidininkas. Niekad nemačiau jo kortuojant ar kaip nors kitaip beprasmiškai leidžiant laisvalaikį. Kiekvieną minutę jis skirdavo pastoracinei veiklai. Visą save atiduodavo žmonėms. Liesokas, malonaus veido, sakyčiau, inteligento tipas. Buvo geras ir gražus. Juk gerumas yra pirmo laipsnio grožis.“
„Jei širdies nepalieti, protas neatsiveria“
Ir į Šešuolius atvykusio jauno kunigo paramos prireikdavo dažnuose atlaiduose. Toje bažnyčioje prie klausyklos, kurioje būdavo kun. V. Sladkevičius, paprastai išsirikiuodavo ilgiausia žmonių eilė. Antai per atlaidus Želvoje klebonas net iškvietė jį iš klausyklos, kad tikintieji pas kitus kunigus eitų išpažinties. Deja, žmonės kantriai laukė sugrįžtančio kun. Vincento. Kodėl tikintieji prie jo labiau linko? Kodėl jį rinkosi savo nuodėmklausiu? „Aš buvau klausyklos žmogus. Didžiausia Dievo malonė klausykla yra vien dėl to, kad žmogui gali padėt, net įtakoti jo gyvenimą ir dvasinį augimą. Visada pasidžiaugdavau žmogaus atėjimu išpažinties ir jos nuoširdumu. Išėjęs iš klausyklos pasimelsdavau, kad Dievo malonė papildytų jiems skirtus žodžius. Kiekvienam Dievas suteikia kokių nors malonių. Jei žmogus jas įžvelgia, įvertina ir už tai dėkingas Dievui – turi kuo džiaugtis.“
Ukmergės rajone partiniai veikėjai greitai susidomėjo kun. V. Sladkevičiaus asmeniu ir ėmė jį vadinti „religiniu propagandistu“. Įtaigus jauno kunigo žodis sklisdavo iš daugelio apylinkės bažnyčių. Kun. V. Sladkevičius pamokslus sakydavo užsidegęs. Pagavęs mintį, ją rutuliuodavo čia pat, sakykloje, įkvėptai, iš anksto teksto nepasirašęs. „Jei iš anksto pamokslą pasirašydavau, dingdavo ugnelė, - sakė jis. - Vietoje užgimusi mintis rasdavo ryšį su Evangelija, su Kristaus žodžiais ir įsiliedavo į ugnies aukurą. Jei širdies nepalieti, protas neatsiveria. Sakydamas Dievo žodį, nuolat akcentuodavau, kad dangaus negalima pradėti nuo dangaus, dangų mes turim pradėti žemėje. Ko žemėj nepradėsi, danguj neturėsi. Čia dar netobulai gali išvyst Dievo veidą, bet jeigu to nenorėsi ir nesieksi – niekada ir ten jo neišvysi. Ten laukia tavęs tobula meilė, bet pradėk ją čia, savo šeimoj. Kitaip tu nebūsi jos vertas ir ten. Užtat žemiškasis gyvenimas turi begalinę prasmę. Jis yra lyg įžanga į dangų, į amžinąjį gyvenimą, o ne kas nors atskirta, ką reikėtų paneigt. Todėl Dievo prisakymu mums ir duoti krantai.“
Inturkėje, svarstant, kaip žmonėse taiką įvesti
1948 metų rugsėjį kun. V. Sladkevičius klebonauti atvyko į Inturkę – tarp Molėtų ir Pabradės esančią parapiją. Klebonija buvo partorgo užimta, todėl prisiglaudė pas netoli Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios gyvenusią senutę. Inturkėje taip pat buvo dvikalbystė, taip pat pasitaikė įtampų, kivirčų. „Pyktis, nesantaika - negerai“, - galvojo klebonas, svarstydamas, kokiu būdu parapijoje santarvę įvesti.
 |
| Kunigas V. Sladkevičius Inturkėje |
Klebono tolerancija kitų tautų atžvilgiu turėjo reikšmės bendrai miestelio nuotaikai. Cerkvės šventikas, stačiatikių vadinamas „batiuška“, taip pat buvo palankus Inturkės parapijos ganytojui. Kartais abu, katalikų ir stačiatikių dvasininkai, į Vilnių važiuodavo viename sunkvežimyje. Sukant pro Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią, „batiuška“, būdavo, kepurę nusiima.
Ko reikia, kad bendruomenėje tarp žmonių tvyranti įtampa lyg migla išsisklaidytų? Buvęs Inturkės klebonas teigė: „Širdies, gerumo, meilės“. Pro jo akis nepraslįsdavo nė vienas pamaldus ar dėmesio stokojantis žmogus. Šit Verusytė, pamaldi „dūšelė“. Smulkutė, mažutė, ligonių slaugytoja, vargšų šelpėja, vaikų globėja. Kas Pirmajai komunijai vaikus parengs? Verusytė. Kas altorius papuoš, vazas išplaus, vėliavas išsiuvinės? Verusytė. O karo metais, ypač frontui artėjant, moterėlė iš bažnyčios kojos nekeldavo nei dieną, nei naktį. Rusų kareivis atveria duris ir, ant slenksčio išvydęs smulkutę Verusytę, žiūrėk, sutrinka, maldos namus ramybėje palieka. „Verusytė buvo tokia gera kaip mano mamytė, - sakė kardinolas Vincentas, - ji su niekuo nesipyko, niekam nėra blogo žodžio pasakiusi. Gerumas iš dalies paveldimas. Tai, kas jau paveldėta, reikia išlaikyti ir ištobulinti. Priešingu atveju, netausojant ir nepuoselėjant šio turto, labai greitai galima jį sugadinti ir prarasti. Ypatinga Dievo dovana yra neįsileidžiant pykčio išsaugoti gerumą.“
Laikas Inturkėje bėgo pasišokinėdamas ir išlygindamas anksčiau buvusius nesklandumus. Klebono pastangos tarp žmonių įtvirtinti santaiką davė vaisių. Ypač reikšmingi buvo daryti Švč. Jėzaus Širdies pasiaukojimai: „Didžiausias mano rūpestis buvo, kad visi parapijiečiai gyventų tikėjimo dvasia. Jei žmogus bandytų kuo nors pakeisti tikėjimą, tai, kaip Šventajame Rašte parašyta, išsikastų šulinį, kuris neturi vandens. Tikėjimas išplaukia iš visos žmogaus prigimties – siekti tiesos, gėrio, grožio. Šių dalykų siekiant, einama į patį tikėjimo šaltinį. Tikėjimas moko pajusti, kad mes vienas be kito negalim būt, kad mes vienas kitam esam reikalingi.“
Kompromisų neieškojo, nesilankstė, garsiai nešūkavo
Vienu metu be vargonų gausmo likusi Inturkės bažnyčia tapo nauju klebono rūpesčiu. Todėl atvykęs į Kauną su Kunigų seminarijos dėstytoju kun. Pranciškum Tamulevičium tarėsi, kuriuos muzikalesnius klierikus per vasaros atostogas galėtų pasikviesti talkon. Vasarą Inturkėn atvykę seminaristai Petras Puzaras ir Ignotas Kavaliauskas buvo nuoširdūs klebono pagalbininkai pastoraciniuose darbuose, bažnyčioje grodavo vargonais, giedodavo ir mokydavo jaunimą giesmių. Seminaristus kun. Vincentas priglaudė savo mažame, spinta pertvertame kambarėlyje. Vakarais Ignotas grįždavo pas tėvus į Želvą, o Petrui klebonas užleisdavo savo lovą, pats pasirinkdamas medinį uolą su atramomis, žmonėse vadinamą „šliobinge“.
 |
| Inturkės bažnyčia. Valentino Laurinavičiaus nuotr. |
Seną, XV amžiuje karalienės Bonos laikais Inturkėje statytą bažnyčią atvykęs klebonas rado kiauru stogu, pro pamatus landžiojo katės. Verkiant reikėjo remonto. Teko imtis statybinių reikalų, organizuoti talkas. „Padėk Dieve!“, - pro šalį eidami sakydavo žmonės. O klebonas jiems atitardavo: „Gerai būtų, kad ir jūs padėtumėte“. Kitą dieną, žiūrėk, tai vienas, tai kitas talkon pasisiūlo. Bendras rūpestis ėmė jungti žmones, pradėjo formuotis bendruomenės branduolys.
1952 metų vasarą valdininkai ėmė visus, o kunigus ypač, spausti imti valstybines paskolas. Šiuo klausimu kun. Sladkevičius nepasidavė. Tiek, kiek jis siūlė imti paskolos, rajono valdžiai pasirodė mažai, kiek jie reikalavo – klebonui atrodė per daug: nenorit, nereikia. Susikirto. Rajono valdžia irgi savo parodė.
Artėjo Žolinės atlaidai, bet kunigai į Inturkę atvykti negalėjo, nes valdžia nedavė leidimo. Tokiu būdu kleboną nubaudė. Per atlaidus reikėjo pasakyti pamokslą, o prie klausyklos eilės žmonių. Klebonas tada klierikui Puzarui tarė: „Tu, Petrai, pasakyk pamokslą“. ,,Tris teologijos kursus buvau baigęs, seminarijoje praktiką atlikęs, - atsiminimais dalijosi mons. dr. prof. Petras Puzaras. - Kodėl ne? Jis man padėjo pasiruošt, padrąsino. O per atlaidų Sumą norint sakyt pamokslą, kiekvienam kunigui reikia pasiruošt, ką jau kalbėti apie kunigystėn einantį klieriką. Taip Inturkėje, kun. Sladkevičiui parodžius tvirtą charakterį, susiklosčius aplinkybėms, pirmą kartą laikiau tam tikrą Sumos pamokslo sakymo egzaminą. Bet man svarbesnė pamoka buvo paties kun. Sladkevičiaus laikysena. Kompromisų neieškojo, nesilankstė, garsiai nešūkavo, bet ramiai, tvarkingai sutvarkė Bažnyčios gyvenimo reikalą. Mums, jauniems, tai buvo pavyzdys. Nuoseklus bažnytinės linijos laikymasis buvo iškalbingesnis dalykas nei ugningi žodžiai.“
Ir pamaldumas, matė viešėję klierikai, jo buvo neeilinis, kasdien, be brevijoriaus, kalbėdavo tris rožančiaus dalis. Dvi – kada laiko turėdavo, kada galėdavo, o trečią – vakare. „Pats kunigas būdavo visada linksmas, žmonėms lengvai prieinamas, ne toks, kaip įsivaizduojame mistikus – vaikšto tyliai, į savo mintis panirę. Ne, jis buvo malonus, gyvos dvasios žmogus. Mes net nepastebėdavome, kada spėja rožančiaus dalis sukalbėti. Viskas buvo tikra, natūralu, vientisa. Ir bažnyčioje pamaldas organizuodavo ramiai, paprastai, kad tikintieji nepavargtų. Jo pamokslai būdavo gražūs, nuoširdūs, atrodydavo, jog kiekvienas žodis pasvertas.“
